Sono Electrum

by Justina Kapeckaitė

Žaidimas įveiks tave, jei nespėsi įveikti jo pirmas.

Per egzaminus susimovusiam ir savo vietos nerandančiam Sebui nelabai sekasi realybėje, užtat žaidimų pasaulyje jis nardo it žuvis vandenyje. Gavęs kvietimą į pogrindžio klubą „Kalista“, kur renkasi ekstravagantiška publika, kala muzika, tvieskia lazeriai, Sebas žengia į esporto pasaulį. Žaidimas „Sono Electrum“ pranoksta viską, ką jam yra tekę išbandyti, o klube galima ne tik žaisti, bet ir užsidirbti. Jei tik laimėsi. O tai ne taip paprasta, kaip pasirodo iš pradžių. „Kalistoje“ verda intrigos, tvarkomi nešvarūs reikalai ir vyksta kažkas keisto...

Žaidimas įsikimba į Sebą taip stipriai, kad jam su realybe dorotis vis sunkiau. Bet ir žaidimo pasaulis nelepina – norėdamas išlikti, jis turės įveikti pavojingiausią priešą, kokį tik gali įsivaizduoti. Jei pralaimės... praras viską.

„Sono Electrum“ – šiurpulį keliantis mokslinės fantastikos trileris jaunimui, kurio pasaulis atrodo pernelyg artimas mūsų tikrovei...

Ar išdrįsi pažaisti?

Genres: Science Fiction

232 pages, Hardcover

Published August 20, 2025

About the author

Rašytoja Justina Kapeckaitė, nors pagal išsilavinimą yra medikė, kuria nuo paauglystės. Nuo seno domisi istorija, mitologija. Į kūrinius mėgsta įtraukti savo pačios patirtis, tad stengiasi jų turėti kuo daugiau ir kuo įvairesnių.
Autorė slapyvardžiu Monokuro Yun anglų kalba yra išleidusi romaną „The Sign“ („Ženklas“). „Tyroji Aušra“– pirmoji rašytojos knyga lietuvių kalba.

Reviews

[Sandra · Rating 4 out of 5]

3,5⭐️ Knyga skirta paauglims, bet ji tinka ne tik paauglims. Tai knyga apie tai kai kompiuteriniai žaidimai sukelia priklausomybę, sugadina asmeninį gyvenimą. Knyga patiko.

[Gintautas Ivanickas · Rating 4 out of 5]

Sebas – nelabai suvokiantis, ką reikėtų daryti su savo gyvenimu, jaunuolis. Vienintelė atgaiva – kompiuteriniai žaidimai, kuriuose jis jaučiasi it žuvis vandenyje. Gavęs pasiūlymą išbandyti visiškai naują, visiškai kitokį žaidimą, Sebas ateina į klubą „Kalista“. O čia – žaidimas, kokio dar nėra buvę, čia pinigai už pergales. Viso to pavergtas Sebas nemato nei vienos iš begalės „raudonų vėliavų“, perspėjančių – ne viskas taip, kaip atrodo.
Jau, regis, tikiesi, ateis va, Sebas – ir ims visus taškyti, parodys, kad naujokas gali būti pats kiečiausias. Bet autorė išvengia to banaliausio ir kuo plačiausiai ištrypto tako. Ir apskritai, „Sono Electrum“, mano galva – geras žingsnis į priekį, lyginant su „Tyrąja Aušra“.
Young Adult – ne visai mano arbata, o ir pati idėja savo naujumu ar šviežumu nestebina. Bet skaitosi labai lengvai, ir vos įpusėjus knygą jau nebepavyko atidėti šalin, kol nepabaigiau. Vadinasi, gerai.
Tvirti keturi plius iš penkių.

[Gabija. Keista Skaitytoja · Rating 4 out of 5]

Nesitikėjau, kad mane taip įtrauks, jog perskaitysiu per kelias dienas🤩
Labai įdomus siužetas, labai neblogai sukurtas pasaulis🤩
Ir nors kompiuterinių žaidimų tikriausiai nežaidžiau jau n metų, skaitant pagalvojau, kad visai norėčiau kokį parsisiųsti😁
Kas man užkliuvo - tai šiek tiek pabaiga. Pasirodė “užskubėta” ir per “lengva”🫣
Bet ši knyga - puikus pasirinkimas paaugliams👌 tikrai! Kad man kas būtų tokią knygą būtų davęs kai buvau 13-15m. tikriausiai būčiau ilgai “svaigus” apie ją😁

[Aušra Strazdaitė-Ziberkienė · Rating 5 out of 5]

Tobula!

[Justinas Žilinskas · Rating 3 out of 5]

Nors iš pažiūros knygos idėja matyta, tačiau priklausomybė nuo geiminimo peržaista gerai, ir rastas naujas kampas. Problema (bent jau man) - kad knyga tikrai pradėjo veikti paskutiniame trečdalyje. Pradėjau išgyventi už veikėją, patikėjau jo tikrumu. Bandysiu duoti skaityti geimeriams, žiūrėsim, kaip jiems suveiks.

[Lapė su knyga · Rating 4 out of 5]

Tai knyga apie pilką, pilną rūpesčių tikrą gyvenimą ir spalvingą gyvenimą virtualioje realybėje. Ne be reikalo ši knyga laimėjo Leidyklos „Alma Littera“ 2024 m. vaikų ir jaunimo literatūros konkursą. Labai įtraukianti, šiuolaikinė knyga paaugliams ir tikrai tiks suaugusiems.

"smegenys yra kvailos, jei sykį kuo nors įtiki, tiki ir tu pats. Visas tavo kūnas tiki"

Reziumė:
• fantastinė
• įdomi
• apie priklausomybes
• psichologinė
• lengvai skaitoma

p.s. tai mano asmeninė nuomonė perskaičius knygą. Tavo nuomonė neturi sutapti su manąja :-)

[Sofija Kryž]

Taip jau nutiko, kad su šia istorija susidūriau dar jai gimstant. Teko skaityti vieną ankstesnių jos variantų. Nors žvaigždučių dėl šito duoti turbūt negaliu, manau, vis tik galiu pasidalinti įspūdžiais apie jau gimusią "Sono Electrum".

Sebas - jaunas vaikinukas, mėgstantis pageiminti su draugais. Viskas būtų gerai, jei vieną dieną Sebo ir jo draugų mėgstamame VR salone nebūtų pasipainiojęs paslaptingas nepažįstamasis, pasiūlęs apsilankyti pogrindiniame VR žaidimų klube "Kalista". Išbandęs niekur kitur nematytą "Sono Electrum", Sebastianas pajunta, kad atsispirti šio žaidimo magijai darosi vis sunkiau...

Mėgstu gerą nuotykinę literatūrą. Mėgstu anime. Mėgstu kompiuterinius žaidimus. Sci-fi - kiek mažiau, bet jei žadamas geras nuotykis arba sudomina prielaida, veikėjai, situacijos, kodėl gi ne.

Knyga įtraukia gan greitai ir skatina versti puslapį po puslapio. Autorė labai gyvai, vaizdingai aprašo tiek Vilnių, tiek paslaptingąjį "Kalista" žaidimų klubą. Perskaičius vietos, kurioje vyksta veiksmas, aprašymą, netruko nusipiešti vaizdas. Realiam gyvenime pavaikščiojus aplink pasirodė, kad vos šimto-poros šimtų metrų tikslumu pavyko nuspėti lemtingąjį Sebui kiemelį.

Lygiai taip gyvos ir "Sono Electrum" žaidimo kovos. Kad autorė domisi Japonija, anime, manga kultūra - ganėtinai žinoma. Bet akivaizdžiai turi ir žaidimų stažą. Manau, skaitytojas ras elementų, primenančių klasikinius "Mortal combat", "Little Fighters", o gal ir ne vieno kito žaidimo mechaniką. Jei vaikystėje žiūrėjot "Dragon Ball", "Pokemonus", "Digimonus", "Beibleidus", "Shaman King" ir panašią klasiką, knyga turėtų skaitytis dar linksmiau.

O jei neteko susidurti nei su viena, nei su kita, vis tiek siūlau knygos nepadėti.

Autorė eina žingsniu toliau nei šiaip bajavykas.

Sebas - personažas su trūkumais. Vaikiną kamuoja problemos, nesvetimos daugeliui jaunų (ir vyresnių) žmonių. Kas aš? Kur man dėtis? Ką daryti, jei nežinau, kokiu keliu noriu eiti, tačiau noriu eiti pats? Labai gerai atpažįstu jo problemas - pati baigdama mokyklą patyriau panašių. O ir ne tai, kad suaugus labai lengviau.

Pažįstamas man ir Sebo noras pabėgti nuo realybės. Ką kartais ir darau, netgi labai panašiais metodais. Ir kas iš mūsų tokio neturi? Ir tai neprivalo būti žaidimai.

Bėda ne metodas. Bėda, jei tavo pasirinktas metodas pradeda kenkti tau ir tavo gyvenimui.

Ir Sebas ne vienintelis "Sono Electrum" personažas, patiriantis egzistencinį nesaugumą ar kitas bėdas ir kuriam virtuali realybė tampa prieglobsčiu. Arba kažkuo daugiau.

Autorė nebijo sunkių temų. Pastaruoju metu socialinėj medijoj pastebiu nemažai skelbimų ar socialinės reklamos, nutaikytos į jaunus žmones, skatinančios vengti narkotinių medžiagų. Augau tais laikais, kai iš proto varė tai, kad mokykloje reikdavo piešti aguonas, švirkštus ir didelėm raidėm rašyti "narkotikams ne". Paskui, kokiais viduriniais dutūkstantaisiais, šitai kažkur dingo. Tačiau pastarieji pora metų kelia nerimą - negi grįžo mano vaikystės laikų siaubas?

Kai kurie šių sentimentų atliepiami ir knygoje. Personažai stumiami į nepatogias situacijas ir jiems tenka rinktis, kokiu keliu jie nori eiti, o juo einant, spręsti kaip/ar tvarkytis su pasekmėmis.

Autorė paliečia ir probleminius šeimos santykius. Ką daryti, jei tavo šeima tavęs nesupranta? O jei patiri smurtą artimoje aplinkoje? O jei ištiko netekties skausmas? Kamuoja kaltė dėl praeities klaidų?

Manau, nemažai jaunų žmonių tenka šitai patirti. Ir jiems, lygiai taip, kaip personažams, tenka išmokti su šituo tvarkytis. Kas nėra taip jau paprasta, ypač, kai pilna pagundų ir erdvės paslysti.

Ir visgi, nors "Sono Electrum" nemažai liūdesio, autorė skaitytojo gyvenimo purve nepaskandina, palieka vilties.

Kas dar labai smagu skaitant "Sono Electrum" - nenuobodu. Nors dalį istorijos skaityti teko anksčiau, knygos puslapį po puslapio verčiau su malonumu. Autorė, priešingai nei nemaža dalis šiuolaikinių fantastikos rašytojų, turbūt labiau lygiuojasi į klasikinę fantastiką, kuomet būdavo padoru tilpti į du-tris šimtus puslapių, tad laiko istoriją koncentruotą, varo ją pakankamai sparčiu tempu. Ir ji labai moka kurti įtampą. Paskutinius skyrius skaičiau išsižiojusi ir specialiai save stabdydama. Ne todėl, kad ši istorijos dalis buvo suvis nepažįstama, bet ir todėl, kad su kiekvienu puslapiu liko vis mažiau vietos - kaip čia viskas išsispręs?

Patiko ir knygos sci-fi pusė. Šiaip nelabai sci-fi mėgstu, nes dažnai ten daugiau fi nei sci, o kartais ir išvis sci nebūna. Erdvėlaivis ar lazeris - dar ne sci, čia tik dekoracijos. O jau kai sci, tai dažnai be fizikos bakalauro nepaskaitysi. Tad dažnai tenka tiesiog numoti ranka ir patikėti. Ir atleisti autoriams už medinius, fanierinius personažus. O koks čia smagumas.

Švelnus sci-fi, kur bent pusiau patikima prielaida ir jos subtilybės - ekvivalenčios magijai, paliekamos numanyti arba išvis neaiškinamos - man kaip tik. Mane daug labiau domina technologijos ar reiškinio poveikis žmogui, bendruomenei, jų galvosenai, elgesiui ir santykiams vieni su kitais nei šlunkai ir mechanizmai.

Yes, I know. Bet norėsiu hard science, visada yra PubMed.

"Sono Electrum" turi įtikimą prielaidą, net jei iš tiesų tai negalėtų veikti mechanistiškai arba ne taip, kaip modeliuojama knygoj.

Man to pakako, o "poveikis žmogui" buvo vienas knygos leitmotyvų, tad likau patenkinta.

Trūkumas?

Nežinau, ar autorė pasiliko sau kabliukų ateičiai, jei į galvą ateitų dar istorijų šioje alternatyvioje realybėje, ar čia kažkas kita. Norėčiau žinoti, kas knygos pabaigoje ar epiloge nutinka porai personažų. Nieko tokio ir taip, priežasčių nežinoti yra ir jos logiškos, bet va tas vidinis knistukas kirba.

Gal dar tai, kad tikėtina, jog su kai kuriom problemom personažui reiktų tvarkytis ilgiau. Kita vertus, kai kurie dalykai pabaigoj paliekami už kadro, tad galiu patikėti, jog epiloge jau ta personažo versija, kuriai kai kurios bėdos jau praeity.

Apibendrinant - tikrai geras, pramoginis skaitinys. Ir dar paliečia labai rimtas temas. Nežinau, ar drįsčiau prisirašyti prie cyber punk, bet vietomis nešė P K Dick vaibais. Buvo pora vietų, kur tikėjausi Dickiško sprendimo, bet vis tik autorė pasuko savaip. Kas irgi gerai. Jei esat geekas, manau, patirsit papildomo malonumo skaitydami. Jei esat jaunas, egzistencinių krizių kamuojamas žmogus, tai turbūt rezonuos dar labiau.

O šiaip - būtų faina, jei kada kas filmą padarytų. Nes istorija tai labai vizuali.

[Aušrinė Tilindė · Rating 5 out of 5]

Ėmiausi knygos atsargiai – niekada nebuvau kompiuterinių žaidimų fanė. Bet knyga įtraukė nuo pirmojo puslapio. Skaitėsi itin lengvai, kalba – spalvinga ir graži, nepaisant, jog siužetas sukasi apie sudėtingus ir tamsius išgyvenimus. Pagrindinis herojus, deja, puikiai atspindi tam tikrą šiuolaikinio jaunimo dalį – be įkvėpimo, motyvacijos, norų, pastangų. Būtent tokius jaunuolius pagauna kompiuteriniai žaidimai, įtraukia, leidžia persikelti į kitą realybę, kur nereikia spręsti savo egzistencinių problemų. Taigi į tokią situaciją ir patenka Sebas rinkoje atsiradus naujam VR žaidimui su dar nepatirtais itin realiais pojūčiais. Kur ta riba tarp realaus ir virtualaus pasaulio? Ar Sebui pavyks šią ribą atrasti?

[Knygos_pjuvis Lina · Rating 5 out of 5]

Diagnozė: priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų (gaming disorder). Priklausomybė nuo psichotropinių medžiagų.

Man vis ramybės nedavė šios knygos pavadinimas "Sono Electrum" - elektrinis sapnas. Mano galvoje jis vertėsi visai kitaip nei sumanyta - aš esu elektra, aš esu elektrinis žaidimas, aš - žaidimas.

Visi mes esame daugiau ar mažiau priklausomi nuo ekranų, tokia šių dienų realybė. Ir ne visiems pavyksta nuo jų taip lengvai atsiriboti. Vieni sugebame numesti telefonus, televiziją ar žaidimus, o kitiems prireikia nemažai valios pastangų. Tad ši knyga labai aktuali šiuolaikiniam žmogui ir ypač bręstančiam jaunimui.

Joje pasakojama apie tik ką mokyklą baigusį vaikiną Sebą. Jis susimovė per egzaminus, susipyko su draugais, išsikraustė iš tėvų namų, susirado darbą, kuris neteikia jokio malonumo bei džiaugsmo, ir yra be galo nuobodus. Vienintelė jo paguoda - kompiuteriniai žaidimai. Juos jis išmano puikiai! Tad dėl savo gabumų yra pakviečiamas į pogrindžio klubą „Kalista“, kur renkasi cyberpunk stiliaus žmonės (man labai patiko ši knygos detalė), groja kurtinanti muzika, liejasi gėrimai, šviesos ir viską valdo neaiškūs tipai.

Ilgainiui Sebą vis labiau užvaldo žaidimas, jį pradeda kamuoti haliucinacijos, darosi sunku suvokti, kas yra realybė. Tenka stoti į žutbūtinę kovą - Aš arba Sono Electrum.

Man labai patiko, kaip autorė knygoje augino įtampą, nemoralizavo ir visą fantastinį pasaulį perkėlė į Vilnių. Ir pati fantastika - tarsi šių dienų realybė - labai tikroviška. Skaitant nesijautė, kad tai išgalvota, sukurta. Drąsiai galėtų būti tikra istorija. Neveltui tai - mokslinės fantastikos trileris.

Vertinu 5/5. Rekomenduoju jaunimui nuo 13-15m iki 120m. Ypač tiems, kuriems artimas fantastinis žanras, kurie esate įnikę į žaidimus ir ekranus, bijau, kad rasite dalelę savęs.

P.s. knyga nuguls į busimų knygų lentyną mano paaugusiems vaikams.

Ar skaitei šią knygą? Kokie tavo įspūdžiai?

[gyvate skaito · Rating 4 out of 5]

Ryški ir spalvinga, intriguojanti ir kaustanti dėmesį knyga paaugliams.

Nors tai buvo mokslinė fantastika ir ji buvo gerai išpildyta, pagavau save, kad man būtų labai įdomu įsigilinti į Sebo vaikystę, norėjau daugiau sužinoti apie santykius su tėvais, kas nulėmė tokį Sebo charakterį ir požiūrį. Norėjau gilesnio jo paties vidinio monologo. Žinoma, jei knygą skaitytų 15-16 metų paaugliai, jiems tokie dalykai, toli gražu, nerūpėtų. Čia Sebas buvo chamų chamas ir aš laikiau sukryžiavus pirštus tikėdamasi blogos pabaigos. 😆 Gaila, ten viskas labai gerai ir staigiai išsisprendė. Sakyčiau, kiek per staigiai.

Knygoje veiksmas vyksta greitai, nenukrypstama į bereikšmes detales, naudojamas paaugliškas žargonas, realistiškai vaizduojama jaunimo kasdienybė - viskas, ko reikia tikslingai auditorijai pritraukti. Asmeniškai, kai kuriais išsireiškimais nesimėgavau, bet suprantu, kad tokia yra realybė. Nors, iš tiesų, ji tik dar blogesnė.

Knyga išlaikė susidomėjimą visuose puslapiuose, veikėjai kėlė įvairias emocijas. Knyga paveiki, tik mano pernelyg racionalus požiūris bei atjautos stoka prislopino neramumo, kraupumo, užuojautos jausmus.

[Aušrinė · Rating 5 out of 5]

'ribos - vien musu galvoje, patys save ikalinome, patys sukisome i narvus.'

[Adomas · Rating 4 out of 5]

Lituaniconas priminė, kad neužbaigiau vieno pradėto darbo – aptarti/papasakoti apie naująją lietuviškos fantastikos knygą, Justinos Kapeckaitės „Sono Electrum“. Tai užbaigiu darbą.

Ir pirmas pastebėjimas – mano vertinimu, ši knyga nelabai fantastinė. T.y. fantastika joje yra ne pati tema, o tik įrankis, ir išmetus fantastinę dalį – hipervirtualią realybę – knyga tampa post-coming-of-age trileriu. Tokiu gana paprastu, ne itin pretenzingu ir ne pernelyg sofistikuotu, todėl kiekvienam įkandamu/perprantamu trileriu. Kas ne visa įprasta - trileriu apie geimingą.

Viena iš knygos temų – nepilanvertiškumo savijauta, virstanti adikcija geimingui. Kas yra gerai, nes nors realybėje tokių atvejų žinau ne vieną, bet grožinėje literatūroje šito dar nebuvau užtikęs nagrinėjant. Nesakau, kad to nėra, bet man asmeniškai smagu, kad pirmas mano paties susidūrimas su tokiu reikalu – lietuviškoje knygoje.

Kas nepatiko – lėtas įsivažiavimas ir vietomis pernelyg jau daug buitiako. Buitiakas yra gerai, bet su juo yra pavojinga tai, kad labai sunku arba gerai jį pavaizduoti, arba sudozuoti. Nes jei jo per daug, darosi tiesiog nuobodu – nes juk tai buitiakas. Bet kaip ir su pačiu buitiaku – galų gale pripranti.

Kas patiko – smagus (ne pozityvo, bet smagumo skaitymo prasme) veiksmas (kai jis jau įsibėgėja), neblogai sukurti kai kurie personažai. Tiesa, aš pats bent kelis būčiau intensyviau paspalvinęs ir paryškinęs - bet čia jau pavojingai įžirglioju į taką „nu jau aš tai kitaip rašyčiau“, tai gal toliau susilaikysiu :)
Labai patiko posūkis su narkotiku. Gal ir ne visai įtikima, bet tikrai smagu! :D
Ir pabaiga visai smagi. Su tokia neperspausta, bet visiškai gyvenimiška (buitiakiška) romantika.
O turbūt didžiausia pagarba – kad Justinai visai neblogai pavyko įsijausti į priešingos lyties personažo kailį (čia kalbant apie protagonistą). Kas nemažai autorių būna visai iššūkis, o čia – viskas gerai. Ta prasme, realistiškai. Asmeniškai pažįstu bent kelis tokius Sebastianus.

Pagrindinė knygos auditorija, sako, paaugliai. Gal ir tiesa. Nes bent jau kiek pats galiu save vertinti, pats paaugliu buvau iki kokių 25-erių. Gal ir ilgiau. Tai ką noriu pasakyti – skaityti tikrai galima ir vyresniems, pernelyg cringe dalykų bent jau man nepasitaikė.

Įvertinimas: keturios nefrito tabletės iš penkių.

[Mama ant dviračio · Rating 5 out of 5]

Atsiliepimą rašo mano trylikametis!

aš manou kad šita knyga buvo viena iš mano megstamousiu knygu aš skaičiau, ji buvo gerios strukturos ir labai smagu skaityti apie visus veikejus ir kaip jie visi geimyno šita knyga.
aš irgi mėgstu skaityti apie video-žaidimius kurie aš jau žaidžiau.

Kaip matot, su lietuvių kalba mums sunkiai, nes gyvenam ne Lietuvoje. Bet tai buvo pirmoji lietuviška knyga, kurią jis pats perskaitė nuo pradžių iki pabaigos, be mamos pagalbos.

Galime paprašyti tik daugiau tokių knygų :)

[Vidinė vėjo pusė · Rating 4 out of 5]

3.5/5🐍🦊💀
Pernai skaičiau autorės Tyrąją Aušrą. Taip nutiko, kad SE 2024 tapo paauglių literatūros konkurso nugaletoja, na tai įdomu buvo perskaityti. Aš nedraugauju su di, suprantu, kad jo pagalba sukurtas viršelis nekainuoja, bet kodėl reikia atimti darbą iš dailininkų ir dizainerių tokiai stambiai leidyklai? Taip, knyga apie virtualią realybę, bet tai ne pasiteisinimas.
Knyga būtent ir atskleidžia tos VR grėsmę, tai gyvenimo atsisakymas, tokia pat pelkė bei priklausomybė kaip kitos.
Personažas neturėjo preteksto būti toks, koks buvo. Tėvai rūpestingi, bet jis elgėsi kaip narkomanas. Kyla klausimas, ko ši knyga moko? Ji skirta 15+, bet sveikas jaunas žmogus jau bus susidėliojęs gyvenimo gaires, turės svajonių, o jei skaitys jau įklimpęs į priklausomybę ir kamuojamas depresijos, tai tą ligą jam ši knyga tik pagilins. Tad nesuprantu, kas yra tikslinė auditorija, paauglys su polinkiu į destrukciją? Nes, šviesia galva, kam tai skaityti? Jaunimą turbūt traukia tokie sužlugdyti, tamsūs personažai ir aš žinau, kad nesu knygos tikslinė auditorija.
Pliusai tokie, kad lengvai ir greitai skaitėsi, idėjos nebuvo originalios, man kaip nemažai vaizdinio turinio žiūrinčiai, matytos, bet tekstas kinematografiškas. Pabaiga tokia biški Matrica, ir tai turbūt buvo ta laukiama pagrindinio veikėjo/nemo transformacija.
Tamsi, depresova knyga, su tokiais, atrodo, čia nederančiais, lyg dirbtiniais romantiniais intarpais. Kiek supratau, pagrindinis veikėjas jau pilnametis, bet labai nesubrendęs visapusiškai, nei dvasiškai, nei psichologiškai, piktas, bailus ir užguitas, nemotyvuotas, nors neaišku dėl ko, tai atrodo iki galo nepradirbtas. Pagirtina, kad rašoma apie Lietuvą.
Galiunikai buvo gerai parašyti ir tas katinas įnešė gyvybės. "Čia ne žaidimas, čia realybė. Nepaisant to pastatai aplink Katedrą ima griūti, o sienas numargina apdegę reklamų užrašai bei švytinčiais dažais išpurkšti koviniai šūkiai. PAŽAISK SU MANIMI."

[Silvija · Rating 4 out of 5]

3,5 ⭐️

[Asta Maciulevičė · Rating 5 out of 5]

4,5 ⭐️
Skaičiau „Sono Electrum“ ir visą laiką jaučiausi lyg sėdėčiau ant dviejų kėdžių: viena koja realybėje, kita – virtualiame klube „Kalista“, kur tvieskia lazeriai, groja muzika ir, aišku, laukia pavojai, kurie nebūtinai baigiasi tik „game over“ ekranu. Ir čia turiu pripažinti – autorė mane „pagavo“, nors iš pradžių nežinojau ar „patikėsiu“, nes tai ne visai mano komforto žanras..

Sebas, pagrindinis veikėjas, nėra superherojus su 300 lygio charisma. Jis toks... pažįstamas. Susimovęs egzaminuose, pasimetęs, bandantis išsikrapštyti iš realybės, kuri nelepina. Gal dėl to taip lengva su juo susitapatinti – juk visi kažkada buvom tame „nežinau, kas aš ir ką man čia daryt“ etape. Ir tada pasirodo žaidimas. Ta vieta, kur jautiesi stiprus, kur gali būti daugiau negu esi. Tik bėda, kad žaidimai dažnai įsiurbia taip, kad sunku išlįsti atgal į saulėtą kiemą.

Perskaičius visą istoriją man labiausiai įstrigo ne tiek pats siužetas, kiek nuolat kylantis klausimas – kur ta riba tarp pramogos ir priklausomybės? Žaidimai dažnai prasideda kaip nekaltas pabėgimas, bet labai greitai jie tampa tarsi alternatyvia tikrove, kurioje jautiesi stipresnis, reikalingesnis, sėkmingesnis nei realiame pasaulyje. Ir štai čia slypi pavojus: kai virtuali pergalė ima atrodyti svarbesnė už gyvenimą už ekrano. Knyga šį procesą parodo labai paprastai ir taikliai – nieko neperdedant, o tik atidengiant, kaip lengva paslysti, kai realybė atrodo per sunki, o ekranas siūlo lengvesnį kelią ir dar ir su bonusais.

Jeigu būčiau turėjusi tokią knygą paauglystėje, būčiau ją surijusi per naktį su žibintuvėliu po antklode. Dabar – tiesiog džiaugiuosi, kad mano dukra ją ras po keletos metų knygų lentynoje. Tikiuosi perskaitys ir įžvelgs teisingas siunciamas mintis. Tačiau labiausiai tikiuosi – joje neatpažins savęs.

Trumpai – ši istorija ne tik apie žaidimą, bet ir apie tai, kaip sunku kartais „laimėti save“. Ir ar nebūtų smagu, jei mūsų pačių gyvenimuose būtų mygtukas „restart“? Nes spoileris: realybėje tokio nėra.

Knyga autorės dovana.
Susitikime IG: https://www.instagram.com/skaituole/

[Airidas Kvedaras · Rating 4 out of 5]

Per egzaminus susimovusiam ir savo vietos nerandančiam Sebui nelabai sekasi realybėje, užtat žaidimų pasaulyje jis nardo it žuvis vandenyje. Gavęs kvietimą į pogrindžio klubą „Kalista“, kur renkasi ekstravagantiška publika, kala muzika, tvieskia lazeriai, Sebas žengia į esporto pasaulį. Žaidimas „Sono Electrum“ pranoksta viską, ką jam yra tekę išbandyti, o klube galima ne tik žaisti, bet ir užsidirbti. Jei tik laimėsi. O tai ne taip paprasta, kaip pasirodo iš pradžių. „Kalistoje“ verda intrigos, tvarkomi nešvarūs reikalai ir vyksta kažkas keisto...
„Sono Electrum“ – šiurpulį keliantis mokslinės fantastikos trileris jaunimui, kurio pasaulis atrodo pernelyg artimas mūsų tikrovei...

[Amelia Ūkas · Rating 4 out of 5]

Dar viena Alma Littera konkurso nugalėtoja mano rankose.

Sebastianas nieko gyvenime nenori, tik duokit palošti. Tikslų gyvenime nėra, santykiai nesiklosto. Taip atrodo nuobodiems realistams, kurie nesuvokia, koks kietas Sebas žaidimuose. Vieną dieną jį aplanko paslaptingasis Leonardas ir įteikia kvietimą į žaidimų klubą „Kalistą“. Naujas VR žaidimas užburia savo spalvomis ir galimybėmis apakindamas Sebą. Tik viskas, kas ryšku ir spalvota, turi savo šešėlinę pusę.

Mane labai įtraukė pradžia. Knyga labai lengvai skaitėsi. Vis galvojau, kad Sebastianas bus kiečiausias žaidėjas, bet stalai pasisuko savaip. Idėja su muzika įdomi, savotiška.

Jau sakiau tai storyje, bet Valera nėra Valentino vardo trumpinys. „Valera“ kyla iš Vardo Valerijus, o ne Valentinas. Klaida žiopla, iš pradžių pagalvojau, kad čia išvis du skirtingi asmenys. Tiesiog, jeigu nesigaudoma rusiškų vardų trumpiniuose tai kam reikia taip sunkinti sau darbą ir kodėl tiesiog neparašius lietuviško vardo?
Manęs neįtikino pabaiga. „Kalistos“ demonai tikrai buvo baisūs visos knygos metu. Ir po tokių žiaurybių kažkaip per lengvai juos įveikė.

Labai jaučiasi autorės patobulėjimas. Knyga tikrai verta laimėjimo. Skaičiau jos knygas nuo pirmosios. Rašymas ir teksto kokybė tik kyla aukštyn, kūriniai įdomesni ir geresni. Tik pirmyn!

Labiausiai patikusi vieta, kur olimpiadoje padavė tuščius užduočių lapus:
„Nusišvilpt ant visų prizų, ant garbės, ant pažymių. Patekom į olimpiadą, vadinasi turėjom potencialo. Ką dar reikia įrodinėti? Jei nieko nelaimėtume, būtume tie, kurie tiesiog dalyvavo ir grįžo tuščiomis, o dabar klausimas lieka atviras, potencialas niekur nedingęs. Ką sakysi, ne kietai pavarėm?“

„Mirusieji moko gyvuosius. Kažin, ko šonkauliai ir kumpiai galėtų išmokyti?“

[Greta Alice · Rating 5 out of 5]

Regis daug metų laukiau tokios įtraukios knygos paaugliams. Nuo pirmojo puslapio įkritau, ir buvo sunku išlipti! Nuostabūs daugiasluoksniai veikėjai, siužetas vis paberia netikėtumų, o ir rašymo maniera tokia gyva ir sava, kad nejučiom pradedi pergyventi ir net gyventi kartu istorijoje. Pribloškiančiai gerai, stulbinančiai, šešios žvaigždutės iš penkių, ypač iš ex gamerės!✨

[Vixus · Rating 3 out of 5]

Idėja nors ir kiek nuvalkiota, bet puiki. Man paprastai labai patinka tokio pobūdžio istorijos, įdomu sužinoti kokiais būdais rašytojas žvelgia į priklausomybę. Tačiau, mano nuomone, rašytoja naudojo pernelyg daug slango. Aš, pats kaip paauglys, nesu sutikęs žmogaus kuris vien tik galvotų juo. Aš iš šono kažkiek jaučiau net gėda, nes autorė labai bandė įtikti jaunimui.

[Tomas Mylista · Rating 5 out of 5]

Įtaigus, vaizdingas knygos pasaulis, turintis cyberpunk žanro elementų. Jeigu esi kada nors rimtai “užsikabliavęs” ant kompiuterinio žaidimo, atpažinsi save. Sustoti kartais būna taip sunku…

Perskaičiau vienu prisėdimu (addict!). Patiko.

[Gediminas Šmaižys · Rating 5 out of 5]

Visada patinka knygos, kurių veiksmas vyksta Vilniuje. Pažystamos gatvės ir kampai. Knyga apie VR žaidimą su netikėtu kampu. Perskaičiau, kaip saldainį, kuris per greit pasibaigė.