Seismografas

by Marius Burokas

Marius Burokas (g. 1977) – rašytojas, vertėjas, literatūros apžvalgininkas. Pirmoji jo poezijos knyga pasirodė 1999. Šiuo metu jis yra keturių poezijos knygų autorius, pelnęs Jaunojo Jotvingio, Antano Miškinio ir Maironio, Poezijos pavasario premijas. Jo eilėraščių rinktinę anglų kalba „Now I Understand“ 2018 m. išleido Jungtinės Karalystės leidykla „Parthian Books“. Eilėraščių knyga ukrainiečių kalba „Найменші речі“ taip pat buvo išleista 2018 m. 2021 m. pasirodė autoriaus poezijos rinktinė lenkų kalba „Tu mieszkał Jonasz“. Autoriaus poezija versta į lenkų, latvių, estų, suomių, slovėnų, anglų, vokiečių, prancūzų, gruzinų, švedų, ispanų, ukrainiečių ir kt. kalbas. Marius Burokas taip pat yra Lietuvos rašytojų ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungų narys.

Genres: Poetry

103 pages, Paperback

Published July 1, 2025

Reviews

[Andrius Baležentis]

Jei gaučiau seismografą – tikrą prietaisą – ir reikėtų su juo dirbti, rezultatas, ko gero, būtų panašus į tai, ką patyriau skaitydamas knygą. Kai ką suprasčiau, o kai kas liktų visiškoje paslaptyje. Galėčiau stebėti kreivės virpesius, žinoti, kur stipresnis drebėjimas, kur vos juntamas aidėjimas, bet nesu tikras, ar gebėčiau iš tų virpesių išskaityti prasmę.

Taip ir su knyga. Ji pulsuoja, jaučiu kreivės augimą. Eilėraščiai – tarsi mikroskopiški žemės drebėjimai, kuriuos fiksuoja autorius per niuansus, žodžio tonus, šešėlius, pauzių jėgą. Bet ta vibracija dar ne mano dažnio. Matau stiprių žodžių įspūdingas pynes, tačiau neturiu reikalingos klausos ir ne visus virpesius gebu išgirsti. Galbūt reikia daugiau laiko, daugiau patirties, kad ta poezija prabiltų pilnu dažniu.

Tad padedu „Seismografą“ į lentyną su pažadu grįžti. Gal po dešimtmečio, kai mano paties gyvenimo seismografas bus palikęs daugiau kreivių ant dienoraščio popieriaus, suprasiu šią knygą giliau – ne tik kaip grafiką, bet ir kaip vidinių išgyvenimų virpesių žemėlapį.

[Eglė Frank · Rating 5 out of 5]

Marius – vienas mylimiausių lietuvių poetų. Gal kažkuriais periodais ir mylimiausias. Vertinu egoistiškai – nes suprantamas. Iš mano kartos vilniečių „bernų“, kuriuos, vilnietės „mergos“ savaip tebejaučiam tarsi brolius. Nepraradęs „nusigyvenusio aristokrato“ vilniečio jausenos ir laikysenos – būtent tokia yra tikrųjų šio miesto vaikų. Savitai valkatiškas savo eilėraščiuose, o ir gyvenime. Pagaikštišku stotu, su amžinais „mariškais“ šalikais ir megztiniais – su kuriais man neatsiejamas ir jo eilių protagonistas. Šios knygos leidyba „Lape“ – savaip oksimoroniška, nes Marius tarsi neatsiejamas nuo RS, bet kai poezija tokia gera ir stipri, net išleista „Obuoly“ niekaip nenukentėtų. O „Lape“, kurie mano akimis kol kas pirmauja tarp leidyklų puikiais knygų maketais ir viršeliais, net išlošė – knyga aukšto lygio ir vizualine prasme (dizainerė Dovilė Slapšytė). Giedrė Kazlauskaitė, knygos redaktorė, lyg sakė, kad nieko per daug netaisė, bet toks poeto ir redaktorės (stiprios poetės) tandemas – turbūt vienas geidžiamiausių visiems (stipriems) poetams.

Nesiplėsiu apie turinį, nes nematau prasmės, be to, tiek jau prirašyta recenzijų. Gal visų jų skaityti net neverta, nebent Neringos Butnoriūtės (jau vien dėl recenzijos pavadinimo!). Visada geriau imti ir skaityti pačią knygą; net tiems, kurie – pabrėšiu – neitin myli poeziją. Beje, vienas gražiausių ciklų knygoje man yra eilėraščiai, skirti Jurgai.

[zvyre · Rating 4 out of 5]

Pavydžiu Mariui jo gaivališkos kalbos, lyg saldainis sproginėjančios burnoje.

[Simona · Rating 5 out of 5]

Pirmą kartą atsiverčiau ją trumpam namuose. Ir daug kas išnyko, ypač laikas, tas, kur maniau trumpam. Tiesiog dingo. Liko žodžiai. Žodžiai, apie kuriuos pats autorius rašo, kad turi tik juos. Man atrodė net juos. Net. Nes taip tiklsiai ir taikliai, taip, kur skaitydama grožiuosi vien jais, strūktūrom, deriniais, palyginimais ir metaforom. Kalba graži ir pergalvota. Iki detalių, menkiausių detalių. Ir palikta viskas, ko reikia. „Kaip jis gražiai rašo!” – vien nuostaba ir susižavėjimas lydėjo.

Bet turėjau liautis. Gyvenimas vyksta. Pakuotis daiktus kelionei, rūpintis buitimi ir darbais. Tik kad vis iš minčių neišėjo. Negalėjau nepasiimti su savimi.

Antrą kartą atsiverčiau lėktuve. Tarp oro duobių ir sudrėkusių delnų. Laikas vis tiek, ir vėl išnyko. Nesupratau, kaip taip nutiko, bet staiga užverčiau paskutinį puslapį. Ir vėl ta pati mintis – kaip jis gražiai rašo, kaip ryškiai sudėlioja vaizdus ir jausmus – matau juos, aiškiai, visus iki vieno. Lietė viskas – nuo formos, kurioje įtampa kyla vaikštant knygos puslapiais, iki turinio, kuriame ir Vilnius, ir karas, ir gamta, ir rūkai, ir traukiniai, ir melancholija. Net tuose, labiausiai pavasariu dvelkiančiuose, vis tiek ta atpažįstama melancholija ir skausmas, persmelkęs nūdieną karo fone. O dar metaforos! Skaičiau po kelis kartus ir kartais vartau juos mintyje. Gražu, labai.

O kelionės metu, simboliška, jautėme žemės drebėjimą ir vaikams aiškinom apie seismines sritis ir seismografus. Įdomu, ką? Kaip gyvenimas sukiojasi ir knygomis apsipina.

Man nuostabi. Vis dar vartau karts nuo karto sugrįžus.

[Kristina mato ne špygą · Rating 4 out of 5]

https://matonespyga.wordpress.com/202...

[an6ra · Rating 4 out of 5]

nesigailiu nusipirkus

[Dovilė P · Rating 5 out of 5]

Puikiai išspręsta knygos kompozicija – eilėraščiai čia yra vis stiprėjantys požeminiai smūgiai. O turtingas kalbos pojūtis padeda išreikšti net sunkiai įvardijamas nuojautas žodžiais. Taip, čia daug Ukrainos, bet nemažai ir vietinio konteksto. Gal todėl ji ir yra tokia gyva. Namai, kokių niekada neturėsi, žodžių žibintuvėlis tamsoje, neregėjimų ciklas, žvėris, gigabaitai pelenų... Černihive auganti vyšnia, kurios uogos – kraujo skonio. Vilnius, liepsnojančios knygos, Vokiečių gatvė. Sirenos, sirenos, sirenos.
Susitikimas su tikrove. Tikrove, kurioje vis labiau tirštėja tamsa.

Turbūt geriausiai šio laiko dvasinę būseną atspindinti knyga.
Linkiu tapti metų geriausia.


*

PARAMEDIKĖ

Šviesa dar visai jauna. Šypsosi taip, tarsi šypsena būtų ką tik išrasta šiame pasaulyje.
Šviesa kalba ramiai, kiek liūdnai, į telefono kamerą. „Мрію дожити…“, –sako.
Šviesa ką tik sugrįžo: nusiprausė kraują ir prakaitą, pasirūpino sužeistaisiais, užmerkė akis žuvusiems.
Šviesa šypsodamasi sako, kad ateitis jos palauks. Dabar suprantu, kodėl Marijos širdis perverta kalavijais.
Šviesa ir yra tie kalavijai.
„Гарвард почекає“, – sako šviesa.

Vaizdo įrašas baigiasi.

[Augustė · Rating 5 out of 5]

Viename iš interviu autorius teigė, kad „poezija neturėtų atsakyti į klausimus, o veikiau juos kelti ir skatinti atrasti naują požiūrio kampą.” Rodos, tai M. Burokui pavyksta išpildyti kviečiant stebėti ne tik aplinkinio pasaulio, bet ir savęs paties virpesius.

Žavus erdvės pojūtis beribėje Žemėje: “kas aš čia? / klaustukas. eilutė. / erdvę skiriantis kūno kablelis” (MINNEAPOLIS, MN). Jei nori, gali savęs klausti: čia ir dabar aš esu taškas, kablelis, klaustukas, eilutė, ar pauzė?

Įdomus sprendimas įtraukti koordinates, tarytum pats subjektas vestųsi paskui numintais, pramintais, o gal dar ir nenumintais takais. Ne tik vestis per miestą, bet jį ir prakalbinti. Miestą, kuriame gyveni, kuris gyvena su tavimi: “Isteriškai aiškinu tau, koks turėtum būti, gražus, žinoma, savas, / bet tik žiojiesi burna viaduko ir traukiniu taukiniu užščiaupi mane” (GRUODAS, PYLIMO G.).

Subjektas (ne)klausia, kam jam gebėjimas rikiuoti žodžius, jis juos rikiuoja taupiai, tiksliai ir aiškiai.

[Monika Skubėjūtė · Rating 5 out of 5]

Puiki knyga. Gerai skambanti, daug – ir ne bet kaip – pasakanti; liūdna, su nejaukos skersvėju; bet ir su plakančia – kažin kokiu punktyru – gyvybe.
Ir – gerai parinkto pavidalo (dizainerė Aurelija Slapšytė).

Iš eilėraščio TAMSOS KLAVIATŪRA:

<…>

Vis dažniau noriu palikti nerašymo pėdsaką – ketinimo tylą,
neišsakymo sakinį, traškų tašką, kaip nuo pėdos įlūžusią sniego
plutą.

Blunkančios raidės tamsos klaviatūroje – kažkas kita vis dažniau
tave surenka ir sugalvoja, ten tu kitoks – tik pramokęs kalbos, ne,
kalbų, visų ik vienos. Skaitmeninis varnėnas.

Fiiit. Fiiit. Fit.

Fiat.

[Lijana · Rating 5 out of 5]

Bokštas (XVI Taro arkanas) galinga stichija, kuri viską nušluoja nuo žemės. Ir prieš jo griūtį giliai viduje nujauti, kad kažkas tuoj tuoj bus. 
Ir kunkuliuoja viduj vis stipriau eižėja sienos pamatai lemputė blykčioja langus užveri duris paramstai dar senelio pirties plytom ruošies lietui ar visam uraganui
lauki.

Visa tai man ir dar daugiau ar truputį  M. Buroko "Seismografas". 

[… · Rating 4 out of 5]

„Seismografas" užfiksuoja ne tik žemės drebėjimus, bet
ir vidinius sielos virpesius. Tai poezija, kuri ieško
tiksliausių žodžių mūsų kasdienybės trapumui užrašyti.
Eilėraščiai čia tampa jautriu prietaisu, reaguojančiu į tylą, triukšmą ir net mažiausią judesį. Skaitant atrodo, kad pats tampi seismografu - pagaunančiu kiekvieną savo ir pasaulio drebėjimą.

[Danielė · Rating 4 out of 5]

nuo magistrinio rašymo keliamos psichosomatinės nemigos gydausi poezija. džiaugiuosi turėjusi nuostabią! galimybę papildomai perskaityti ir redaktorės GK dar netaisytą rankraštį—ir juodraštyje MB lygiai taip pat įtraukia ir sužavi savitai jautriu žodžio bei ritmo pajautimu.

[Justė · Rating 5 out of 5]

Dabarties laikui, šiam rudeniui... „Seismografas“ dabarties virpesius užregistravęs tiksliai. Knyga su kuria jaučiausi susisinchronizavusi. Buvo gera skaityti.

[Dovydas Kiauleikis]

Turbūt ne į temą, bet galvoj vis ūžė keturvėjininkai

[Lauryna · Rating 4 out of 5]

Seismografo pavadinimas lyg ir nurodytų numanomą poezijos vaidmenį - nesistengti pakeisti pasaulio, mechaniškai liudyti virpesius, registruoti objektyvų pasaulio griūties vaizdą. Yra eilėraščių, kurie panašiai ir veikia - lyrinis subjektas stebi pasaulį, lyg atskirtas nuo jo per rašomąjį stalą, stengiasi išlikti neutraliu registratoriumi, ir liudija, ant viršelio užrašytais Kazlauskaitės žodžiais, literatūros bejėgystę. Bet tikrai yra gyvų eilėraščių, kuriuose ma��iau pozos, mažiau demonstratyviai prisiimto bejėgiškumo. Tai labai matosi, palyginus eilėraščius karo motyvais čia ir tuos kelis švaraus buvimo tekstus, bandžiusius reflektuoti įvykius, pavyzdžiui, Sirijoje: bejėgį į kamuoliuką susirietusį stebėtoją pakeitė pasiruošęs susitikimui ir santykiui subjektas. Atrodo, kad aktyvus Buroko rūpestis Ukraina jį skatina ištrūkti iš neutralaus poeto įvaizdžio, net jei ne visada tai norima pripažinti.

[Zalias · Rating 5 out of 5]

niekada neturėsiu
namų kurių noriu
neįmanomi mano namai:
su liepomis už langų
į ramią aikštę
su knygomis ir paveikslais

tokius turi kiti-
anapus tikrovės

tokius
esu sau uždraudęs

negaliu jū turėti

žinau-
jei užmigsiu juose

nebe
buvusiu