Plyšys danguje

by Daina Opolskaitė

Apsakymų ir novelių rinkinyje „Plyšys danguje“ atveriamas suskilusios, patyrusios įtrūkį žmogaus pasaulėjautos atspindys, bet kokia kaina siekiant atkurti darnos ir harmonijos vaizdą. Iš pirmo žvilgsnio paprastas, lengvai atpažįstamas kasdienybės akimirkas ir smulkmenas rašytoja pateikia kaip svarbias egzistencines tiesas, stulbinančias savo neįprastumu, kurios sukrečia ir priverčia permąstyti esmines vertybes. Kūrinių veikėjus – nepriklausomai nuo amžiaus ir socialinės padėties – vienija savęs neatpažinimo ir paieškos jausmai, siekis atsiremti į tai, kas gyvenime suteiktų saugumo jausmą neretai sutrikusiam ir egzistencinį nerimą patiriančiam žmogui.

192 pages, Hardcover

First published January 1, 2025

About the author

Daina Opolskaitė gimė 1979 m. Vilkaviškyje, baigė lituanistikos studijas. „Dienų piramidės" – antrasis autorės novelių rinkinys, kurio teko laukti net 18 metų. Jame sugulė laiko patikrinti ir literatūrologų įvertinti tekstai, skelbti įvairiuose literatūriniuose ir kultūriniuose leidiniuose. 2018 metais novelė „Grotos" pelnė „lietuviškosios novelės Nobelį" – rašytojo Antano Vaičiulaičio premiją, o novelė „Ateik per ledą" tais pačiais metais buvo apdovanota Jurgio Kunčino literatūrine premija.

Reviews

[cypt · Rating 4 out of 5]

Su Opolskaitės novelėmis / apsakymais smigau. Pradėjau apie kažką kita galvodama - buvo sunku peršokti prie lakoniško, nedaugžodžiaujančio jos stiliaus po visiškai tiršto ir chaotiško Sondros Simanos Potvynio ne-stiliaus. Pradžia truputį priminė Normal People - keturi susitinkantys, kažkur Italijoje laiką leidžiantys jauni žmonės, niekas beveik nesikalba, trumpos small talko eilutės tampa tik atspirtimi veikėjams susimąstyti apie save ir savo prisiminimus. Kaip buvo sunku skaityti!!!! Galbūt tuo mane ir nervuoja toks jaunimo tipažas, kai visas veiksmas vyksta galvoje, išorinis pasaulis - tik detalė, jokiu būdu ne koks nors patirties šaltinis (įdomu, ką su tokiu tipažu veiktų fenomenologai, nors gal čia kaip tik jų dirva - kiekvienas sąmonės mikrokrustelėjimas išrašytas??), - tiesiog labai sunku, nesu pratusi prie tokių tekstų, man vidiniai monologai siejasi kaip minimum su dramomis ar egzistenciniais klausimais, kaip koks Jaučio aukojimas ar Ulysses. Žodžiu, nuo pat pirmų puslapių Opolskaitė įmetė mane ten, kur visai nesinori būti. O bet gal ir gerai.

Vis dėlto stumtis į priekį buvo sunku, ir gal tik ties tituliniu apsakymu "Plyšys danguje" mano skaitymas ir visa kita persivertė, prisiminiau, kaip įdomiai interviu su Jurga Tumasonyte rašytoja pasakojo apie vaikus, ir visas rinkinys tarsi atsirakino - pagaliau supratau, kad visi jo apsakymai ir novelės kalba apie tą tikrovės pertrūkį. Labai pamaišė mintinai išmokta maksima, kad pertrūkis tikrovėje, greimiškoji estezė, yra pozityvus dalykas, sietinas su kažkokiu giliu suvokimu ir tas suvokimas yra siektinas, taigi tarsi su pliusu, tarsi "atvertis" būtų nekvestionuojama vertybė. Opolskaitė primena, kad plyšys gali atverti ir tai, kas sugriaus tą tikrovės pilį. Apsakyme taip nutinka berniukui, įgyjančiam sesę, skirtingais to įgijimo etapais - dar tik mamai laukiantis, sesei gimus ir galiausiai paaugus. Net šiurpas nuėjo supratus, kad tas plyšys, plyšys tarp žmonių taip pat atsiveria ir tarp vaikų; atrodo, vaikiškos tikrovės supurtymus linktume nurašyti "išaugs" ar "pamirš", bet pas Opolskaitę plyšys neužsiveria ir, banaliai tariant, primena, kad bet kuri gyvybė, ne tik turinti išvystytus artikuliacinius gebėjimus, gali patirti tai, nuo ko neatsigaus ar kas nepraeis.

Atskirai galvojau apie tai, kad Opolskaitė labai įspūdingai aprašo vaiko tikrovę - su nemaža doze grėsmės ir nejaukos, tokia antitezė "Antanuko rytui", bet atrodanti labai taikli. (Jei jau taip yra su vaiku, tai, matyt, taikli yra ir jos jaunimo projekcija?) Labai gražūs ir kai kurių situacijų psichologiniai portretai - pavyzdžiui, suaugusi dukra, turinti nedaug laiko darbui pabaigti, iš kaltės pasižada nuvežti prie jūros prasčiau pasijutusią mamą, ir visa novelė atrodo lyg iškirpta iš Elena žino - toks slenkstis į nemeilės sceną, bet novelėje neįšokama į emocines žiaurybes, taip ir liekame ties tuo slenksčiu, nors visiems viskas aišku. Tikras plyšys, kurio nepaslėpsi, bet nėra būtina išskiemenuoti, ką jis reiškia ir koks jis yra.

Kai jau pradėjau tekstuose matyti tą plyšį (gal vis dėlto titulinis apsakymas, puikiai jį paaiškinantis ir parodantis tokioms kaip aš, galėjo būti įdėtas pradžioj?), tai jis paskui ir žiojėjo kaip nedidelė, bet nepamirštama žaizda, ir galiausiai visas rinkinys suskambėjo labai stipriai. Prisiminiau Kulvinskaitės Keturis, kuriuos irgi visus jungia tamsa, tačiau pas Kulvinskaitę ji jau "pažengusi"; Opolskaitės tekstuose jos tik pradžia - "įžengimas", ir taip pasiteisina tas be galo smulkus akimirkos užrašinėjimas, laiko susmulkinimas, kur pažymimas kiekvienas žingsnelis ir kiekvienas krustelėjimas, kaip tirštajame aprašyme. Jei rašyčiau ką nors apie skausmą literatūroje, manau, kad pradėčiau nuo čia.

[Kulvinskaitė Virginija · Rating 4 out of 5]

Skaityti naujuosius prozininkės apsakymus – tarsi laukti audros. Stebi apsunkusius, vis labiau tamsėjančius tavęs link artėjančius debesis, jauti, kaip kyla vėjas ir apima slopi nuojauta, kad tuoj tuoj kažkas nutiks. O gal nenutiks, gal praeis? Ar atsivėrusioje properšoje blykstels ir trumpam apakins saulė, ar pasipils šaltas lietus?
Atmosferinė proza. Labiausiai pavykę apsakymai, kuriuose veikia vaikai, paaugliai („Stipriau už mus“, „Plyšys danguje“). Vaikų, paauglių jusliškumas betarpiškas, naivus ir žiaurus.
Plačiau apie knygą - apžvalgoje "Šiaurės Atėnuose":)