Koplyčia

by Algirdas Kaušpėdas

Leonardas Gražys – pripažintas architektas, Nacionalinės premijos laureatas, sėkmingas verslininkas. Netikėtai žuvus dukrai, jo gyvenimas pasikeičia, ir buvusi realybė susvyruoja. Egzistuodamas kažkur tarp praeities šlovės ir dabarties tuštumos, jis sulaukia neįprasto prašymo – suprojektuoti koplyčią žuvusiam užsakovų sūnui atminti. Net komplikuotas santykis su tikėjimu architektui nesutrukdo pasukti dievoieškos ir išganymo keliu. Pasirodo, ši dvasinė kelionė labiausiai reikalinga ne Leonardui-architektui, bet Leonardui-tėvui, žmogui, praradusiam dukterį.

Vaiko netektis – jautri ir subtili romano ašis – paskatina Leonardą Gražį užduoti esminius gyvenimo klausimus. Galiausiai užsitęsęs gedulas, alkoholis, negebėjimas susitaikyti ir atleisti virsta dvasinės ramybės paieškomis bei savos vidinės koplyčios statybomis.

Autofikciniame romane gausu detalių, pokalbių, realių personažų. Nors kūrinį tai priartina prie realybės, skaitytojui paliekama spėlioti, kas yra tiesa, o kas ne.

Genres: Audiobook

512 pages, Paperback

First published September 5, 2025

About the author

Algirdas Kaušpėdas – architektas, muzikantas, aktyvus visuomenės veikėjas. Jis yra suprojektavęs eilę visuomeninių pastatų ir individualių gyvenamųjų namų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Buvęs roko grupės „Antis“ lyderis, dabar – „KAnDIs“ narys. Aktyviai dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, drauge su kitais organizavo Roko maršą per Lietuvą.

Reviews

[Dar vieną puslapį · Rating 4 out of 5]

Neplanavau šios knygos skaityti/klausyti, bet reklaminė kampanija buvo tokia stipri, kad nusprendžiau duoti šansą nors nieko per daug nesitikėjau. Žinoma, Algirdas Kaušpėdas - vardas, plačiai žinomas, bet ar tik nebus čia dar viena dar vieno žinomo žmogaus knyga, kurios jau, tiesą pasakius, pabodo. Taigi galite nujausti, kad klausyti pradėjau su nemažu skepsiu, bet paties autoriaus balsu įgarsinta knyga mane taip užkabino, kad tikrai nustebau - šis žmogus moka rašyti.

Algirdas Kaušpėdas - architektas, muzikantas, visuomenininkas. Visi šie vaidmenys ir dar intymesni, tokie kaip tėčio, vyro, knygoje susilieja į vieną išgalvotą personažą Leonardą Gražį. Na, o Leonardas, kad ir ne visai savo noru yra priverstas statyti koplyčią. Ir ta koplyčia nebūtinai fizinė, ne iš akmenų, o dar gi iš idėjų, patirties, tikėjimo, ryšių. Kas įdomu- ,,Koplyčia"- debiutinis romanas, tačiau jo struktūra ir tematika atskleidžia autoriaus brandą. Neįrodys man niekas, kad jauna siela, nepatyrusi gyvenimo smūgių galėtų parašyti kažką panašaus. Be to, nejaučiau čia jokio noro pasirodyti geresniu nei yra - tik plika, nuoga ir atvira savirefleksija.

Istorija iš pirmo žvilgsnio gana paprasta nors intriguojanti: pagrindinis veikėjas, architektas Gražys, po skaudžių asmeninių išgyvenimų gauna intriguojantį pasiūlymą - vienos šeimos mirusio sūnaus garbei pastatyti koplyčią. Tiesa, architektas išgyvena ne pačius geriausius laikus ir nors visuotinai pripažintas ir vertinamas, gyvenime tvirto pagrindo neturi: kvestionuoja viskuo ir viską. Užsakovai ne iš kelmo spirti ir visom priemonėm siekia architekto palankumo. Galiausiai koplyčios statymas tampa simboliu: mažos, bet šventos vietos, kurioje žmogus susitinka su tuo, kuo tiki (ar tuo, kuo bijo patikėti) ir permąsto savo patirtis bei pervertina gyvenimo vertybes.

Knygoje laikas vietoje nestovi - teks pakeliauti: sovietmečio prisiminimais, dabartinėmis Lietuvoje realijomis, ir šiek tiek ateities vizijomis, kur klausimas „kam visa tai?“ tampa itin aštrus. Sakyčiau ir sluoksnių šiame pasakojime trys: griovimo, ieškojimo, atstatymo. Žemėlapis paprastas: pradžios taškas - nihilizmas, kelionės tikslas - susitaikymas.

Vienas ryškiausių knygos bruožų - kalba, o ypač pats autoriaus skaitymas, kuris priduoda papildomo žavesio. Oi kaip keičiasi tos balso intonacijos priklausomai nuo kūrinio emocijos. Pati kalba taupi, bet poetiška. Jautri, bet neperspausta. Jaučiama, kad autorius ir dainų tekstų kūrėjas. Sakiniai ritmiški, melodingi, daug metaforų, tačiau ne dėl grožio, o minties gyliui. Cituoti galima be galo. Negaliu nepaminėti ir humoro. Toks skanus, toks taiklus. Vieta apie Pilsudskį privertė kvatotis balsu.

Nagrinėjamos temos universalios bei bendražmogiškos. Knygoje viena ar kita forma daug kalbama apie tapatybę: kas mes po visų mūsų skaudžių istorinių patirčių, revoliucijų, emigracijų? Apie tikėjimą, bet ne banalų religinį, o egzistencinį, giluminį, kai tenka atsakyti, ar kažkuo dar tiki apskritai. Apie menininko vaidmenį. Kūryba kaip maldos forma? „Koplyčia“ nėra religinė knyga, bet joje daug pamastymų apie įvairių formų tikėjimą: savimi, dievu, kitu žmogumi.

Ko tikrai netrūksta - vaizdingumo, o gal reiktų sakyti, vizualumo. Tas, aišku, išplaukia iš architektūrinio lauko. Skaitydamas jauti, kad autorius architektas. Jis aprašo erdves taip, kad jos tampa veikėjais: koplyčia, kaimo aikštė, miško takas, net šviesos kritimas turi savo vaidmenį. Kiekvienas objektas čia neatsiejamas nuo vidinės būsenos. Tai man pasirodė labai gražu.

Ar „Koplyčia“ tobula? Ne. Kai kur jaučiasi, kad autorius per daug nori apžioti: filosofiją, politiką, tikėjimą, architektūrą, ekologiją. Kartu suvoki, kad per savo gyvenimą daug patyrė, bet gal nereiktų traktuoti šios knygos kaip paskutinės, tad ir visko norėti atiduoti gali būti per daug - skaitytojas juk turės visa tai suvirškinti. Bet net ir šis perteklinis noras kalbėti atrodo nuoširdus, net naivus gerąja prasme. Jauti, kad rašo žmogus, kuriam rūpi, kuris nori dalintis. Ir tai šiais laikais didžiausia vertybė.

Po šios knygos perklausymo ilgai galvojau apie savo koplyčią. Kur ji? Gal viduje? Gal santykiuose? Gal tai knygos skaitymo momentas, kai su kažkuo nematomu trumpam sutampi? Kaušpėdas puikiai sugeba kelti klausimus, provokuoti mąstyti, žvelgti giliau.

„Koplyčia“ yra subrendusio kūrėjo liudijimas, kad tikėjimas, menas ir žmogaus prasmės paieška niekada nepraranda aktualumo. Tai poetiškas, filosofiškas, bet lengvai skaitomas romanas, kuriame dera architektūrinis tikslumas ir muzikinis jautrumas. Netikėta, bet turiu pripažinti - tai viena įdomiausių lietuviškų knygų pastaraisiais metais. Skaitykite lėtai, tyliai, su pasimėgavimu, gal net su muzika fone. Malonaus ir jaukaus skaitymo.


📕 Susitikime IG: https://www.instagram.com/dar.viena.p...
📕 Susitikime Facebook: https://m.facebook.com/dar.viena.puslapi

[Andrius Baležentis · Rating 3 out of 5]

Ši knyga liko toli nuo manęs. Jutau siekį parodyti viską, kas gyvenime sukaupta: įžvalgas, patirtis, kultūrinį išprusimą. Tačiau iš šio pertekliaus susidarė savotiška mišrainė, tinkama ne kiekvieno skoniui.

Perkėlus knygą į architektūros lauką, ji primintų apeiginį statinį su klasikiniu orderiu, rokoko freskomis, uždengtą budistinės šventyklos raitytais stogais, išpuoštą hinduistinių šventovių skulptūrine gausa ir pabarstytą ezoterikos blizgučiais. Nepamirškime saulės baterijų dėl tvarumo! Sunku pasakyti, kaip pats autorius reaguotų į tokį statinį, pastatytą visuotinei apžiūrai.

Knygoje ryški terapinio rašymo linija, bandymas susitapatinti su savo trauma, tačiau man suveikė narcisizmo detektorius, nes rezultatas labiau primena ne pastangą suprasti savo skausmą, kito jausmus, kiek norą eksponuoti uždirbtą istorinį/ kultūrinį bagažą. Net architektūrinė kūryba čia mėginama interpretuoti kaip malda ar dvasinis patyrimas, kuriuo bandoma save iškelti virš kitų. Šioje vietoje dievoieška virsta neskoningu dvasiniu ekshibicionizmu – tuo, ką visada vertingiau išgyventi viduje, o ne nešti aplinkiniams kaip universalią tiesą.

Taigi, man atrodo, ne visi talentai gali būti išlavinti iki profesinio lygmens. Literatūrai reikia kitokios brandos – laiko, kad mintys įgautų konstrukciją, o konstrukcija – kryptį, atsirenkant kas svarbiausia. „Koplyčia“ parašyta. Tačiau, ko gero, geriau pavyktų nubraižyta.

[Laima Čiuplienė · Rating 4 out of 5]

Labai graži dovana dukrai:) Verčiau už tūkstančius akmeninių paminklų.
Pradžia ėjosi kaip per sviestą. Pabaiga - prailgo. Tas pats per tą patį kelis kartus, lyg kokia pasaka, kur herojus tą patį pasakoja keliems skirtingiems asmenims tais pačiais žodžiais. Manyčiau tame daug redaktoriaus nedadirbimo. O gal tiesiog eilinį kartą įsitikinau, kad apie "latrą" kur kas įdomiau skaityt nei apie tikėjimo paieškas.

[Skambančios knygos · Rating 4 out of 5]

Skaitant vietomis jaučiau, kad pasakojimas įsisuka į ilgesnius filosofinius labirintus – mintys kartais užsitęsdavo, ir ne sykį kilo noras knygą padėti į šalį „kitam kartui“. Siužetas ir traukia, ir stumia – toks nuolatinis stumdymasis pirmyn ir atgal.
Vis dėlto pabaiga – kupina jautrumo. Neslėpsiu, nubraukiau ir ašarą. Tas momentas kompensavo visą ankstesnį lėtumą ir atvėrė visiškai kitą emocinį lygmenį.
Manau, šiai knygai skaitytojas turi užaugti – būti pasiruošęs gilesniam apmąstymui, tylai ir skaudžiai atvirai išpažinčiai. Tai ne pramoginis, o vidinio kelio romanas, toks, kuriame autorius drąsiai praskleidžia savo asmeninius skaudulius.
Vertinčiau 3,5 , dėl ištęsto filosofinio "braidžiojimmo", 4– už atvirumą, jautrumą ir drąsą kalbėti. Man tikrai buvvo per daug filosofinių vingrybių ar naivių tonų, bet visumoje – tai gilus atsivėrimas, už kurį norisi padėkoti.

[JULITA · Rating 3 out of 5]

Knygą skaičiau, o ne klausiau. Todėl man, priešingai, negu kitai apžvalgininkei, pritrūko kaušpėdiško stiliaus. Knygą pirkau, nes buvo įdomu sužinoti, ką ir kaip gali parašyti talentingas kūrybininkas. Vis dėlto turėjau didesnius lūkesčius negu radau. Knygoje gausu edukuojančios medžiagos (Intarpų) apie architektūrą, istoriją, taurių alkoholinių gėrimų pavadinimus. Taip pat pikantiškų detalių, kurios skatina bandyti atrasti realaus gyvenimo prototipus. Yra ir netikėtų siužeto posūkių. Tačiau bendras įspūdis: gana paviršutiniška. Filosofiniai-psichologiniai-(pseudo)religiniai pamąstymai ilgainiui atsibosta ir pradeda varginti. Per knygos pristatymą autorius ir redaktorės minėjo pagrindinio veikėjo “dievoiešką” - aišku, kiekvienam savo, bet man šita linija pasirodė labai jau taikyta tikslinei rinkai: pusamžėms skaitytojOMS. Per tą patį pristatymą kalbėta, kad kūrinys - autofikcija, suprask, daug autobiografinių elementų, tai irgi vertinčiau kaip reklaminį kabliuką. apibendrinant: įdomu susipažinti su autoriaus literatūriniais gebėjimais, bet daugiau ką - tai ne kažką.

[Vilma Ul · Rating 4 out of 5]

Pradžia įdomi, kiekvienas skyrius, kitoks žanras. Čia romanas, čia istorinių faktų apžvalga, čia itin jautrus išgyvenimai, pamąstymai, įžvalgos, čia pasipūtusio, savimi patenkinto pagrindinio herojaus nuotykiai... Bet pabaiga.... Gal kas iš New Age užsakė... Tarsi ir pradžios tęsinys, bet tarsi ir nedera su pradžia... Kažkaip keistai, bet iš esmės patiko 🙂

[Gabija Pagojūtė · Rating 5 out of 5]

Nuostabi knyga. Prieš pradėdama klausyti audioknygos, galvojau kad ji vienokia, pradėjus klausyti ji po truputi tapo kitokia, o galiausiai paliko be žodžių.
Audioknyga įgarsinta autoriaus labai jautriai ir nuoširdžiai, džiaugiuosi pasirinkusi šį formatą ir rekomenduoju išbandyti kitiems.

[Aurimas Mikalauskas · Rating 4 out of 5]

Klampi, sunki, bet labai tikra, tikrų išgyvenimų kupina stipri knyga.

[Jonas Moonstomper · Rating 4 out of 5]

Man asmeniškai labai patiko, kartais buvo vingių, bet šiaip stipri knyga. Ji pati jus įtraukia į klausimų ir pamąstymų sūkurį, o kaip gi pats galvoji??? Viskas prasidėjo nekaltai nuo Koplyčios, o tiek visko įvyko... Rekomenduoju

[Ai · Rating 4 out of 5]

3.5*
Kai brandus autorius per daug metų prikaupia daug informacijos ir bando ją sutalpinti į vieną knygą, gaunasi "tirštoką":)
Bet buvo įdomių kampų kurie surezinavo.

[cypt · Rating 2 out of 5]

Šaltinis from Temu:

Ne, ne to ieškau... Ne ten ieškau... Ne taip ieškau...
Kad sukurčiau koplyčią, man reikia... balto lapo... Švaros.
Kad sukurčiau koplyčią, man reikia... pamato... Man reikia tikėjimo.
Rankos visada buvo išmanesnės už galvą: būdavo, paimu į rankas pieštuką ir pradedu, ir ranka, atrodo, pati išvedžioja formas, tūrius, detales, protui telieka tai įvertinti, pasirinkti, kas jam tinka. Tačiau šiandien viskas pasikeitė - rankos man nebegali padėti, tik širdis...
Liepsnojanti širdis.
(p. 140)

Ką tu darai - ištraukei iš meilės granatos fiksavimo žiedą?! - susiėmęs už galvos sukliko vidinis zuikis.
[...]
Paliečiau jos nuogą petį. Po to pabučiavau... Sigita apkabino mane... Jos krūtys, nedidelės, bet standžios, jaudino mane. Abiem delnais prisiliečiau prie jos skruostų. Ji žavingai nusišypsojo... Nusimetė palaidinę ir, žaismingai suvaidinusi, kad susigėdo, pasislėpė po antklode. Leidausi jos ieškoti... ir... radau. Jos slidus ir saldus medaus korys laukė kopinėjančio meškino. Taip! Ne zuikio, o didelio, švelnaus meškino. Mėgavausi medučiu... gurmaniškai... neskubėjau... Priešinausi negailestingam laikui iš visų jėgų... nors tai ir neįmanoma, lėtinau laiką... Kaitinau... ne - laižiau liepsnomis Sigitą... Rodės, kad tuoj pavyks sustabdyti tą neįtikėtiną aistros akimirką... Visa tuoj tuoj įvyks, bet dar tik ateina... Bet nebeįmanoma išlaikyti daugiau... Neįmanoma tos akimirkos išsaugoti ilgiau... ir ji, kaip į krioklį įplaukęs laivas, lėtai krinta į bedugnę...
Sigita, palietusi mano išvešėjusį kotą, dusliai tarsi vilkė suurzgė... Nutraukė antklodę... ir užgulė mane. Taip... Taip, tai ji išdulkino mane... Ji įvykdė tai... Pasiėmė tai, ko norėjo. Zuikis-meškutis nesipriešino - jis lydėsi nuo vilkės kaitros. Lydėsi... Lydėsi... kol išsiliejo...
(p. 159-160)

Labiausiai žeidžia nuolat demonstruojamas atsainus abejingumas. Prisiminiau, kad [sūnus] Matas manęs net nepasveikino gavus nacionalinę premiją. Gal pamiršo?.. Abejoju... Žiauriai įžeidė įvykis su Land Rover Discovery 5 - mano naujausiu žaisliuku ir pasididžiavimu. Kai pirmą kartą pastačiau mūsų kieme tą automobilį, Matas praėjo pro jį kaip pro tuščią vietą - nieko, jokio komentaro, kaip antai: "Uauuu, koks fainas auto!", arba bent: "Nieko sau tačkė..." Tyla, nors neabejojau, kad norėtų pavairuoti, bet neigimo virusas buvo stipresnis. Rezultate tik tylus ignoras.
Jis nenori man suteikti jokio džiaugsmo - priešingai: nori pažeminti, parodyti, kad esu menkas ir apgailėtinas. Tai karas. Šaltasis karas.
(p. 239-240)

Agnę slėgė milžiniškas būties akmuo, o aš to nepastebėjau...
(p. 273)

- Dievo baimė - tai pagarba Dievui.
- Bijau, vadinasi, gerbiu? - susiraukiau. - Tarsi Dievas būtų nusikalstamos grupuotės autoritetas?..
(p. 436)

[Akvilė Petrauskienė · Rating 4 out of 5]

Nežinau ar dėl tamsaus metų laiko, ar dėl tiesiog netinkamo laiko, bet nesurezonavo taip, kaip tikėjausi... Tiesa, klausiau audio versiją, bet ne tas atvejis, kai problema yra knygos formatas.

Vietomis susidarė įspūdis, lyg knygą būtų rašę 3 skirtingi žmonės apie tris skirtingus dalykus. Trys didelės knygos linijos: išgyvenimai dėl dukros netekties, filosofiniai svarstymai ieškant tikėjimo ir lyg ir detektyvo prieskonį bandanti išgauti mirties priežasčių drama, nors iš esmės pasakoja tą patį, bet atrodo, lyg eitų skirtingu tempu, skirtingomis kryptimis ir išvis, skirtingų žmonių akimis žvelgiant.

Religijos linija užkliuvo pernelyg dideliu aiškinimu. Yra mintis ir ji dar paaiškinama, lyg skaitytojas būtų nesamprotaujantis ar nepajėgiantis pats suprasti. Toks perdėtas aiškinimas iki visiško primityvumo ilgainiui pradėjo erzinti. Viena vertus - suprantu, kad norima parodyti pasakotojo išgyvenimus, mąstymo eigą ir pan., bet ar tikrai taip primityviai visa tai turėtų vykti?

Dukters netekties linija buvo tobula. Tokia jautri, asmeniška ir nuoga (neradau tinkamesnio žodžio), kad vietomis buvo net nejauku lyg skaityčiau labai asmenišką ir tik pačiam autoriui skirtą dienoraščio ištrauką. Ši dalis buvo įspūdinga. Reikia daug brandos taip apnuoginti širdį tokiu jautriu klausimu. Buvo tikra ir nuoširdu.

Veiksmą ir intrigą sukurti turėję dramos / detektyvo elementai vietomis atrodė nenatūraliai. Tai, kas susiję su dukters mirties priežasčių paieška dar suprantama, tačiau kiti elementai daug kur atrodė lyg trupiniai paberti tam, kad jei skaitytojui pasidarytų sunku skaityti filosofinę dalį apie religiją, galėtų šiek tiek atsikvėpti tempą pagavusioje scenoje.

Tikiu, kad knyga ras savo skaitytoją, tačiau man šįkart ji nesurezonavo taip, kaip tikėjausi. Gal prie to prisidėjo ir tikrai aukšti lūkesčiai kelti atsižvelgiant į autoriaus asmenybę.

⭐️ 3,5/5

[Jurgita Andrijauskaite · Rating 5 out of 5]

WoW! Tikrai nesitikėjau, kad ši knyga mane taip įtrauks! Aš jos klauisau, gal net gailiuosi, kad ne popierinę skaičiau, nes tada tik ir rinkčiau citatas! Bet knygos viršelis mane prikaustė, kai pamačiau, bet nedrįsau pirkti, nes lietuvių rašytojais labai dažnai nusiviliu. Tačiau šįkart, atrodo įvyko stebuklas.
Knyga man pasirodė belekokio įdomumo, nuo pat pirmo skyriaus sudomino ir užkabino. Vaje, kiek čia nagrinėjama temų, pradedant istoriniais faktais apie Vilnių, metafiziką, architektūrinius Vilniaus ar Lietuvos dvarų ir kitus statinius ir baigiant psichologiniais skauduliais, kaip išgyvent netektį savo vaiko, kaip atsistot ir gyvent toliau po tokios tragedijos. Ir kita man toks jausmas - pagrindinė šios knygos tema - tai tikėjimas ir pagrindinio herojaus bandymas jį atrasti visuose dalykuose ir pokalbiuose su įvairių specialybių asmenybėmis, kaip kunigas, chirurgas, fizikas, architektas ir t.t. Nes knygos herojaus pagrindinė užduotis - pastatyti koplyčią. O kaip tai padaryt, jeigu tu netiki, o gal visgi tiki?! Vaje, kaip visa istorija vėtė ir mėtė! Bet nuo pat pirmo puslapio ir iki paskutinio negalėjau atitraukt dėmesio! Bravo! Ji mane pakerėjo ir užbūrė! Galvoju, kad gal visai verta tuos Palendrius aplankyt!
Nuoširdus ačiū, autoriui, kad pasidalino su mumis šia knyga ir didele dalimi savo begalinio skausmo ir pagijimo kelio!
Citatos:
“-Kas yra malda?
-Tavo puikybės sutramdymas!”
“Mylėti - reiškia gyventi, o gyventi - reiškia tikėti, kad esu Dievo sūnus ir tuo džiaugtis.”

[Sarunas Dignaitis · Rating 5 out of 5]

Leonardas Gražys - puikiai išvystytas alter ego.

Knyga turtinga skirtingais lygiais, nuo Lietuvos istorijos elementų, iki asmeninių išgyvenimų, iki savo dvasinio atspirties taško paieškų.

Įdomūs religiniai paklaidžiojimai ten, kur pakankamai išsilavinusiam žmogui lengva koją nusilaužti. Labai artimas tas agnostiko skepsis, kuris, galimai, keičias dėl gyvenimo aplinkybių.

[Gerda Giedraitiene · Rating 3 out of 5]

Lyg ir nebloga knyga - pradžia tikrai kabinanti, iki vidurio viskas įdomu, bet galas...neįtikėtinai ilgas. Per ilgas, nuobodus, išsitesęs, dalykai kartojasi. Per daug ir fantastikos elementų. Labai visutiniškai.

[Paulina Step · Rating 2 out of 5]

Buna, kad esi architektas su sudetingom gyvenimo patirtim ir vietoj terapijos parasai nelabai gera knyga be siuzeto?
Man irgi nebuna

[Ievaitė · Rating 5 out of 5]

Nors knygos tema skaudi, bet pati knyga suteikia viltį.