„Žmonės iš Alkapės“ – antrasis jaunos rašytojos Unės Kaunaitės romanas. Jos pirmoji knyga paaugliams „Sudie, rytojau“ 2012-aisiais buvo atrinkta į „Metų knygos“ penketuką.
Antrasis prozininkės kūrinys pasakoja šeimos istoriją. Vyriausias sūnus Kristijonas, baigęs Kembridžo universitetą, dirba Londono Sičio banke ir ruošiasi vesti britę Šarlotę. Jo brolis Aidas pradeda paskutinius studijų metus Edinburge, o sesuo Emilija ką tik atvyko studijuoti į Egzeterį. Visi trys į Didžiąją Britaniją atkeliavo iš nedidelės šalies Europoje – Alkapės – kurioje gyvena jų tėvai. Tai romanas apie savęs paieškas, nelengvus pasirinkimus, tėvynę ir draugystę.
Knygoje vyrauja kelios temos - emigracija, šeimos problemos, savęs ieškojimas, meilė, psichologinės problemos, kultūriniai skirtumai susitikus skirtingų tautybių žmonėmis, pamąstymai apie patriotiškumą... Daug visko ir tikrai atrodo susilieja viskas į visumą tiek kiek reikia ir kur. Skaitėsi lengvai, nes stilius labai sklandus. Nebuvo sunku įsijausti į pagrindinių veikėjų gyvenimus. Knyga buvo malonus lengvas pasiskaitymas.Tiems kam teko pabuvot emigracijoj, daug minčių ir išgyvenimų turėtų būt artima. Tik galo nesupratau visiškai, net atrodo bebuvo kažkokio poreikio analizuot ar bandyt interpretuoti, tiesiog nesupratau ir viskas🤷🏼♀️. Tai užverčiau, padėjau ir pagalvojau, kad visai patiko šis lietuvių rašytojos kūrinys.
Puikiai perteiktas jausminis pasaulis žmonių, padalinusių savo gyvenimą per keletą šalių. Aktualu daug kam. Knyga labai lengvai susiskaito. Gal mano vaizduotė užstagnavo, bet nesupratau pabaigos. Kokios interpretacijos? 🙂