Motinos

by Gražina Kelmelytė

Kiek save atsimenu, visada rašiau. Visada mėgau kurti naujus ar atsiminti senus pasaulius. Todėl Vilniaus universitete studijavau klasikinę filologiją, apsigyniau daktaro darbą. Neseniai pradėjau dėstyti – ši veikla teikia labai daug džiaugsmo. Mane ypač domina mūsų sąlyčio su praeitimi, kultūra, istorija temos, klausimas, kaip iš to sukuriame dabartį. Šis interesas dar labiau išryškėjo, kai tapau mama. Kas padaro žmogų žmogumi? Kaip galiu prie to prisidėti? Žinoma, visa tai turi ir tamsiąją pusę – mūsų kultūroje moterys neša neadekvačiai didelę naštą. Kieno dar motina turiu būti?

Gražina Kelmelytė

Leidyklos skelbtame pirmosios prozos knygos konkurse 2025 m. Gražina Kelmelytė laimėjo pirmąją vietą.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

172 pages, Paperback

First published January 1, 2025

Reviews

[Sandra]

Būčiau davus 3,5.

4 - už idėją, siužetą. Labai smalsu skaityti feministinę utopiją. O gal vis dėl to distopiją? Vaizduojama moterų valdoma (matriarchalinė) visuomenė, bet ji nėra išganinga. Sukurta nauja santvarka remiasi į buvusiąją, kaip jos priešprieša. Toks anti-pasaulis, kuriam ima trūkti autentiškos gyvasties. Bet turbūt tai logiškas atoveiksmis, kuris tokia forma ilgai gyvuoti ir negali. Ar toks ir buvo autorės sumanymas? Galbūt.

3 - už nemažai klaidų klaidelių, neatitikimų, už kurių vis nemaloniai kliūna akis. Nors man ir patiko Faustos personažas (moteriškai netipinis), bet nepatikėjau moterų santykių tikrumu. Kygos pradžioje jie įvardijami kaip partnerystė ir iki pat galo rodėsi labiau namų ūkiui, o ne romantiniams santykiams buvo taikomas šis apibrėžimas (erotiškiausia scena - moters nuraudimas, kai kita jai paima už rankų, tuo tarpu hetero santykiai skaitėsi natūraliai). Gal ir tai prisidėjo prie jausmo apie vaizduojamos matriarchalinės santvarkos netvirtumą, pritempimą.
Norėjosi platesnio uždraustosios sąvokos "grožis" apmąstymo.

[cypt]

Skaitydama "Motinų" pradžią negalėjau nusikratyti nuotaikos "nu kas čia dar bus naujo" - jau lyg buvo ir Atwood, ir Galybė, ir Skaistybės metai, ir smarkiai nemažai kitų su lyčių nelygybe susijusių distopijų. Ir netgi Oderis, kur visuomenės inžinerija buvo atliekama vieno miesto ribose. Pagrindinė "Motinų" idėja - kad ateities pasaulyje galia (ir automatiškai visi pasiekimai, kultūra, visų rūšių privilegijos) priklauso moterims - atrodo pasiskolinta tiesiai iš "Galybės", tačiau man savotiškai patiko, kad toks "esamos padėties" apvertimas negrindžiamas smurtu ir vien fizine jėga kaip "Galybėje" - jis pateikiamas kaip duotybė, ir moterų pasaulis iš tiesų atrodo stereotipiškai moteriškesnis - labiau grindžiamas dialogu, susitarimais, švelnesnis ir su daugiau folko. Nežinau, ar tai teisinga, bet skaityti buvo įdomu, tokia mentalinė gimnastika.

Vis dėlto aprašyti sugalvotą pasaulį neužtenka, ir per Kelmelytės romano vidurį prasideda toks haushoferiškas "and then a man turns up" - idilišką miestą apsiaučia sukilėliai vyrai, pasakotoja Fausta šiaip ne taip išsigelbsti su savo simpatijos dvyniais kūdikiais, tos simpatijos broliu Jonu ir Jono mama. Visi kaip šventoji šeima pervažiuoja į kitą miestą ir bando ten įsitvirtinti, siekti karjeros, rasti sau naują vietą. Tame kitame mieste vyrai nėra tiek nužeminti kiek ankstesniame, bet vis tiek viską valdo moterys. Pats savaime tas posūkis man atrodė neįdomus, toks nei iš šio, nei iš to - neaiškus, nemotyvuotas, "bile išvažiuot". Tuo labiau neįtikino užuomina pačioje romano pabaigoje apie viską naikinančius sukilėlius jau ir naujajame mieste. Ar čia mes dabar turim galvot, kad vyrų civilizacija kur tik eina, ten neša karus? Šiaip tai taip, bet tame ir kampas - tai nėra įspūdingas plot twistas, gal veikiau liūdna tikrovė, tad kaip ir nešokiruoja.

Bet užtat man patiko, kad Fausta, kaip ir ankstesniame mieste, emigravusi tampa biurokrate valdininke, daug ką gauna per pažintis - šita struktūra nuo lyties nepriklauso :D Dar buvo įspūdinga vieta, kai Faustai per sunku namuose, ji susiranda meilužių, negrįžta namo, tada į jos meilužės namus ateina Jonas ir pareikalauja grįžti namo, kitaip jis su vaikais išeis. Skaitydama net supykau - kokią jie teisę turi aiškinti, kur ji nori, ten leidžia laiką... o tada prisiminiau apversti lytis ir supratau, kad Fausta - tai juk tipiškas namo negrįžtantis ir visur teisus besijaučiantis vyras. Ir toliau, Faustai pateisinant savo nekokią reputaciją, tūsinant ir kitaip mėgaujantis visuomenės privilegijom, pagaudavau save svarstančią, kaip viskas atrodo galvojant apie moterį (kažkodėl lyg ir pateisinama, laisva??) ir kaip - jei jos vietoje būtų vyras (nepadoru??). Šita mentalinė gimnastika man patiko. (Tarsi klaustume - ar gali būti MeToo, jei priekabiautoja - moteris? Teoriškai suprantame, kad gali, bet kaip sunku atpažinti praktiškai.) Dar romane patiko chaotiška šeimos struktūra - prisiimti vaikai, likimo numestas vyras, su kuriais gyventi nebemadinga, bet aplinkybės verčia - ir gyveni, taip pat neaišku ką šalia veikianti vyro mama. Tokia aplinkybių sumesta šeima, besimokanti gyventi kartu, tačiau jos santykiams ir jų formavimui neskiriama per daug dėmesio - svarbiau yra kiekvienam rasti būdą išgyventi. Šiaip išties tolimai panašu į šventąją šeimą, kuri tiesiog yra ir kurios nereikia nei analizuoti, nei kurti, nei iškelti į egzistencines aukštumas, tik priimti.

Na ir galiausiai patiko užuomina, kad galbūt visa ši distopija (utopija?) yra tradicinėj šeimoj gyvenančios užguitos moters fantazija, tiesiog mėgstu tuos "mergaitė su degtukais" plot twistus - jie visada atrodo tiesiog labai suprantami.

Jei būtų ne debiutas, žvaigždučių duočiau mažiau, bet debiutui atrodo stipresnis tekstas. Dar man labai patiko Sandros apžvalga čia.

[Agnė | laikas knygai]

Iš distopijų labiausiai įsiminė ir patiko Tarnaitės pasakojimas, o šiaip šis žanras gali pateikti tiek perliukų, tiek lengvai nusivažiuoti į lankas, nes sukurti kitokį pasaulį yra nemenka užduotis, turi žinoti, ką nori pasakyti, kokią mintį, idėją, žinutę neši. Imdama šią knygą į rankas, tikėjausi daug, lūkesčių, deja, nepateisino. Beje, pradžia buvo įdomi, daug žadanti, tačiau, kuo toliau skaičiau, tuo labiau klausiau savęs, ką čia skaitau, kodėl ir ar dar galiu tikėtis kažko gero. Viena iš tų plonų knygelių, kur norisi, kad greičiau pavyktų pabaigti ir pamiršti, nes numesti nebaigus, kai jau įpusėjai, lyg ir gaila, bet ir skaityti nelabai įdomu.

[Jurgita]

Klampi, tamsi, po žmogaus (moters?) sielos užkaborius besivaikščiojanti knyga. Nebūčiau tikra ar tai distopija, juk lyčių vaidmenys ir sąvokos pasaulyje stipriai pasikeitę. Man tai labiau nepažįstamumo, ksenofobiškumo tyrimas, bet kartu ir šaknų, istoriškumo, priklausymo bendruomenei ilgesys, ko dvylipuma stebime tiek savo, tiek tolimesnėje aplinkoje.

[Ginta Bernataviciene]

Ties 38 puslapiu nebeištvėriau. Nebaigiau skaityti, nes nepatiko mintis, idėja ir pagr. veikėja Fausta.

[Asta Maciulevičė]

Rinkdama šią knygą dar net nežinojau, kad ji pateko į 2025 m. vertingiausios lietuvių prozos sąrašą - tiesiog norėjosi atrasti kažką naujo. Ir atradau. Pradėjusi skaityti galvojau, ar nebus sąsajų su „Tarnaitės pasakojimu“ ar „Mane vadina sirena“, bet čia viskas visai kitaip: galia priklauso moterims, o visuomenė veikia kiek kitaip nei įprastoje distopijoje. Knyga turi ryškų feministinį atspalvį - moterys čia valdo, o vyrai prisitaiko prie jų taisyklių.

Perskaičius labiausiai lanko mintys apie lyčių vaidmenis. Tarsi persukus veidrodį matai, kaip tas pats elgesys būtų vertinamas, jei jį atliktų vyras - ir kyla klausimas, kiek pateisinčiau ar teisčiau ir kiek ne. Patiko keista šeimos struktūra: du vaikai, „primestas“ vyras, vyro mama šalia - tokia sumestų aplinkybių šeima, kur visi tiesiog stengiasi išgyventi.

Keistai simpatizavau Faustos personažui: ji tarsi geba pasinaudoti savo pozicija, jos elgesys tikrovėje man vertybiškai toli gražu nebūtų idealus, bet skaitydama jaučiau, kad jos tvarkymasis gyvenime lyg ir pateisinamas. Ji tarsi vyro atitikmuo, bet ji moteris - ir skaitydama nuolat žongliravau mintimis, kaip tai atrodytų kitos lyties atstovo atveju. Labai patiko toks skaitymo patyrimas, tokia vidinė dvejonė.

Gal kiek pritrūko intymumo. Moterų santykiai man atrodė labiau grįsti patogumu nei emocijomis ar artimu ryšiu, tuo tarpu santykis su vyru pasirodė natūralesnis.

Idėja įdomi, feministinė perspektyva stipri, kartais norėjosi daugiau siužeto vingio ar gilesnių moterų santykių, bet atradimo jausmas buvo tikrai malonus. Norėjosi daugiau apimties - ne tik kad skaitymo malonumas būtų ilgesnis, bet ir tam tikri įvykiai galėtų būti išvystyti motyvuočiau.
Bet kaip bebūtų - tai dar viena knyga, po kurios tiesiog trokšti su kažkuo apie ją padiskutuoti.

Knyga leidyklos dovana, susitikime IG: https://www.instagram.com/skaituole/