Potvynis Bohemoje

by Sondra Simana

„Potvynis BOHEMOJE“ vaizduoja XX amžiaus paskutinio dešimtmečio Klaipėdą. Romano įvykiai ir veikėjai sukurti, naudojant realiai gyvenusių (ir tebegyvenančių) menininkų pasakojimus, skelbtus laikraščiuose ir kituose rašytiniuose ar vaizdiniuose šaltiniuose.
Miesto atmosfera, žmonių nuotaikos, kultūriniai įvykiai atskleidžiami daugiabalsiu choru – dešimt veikėjų kalba vidiniais monologais apie tai, kas jiems svarbu. Taip sukuriamas pagrindinio romano veikėjo – miesto (romane vadinamo Mėmelio Tvinpyksu) – architektoninis vaizdinys.
Gyvybinga, pašėlusi, įžūli ir viltinga anuometinė Klaipėda per dešimtmetį išgyveno kelias tragiškas potvynio bangas. Romane aprašomo pirmojo potvynio metu 1993 m. nuskendo sovietinę prabangą reprezentavęs laivas-restoranas „Regata“, taip simboliškai pažymėjęs sovietų imperijos žlugimą. Antrojo potvynio metu 1999 m. nuskendo žymiausias uostamiesčio menininkas. Potvynis romane veikia kaip deus ex machina – pasirodo, kai reikia vienaip ar kitaip užbaigti istoriją.

296 pages, Hardcover

First published January 1, 2025

About the author

Sondra Simana (gim. 1968 Vilniuje, nuo 1994 m. gyvena Klaipėdoje). „Potvynis „Bohemoje““ – trečioji autorės knyga, prieš tai pasirodė „Einantis kalnas“ (2011) ir „Iškamšų kontora“ (2018). Už dokumentinį pasakojimą „Klaipėdos senųjų kapinių istorijos“ (2020) apdovanota I. Simonaitytės literatūrine premija. Literatūrinio-kultūrinio almanacho „Baltija“ sudarytoja. Pagal jos scenarijus sukurta 13 šiuolaikinio šokio ir teatro spektaklių (daugiausia Šeiko šokio teatre). Nuo 2008 m. dirba Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.

Reviews

[Gediminas Kontrimas · Rating 5 out of 5]

Į tada dar sovietinę Klaipėdą iš "pietiniakronikinių" Šiaulių evakuavausi 1989 m rudenį. Romano laikas 1990 - 2000 m ir mano laikas. Romano vietos - ir mano vietos. Ir pats buvau "bohemietis", ir daug romano herojų - artimiausio mano bendravimo rato žmonės.
Daug mini lenino balvono vietą. Smagu prisiminti, kad tuoj po Kovo 11-osios jau dirbdamas tuometėje Aukščiausioje taryboje Klaipėdos merijai parašiau leidimą sovietinį stabą griauti. Šiek tiek keista, kad romane neužsimenama apie Sausio 13-os įvykius Klaipėdoje. Tiesą sakant, "bohemiečių" lauke prie merijos durų tada nemačiau.
Lygiagrečiai su "bohema" turėjau jūrinį buriavimą, mokslus pirmoje Lietuvos privačioje "Kauno kolegijoje" (studijavo veikliausi, energingiausi Klaipėdos žmonės), pirmą Lietuvoje oficialiai užregistruotą Japonijos mylėtojų klubą "Heijan", draugystę su Klaipėdos Sąjūdžio laikraščio "Mažoji Lietuva" žurnalistais - tada dar labai jaunais bendraamžiais, (rysškiausia iš jų "bohemietė" Ewa - Ivona Žiemytė "Chimera, draugystę su Viliumi Orvidu, draugystę su jaunais Klaipėdos kompozitoriais...Bet energetiškiausia, gyvybingiausia, žinoma, buvo, "Bohemos" chebra, kurią autorė Sondra Simana aprašė spalvingai ir labai tikroviškai. Dėl sąžiningo darbštaus dokumentiškumo man "Potvynis" gal net vertesnis už Kmitos šiaip jau gerus romanus. Apibendrinant - romanu autorė pastatė paminklą įdomiausiam Klaipėdos laikui po driskių išsinešdinimo. Pagarba jai už tai!

[Gabija. Keista Skaitytoja · Rating 3 out of 5]

Šitai knygai dėjau daug vilčių, ir norėjau, kad ji man patiktų ir įtrauktų.
Bet ech, sunkiai man ji skaitėsi. Gal jeigu būčiau Klaipėdietė - būtų žymiai įdomiau. Dabar atrodė skaitau, kaip ir jaučiu tą atmosferą, bet ne iki galo. Veikėjai kažkaip man vis “nesusirišo”.
Na bet pats rašymo stilius ir naudojamas žodynas - man patiko, ir tikrai stiprus ir geras👌 tik pati istorija - pasirodo ne man🫣

[Erika Smith · Rating 5 out of 5]

Labai performansiškas romanas. Odė XXa. paskutiniojo dešimtmečio Memelio bohemai. Vietoms, dalis kurių jau nebeegzistuoja arba egzistuoja kitomis formomis ir vardais. Ir asmenybėms - esamoms, buvusioms, o gal įsivaizduojamoms. Ir ta tvinpyksiška atmosfera. Labai.

[Tomas Kregždė · Rating 5 out of 5]

„Potvynis Bohemoje“ - tai ne romanas, o būsena. Knyga ateina ne tyliai, o kaip tikras potvynis: be leidimo, be pasiruošimo, be galimybės likti nuošalyje. Ji nepasakoja istorijos – ji įtraukia į atmosferą, kurioje Klaipėda tampa ne miestu, o jėga, spaudžiančia, laužančia ir formuojančia žmones. Čia bohema nėra romantizuota - ji kvepia drėgme, pelėsiu, sena mediena ir sūraus vėjo atnešta nuovargio dulke.

Simana leidžia kalbėti dešimčiai balsų, dešimčiai gyvenimų, dešimčiai būdų išlikti mieste, kuris niekada nebuvo švelnus. Šis daugiabalsiškumas kuria tirštą, chaotišką, bet tikrą pasaulį, kuriame kūryba nėra išsigelbėjimas - ji dažnai tampa rizika, kartais net elegantiškesne savinaikos forma. Veikėjai balansuoja tarp kūrybos ir griūties, tarp noro būti matomiems ir noro dingti, tarp potvynio, kuris ateina ne tik iš jūros, bet ir iš vidaus.

Tai knyga apie trapumą, laikinumą ir išlikimą. Ne herojišką, o kasdienį - purviną, drėgną, kartais juokingą. Ji primena, kad bohema nėra estetika, o būsena, kurią pasirenka ne visi, o tik tie, kurie neturi kito kelio. Ir būtent dėl šio tikrumo romanas veikia: jis neleidžia skaitytojui likti paviršiuje, traukia į gelmę, į tą vietą, kur žmogus susiduria su savimi be kaukių.

„Potvynis Bohemoje“ yra knyga, kuri ne tiek pasakoja, kiek išbūna. Ji palieka ne atsakymus, o būsenas. Ir būtent todėl ji svarbi - nes primena, kad potvyniai ateina visada, bet žmogus vis tiek mokosi plaukti.

[cypt · Rating 4 out of 5]

Kad nežinojau, ką gausiu iš Sondros Simanos knygos, tai ne tas žodis, aš net sunkiai galiu apibūdinti tai, ką gavau. Skaitant neapleidžia jausmas, kad tai knyga saviems ir apie savus, pridengtus personažais, bet ne vien - net aš, nieko bendro su Klaipėda neturinti ir nepažįstanti jos kultūros, be didelių nuorodų atpažinau Grajauską, Rastauską, Treigį, Šarką, Kelmicką, Mosėnus, Donskį. O nuorodų yra, pagal jas galima atsekti ir daugiau veikėjų. Vis galvojau - kažin, kaip skaityčiau, jei tai būtų knyga apie mano praeitį ar bent mano pažįstamus?

Knyga apsimeta romanu, parašytu iš dešimties veikėjų perspektyvos (atskiri skyriai); kaip romanas, ji veikia prastai, beveik visi veikėjai kalba vienu balsu ir stiliumi. Kita vertus, jei tai būtų ne romanas - kaip reikėtų papasakoti visą skalsią medžiagą? Medžiagos klausimas mane tiesiog nokautavo gerąja prasme - dar neseniai LLTI konferencijoj apie devyniasdešimtinius klausiau, kokios meninės akcijos (Vegos Vaičiūnaitės ir kt.) vyko dešimtmečio pradžios Vilniuje, anot Narušytės, kaip Vilniaus "atsiėmimas", o Simanos knygoje pateiktas didžiulio masto devyniasdešimtinių Klaipėdos bohemos portretas - menininkų grupės, akcijos, spektakliai, spektakliai tiesiog gatvėje susiręstoje dėžėje (valdžia paskui bandė ieškot kompromiso ir skyrė menininkams patalpas), paroda, kurios atidaryme visi menininkai stovi nuogi, performansai prie jūros, performansai mieste susirinkus vietinei publikai su dinamitu ir padeginėjimais, važinėjimas autobusu į Kaliningradą ir Karaliaučiaus liekanų fotografavimas - visko yra tiesiog neįmanomai daug, nepažinodama to konteksto pasijunti tiesiog panardinta į visą vyksmą, šiandien jau vargu ar egzistuojantį hipišką bendruomeniškumą (štai vienai veikėjai prie durų pažįstami vis atitempia kokį nors rastą žmogų be sąmonės, ji su kaimyne gydytoja namų sąlygomis pastato lašelinę ir tie žmonės atsigaivelioja, su vienu ji dar pasimyli, kad jau malonus). Ar šiandien dar rastume tokių bendruomenių ir procesų? Idėjinių - gal (prisiminiau Kauno anarchistus), bet meninių? Galbūt čia dar vienas, mažiau populiarus nei mafija ir skurdas, devyniasdešimtinių veidas. Ir tik Simanos knygos dėka man jis pasirodė toks aiškus ir laukinis, ir dabar daug geriau suprantu ne tik Rastausko eseistiką (net užsinorėjau vėl pasiimti Berlynalijas ar Kranto erdvės sceną), bet ir tai, kodėl keli pažįstami, jaunystėje dalyvavę panašiuose judėjimuose, negali apie nieką daugiau šnekėti, pasako kelis sakinius ir vėl tos pačios praeities istorijos, šimtą kartų girdėtos. Dabar suprantu, kodėl taip yra. Ir gal iš tikrųjų gali būti taip, kad po šitokios patirties gyvenime kažko tokio ryškaus ir nebus. Arba - vieniems bus, o kitiems jau ne.

Man kaip menką sąmoningumą turinčiai ir rezistencijos istoriją ne per geriausiai išmanančiai buvo svarbi išnaša apie Vytautą Vičiulį - dailininką, kuris, būdamas 48-erių, 1989 m. susidegino politiniais motyvais. Simana rašo: "Jis buvo vienas iš kelių dešimčių lietuvių, ugnimi nutraukusių savo gyvenimą dėl politinių motyvų" (p. 82). O aš žinojau tik Kalantą...

O šitą pasižymėjau, nes buvo tiesiog gražu ir labai gyva:

Mes abu esame trupė. Du vienodi. Taip juokais mus pavadino kažkas iš paukštyno, atėjo duonos paprašyti, apžiūrėjo mus tame švariame kampelyje besiklausančius Monteverdžio, irgi abu tokius švarius, ir pasakė - ale jūs kažkokie vienodi. (p. 133)

Skaityti buvo sunku, gal dėl to stiliaus, o gal ir dėl visiškai tiršto turinio. Labai patiko, kad visus meninius vyksmus Simana aprašo tarsi vykstančius čia ir dabar, su gausybe detalių - kaip ir pridera dokumentiniam romanui. Vieną žvaigždutę nuėmiau už tą skirtingų balsų susiliejimą, nors pati neturiu atsakymo, kaip būtų geriau - ar kad viską pasakotų vienas balsas, ar kad skirtingi, tik labiau besiskiriantys. Čia biški leidausi į stilistinę ekvilibristiką; žinoma, ji nėra nesvarbi, juk būtent dėl jos ir Sruoga yra Sruoga, o ne tiesiog romanas apie lagerį, tai dėl to ir ta žvaigždutė. Bet skaitinys man buvo labai įspūdingas. Ėmiau iš biblės, bet nusipirksiu, norisi turėti sau, net jei nebeskaitysiu, panašiai kaip įspūdį palikusio spektaklio programėlę.

[Rasa ramus.laikas · Rating 4 out of 5]

"Liūdesys yra mano privati teritorija, kuria dalinuosi kaip savo lova tik su pačiais pačiais artimiausiais, atsakydavo baro moira, paklausta, kodėl visada atrodo patenkinta, nors ne vienas norėtų ją pamatyti verkiančią ir prašančią paguodos."

Tai tiesiog buvo nepaprasta kelionė atgal į XXa. pask. dešimtmetį Klaipėdon. Tuo pačiu tai romanas sukurtas pagal tuo metu gyvenusių žmonių prisiminimus, pasakojimus. Naudojamos kuo autentiškesnės to meto Klaipėdos vietos, įvykai...

Romaną ne itin buvo lengva skaityti, nes tai gana tamsūs, sunkūs laikai, o tuo labiau vykstantys Lietuvoj. Truputį to teko ir man, daug kas buvo vis girdima iš giminaičių, draugų pasakojimų. O iš jų dar buvo ir pažinojusių žmonių, kurie pasirinkti vienais iš dalyvių čia. Tik skaitant čia jaučiamas visad buvo ir šviesos, vilties spindulėlis.

Be to, lėtai skaitėsi dar ir dėl to, kad labai daug dalyvių (10). O nori nenori jie pradžioj pinasi. Vėliau po truputį viskas susidėlioja, tiek jų charakteriai (jie buvo stiprūs, skirtingi, įdomūs), tiek detalės apie jų veiklą, aplinką, o tuo labiau miestą, Klaipėdą. Pastarasis čia ir ne mažą vaidmenį turi su baru "Bohema".

Keista detalė, kad romanas, tačiau įpintos originalios nuotraukos. Buvo lengva užsimiršta, kad čia vis dėl to yra grožinis kūrinys, tik parašytas remiantis surinktais duomenimis. Tačiau tik dar labiau sustiprino pasakojamus įvykius ir miesto vaizdą.

Tai stiprus, pagaulus kūrinys, nors ir pakankamai tamsus, lėtas. O pabaiga wou! Netikėta, stipri. Kas tuo metu gyveno Klaipėdoj ir bendravo su baro "Bohema" dalyviais, jiems tikiu kūrinys skaitysis šiek tiek vėl kitaip. Tačiau verta!

"Jis niekada neužsimiršdavo. Gal tas negalėjimas paleisti to, kas esi, kas yra miestas, kas yra sovietinė kariuomenė ir jos genitalijos, kas yra tualetas, kuriame girdisi prievartaujamo kareivio bato čeksėjimas, kas yra irstantys bažnyčių griaučiai Karaliaučiaus lavono, kas yra degtinės balos prie kapinių tvoros, viskas taip susimaišę su purvu ir prisiminimais, su audra ir vaikais, su meile ir Lėne, kad jis taip ir nesugebėjo atleisti sau už negalėjimą pamiršti. Už neįgalumą būti paprastam ir laimingam."