What do you think?
Rate this book
Donskis yra Donskis: Neįrėminta biografija
Vieniems jis – politikas, kitiems – rašytojas, dar kitiems – liberalas, bet kaip jūra yra jūra, Sabonis yra Sabonis, taip Donskis yra Donskis.
Aktorius Giedrius Savickas
Kai buvau jaunas, maniau, kad svarbiausias dalykas, kurį parodė Liuka, – koks didis ginklas yra protas ir kiek daug su juo galima nuveikti. Bet dabar galvoju, kad didžioji Liukos dovana – liudyti, kas būna, kai protas girdi širdį. Jo protas buvo kietas, o širdis labai minkšta.
Istorijų pasakotojas Robertas Petrauskas
Jis buvo Don Kichotas ir Sančas Pansa vienu metu. Don Kichotas – nutrūkęs ir kasdienybės nematantis idealistas, o Sančas Pansa kaip tik labai aiškiai matė realybę. Leonidas ne tik labai gerai suprato visuomenę, bet ir buvo jos vedlys.
Režisierius Oskaras Koršunovas
Filosofas Leonidas Donskis gyveno ne tik idėjų pasaulyje, jis mėgavosi gyvenimu, stengėsi jį patirti kuo įvairesnį, užčiuopdavo ir įvardydavo tai, kas svarbu daugeliui. Knygos sudarytoja Jolanta Donskienė ėmėsi ambicingos užduoties – iš daugybės pasakojimų sukūrė atvirą, asmenišką Leonido portretą ir atskleidė labai įdomų jo gyvento laiko kontekstą. Filosofai, aktoriai, režisieriai, muzikai, rašytojai, mokslininkai, politikai, diplomatai – knygoje apie L. Donskį atvirai ir su humoru kalba įvairiausi jam svarbūs ir brangūs žmonės. Ir tai tik patvirtina, kad L. Donskis buvo, yra ir bus tradicines ribas peržengianti ir visus jungianti asmenybė.
Įvyko didžiulis stebuklas, nes susigrąžinau Leonidą. Dabar man atrodo, kad jis yra.
Knygos sudarytoja Jolanta Donskienė
Aktorius Giedrius Savickas
Kai buvau jaunas, maniau, kad svarbiausias dalykas, kurį parodė Liuka, – koks didis ginklas yra protas ir kiek daug su juo galima nuveikti. Bet dabar galvoju, kad didžioji Liukos dovana – liudyti, kas būna, kai protas girdi širdį. Jo protas buvo kietas, o širdis labai minkšta.
Istorijų pasakotojas Robertas Petrauskas
Jis buvo Don Kichotas ir Sančas Pansa vienu metu. Don Kichotas – nutrūkęs ir kasdienybės nematantis idealistas, o Sančas Pansa kaip tik labai aiškiai matė realybę. Leonidas ne tik labai gerai suprato visuomenę, bet ir buvo jos vedlys.
Režisierius Oskaras Koršunovas
Filosofas Leonidas Donskis gyveno ne tik idėjų pasaulyje, jis mėgavosi gyvenimu, stengėsi jį patirti kuo įvairesnį, užčiuopdavo ir įvardydavo tai, kas svarbu daugeliui. Knygos sudarytoja Jolanta Donskienė ėmėsi ambicingos užduoties – iš daugybės pasakojimų sukūrė atvirą, asmenišką Leonido portretą ir atskleidė labai įdomų jo gyvento laiko kontekstą. Filosofai, aktoriai, režisieriai, muzikai, rašytojai, mokslininkai, politikai, diplomatai – knygoje apie L. Donskį atvirai ir su humoru kalba įvairiausi jam svarbūs ir brangūs žmonės. Ir tai tik patvirtina, kad L. Donskis buvo, yra ir bus tradicines ribas peržengianti ir visus jungianti asmenybė.
Įvyko didžiulis stebuklas, nes susigrąžinau Leonidą. Dabar man atrodo, kad jis yra.
Knygos sudarytoja Jolanta Donskienė
379 pages, Hardcover
Published August 1, 2025
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 12 of 12 reviews
Read
January 5, 2026Nepaprastai įdomi, įvairi, nevientisa, pilna prieštarų, absoliučiai neobjektyvi knyga.
Bet ar meilė gali būti objektyvi.
Perskaičius kilo noras dar kartą peržiūrėti visas "Be pykčio" laidas.
Bet ar meilė gali būti objektyvi.
Perskaičius kilo noras dar kartą peržiūrėti visas "Be pykčio" laidas.
October 19, 2025
Labai paprastai skaitoma ir labai įdomi :)
August 27, 2025
"Draugo mirtis - tai mintyse įstrigusią knygą išgelbstintis siužetas." (Leonidas Donskis)
"Draugystė matuojama ne laiko tėkme, o išgyvenimais, jos paslaptis - neįspėjamas žinojimas, kada tavęs reikia tavo draugui." (Leonidas Donskis)
"Lipdome savo gyvenimą it nevykusį meno kūrinį, kol mus sukrečia meilė, liga, išdavystė arba mirti. Ir pasijuntame liepteliu tarp begalinės svajonės ir žaibiškai prabėgančios gyvenimo dienos." (Leonidas Donskis)
"Ne iš naivumo ir minties seklumo, o iš gilios išminties ir patirties plaukiantis optimizmas visų pirma reiškia tikėjimą, kad pasaulis visada yra kažkas nepalyginamai daugiau už mus, mūsų aplinką ir panašius į mus." (Leonidas Donskis)
"Man svarbiausia - Liukos žmogiškumas, o ne jo protas ar žinios. Gal dėl to niekada nebijojau Liukos. Nebijojau, kad pasakysiu ką nors ne taip. Man atrodo, kad Liuka pats mokėsi iš visų." (Giedrius Savickas)
"Prasmę suteikia tik bendrystės jausmas, dėl kurio atsiranda tai, kas susieja - kalba, tėvynė, praeities jausmas, ateities projektas. Kodėl mes kartu? Tai stebuklas." (Leonidas Donskis)
"Manau, kad Leonidas vis dar žiūri su ta protinga šypsena ir atlaidžiai galvoja, kad mes, žmonės, esame keistos ir neracionalios būtybės. Jis puikiai suprato proto iliuziją, todėl niekada neteisdavo ir nenuvertindavo. Teisia tik maži žmonės, o Liuka buvo didelis. Jis turėjo kietą protą ir minkštą širdį." (Robertas Petrauskas)
"Pasak Leonido, tolerancija galima tik tuomet, kai yra netolerancija netolerancijos buvimui." (Gintautas Mažeikis)
"Kartais ir šiandien Leonido be pykčio koncepcija interpretuojama pernelyg plačiai, neva tai toks moto, kad turi būti geras visiems. Aš be pykčio suprantu kaip stojišką laikyseną: žinai, kad pyktis ardo, bet tai nereiškia, jog turi užmerkti akis prieš blogį. Privalai stabdyti blogį, bet teisingumas taikomas be pykčio." (Gintautas Mažeikis)
"Mes džiaugiamės tuo, kad pasiekiame finišo tiesiąją ir sėkmingai įveikiame distanciją. O gal viskas yra priešingai? Gal vertingiausia yra būtent tai, ko mes nepamatome ir nebefiksuojame bėgdami - akimirkos ir epizodai, žvilgsniai ir veidai, kurių nebematome?" (Leonidas Donskis)
"Mes būname ypač kritiški tiems, kuriuos mylime - ši Lewiso A. Coserio mintis atskleidžia brandžių ir laisvų individų tarpusavio pagarbą bei pripažinimą. Tai, kas nesvarbu arba beviltiškai defektyvu, nusipelno tik ignoravimo." (Leonidas Donskis)
"Mes mirštame, kada užmirštame." (Leonidas Donskis)
"Lietuva su gilia gedėjimo kultūra nepamirš Leonido Donskio pamokų mylėti ir glostyti vienas kitą geru, guodžiančiu ir, jei reikia, migruojančio dragomano žodžiu, įsiklausant ir iškeliant švieson įvairiausias savo kalbos subtilybes. J mes turime labai daug. Jų labai reikia, "kad tauta neišsivaikščiotų" padangių ir žūties takais, kad liktų drauge kaip šilkinis donskiško kalbėjimo nėrinys." (Dalia Staponkutė)
"Draugystė matuojama ne laiko tėkme, o išgyvenimais, jos paslaptis - neįspėjamas žinojimas, kada tavęs reikia tavo draugui." (Leonidas Donskis)
"Lipdome savo gyvenimą it nevykusį meno kūrinį, kol mus sukrečia meilė, liga, išdavystė arba mirti. Ir pasijuntame liepteliu tarp begalinės svajonės ir žaibiškai prabėgančios gyvenimo dienos." (Leonidas Donskis)
"Ne iš naivumo ir minties seklumo, o iš gilios išminties ir patirties plaukiantis optimizmas visų pirma reiškia tikėjimą, kad pasaulis visada yra kažkas nepalyginamai daugiau už mus, mūsų aplinką ir panašius į mus." (Leonidas Donskis)
"Man svarbiausia - Liukos žmogiškumas, o ne jo protas ar žinios. Gal dėl to niekada nebijojau Liukos. Nebijojau, kad pasakysiu ką nors ne taip. Man atrodo, kad Liuka pats mokėsi iš visų." (Giedrius Savickas)
"Prasmę suteikia tik bendrystės jausmas, dėl kurio atsiranda tai, kas susieja - kalba, tėvynė, praeities jausmas, ateities projektas. Kodėl mes kartu? Tai stebuklas." (Leonidas Donskis)
"Manau, kad Leonidas vis dar žiūri su ta protinga šypsena ir atlaidžiai galvoja, kad mes, žmonės, esame keistos ir neracionalios būtybės. Jis puikiai suprato proto iliuziją, todėl niekada neteisdavo ir nenuvertindavo. Teisia tik maži žmonės, o Liuka buvo didelis. Jis turėjo kietą protą ir minkštą širdį." (Robertas Petrauskas)
"Pasak Leonido, tolerancija galima tik tuomet, kai yra netolerancija netolerancijos buvimui." (Gintautas Mažeikis)
"Kartais ir šiandien Leonido be pykčio koncepcija interpretuojama pernelyg plačiai, neva tai toks moto, kad turi būti geras visiems. Aš be pykčio suprantu kaip stojišką laikyseną: žinai, kad pyktis ardo, bet tai nereiškia, jog turi užmerkti akis prieš blogį. Privalai stabdyti blogį, bet teisingumas taikomas be pykčio." (Gintautas Mažeikis)
"Mes džiaugiamės tuo, kad pasiekiame finišo tiesiąją ir sėkmingai įveikiame distanciją. O gal viskas yra priešingai? Gal vertingiausia yra būtent tai, ko mes nepamatome ir nebefiksuojame bėgdami - akimirkos ir epizodai, žvilgsniai ir veidai, kurių nebematome?" (Leonidas Donskis)
"Mes būname ypač kritiški tiems, kuriuos mylime - ši Lewiso A. Coserio mintis atskleidžia brandžių ir laisvų individų tarpusavio pagarbą bei pripažinimą. Tai, kas nesvarbu arba beviltiškai defektyvu, nusipelno tik ignoravimo." (Leonidas Donskis)
"Mes mirštame, kada užmirštame." (Leonidas Donskis)
"Lietuva su gilia gedėjimo kultūra nepamirš Leonido Donskio pamokų mylėti ir glostyti vienas kitą geru, guodžiančiu ir, jei reikia, migruojančio dragomano žodžiu, įsiklausant ir iškeliant švieson įvairiausias savo kalbos subtilybes. J mes turime labai daug. Jų labai reikia, "kad tauta neišsivaikščiotų" padangių ir žūties takais, kad liktų drauge kaip šilkinis donskiško kalbėjimo nėrinys." (Dalia Staponkutė)
May 6, 2026
Kaip visada, parašysiu labai subjektyvų atsiliepimą. Pradėjusi skaityti knygą, ėmiau truputį erzintis su tuo Donskiu. Jau nuo pirmų pasakojimų aiškėja, kad Leonidas nuo mažų dienų buvo "mamyčiukas", vėliau perėjo į žmonos rankas ir niekada iš esmės savo buitimi nenorėjo ir nemokėjo rūpintis. Man čia toks amžinas skaudulys, kad didvyriai eina per gyvenimą, veda tautą, bet namie vis tiek kokia moteris turi jiems kotletus kepti ir tai tarsi savaime suprantama, nereikšminga smulkmena tokia. Mano idealiame pasaulyje taip neturėtų būti ir aš net manau, kad Donskis man pritartų.
Skaitydama vis daugiau pasidalinimų, atsileidau. Lengvai suprantama kalba surašyti įvairiausių žmonių atsiminimai apie Donskį - nuo intelektualų, akademikų iki politikų ir net scenos žvaigždžių (Jankavičius pvz). Eidama per tuos atsiminimų laiškelius ir apžiūrinėdama knygoje sudėtas nuotraukas susidėliojau visai neblogą bendrą Donskio portretą. Šnekus (labai šnekus, galimai kai kuriose situacijose ir vargindavo aplinkinius), bet mokantis ir girdėti pašnekovus, geraširdis, mėgstantis ir pagirti, ir pasigirti, palaikantis mokytojas ir nuoširdus draugas. Bet svarbiausia (būtų jėga, jei mokslininkai atrastų, kas sąlygoja tokį genų kokteilį) - akademikas su fenomenalia atmintimi, su kurio proto aštrumu niekas nedrįsdavo varžytis, nes viskam turėdavo logiškiausių, taikliausių argumentų laviną.
Nustebino užuominos, kad Donskis ne visur buvo mėgstamas, kad karjerą stabdė aplinkinių intrigos ir pavyduoliai, šito anksčiau neteko girdėti. Nežinojau ir tos esą viešos paslapties, kad turėjo minčių kandidatuoti į prezidentus (gerai, kad nekandidatavo, būtų ryškiai overqualified).
Donskis buvo itin jaunimui atsidavęs dėstytojas, nesvarbu, kokie garsūs ir svarbūs asmenys kviesdavo, kokios komandiruotės laukdavo, visada rasdavo laiko susitikti su studentais. Knyga atrakino man prisiminimą, kad pati VDU ėjau į viešą Donskio paskaitą (visada būdavo anšlagas) ir paklausiusi jo pasakojimų apie "Prisukamą apelsiną", įtraukiau tą filmą ir knygą į savo bakalauro darbą, nes visuomenėje nepritampančių žmonių grupių tema, matyt, mane visą gyvenimą intrigavo. Atsimenu, per tą paskaitą išgirdau tokių detalių ir įžvalgų, kokių paskui nebepavyko jokiuose šaltiniuose rasti.
Visa ši prisiminimų apie Donskį knyga - įrodymas, kaip vienas absoliučiai neeilinio proto žmogus savo erudicija ir asmenybės šviesa gali sukelti tokį plika akim nematomą lėtinį sprogimą, keisdamas aplinkinių gyvenimus, įkvėpdamas, pagelbėdamas, pastiprindamas. Lietuvai tokio žmogaus išėjimas yra didžiulė tragedija. Baigusi skaityti nusprendžiau, kad reikės kažką iš Donskio knygų įsigyti vardan bendro išsilavinimo.
Bet jei tikėčiau, kad gyvena pasaulyje šventieji, tai čia neabejotinai būtų knygos autorė, Donskio žmona Jolanta.
Skaitydama vis daugiau pasidalinimų, atsileidau. Lengvai suprantama kalba surašyti įvairiausių žmonių atsiminimai apie Donskį - nuo intelektualų, akademikų iki politikų ir net scenos žvaigždžių (Jankavičius pvz). Eidama per tuos atsiminimų laiškelius ir apžiūrinėdama knygoje sudėtas nuotraukas susidėliojau visai neblogą bendrą Donskio portretą. Šnekus (labai šnekus, galimai kai kuriose situacijose ir vargindavo aplinkinius), bet mokantis ir girdėti pašnekovus, geraširdis, mėgstantis ir pagirti, ir pasigirti, palaikantis mokytojas ir nuoširdus draugas. Bet svarbiausia (būtų jėga, jei mokslininkai atrastų, kas sąlygoja tokį genų kokteilį) - akademikas su fenomenalia atmintimi, su kurio proto aštrumu niekas nedrįsdavo varžytis, nes viskam turėdavo logiškiausių, taikliausių argumentų laviną.
Nustebino užuominos, kad Donskis ne visur buvo mėgstamas, kad karjerą stabdė aplinkinių intrigos ir pavyduoliai, šito anksčiau neteko girdėti. Nežinojau ir tos esą viešos paslapties, kad turėjo minčių kandidatuoti į prezidentus (gerai, kad nekandidatavo, būtų ryškiai overqualified).
Donskis buvo itin jaunimui atsidavęs dėstytojas, nesvarbu, kokie garsūs ir svarbūs asmenys kviesdavo, kokios komandiruotės laukdavo, visada rasdavo laiko susitikti su studentais. Knyga atrakino man prisiminimą, kad pati VDU ėjau į viešą Donskio paskaitą (visada būdavo anšlagas) ir paklausiusi jo pasakojimų apie "Prisukamą apelsiną", įtraukiau tą filmą ir knygą į savo bakalauro darbą, nes visuomenėje nepritampančių žmonių grupių tema, matyt, mane visą gyvenimą intrigavo. Atsimenu, per tą paskaitą išgirdau tokių detalių ir įžvalgų, kokių paskui nebepavyko jokiuose šaltiniuose rasti.
Visa ši prisiminimų apie Donskį knyga - įrodymas, kaip vienas absoliučiai neeilinio proto žmogus savo erudicija ir asmenybės šviesa gali sukelti tokį plika akim nematomą lėtinį sprogimą, keisdamas aplinkinių gyvenimus, įkvėpdamas, pagelbėdamas, pastiprindamas. Lietuvai tokio žmogaus išėjimas yra didžiulė tragedija. Baigusi skaityti nusprendžiau, kad reikės kažką iš Donskio knygų įsigyti vardan bendro išsilavinimo.
Bet jei tikėčiau, kad gyvena pasaulyje šventieji, tai čia neabejotinai būtų knygos autorė, Donskio žmona Jolanta.
January 22, 2026
Puiki, gili ir labai asmeniška prisiminimų knyga apie vieną iškiliausių Lietuvos intelektualų – filosofą Leonidą Donskį. Tai žmonos Jolantos meilės laiškas taip netikėtai ir gerokai per anksti į Amžinybę išėjusiam vyrui. Laiškas, tapęs būdu susigrąžinti Leonidą bent per atmintį, tekstą ir prasmę, o kartu – nurimti po netekties.
Solidi puokštė bičiulių ir draugų dalinasi prisiminimais apie Leonidą. Tai šilti, tikri, kupini pagarbos ir intelektualinės bendrystės pasakojimai. Knyga keliauja per visą Leonido gyvenimą: nuo vaikystės, brandos metų, akademinio ir viešojo kelio iki tragiško taško oro uoste.
Mane asmeniškai labiausiai paveikė akademinių intrigų intrigėlių tema aukštosiose Lietuvos mokyklose. Penkiolika metų pati dirbau dėstytoja universitete ir nuolat patirdavau kognityvinį disonansą: mano kolegos – išsilavinę, intelektualūs žmonės, tačiau jiems, deja, taip pat nesvetimos pačios žemiausios žmogiškos nuodėmės – intrigos, pataikavimas, savų interesų stūmimas, lipant kitiems per galvas. Šis knygos sluoksnis ypač tikras ir skaudžiai atpažįstamas.
Skaitant nuolat lydėjo jausmas, kaip mums dabar reikėtų Leonido autoriteto – laikais, kai gyvename geopolitinio nestabilumo, visuomenės poliarizacijos ir vidinio susiskaldymo sąlygomis. Ak, kaip trūksta tokių intelektualų, kurie gebėtų keliais sakiniais viską argumentuotai, ramiai ir tvirtai sudėlioti į savo vietas.
Solidi puokštė bičiulių ir draugų dalinasi prisiminimais apie Leonidą. Tai šilti, tikri, kupini pagarbos ir intelektualinės bendrystės pasakojimai. Knyga keliauja per visą Leonido gyvenimą: nuo vaikystės, brandos metų, akademinio ir viešojo kelio iki tragiško taško oro uoste.
Mane asmeniškai labiausiai paveikė akademinių intrigų intrigėlių tema aukštosiose Lietuvos mokyklose. Penkiolika metų pati dirbau dėstytoja universitete ir nuolat patirdavau kognityvinį disonansą: mano kolegos – išsilavinę, intelektualūs žmonės, tačiau jiems, deja, taip pat nesvetimos pačios žemiausios žmogiškos nuodėmės – intrigos, pataikavimas, savų interesų stūmimas, lipant kitiems per galvas. Šis knygos sluoksnis ypač tikras ir skaudžiai atpažįstamas.
Skaitant nuolat lydėjo jausmas, kaip mums dabar reikėtų Leonido autoriteto – laikais, kai gyvename geopolitinio nestabilumo, visuomenės poliarizacijos ir vidinio susiskaldymo sąlygomis. Ak, kaip trūksta tokių intelektualų, kurie gebėtų keliais sakiniais viską argumentuotai, ramiai ir tvirtai sudėlioti į savo vietas.
December 15, 2025
tiesa, kažkokioj Žilvičio stovykloj kokiais '93 ar '94 Giruliuos buvau ir aš, bet ne pačių vyriausių būryje ir nieko apie Donskius nepamenu, o gal ir stovykla ne ta. nežinojau Leonido, turiu minty, nelabai būčiau įvardinęs, ką jis ir apie ką, tad ir nespėjau įvertint gyvam esant. ir tik po jo mirties - pamenu tą dieną - brangiam bičiuliui ištarus, kad Leonido netektis jam atvėrė tuštumą, suklusau.
ir nedaug po to susidūriau su Leonido knygom ar straipsniais - labai padrikai, priešokom, kąsnelį kitą.
ir štai, sužinau apie šios knygos pristatymą MO, dieną tą jėgų būta ne per daugiaus, bet lekiu, vėluoju, vis tiek.
labai gyvas pristatymas, dabar jau žinau, kad ir - idealus atitikmuo būtent šios rinktinės biografijos.
nupirkau tą knygą Laurynui, kaip padėką už suklusimą. ir apkabinau Jolantą po pristatymo, o mudu juk visai visai nepažįstami. tiesiog atrodė neįmanoma išeit nepadėkojus būtent taip.
nežinau, kiek dar pavyks perskaityt ar išgirst Leonido žodžio, minties, vizijos, bet - matysim, seksim, mokysimės. ačiū!
ir nedaug po to susidūriau su Leonido knygom ar straipsniais - labai padrikai, priešokom, kąsnelį kitą.
ir štai, sužinau apie šios knygos pristatymą MO, dieną tą jėgų būta ne per daugiaus, bet lekiu, vėluoju, vis tiek.
labai gyvas pristatymas, dabar jau žinau, kad ir - idealus atitikmuo būtent šios rinktinės biografijos.
nupirkau tą knygą Laurynui, kaip padėką už suklusimą. ir apkabinau Jolantą po pristatymo, o mudu juk visai visai nepažįstami. tiesiog atrodė neįmanoma išeit nepadėkojus būtent taip.
nežinau, kiek dar pavyks perskaityt ar išgirst Leonido žodžio, minties, vizijos, bet - matysim, seksim, mokysimės. ačiū!
November 14, 2025
Niekad nesižavėjau, - gal nuo to vakaro Anykščių Santaroj, kai pamačiau vaikišką įsižeidimą veide, seniesiems santariečiams numojus ranka: "Ai, vėl tas Donskis su savo bitlais". Visi nuėjo alaus gerti, o jis liko su savo gitara. Niekas nenorejo prisijungti.
Kartais paskaitydavau jo tekstų, bet vėl nesižavėjau. Gal per daug protingi, per daug tarptautinių žodžių ir išraitymų man, - nesupratau.
Ir tik perskaičiusi šitą knygą pajutau, kokią įtaką ir visai net ne tekstais padarė šis žmogus. Knygoje kalba tie, kurių gyvenimai, susilietę su Donskio gyvenimu, pasikeitė. Verta nustebti dėl jo asmenybės šilumą, globą, ramumą patyrusių žmonių gausos ir įvairovės. Na, ir šiaip - verta paskaityti. Nes labai šilta knyga, sakyčiau, kokių reta.
Perskaičiusi šiuos pasakojimus, dabar jau pasilikčiau klausytis bitlų🙂
Kartais paskaitydavau jo tekstų, bet vėl nesižavėjau. Gal per daug protingi, per daug tarptautinių žodžių ir išraitymų man, - nesupratau.
Ir tik perskaičiusi šitą knygą pajutau, kokią įtaką ir visai net ne tekstais padarė šis žmogus. Knygoje kalba tie, kurių gyvenimai, susilietę su Donskio gyvenimu, pasikeitė. Verta nustebti dėl jo asmenybės šilumą, globą, ramumą patyrusių žmonių gausos ir įvairovės. Na, ir šiaip - verta paskaityti. Nes labai šilta knyga, sakyčiau, kokių reta.
Perskaičiusi šiuos pasakojimus, dabar jau pasilikčiau klausytis bitlų🙂
October 3, 2025
Kiek kitokia L. Donskio biografija, papasakota jo bičiulių, kolegų ir pažįstamų lūpomis. Kiekvienas asmuo vis kitaip matė tą patį žmogų, akcentavo skirtingas jo būdo savybes. Gaila, kad L. Donskio nebėra tarp mūsų, nes būtų įdomu išgirsti jo nuomonę apie dabartinius pasaulio įvykius.
September 24, 2025
Labai patiko, po knygos jautiesi lyg pažinotum jį, nors niekad nesam susitikę.
September 27, 2025
Leonidas mums sakydavo, kad tylioji ir paklusnioji dauguma yra mažasis blogis.
Displaying 1 - 12 of 12 reviews