What do you think?
Rate this book
Iš vasarvidžio vados
190 pages, Paperback
Published January 1, 2025
3 people are currently reading
4 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 of 1 review
April 16, 2026
Kad ir kaip simpatizuočiau Ilzei, vis tik ši, ketvirtoji jos poezijos knyga, palieka silpniausią įspūdį, lyginant su jos ankstesne kūryba.
Šios knygos tekstai labai asmeniški. Būtent — tekstai, ne tik eilėraščiai. O už jų glūdintys asmeniškumai atpažįstami jau daugelį metų sekant šios autorės publikacijas interneto erdvėje.
Žinoma, asmeniškumai kūryboje — nieko blogo, natūralu, kad rašomuose tekstuose atsispindi tai, kas jaudina, kas domina, kas rūpi. Ir vis dėlto...
Gal ir nebus visai teisinga šią knygą paanalizuoti per palyginimus su ankstesne šios autorės kūryba, bet vis tik tenka tą daryti. Ypač pirmose dviejose jos poezijos knygose, atrodo, buvo daugiau fantazijos, daugiau elegancijos ir rafinuotumo, daugiau teminės įvairovės. Dabar iš esmės liko viena tema — gamta.
Taip, ši tema labai plati. Taip, iš tekstų tikrai nesunku suprasti, kaip ir kiek tai svarbu Ilzei, su kokia meile į tai žiūrima, stebima, mokomasi. Ir vis dėlto. Didžioji knygos dalis — būtent "gamtiniai" eilėraščiai — atrodo labiau į eilėraščio formą įvilkti gamtos stebėtojo pasakojimai. Kartais atrodo, kad labai norėta paminėti vieną ar kitą tam tikrų gyvūnų ar augalų rūšį, todėl tas žodis tiesiog "krenta" iš poetinio audinio. O kartais tų rūšių viename eilėraštyje tiek daug, kad po jomis dingsta ir pats eilėraštis. Bet turbūt vis tik tai — ne pati didžiausia "blogybė" — liūdniau tai, kad dauguma eilėraščių, gausiai nusagstytų pievomis ir stirnomis, paukščiais baubliais ir čiurliais, smilgomis ir dūzgesiu, deja, yra per daug vienas į kitą panašūs (silpniausiai atrodo iš esmės paskutinis skyrius "Iš atsisveikinimų" — tie patys, jau ankstesniuose puslapiuose minėti įvaizdžiai tarsi kraustosi iš vieno eilėraščio į kitą, eilėraščių pabaigoms pritrūksta jėgos ir "lemiamo kirčio"). Jei iš pirmųjų dviejų Ilzės knygų vos ne kas antrą eilėraštį norėdavosi pasižymėti kaip labai patikusį, tai šioje tokių per visą knygą yra vos vienas kitas.
Šią knygą galima laikyti netradicine poezijos knyga, nes be eilėraščių — ko būtų galima pagrįstai tikėtis — čia yra ir, kaip įvardyta, juos lydinčių tekstų. Iš vienos pusės — tarsi originalus sprendimas ir suprantamas autorės noras supažindinti su kontekstu, vienokiomis ar kitokiomis eilėraščių gimimo aplinkybėmis. Kita vertus — jei kūrinys "neatstovi" pats savęs, jei jam reikalingas "paaiškinimas" — vadinasi, kažkas su tuo kūriniu yra negerai. Beje, nesakau, kad "neatstovėtų" ir be lydinčiųjų tekstų — bene stipriausias šios knygos eilėraštis "Kur baigiasi stumbrų brydė" yra kaip tik skyriuje "Iš eilėraščių kulisų" — t.y. lydimas aiškinamojo teksto, bet kuo puikiausiai galėtų būti skaitomas ir be jo.
Be šio "Iš eilėraščių kulisų" šioje knygoje dar yra du, pavadinkime, originalesni skyriai: "Iš vaikystės užrašų" ir "Iš autoironijos". Į "Iš vaikystės užrašų" sudėta vaikystėje ir paauglystėje sukurti eilėraščiai. Vėlgi — asmeniška ir miela, bet dar klausimas, ar tikrai tie eilėraščiai yra verti knygos puslapių. "Iš autoironijos" — po. vieną. žodį. "išskiemenuotos". "išbelstos". juokingos. graudžios. istorijos. Be abejo — smagiausias knygos skyrius, bet vėlgi — labai asmeniškas (nors ir žvelgiama per visai kitą lęšį) ir gal kiek per buitiškas, ir vėlgi — tokie tekstai "sprogdina" internetinę auditoriją, bet ar tikrai — ar tikrai tikrai — turi nugulti poezijos knygoje? Telieka šis klausimas atviras.
Šios knygos tekstai labai asmeniški. Būtent — tekstai, ne tik eilėraščiai. O už jų glūdintys asmeniškumai atpažįstami jau daugelį metų sekant šios autorės publikacijas interneto erdvėje.
Žinoma, asmeniškumai kūryboje — nieko blogo, natūralu, kad rašomuose tekstuose atsispindi tai, kas jaudina, kas domina, kas rūpi. Ir vis dėlto...
Gal ir nebus visai teisinga šią knygą paanalizuoti per palyginimus su ankstesne šios autorės kūryba, bet vis tik tenka tą daryti. Ypač pirmose dviejose jos poezijos knygose, atrodo, buvo daugiau fantazijos, daugiau elegancijos ir rafinuotumo, daugiau teminės įvairovės. Dabar iš esmės liko viena tema — gamta.
Taip, ši tema labai plati. Taip, iš tekstų tikrai nesunku suprasti, kaip ir kiek tai svarbu Ilzei, su kokia meile į tai žiūrima, stebima, mokomasi. Ir vis dėlto. Didžioji knygos dalis — būtent "gamtiniai" eilėraščiai — atrodo labiau į eilėraščio formą įvilkti gamtos stebėtojo pasakojimai. Kartais atrodo, kad labai norėta paminėti vieną ar kitą tam tikrų gyvūnų ar augalų rūšį, todėl tas žodis tiesiog "krenta" iš poetinio audinio. O kartais tų rūšių viename eilėraštyje tiek daug, kad po jomis dingsta ir pats eilėraštis. Bet turbūt vis tik tai — ne pati didžiausia "blogybė" — liūdniau tai, kad dauguma eilėraščių, gausiai nusagstytų pievomis ir stirnomis, paukščiais baubliais ir čiurliais, smilgomis ir dūzgesiu, deja, yra per daug vienas į kitą panašūs (silpniausiai atrodo iš esmės paskutinis skyrius "Iš atsisveikinimų" — tie patys, jau ankstesniuose puslapiuose minėti įvaizdžiai tarsi kraustosi iš vieno eilėraščio į kitą, eilėraščių pabaigoms pritrūksta jėgos ir "lemiamo kirčio"). Jei iš pirmųjų dviejų Ilzės knygų vos ne kas antrą eilėraštį norėdavosi pasižymėti kaip labai patikusį, tai šioje tokių per visą knygą yra vos vienas kitas.
Šią knygą galima laikyti netradicine poezijos knyga, nes be eilėraščių — ko būtų galima pagrįstai tikėtis — čia yra ir, kaip įvardyta, juos lydinčių tekstų. Iš vienos pusės — tarsi originalus sprendimas ir suprantamas autorės noras supažindinti su kontekstu, vienokiomis ar kitokiomis eilėraščių gimimo aplinkybėmis. Kita vertus — jei kūrinys "neatstovi" pats savęs, jei jam reikalingas "paaiškinimas" — vadinasi, kažkas su tuo kūriniu yra negerai. Beje, nesakau, kad "neatstovėtų" ir be lydinčiųjų tekstų — bene stipriausias šios knygos eilėraštis "Kur baigiasi stumbrų brydė" yra kaip tik skyriuje "Iš eilėraščių kulisų" — t.y. lydimas aiškinamojo teksto, bet kuo puikiausiai galėtų būti skaitomas ir be jo.
Be šio "Iš eilėraščių kulisų" šioje knygoje dar yra du, pavadinkime, originalesni skyriai: "Iš vaikystės užrašų" ir "Iš autoironijos". Į "Iš vaikystės užrašų" sudėta vaikystėje ir paauglystėje sukurti eilėraščiai. Vėlgi — asmeniška ir miela, bet dar klausimas, ar tikrai tie eilėraščiai yra verti knygos puslapių. "Iš autoironijos" — po. vieną. žodį. "išskiemenuotos". "išbelstos". juokingos. graudžios. istorijos. Be abejo — smagiausias knygos skyrius, bet vėlgi — labai asmeniškas (nors ir žvelgiama per visai kitą lęšį) ir gal kiek per buitiškas, ir vėlgi — tokie tekstai "sprogdina" internetinę auditoriją, bet ar tikrai — ar tikrai tikrai — turi nugulti poezijos knygoje? Telieka šis klausimas atviras.
Displaying 1 of 1 review