Vieniems jis – politikas, kitiems – rašytojas, dar kitiems – liberalas, bet kaip jūra yra jūra, Sabonis yra Sabonis, taip Donskis yra Donskis. Aktorius Giedrius Savickas
Kai buvau jaunas, maniau, kad svarbiausias dalykas, kurį parodė Liuka, – koks didis ginklas yra protas ir kiek daug su juo galima nuveikti. Bet dabar galvoju, kad didžioji Liukos dovana – liudyti, kas būna, kai protas girdi širdį. Jo protas buvo kietas, o širdis labai minkšta. Istorijų pasakotojas Robertas Petrauskas
Jis buvo Don Kichotas ir Sančas Pansa vienu metu. Don Kichotas – nutrūkęs ir kasdienybės nematantis idealistas, o Sančas Pansa kaip tik labai aiškiai matė realybę. Leonidas ne tik labai gerai suprato visuomenę, bet ir buvo jos vedlys. Režisierius Oskaras Koršunovas
Filosofas Leonidas Donskis gyveno ne tik idėjų pasaulyje, jis mėgavosi gyvenimu, stengėsi jį patirti kuo įvairesnį, užčiuopdavo ir įvardydavo tai, kas svarbu daugeliui. Knygos sudarytoja Jolanta Donskienė ėmėsi ambicingos užduoties – iš daugybės pasakojimų sukūrė atvirą, asmenišką Leonido portretą ir atskleidė labai įdomų jo gyvento laiko kontekstą. Filosofai, aktoriai, režisieriai, muzikai, rašytojai, mokslininkai, politikai, diplomatai – knygoje apie L. Donskį atvirai ir su humoru kalba įvairiausi jam svarbūs ir brangūs žmonės. Ir tai tik patvirtina, kad L. Donskis buvo, yra ir bus tradicines ribas peržengianti ir visus jungianti asmenybė.
Įvyko didžiulis stebuklas, nes susigrąžinau Leonidą. Dabar man atrodo, kad jis yra. Knygos sudarytoja Jolanta Donskienė
Nepaprastai įdomi, įvairi, nevientisa, pilna prieštarų, absoliučiai neobjektyvi knyga. Bet ar meilė gali būti objektyvi. Perskaičius kilo noras dar kartą peržiūrėti visas "Be pykčio" laidas.
"Draugo mirtis - tai mintyse įstrigusią knygą išgelbstintis siužetas." (Leonidas Donskis)
"Draugystė matuojama ne laiko tėkme, o išgyvenimais, jos paslaptis - neįspėjamas žinojimas, kada tavęs reikia tavo draugui." (Leonidas Donskis)
"Lipdome savo gyvenimą it nevykusį meno kūrinį, kol mus sukrečia meilė, liga, išdavystė arba mirti. Ir pasijuntame liepteliu tarp begalinės svajonės ir žaibiškai prabėgančios gyvenimo dienos." (Leonidas Donskis)
"Ne iš naivumo ir minties seklumo, o iš gilios išminties ir patirties plaukiantis optimizmas visų pirma reiškia tikėjimą, kad pasaulis visada yra kažkas nepalyginamai daugiau už mus, mūsų aplinką ir panašius į mus." (Leonidas Donskis)
"Man svarbiausia - Liukos žmogiškumas, o ne jo protas ar žinios. Gal dėl to niekada nebijojau Liukos. Nebijojau, kad pasakysiu ką nors ne taip. Man atrodo, kad Liuka pats mokėsi iš visų." (Giedrius Savickas)
"Prasmę suteikia tik bendrystės jausmas, dėl kurio atsiranda tai, kas susieja - kalba, tėvynė, praeities jausmas, ateities projektas. Kodėl mes kartu? Tai stebuklas." (Leonidas Donskis)
"Manau, kad Leonidas vis dar žiūri su ta protinga šypsena ir atlaidžiai galvoja, kad mes, žmonės, esame keistos ir neracionalios būtybės. Jis puikiai suprato proto iliuziją, todėl niekada neteisdavo ir nenuvertindavo. Teisia tik maži žmonės, o Liuka buvo didelis. Jis turėjo kietą protą ir minkštą širdį." (Robertas Petrauskas)
"Pasak Leonido, tolerancija galima tik tuomet, kai yra netolerancija netolerancijos buvimui." (Gintautas Mažeikis)
"Kartais ir šiandien Leonido be pykčio koncepcija interpretuojama pernelyg plačiai, neva tai toks moto, kad turi būti geras visiems. Aš be pykčio suprantu kaip stojišką laikyseną: žinai, kad pyktis ardo, bet tai nereiškia, jog turi užmerkti akis prieš blogį. Privalai stabdyti blogį, bet teisingumas taikomas be pykčio." (Gintautas Mažeikis)
"Mes džiaugiamės tuo, kad pasiekiame finišo tiesiąją ir sėkmingai įveikiame distanciją. O gal viskas yra priešingai? Gal vertingiausia yra būtent tai, ko mes nepamatome ir nebefiksuojame bėgdami - akimirkos ir epizodai, žvilgsniai ir veidai, kurių nebematome?" (Leonidas Donskis)
"Mes būname ypač kritiški tiems, kuriuos mylime - ši Lewiso A. Coserio mintis atskleidžia brandžių ir laisvų individų tarpusavio pagarbą bei pripažinimą. Tai, kas nesvarbu arba beviltiškai defektyvu, nusipelno tik ignoravimo." (Leonidas Donskis)
"Mes mirštame, kada užmirštame." (Leonidas Donskis)
"Lietuva su gilia gedėjimo kultūra nepamirš Leonido Donskio pamokų mylėti ir glostyti vienas kitą geru, guodžiančiu ir, jei reikia, migruojančio dragomano žodžiu, įsiklausant ir iškeliant švieson įvairiausias savo kalbos subtilybes. J mes turime labai daug. Jų labai reikia, "kad tauta neišsivaikščiotų" padangių ir žūties takais, kad liktų drauge kaip šilkinis donskiško kalbėjimo nėrinys." (Dalia Staponkutė)
tiesa, kažkokioj Žilvičio stovykloj kokiais '93 ar '94 Giruliuos buvau ir aš, bet ne pačių vyriausių būryje ir nieko apie Donskius nepamenu, o gal ir stovykla ne ta. nežinojau Leonido, turiu minty, nelabai būčiau įvardinęs, ką jis ir apie ką, tad ir nespėjau įvertint gyvam esant. ir tik po jo mirties - pamenu tą dieną - brangiam bičiuliui ištarus, kad Leonido netektis jam atvėrė tuštumą, suklusau. ir nedaug po to susidūriau su Leonido knygom ar straipsniais - labai padrikai, priešokom, kąsnelį kitą. ir štai, sužinau apie šios knygos pristatymą MO, dieną tą jėgų būta ne per daugiaus, bet lekiu, vėluoju, vis tiek. labai gyvas pristatymas, dabar jau žinau, kad ir - idealus atitikmuo būtent šios rinktinės biografijos. nupirkau tą knygą Laurynui, kaip padėką už suklusimą. ir apkabinau Jolantą po pristatymo, o mudu juk visai visai nepažįstami. tiesiog atrodė neįmanoma išeit nepadėkojus būtent taip. nežinau, kiek dar pavyks perskaityt ar išgirst Leonido žodžio, minties, vizijos, bet - matysim, seksim, mokysimės. ačiū!
Niekad nesižavėjau, - gal nuo to vakaro Anykščių Santaroj, kai pamačiau vaikišką įsižeidimą veide, seniesiems santariečiams numojus ranka: "Ai, vėl tas Donskis su savo bitlais". Visi nuėjo alaus gerti, o jis liko su savo gitara. Niekas nenorejo prisijungti. Kartais paskaitydavau jo tekstų, bet vėl nesižavėjau. Gal per daug protingi, per daug tarptautinių žodžių ir išraitymų man, - nesupratau. Ir tik perskaičiusi šitą knygą pajutau, kokią įtaką ir visai net ne tekstais padarė šis žmogus. Knygoje kalba tie, kurių gyvenimai, susilietę su Donskio gyvenimu, pasikeitė. Verta nustebti dėl jo asmenybės šilumą, globą, ramumą patyrusių žmonių gausos ir įvairovės. Na, ir šiaip - verta paskaityti. Nes labai šilta knyga, sakyčiau, kokių reta. Perskaičiusi šiuos pasakojimus, dabar jau pasilikčiau klausytis bitlų🙂
Kiek kitokia L. Donskio biografija, papasakota jo bičiulių, kolegų ir pažįstamų lūpomis. Kiekvienas asmuo vis kitaip matė tą patį žmogų, akcentavo skirtingas jo būdo savybes. Gaila, kad L. Donskio nebėra tarp mūsų, nes būtų įdomu išgirsti jo nuomonę apie dabartinius pasaulio įvykius.