Nojaus Arkos dienoraštis

by Juozas Gaižauskas

Ar pamenate? Kadaise dienoraščiuose braižėme būsimo pasaulio trajektorijas ir fiksavome vizijas apie tobulą pasaulį, kurį būtinai sukursime! Atrodė, kad esame tiesiog gimę paversti mūsų planetą vieta, kur gera būti! Tai kas nutiko? Kada mes ėmėme skaičiuoti nebe žvaigždes, o tik savo piniginės turinį?

„Nojaus Arkos dienoraštis“ – iš pirmo žvilgsnio paprasta, jaunyste trykštanti ir nuotykių kupina istorija. Baltijos jūros paplūdimyje netikėtai užsimezgusi draugystė tarp vyro ir jaunuolių trijulės, vadovaujamos Nojaus, įtraukia į siautulingą jaunų žmonių pasaulį, jie tampa neišskiriami, o metų skirtumas netenka prasmės. Staiga Nojus dingsta. Kas vyksta?! Vaikiną būtina surasti! Bet pasibeldus į jo namų duris atsiveria ne jo, o tavo paties paslaptys. Atsakymai glūdi toli, Ararato kalno papėdėje. Bet ką darysi, jeigu paaiškės, kad tas nekaltas susitikimas paplūdimyje nebuvo atsitiktinis?

Ši knyga apie dar tik ateinančią kartą, nemokančią susikurti laužo ar susisiūti suplyšusio rūbo. Apie ją sakoma: nedėkinga, išlepusi ir visko pertekusi, nebežinanti, ko norėti! Ar tikrai? Bet ši karta ir neturi už ką mums dėkoti, juk paliekame jai į šipulius byrantį pasaulį, ir dar reikalaujame dėkingumo. Nesulauksim! Nes jie jau statosi Arką, kurioje mums nėra vietos.

184 pages, Hardcover

First published September 10, 2025

About the author

Lietuvos aktorius, rašytojas, prodiuseris, renginių ir TV laidų vedėjas, dainų kūrėjas ir atlikėjas.

Juozas Gaižauskas gimė 1968 m. balandžio 18 d. Tauragėje (mama Valerija Gaižauskienė – anglų kalbos mokytoja, tėtis Juozas Jokūbas Gaižauskas – žurnalistas, 2015 m. rugsėjo 18 d. apdovanotas Lietuvos žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi). Turi tris brolius (Zigmas, Vytautas, Kęstutis) ir seserį (Birutė). Seneliui Juozui Gaižauskui ir močiutei Stanislavai Gaižauskienei 2019 m. suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai ir 2015 m. rugsėjo 18 d. apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais. 1996 m. susituokė su Agne Dalia Gaižauskiene ir 1997 m. susilaukė dukters Gabrielės.

Mokėsi Tauragės 4-oje vidurinėje mokykloje (dabar – Tauragės Žalgirių gimnazija). 1984 m. baigė Tauragės muzikos mokyklos fortepijono specialybę. 1984–1985 m. tęsė fortepijono studijas Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. 1985–1987 m. studijavo ir baigė Šiaulių Sporto mokyklą internatą (rankinio specialybę). 1991 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) teatrinį fakultetą ir įgijo aktoriaus secialybę (diplomas su pagyrimu).

1991–1994 m. „Šiaurės Atėnų teatro“ aktorius. 1994–1997 m. muzikinės humoristinės grupės „Viengungių melodijos“ įkūrėjas ir atlikėjas. Nuo 2008 m. profesionalaus komedijos teatro „Domino“ aktorius. Nuo 2015 m. teatro „Cezario grupė“ aktorius. 2020 m. rugsėjo 30 d. išleido romaną „Dievas su šlepetėmis“. 2021 m. Audioteka išleido romano „Dievas su šlepetėmis“ audioknygą.

Reviews

[Lina · Rating 5 out of 5]

Juozo Gaižausko knygos yra atgaiva mano sielai. Ši - naujausia - nebuvo išimtis. Įtraukianti, intriguojanti ir su netikėta pabaiga. Tai čia turinys. O visa, kas slepiasi gilesniuose sluoksniuose yra nenusakoma ir aš esu be galo dėkinga už šią patirtį.
Rekomenduoju.

[Justina Neliubšienė · Rating 4 out of 5]

Visos J. Gaižausko knygos savitai nuostabios, kiekviena vis kitokia. Neišimtis ir ši knyga, labai smagiai susiklausė, o įgarsinimas 100 balų 🤗. Graži, jauki ir priverčianti susimąstyti😌👌

[Bent.viena.puslapi · Rating 5 out of 5]

Tai antroji mano klausyta autoriaus knyga. TIKRAI ne paskutinė💜

Klausant knygos autorius sugeba ir prajuokinti, ir nuliūdinti, ir sukrėsti, ir nustebinti. Net nemoku apsakyti to jausmo, kuris lieka pabaigus klausytis knygą. Viduje apima tokia begalinė šiluma ir gėris, kuris lyg ir sukrečia, bet tuo pačiu šildo ir išlieka ilgai💜

[Andrius Baležentis · Rating 2 out of 5]

Pasakiškas, kūrybinio naivumo kupinas romanas. Paaugliams gal visai patiktų.

[Vaida · Rating 3 out of 5]

„Tie dabartiniai vaikai neturi už ką mums dėkoti; tos pilnesnės piniginės, didesnės lėkštės ar prikimštos rūbų spintos... tas maisto brukimas į burną ir saugojimas nuo kiekvienos krintančios plunksnos - ne duoklė „išlepintai kartai“, kuri visai to neprašė, o iki sielos gelmių persmelkęs, tik niekaip nepripažįstamas kaltės jausmas, kuris tą naktį palapinėje spindėjo pilnatimi danguje: mes padovanojome jiems griūvantį pasaulį, prikimštą spindinčio šlamšto, ir teisuoliškai įsisprendę reikalaujame, kad jie mums už tai būtų dėkingi,“

Jau esu susipažinusi su Juozo Gaižausko kūryba. Labiausiai mane sužavėjo jo knyga „Antarktidos indėnai“, todėl žinau, kokio didelio kūrybiškumo ir lakios fantazijos gali būti šis rašytojas. Noriai ir su smalsumu paėmiau į rankas naujausią rašytojo knygą „Nojaus Arkos dienoraštis“. Kūrybos, nuostabių sakinių, palyginimų, aliuzijų ir fantazijos netrūksta ir šioje knygoje, o bet tačiau... Iš pradžių nieko nesupratau, vėliau pradėjau galvoti, kad tai knyga apie Z kartą, apie tai, kad ši karta yra protingiausia, kūrybiškiausia, tačiau vyresnių kartų veltui menkinama. Tačiau dar vėliau pagalvojau, kad tai visgi yra istorija apie Dėdžių ir Nojų - tėvą ir sūnų, kurie vienas kitą savotišku būdu surado ir pasidžiaugė, pamatydami, kad jie visai gražiai ir gerai gyvena. Jiems to jausmo ir žinojimo užteko. Būtent toks nuotykis knygoje ir aprašytas.
Visgi, kadangi fantazijos ir kūrybos autoriui netrūksta, jo rašymo stilius nuostabiai susiskaito, tačiau šioje knygoje kažkaip pritrūko aiškumo. Aišku, gal tiesiog nesupratau knygos minties, gal pernelyg filosofiškai parašyta, tačiau šioje knygoje fantazijos jau man buvo daugokai. Tačiau knygoje netrūko daug gražių, įsimintinų citatų, gražių palyginimų. Vien dėl jų verta skaityti šią knygą.

„Didžiausia įmanoma laimė - tai džiaugtis tuo, ką jau turi.“

[Diana Šimčikaitė · Rating 3 out of 5]

Puiki knyga paaugliams.. bet susimąstyti gali ir suaugę.. kokios mūsų ribos, kiek galime padaryti dėl svetimų ir kiek dėl savų.. o jei svetimi tampa savais..
Graži istorija apie vyrą ir tris paauglius.. komiškos situacijos, kurios slepia būtent suaugusių ribas..
Ir reik tikėtis paslapties..

[Jurga Šernienė · Rating 3 out of 5]

Juozas išties rašo labai gražiai, o kai turinį dar pats ir įgarsina-gaunasi fantastinis rezultatas. Tekstas lengvas, saldus, skanus, skamba nuostabiai. Tik ši knyga man pasirodė gerokai prastesnė už anksčiau skaitytas kitas Juozo knygas. Pati istorija turėtų būti visai patraukli paaugliškai auditorijai. Manęs ši keista ketveriukės draugystė iki galo neįtikino. Bet tai tikrai nereiškia, kad kūrinys prastas. Tiesiog nelabai mano.

[Simona · Rating 5 out of 5]

Skaitau jau ne pirmą @juozasgaizauskas knygą ir vis pasitvirtinu, kad tai, ką jis daro, tai verčia patikėti. Stebuklu, gerumu, žmogumi, savim pačiu, ir visad, visad - Dievu. Patikėti, kad šiame pasaulyje egzistuoja elementariausias, paprasčiausias gerumas ir meilė. Tokie, kurių visi ilgimės ir laukiam. Kuriais net tamsiausiais periodais viliamės.

Galėčiau nieko daugiau ir nesakyt. Mane paperka tas gerumas ir bendražmogiškumas. Bet dar pasakysiu, kad ši knyga - viena labiausiai patikusių. Negalėčiau net atsakyti, kokia amžiaus grupė yra jos tikslinė auditorija. Nes nuo vaikų iki senų žmonių, visi skaitydami šioje rastų ką pasiimti.

Ji lengvai balansuoja ant pasakos ir realybės ribos, kartais ją peržengdama. Bet ne tiek, kad imtum nebetikėti. 💛 Atvirkščiai, grąžiną į Jėzaus paliepimą būti lyg mažais vaikais.

Šioje knygoje daug pamąstymų apie kartas, jų skirtumus ir panašumus. Apie pasaulį į kurį mus atveda vyresnės kartos ir tai, kas esam ir kokie galim būti vieni kitiems.

Neneigsiu, kaip mamai man vis kirbėjo galvoj tas Dėdžiaus artimumas jaunuoliams, vis pagaudavau save bandančią įtikinėti, kad juk jie draugai, arba skeptiškai galvojančią, kaip tie visi rankom susikibimai atrodo. Ir vis suprasdama, kad noriu nenoriu esu veikiama visuomenės normų ir nuostatų, bet labai labai veržiuos į tą sėdėjimą vidury kelio ir savo pasaulio kūrimą. Dėl to, kaip pasakojimas parašytas skepticizmo mažėjo ir širdis šilo.

Žavėjausi jaunuoliais, žavėjausi draugyste, žavėjausi visų pasaulio suvokimu, džiaugiausi, kai Dėdžius irgi žavėjosi jaunuoliais ir visa jų karta. Intriguojantys buvo ir istorijos vingiai. Ir pabaiga! Mėgstu, kai mane palieka pačiai nuspręsti ir neduoda galutinių atsakymų. Juk toks ir gyvenimas, kai tas pabaigas galų gale turime pasirašyti patys. Sutrikau. Intensyviai mąstau. Renku visus taškus ant "i", verčiu knygą, bandau suprast. Ir mėgaujuosi šiuo užsikūrusiu varikliuku mintyse!

Linkiu ir jums skaityti ir atrasti šviesos.

P.S. skaitant kaip tik šeimoje iškilo kalba apie gegužės kirčiavimą ir aš nusišypsojau. Lyg sąjungininkui dėdžiui, kur netoliese sėdinčiam.

[Aušrinė · Rating 5 out of 5]

dievisko grazumo knyga. tik tiek.

"Kai ryte pabudę milžinai pažvelgs pro langą, gali būti, kad dar gesdamos virpės paskutinės skliauto žvaigždės. Tylus ir ramus ankstyvas rytas labai tinkamas, net idealus metas karui, pamanys vie- nas jų, juk mano rankose beveik beribė nežmogiška jėga ir galia. Ginklai rūdija, kareiviai tinginiauja, priaugo daug jaunos, nežinančios, ko norėti, mėsos, o pagarba man nedidėja! Ir taip buvau jiems per geras, kur jų padėka??? Reikia nušluoti juos nuo Žemės paviršiaus, tegul eina ir ginklu man atneša dar truputėlį galios, tegul pasitarnauja bent kaip trąša. Bet taip pamanys ne jis vienas, juk milžinų yra daugiau. Jie nežinos, bet greičiausiai jiems ir nesvarbu, kad nežmogiška galia nereiškia, kad ji dieviška, ir nebus kam jiems tai pasakyti. Su visa savo tariama didybe jie lieps pakelti legionus, trimituos ir skelbs kovos pradžią. Už ką? Aišku, kad už Dievą! Tik dievas ne tas, jis nesukūrė pasaulio ir nesuteikia vilties. O vietoj legionų pakils tik pavieniai, seni ir užrūdiję kareiviai. Pakilę jie dairysis į tuščius gultus ieškodami savo jaunųjų draugų ir sutrikę stebėsis, kur jie dingo. Rodys į dangų, vaipysis kraipydami galvas ir niekaip negalės suprasti: kas ten danguje spindi?! Milžinai pareikalaus atsakymo! Juk jie suskaičiavo, sužymėjo ir kaip savo nuosavybe normiškai įteisino visas kartas iki paskutinės sielos, visas iki vienos žvaigždes! Kur jie dingo ir kas drįso vieną žvaigždę pavogti?! Sutrikę padėjėjai prisiekinės, kad tai ne jų darbas, purtys galvas ir čia pat jų neteks. Bus tikrai gražus ankstyvas rytas su oranžine aušra, cikadų garsais ir migla virš kvepiančių lankų. Pasauliui taip norėsis dar pasivartyti savo lovose ir gerti prisirpusį rytmečio grožj. Dvaro mokslinčius, atsakingas už žvaigždžių kainą ir kiekį, ant kankinimo suolo išbadytomis akimis klykdamas pripažins, kad gausi milžinų nuosavybė paliko mūsų pasaulį."

[Greta · Rating 4 out of 5]

Esu perskaičiusi beveik visas autoriaus knygas. Todėl paimdama ir šią knygą į rankas, nenustebau jos pasakiškumu ir rašymo stiliumi. Man jis patinka. Kai pasauly daug rimtumo ir aiškumo, man labai norisi tokio žanro knygų.

Kadangi knygą klausiau audiotekoje, buvo vietų, kur tikrai garsiai juokiausi eidama gatve. :) Nors knygoje netrūksta fantastikos ir simbolių, visos istorijos labai gyvenimiškos, apie žmones, jų silpnybes, kasdienybę ir santykius.

[Loreta · Rating 5 out of 5]

Knygos autorius labai palankiai rašo apie mokinius, jų gražų bendravimą, išmintį, pasaulio suvokimą. Jiems kyla daug įdomių klausimų. Jie žingeidūs. Visai kitoks J. Gaižausko požiūris į jaunąją kartą, prieštaravimas visur girdimam jaunimo vertinimui.

[Aurimas · Rating 5 out of 5]

Belekas wow

[Jurga Ra · Rating 5 out of 5]

Jautri, graži, šilta istorija, daug gylio ir minčių apmąstymams :)

[Jonas Moonstomper · Rating 4 out of 5]

kaip visada, magiškas ir pilnas gėrio kūrinys 👍

[Silvija B. · Rating 5 out of 5]

Nuostabi!

[Renata Norkiene · Rating 3 out of 5]

jei ne ta Dievo tema, ivertinciau puikiai. įdomios mintys, humoras, bet jau tas religinis sleifas...viska ir sugadino 🙈

[Daiva Petron · Rating 5 out of 5]

graži, gėrio pilna knyga, kuri pastūmėjo pažvelgti į dabartinį jaunimą kitomis, labiau juos suprantančiomis akimis 🫠

[Skambančios knygos]

Nepaėjo...ne man tikrai ne man.....