Julijonas Vilkas

by Nijolė Marytė Šerniūtė

Žmogaus gyvenimo istorija, kupina skaudžių praradimų, atsakomybės savo giminei ir kraštui įsipareigojimų, įtaigiai, sodria autentiška kalba atskleidžiama Nijolės Marytės Šerniūtės romane „Julijonas Vilkas“.

276 pages, Hardcover

First published January 1, 2025

Reviews

[cypt · Rating 4 out of 5]

Faina knyga. Skaitai ir negali patikėt, ar čia Simonaitytė prisikėlė. Neskaičiau Vilkų Kampo Elizos, tai nežinau, ar tęsinys geras, o gal nusileidžia ankstesniam romanui, bet man ir "Julijonas Vilkas" padarė didelį įspūdį. Iš vienos pusės - tradicinis "vyrą pašlovinki, mūza, per negandus ėjusį drąsiai" epas, toks lietuviškas McEwano Pamokos. Kita vertus, ir McEwanas, ir dauguma kitų "vyrą pašlovinki" portretų daugiausia yra autobiografiniai, o "Julijonas Vilkas" ne (nors autorė pabaigoje rašo, kad prototipo būta).

Man labai patiko Julijono kelionė per besikeičiančias epochas - kovas su lenkais, pirmąją nepriklausomybę tarpukario Kaune ir naują karą, frontą bei okupacijas - ir kiekvienos tų epochų aplinka (kad ir tas idealizuojamas tarpukario Kaunas čia - šlapias, sulytas, ne visur net turintis vandenį). Patiko nelabai aiški tėvų šeima - tėvas tarsi piktybinis, bet ne iki galo, mama tarsi labai gera, bet po to paaiškėja, kad prisitaikėlė ir nelinkusi spręsti jokių sunkumų. Savotiškai patiko, kaip Julijonas, susukęs galvas dviem vaikystės draugėms, galiausiai savo abejingumu jas pastūmėja išeiti į vienuolyną, o pats Kaune veda vos ne pirmą pasitaikiusią merginą ir tada vaikšto surūgęs, ieško kaip pabėgt - nėra vienareikšmiškai pozityvus didvyris. Patiko naujoji Juozapota - Anė, savo akimis mačiusi, kaip susprogdinami jos vyras ir vaikai, ir nuo to laiko nebereaguojanti į aplinką, tik klausinėjanti visų, ar karas jau baigėsi. Ir sykiu patiko pats Šerniūtės pasakojimas - su močiutiškais intarpais "bet jis dar nežinojo, kad laimės tai neatneš" ir sykiu visai be jokių literatūrinių išsidirbinėjimų, be jokio nereikalingo dramatizavimo arba Sureikšminimo. Tiesiog geras istorinis romanas, vienas iš tos tradicijos, kur "likimas piktas ir žiaurus dažnai lyg žaislą žmogų mėto", bet be nužmoginimo, kaip A Little Life.

Tiesiog gražu:

Nors Marijona nenorėjo gailėtis pasirinkimo - viskas Dievo rankose, gailėjosi vis tiek. Jau septinta dešimtis baigiasi, o ji be gimdymų, sarginimų, mirčių, laidotuvių ir erzelio nepatyrė daugiau nieko. Nežinojo nė kas yra tyla, nuo kurios net apkursti gali. (p. 101)

Tokia Editos iš Editas kompleksas giminaitė, tik kitų metų ir iš kito laiko.

Atskirai pamilau "beauty is in the eye of the beholder" lietuviškąją versiją:

Ponia, kas gražiai žiūri, tas gražiai mato. (p. 112)

Na ir labai gražus, nors ir pakylėtas, autorės žodis pabaigoj apie jos knygų personažus:

Pro moteris ir vyrus, kuriuos perkėliau į knygą, nepraėjau abejingai. Noriu tikėti, kad savo pareigą jiems atlikau. Jausmas, kad priklausau jiems, romanų apie Vilkus žmonėms, toks stiprus, jog atrodo, sukūriau juos tik todėl, kad jie sukūrė mane. Matyt, taip gimsta visi pasaulio romanai. (p. 270)

[Odeta Jonykiene · Rating 5 out of 5]

Tai "Vilkų Kampo Elizos" tęsinys. Patiko pats kalbos vaizdumas, Mažosios Lietuvos istorijos detalės. Skaityti lengva, tik kartais tekdavo sustoti dėl aprašytų tragiškų epizodų. Negailestingi, nepagražinti vienos šeimos likimai.

[Jurga Tumasonytė · Rating 3 out of 5]

Visgi, skaitydama įvykių kupiną pasakojimą, kai kur susimąstydavau, kuo ši knyga skiriasi nuo panašiu laiku, kai vyksta romano veiksmas, parašytų knygų. Man pritrūko XXI a. rašytojos perspektyvos. Omenyje turiu kartais ir į didaktiką pereinančius moralizavimus, tipiškus moteriškų personažų skirstymus (į doras, su Dievu, ir pasileidėles), herojiškus, teisuoliškus pagrindinius veikėjus. Nepaisant to, autorė moka kurti įtraukiantį siužetą ir intrigą, suvaldo didelį tekstą ir, apskritai, yra mano šių metų atradimas ir dar vienas įrodymas, kad debiutuoti niekada nevėlu.

daugiau: https://370.diena.lt/2025/06/27/skait...

[Eglė · Rating 5 out of 5]

Nuostabi knyga, kaip ir pirmoji dalis - iškalbinga, turtinga ir graži kalba. Daug skausmo, netekčių ir pergyvenimo kupina knyga.

[Jurgita · Rating 4 out of 5]

Knyga įdomi, tačiau pirmoji Nijolės Marytės Šerniūtės knyga "Vilkų kampo Eliza" buvo geresnė ir stipresnė. Šioje irgi kartojosi gražūs žemaitiški žodžiai ir vaizdingi posakiai. "Reikėjo mesti mintis iš galvos, bet jos lyg dilgėlių nuplaktos blauzdos: žinai, kad nereikia kasytis, o kasaisi ir tiek". "Kas gražiai žiūri, tas gražiai mato".