Tikra istorija, gilūs jausmai ir mamos išmintis – ši knyga ne tik sujaudins iki ašarų, suteiks stiprybės įveikti bet kokius sunkumus ir padės kitaip pažvelgti į vaikus.
Užauginę keturias atžalas Vaiva ir Povilas Sikorskiai priėmė į savo šeimą dar devynis vaikus, o mylimą Vilnių nusprendė iškeisti į kaimą – arčiau gamtos, daugiau erdvės vaikų žaidimams. Taip prasidėjo istorija apie šeimą, kuri gimsta ne iš kraujo ryšio, o iš pasirinkimo mylėti.
Tačiau netikėtai Povilą pakirto klastinga liga. Vaiva liko gyventi viena atokiame vienkiemyje su būriu mažų vaikų, iš kurių ne vienam teko grumtis ir su sveikatos ar raidos sutrikimais. Tačiau moteriai nekilo nė menkiausios minties atsisakyti globos – juk sykį tapusi mama lieki ja visą gyvenimą, nesvarbu, kokie sunkumai užgriūva.
Knygos autorės tvirtas tikėjimas, kad gražus gyvenimas įmanomas net sudėtingiausiose situacijose, užlieja optimizmo šviesa. Ji jautriai pasakoja apie vaikų likimus – ir ne tik tų, kurie auga jos namuose, bet ir sutiktų užsiimant socialinės darbuotojos veikla.
Gausios šeimos mamos, globėjos ir socialinės darbuotojos sukaupta patirtis – vertinga dovana kiekvienam skaitytojui.
Tikros, jautrios istorijos apie vaikus visada prasibrauna į širdį. Ši knyga - nėra išimtis. 13 vaikų ir tik 4 biologiniai. Vaiva su vyru ryžosi globoti svetimus vaikus, kurie labai greitai tapo jų šeima.
Autorės širdies platumas, adekvatumas ir beribė meilė labai greit pradėjo šviest tarp eilučių. Skaitai ir jauti, koks šiltas ir atsidavęs šis žmogus. O kaip žinia, tokiems gyvenimas mėgsta pamėtyt išbandymų. Po sunkios ligos mirus vyrui, ji liko viena pati kaime, su visais vaikais. Knygoje ji atvirai kalba apie viską: tiek iššūkius, tiek gedulą, tiek nuovargį, tiek džiaugsmą, kai ant visko pykęs vaikas pasako "myliu".
Labiausiai patiko, kad Vaiva globos neromantizuoja. Labai aiškiai parodo ir pačios turėtas baimes, ir papasakoja liūdnesnes istorijas. Dalinasi visomis bėdomis, kurios užklupo globotinius. Nuo diagnozių ir sutrikimų, iki aplinkos požiūrio į kitokią šeimą. Paliečiamos ir patyčių, šeimos santykių temos. Knyga galėtų būti vadovėlis visiems, kurie galvoja apie globą arbą ją jau kokiam vaikui padovanojo. Neslėpdama, kad kartais gyvenimas su tiek vaikų užknisa, moteris tiesiog tarnsliuoja absoliučią empatiją ir akcentuoja, kad gera mama ar tėtis būsi tik tada, kai nuolat mokysies ir atvira širdim priimsi visas vaikų emocijas.
Buvo vietų kurios sugraudino. Skaityti apie nereikalingus mažylius, kurie niekam nerūpi yra aukščiau mano suvokimo ribų... Apie vaikus, kurie nuo kūdikystės išmoksta save "auginti", nes niekas jų neglaudžia yra labai skaudu. Tačiau džiaugiuosi, kad tokia knyga išvydo dienos šviesą. Ir ne tik globėjai ją perskaityt turėtų, o ir visi socialinį, ar darbą su vaikais dirbantys turėtų.
Sikorskių šeimynos gyvenimą ne vienerius metus sekiau jų facebook puslapyje. Visada patiko autorės dėstomos mintys ir požiūris į vaikų auginimą. Pamačiusi, kad Vaiva išleido knygą, žinojau, kad būtinai norėsiu ją perskaityti.
Vaiva ir Povilas Sikorskiai užaugino keturis biologinius vaikus, o vėliau priėmė globoti dar devynis, įrodydami, kad šeima - nebūtinai tik genetika, o ir sąmoningas sprendimas būti šalia, rūpintis ir padėti augti tiems, kurių biologiniai tėvai, dėl įvairių priežasčių, negalėjo to padaryti.
Autorė visiškai neidealizuoja savo pasirinkto šeimos modelio - knygoje ji atvirai pasakoja tiek apie gražias gyvenimo akimirkas, tiek apie namuose vyraujantį chaosą, tiek apie sunkumus, socialinės sistemos spragas, bemieges naktis ir didžiulį psichologinį krūvį, bei nuovargį. Nepaisant to, knygoje yra daug šviesos - gimstančios iš kasdienių pergalių ir akimirkų, kai vaikas, kurio gyvenimo pradžia buvo itin sunki, pagaliau pradeda pasitikėti, šypsotis ar pirmą kartą apkabina.
Man labai patiko! Nors kai kurie knygos skyriai ir nebuvo emociškai lengvi, Vaivos atvirumas, jos pagarba ir meilė kiekvienam vaikui, bei gebėjimas gyvenimo sunkumuose vis tiek įžvelgti prasmę, paliko tikrai stiprų įspūdį.
Rekomenduoju visiems, kurie domisi vaikų psichologija, globos tema ar tiesiog ieško tikros, žmogiškos, įkvepiančios ir prasmingos istorijos.
Rekomendacija ne tik svarstantiems apie globotinį ar planuojantiems vaikus, bet ir kiekvienam, kuriam norisi leistis giliau į sveikų santykių su aplinkiniais lauką. Neįtikėtina, kiek daug žmoguje gali tilpti empatijos ir sveiko proto, sąmoningumo, orientavimosi į kito emocijas. Kitaip ir nebūtų įmanoma — vienoje šeimoje užauginti/auginami 4 biologiniai vaikai ir 9 globotiniai. Stipri knyga.
Sikorskių šeimą žino daugelis: keli metai dalijasi savo gyvenimu socialiniuose tinkluose ir tai vienas iš globėjų šeimų pavyzdžių, Tai pora, kuri užaugino 4 savo vaikus ir namų šilumą dovanojo dar 9 tėvų globos netekusiems vaikams.
Tai gyvenimo knyga. Vaiva ją suskirstė į kelias dalis: pirmiausia papasakojo apie savo ir sutuoktinio Povilo meilės istoriją. Labai gražu ir jautru buvo skaityti, kaip jų pora prasidėjo, kaip jie kūrė gyvenimą tikėjo vienas kitu. Jie buvo komanda - sprendimuose, meilėje vaikams ir priimant globos pasiūlymus. Povilas buvo nuostabus, rūpestingas ir atsakingas žmogus. Liūdėjau, nes ši istorija baigtinė - Povilą pasiglemžė liga.
Vėliau pasakojama kaip jie augino biologinius savo vaikus. Jauni, studentai - patiriantys įvairiausių buitinių sunkumų. Bet išlaikė pagarbą vienas kitam ir skleidė begalinę meilė vienas kitam. Na, ir trečioje dalyje Vaiva dalijasi savo įžvalgomis apie savo globotinius, apie nepatogius vaikus. Kiekvienas puslapis spinduliavo meile, šiluma, atjauta. Visos įžvalgos, pamąstymai ir atrasti bendravimo receptai giliai smigo į širdį.
Tai viena geriausių knygų, kurias skaičiau apie motinystę. Ne, tai nėra kažkoks taisyklių rinkinys. Čia nėra jokio didaktinio tono. Tiesiog sukaupta patirtis, kai buvo bandyta, klysta, rastas kelias į kiekvieno vaiko širdį. Biologinius vaikus mylėti lengva, o nebiologiniams vaikams meilę reikia ugdyti. Bet Vaivos šeimoje tos meilės užteko su kaupu visiems. Tai įkvepia.
Aš pati turiu glaudų santykį su globėjais. Dalis mano pacientų auga globoje. Ir nenustoju žavėtis jų ryžtu, meile ir atsidavimu vaikams, kurie galbūt turi daug ligų, kurie nėra visai patogūs. O šią knygą rekomenduoju visiems kaip odę meilei, motinystei ir šeimai. Tai viena geriausių skaitytų knygų šiais metais ir turbūt ilgai liks geriausia tikra istorija.
"Kartais nemigos pritvinkusiomis naktimis bandau įsivaizduoti, ką jaučia dešimties mėnesių kūdikis, atskirtas nuo mamos ir atsidūręs visiškai svetimoje aplinkoje. Jis verkia... Ilgai, nepaguodžiamai, kol pavargęs užmiega, visas virtęs gyvu nerimu. Prabudęs ir vėl jaučia stingdantį šaltį. Taip vaiko siela sudūžta į šipulius, kuriems sulipdyti vargu bau ar užtenka gyvenimo." "Mielas Kalėdų Seneli, mano didžiausias noras - kad kiekviena pozityviai nusiteikusi Lietuvos šeima paimtų ir išaugintų nors po vieną ne biologinį vaiką. Kad vaikai nebegyventų įstaigose." Nes nėra SVETIMŲ vaikų; jie yra MŪSŲ vaikai.
Tai geriausia iki šiol perskaityta #knyga apie vaikų auklėjimą ir auginimą.
#rekomenduoju visiems, kas augina savo vaikus, svarsto globoti ne biologinį vaiką arba jau globoja, turi pažįstamų, kurie globoja, arba pažįsta vaiką, kuris yra globojamas... tai nepaprastai nuoširdus, atviras ir tikras informacijos šaltinis.
Šią knygą turėtų būti privaloma perskaityti visiems, norintiems tapti globėjais. Joje ne tik pačios autorės išgyvenimai, mintys, emocijos, bet ir kitų globėjų istorijos, nes autorė dirbo socialine darbuotoja. Tik paskutinis skyrius toks labiau filosofinis pasirodė. Bet kitų pasakojimų norėjosi net ilgesnių, nes tokių knygų yra labai mažai.