Šeimininkas ir jo dvariškiai: Antanas Sniečkus ir jo aplinka

by Marius Ėmužis

Tai Antano Sniečkaus, ilgamečio okupuotos Lietuvos administracijos vadovo, politinė biografija nuo 1926 iki 1974 metų. Nors aplinkinių šeimininku vadintas Sniečkus ilgainiui įgijo vis daugiau įtakos, bet konkurencinėje sovietinėje sistemoje vienas lauke – ne karys. Tad knygoje analizuojamas ne tik Sniečkaus kelias nuo pat pirmų dienų pogrindyje iki karjeros sovietų nomenklatūroje, bet ir jo aplinka – bendražygiai ir oponentai. Įtraukų ir pagavų pasakojimą kuria dvariškių, susispietusių aplink šeimininką, metafora, nurodanti į tarpusavio ryšius ir priklausomybes kaip esminę išlikimo strategiją.

Fundamentaliame tyrime ieškoma atsakymų į šiuos klausimus: kaip Sniečkus kilo partinės hierarchijos laiptais? Kas sudarė artimą Sovietų Lietuvos vadovo ratą ir kaip jis keitėsi? Kokį vaidmenį atliko medžioklės? Kaip Sniečkus sugebėjo konsoliduoti savo valdžią? Kodėl rėmė su komunistine ideologija nesusijusius projektus, pavyzdžiui, Trakų pilies (at)statymą? Kas buvo Sniečkaus oponentai? Kokie santykiai mezgėsi su SSRS lyderiais?

Marius Ėmužis – istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas, studijų ir straipsnių istorinėmis temomis autorius, tinklalaidės „Ko tyli istorikai?“ bendraautoris. 2020 m. publikavo mokslo studiją „Partizanė. Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose“.

496 pages, Hardcover

Published October 1, 2025

Reviews

[Zygintas · Rating 5 out of 5]

Pirmas sakinys: 1926 m. gruodžio 27-ąją į Kauną atkeliavo dvidešimt trejų metų vaikinas.

"Mokslinė knyga, su visais privalomais patapšnojimais, bet parašyta gyva, ne medine kalba. Ir metaforų nestokoja, ir palyginimų, ir analogijų puikių radau." (Vytautas Toleikis, įrašas feisbuke).

Pirmą dalį (apie pogrindinę veiklą Nepriklausomoje Lietuvoje) iš viso skaičiau kaip gerą trilerį (aiškinantis, kas buvo Vidaus saugumo departamento informatorius Lietuvos komunistų partijoje). Vėliau intrigos sumažėjo, tačiau įdomumo – ne.

Be abejo, knygą skaityti daug lengviau ir pagauliau, kai pavardės ir organizacijos žinomos, istorijos apie partines volgas, medžioklės būrelius ir kukurūzų laukus girdėtos.

Vienintelis objektyvus priekaištas – Antanas Sniečkus šioje knygoje neatrodo toks jau blogas: apie vadovavimą sudarant suimtinų ir represuotinų asmenų sąrašą ar dalyvavimą suimant knygoje užsimenama probrėkšmiais. Iš knygos gali susidaryti įspūdis, kad jis – pragmatikas, geras vadybininkas. Tačiau atsakymas, kurį ne kartą minėjo pats autorius – knyga parašyta disertacijos apie nomenklatūros tinklus, asmenų tarpusavio ryšius, sąsajas, pagrindu. Todėl ši knyga – dar viena detalė nemažame literatūros lauke apie tovariščių Lietuvą ir jos veikėjus. Pradėti pažintį apie Antaną Sniečkų ir jo laikmetį nuo šios knygos tikrai neverta, tačiau norintiems matyti platesnį vaizdą – labai rekomenduotina.

Ir kartu tai dar viena labai reikalinga knyga gydantis sovietyno paliktas traumas:
"A. Sniečkui neretai priskiriami nuopelnai už tai, kad sovietmečiu Lietuva liko labiau etniškai homogeniška, kad buvo rūpinamasi kultūros paveldu, "reabilituoti" tam tikri istorijos pasakojimai arba asmenybės, nedrausta folklorinė veikla ir panašiai. Viename iš knygos skyrių tokį manymą ir supaprastintą vaizdinį ginčiju. Dalį šių aspektų vis dar trimituoja Rusijos propaganda, pavyzdžiui, nesenai rusiškai išleistoje Lietuvos istorijos knygoje.
Minėtieji aspektai iki šiol vertinami tiesmukai ir dalies visuomenės, nesusimąstant apie tikslus, motyvaciją, nematant platesnio paveikslo, ypač to, kas vyko kitose sovietų respublikose ar apskritai pasaulyje. Kaip galime suvokti, ar vyksmas sovietų Lietuvoje ir A. Sniečkaus veikimas unikalus, jeigu neanalizuojame ir neklausiame, kas vyko už menamų respublikinių sienų?" (www.lrt.lt, "Politinę Sniečkaus biografiją parašęs Ėmužis: siekiau išplėsti mąstymo ribas").

Už ateitį be šeimininkų! (autografas/autoriaus palinkėjimas mano turimoje knygoje)

P. S. Labai labai tingintiems skaityti (bet, žinokite, tikrai verta!) siūlau paklausyti bent kelias laidas, kuriose knygos išleidimo proga dalyvavo autorius.

4.7/5✰

[Gintautas Ivanickas]

Mariaus Ėmužio knyga – politinė Antano Sniečkaus biografija, sekanti paskui pasakojimo herojų nuo pirmųjų žingsnių dar pogrindyje iki pat paskutiniųjų dienų. Kaip galime suprasti iš pavadinimo, daug dėmesio skiriama jo aplinkai, artimiausiam ratui – kaip jis buvo formuojamas, kaip palaikomas, kiek arti prisileidžiamas. Tuo pat metu tai ir šioks toks laikmečio, kurio nesinori prisiminti (nesinori, bet reikia – tai padeda suprasti, kaip toli nuėjom ir kodėl reikia vengti net menkiausio posūkio ton pusėn).
Reikėtų nusiteikti, kad tai nebus lengvas pasiskaitymas. Vis tik tai mokslininko, istoriko studija, parašyta nesistengiant įtikti platesnei skaitytojų masei. Sausas, dalykiškas tekstas.
Nedalinsiu vertinimų – vis tik objektyviai galėtų įvertinti turbūt tik autoriaus kolegos. Man tai buvo saikingai įdomus, nors tikrai nelengvas skaitymas.

[RutaD · Rating 5 out of 5]

Įdomi studija apie komunistų įsigalėjimą Lietuvoje, A.Sniečkaus įsitvirtinimą bei jo valdymo būdus. Verta paskaityti,kad suprasti raudonojo maro plitimo Lietuvoje kelius ir ištakas.

[Kristina Monika · Rating 5 out of 5]

Įdomi ir lengvai skaitoma A. Sniečkaus politinė biografija.

Skaityti knygą patraukė daug kas: tema, knygos autorius (mėgstamo podkasto "Ko tyli istorikai" bendraautorius), puikus knygos viršelis, kiti skaitytojai.

Ir nuo pat pirmų puslapių knyga užkabino! 1926 metai. Keturių komunarų egzekucijos dieną į Kauno pogrindį atvyksta jaunasis draugas Sniečkus… Pirmą dalį (iki Lietuvos okupacijos) suskaičiau išsižiojusi (dėl intrigų, veiksmo ir netikėtumų), kitas dalis jau ramiau ir lėčiau, nes prasidėjo sovietinė biurokratija su savo painoka organizacine struktūra ir mažai girdėtais sovietiniais nomenklatūrininkais. Bet nepaisant to, vis tiek buvo įdomu skaityti apie Sniečkaus dvaro valdymo metodus (telkti senus pogrindininkus, savus prasižengėlius laikinai pašalinti ir pralaukti, iškelti jaunus ir dėkingus), būtus ir nebūtus nuopelnus.

Man patiko ir tiko, kaip M. Ėmužis rašo - nuosekliai, vos tik skaitant kyla kažkoks klausimas, kitoje pastraipoje jau gauni atsakymą ar pasvarstymą, vertina įvairias puses, atskleidžia savo daromų vertinimų argumentus ir galimus jų trūkumus (dėl šaltinių ir pan.).

Knyga aiškiai apibrėžta kaip politinė biografiją, todėl joje nėra išsiplėsta apie patį Sniečkų ir jo šeimą, jo vaidmenį represijose ir Lietuvos sovietizacijoje (tik užsiminta). Taigi ji neužpildo visų žinių spragų apie "šeimininką" ir neatskleidžia visų jo "nuopelnų". O visai norėjosi visko vienoje vietoje - neužteko tų 500 psl. ir norėjosi dar:)

[Povilas Rudinskis]

Skaičiau ilgai, po skyrių per dieną. Nelengvas skaitinys paprastam lengvų istorijų mėgėjui. Bet sužinota daug faktų.

[Rokas Medonis · Rating 4 out of 5]

Jaučiuosi kaip perskaitęs 400 puslapių komunistų CV. Puiki politinė biografija.

[Gogolis · Rating 3 out of 5]

Daug vilčių teikusi ir lengvai nuvylusi knyga. Nuoseklios Sniečkaus biografijos tikėtis nereikia, bet padrika chronologija, dažni pasikartojimai knygoje ir skirtingų laikotarpių apjungimas kažkuriai konkrečiai temai truputį erzino.
Pagrindinis knygos minusas, kad autorius visą dėmesį sudėliojo į Sniečkaus politinių bendražygių tinklą. Nors tai turbūt ir yra vienas knygos tikslų, tačiau toks įsiciklinimas į tinklų analizavimą nuima pagrindinį istorijos vektorių - kas buvo daroma ir kokius padarinius tai turėjo.
Todėl man atrodo, kad knyga ateityje išliks labiau kaip išnaša konkrečiam tyrimui, o ne išsamiu tyrimu apie Sniečkų. Ironiška, kad autorius mini Tininio knyga kaip gerą, bet ne iki galo išplėtotą Sniečkaus tyrimą, nors pačio knyga turbūt pretenduoja į tokį pat vertinimą. Susidaro įspūdis, kad knygos autorius bandė parodyti kodėl Sniečkus išsilaikė visą šį laiką, vengiant arba išvis nekalbant apie jo politinius/ekonominius sprendimus Lietuvos atžvilgiu. Jeigu ir kalbama apie atominės elektrinės statybos arba kukurūzų sėjimo politiką, tai tas irgi daroma iš politinių tinklų ir bandymo išsilaikyti valdžioje prizmės.
Dėl archyvų neprieinamumo autoriui buvo iššūkis gauti daug svarbios informacijos tam tikrais klausimais. Todėl kai kurios analizės rėmėsi prielaidomis, spėjimais, hipotezėm. Todėl ir kartu keistas toks autorius pasirinkimas dalį dalykų spekuliatyviai tiesiog spėlioti. Pavyzdžiui, knygos pradžioje aprašydamas Angarietį, autorius rašo, kad jis galėjo būti homoseksualas. Nors tam įrodymų ar jokių įrodymų niekur nėra, jam lengva daryti tokią prielaidą. Tokių pavyzdžių buvo ir daugiau, todėl tai knygai svorio neprideda.
Bendrai knyga nėra bloga, tačiau apie Lietuvą sovietmečiu, tuos 50 metų man daug nepasakė. Suteikė naujos informacijos apie tam tikrus žmones, jų santykius ir buvusias prielaidas tam tikroms situacijoms. Na o išsamią Sniečkaus biografiją turbūt jau parašys ateities istorikai (su viltim, kad kažkaip pavyks gauti prieigą prie archyvų).