Tai Antano Sniečkaus, ilgamečio okupuotos Lietuvos administracijos vadovo, politinė biografija nuo 1926 iki 1974 metų. Nors aplinkinių šeimininku vadintas Sniečkus ilgainiui įgijo vis daugiau įtakos, bet konkurencinėje sovietinėje sistemoje vienas lauke – ne karys. Tad knygoje analizuojamas ne tik Sniečkaus kelias nuo pat pirmų dienų pogrindyje iki karjeros sovietų nomenklatūroje, bet ir jo aplinka – bendražygiai ir oponentai. Įtraukų ir pagavų pasakojimą kuria dvariškių, susispietusių aplink šeimininką, metafora, nurodanti į tarpusavio ryšius ir priklausomybes kaip esminę išlikimo strategiją.
Fundamentaliame tyrime ieškoma atsakymų į šiuos klausimus: kaip Sniečkus kilo partinės hierarchijos laiptais? Kas sudarė artimą Sovietų Lietuvos vadovo ratą ir kaip jis keitėsi? Kokį vaidmenį atliko medžioklės? Kaip Sniečkus sugebėjo konsoliduoti savo valdžią? Kodėl rėmė su komunistine ideologija nesusijusius projektus, pavyzdžiui, Trakų pilies (at)statymą? Kas buvo Sniečkaus oponentai? Kokie santykiai mezgėsi su SSRS lyderiais?
Marius Ėmužis – istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas, studijų ir straipsnių istorinėmis temomis autorius, tinklalaidės „Ko tyli istorikai?“ bendraautoris. 2020 m. publikavo mokslo studiją „Partizanė. Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose“.
Mariaus Ėmužio knyga – politinė Antano Sniečkaus biografija, sekanti paskui pasakojimo herojų nuo pirmųjų žingsnių dar pogrindyje iki pat paskutiniųjų dienų. Kaip galime suprasti iš pavadinimo, daug dėmesio skiriama jo aplinkai, artimiausiam ratui – kaip jis buvo formuojamas, kaip palaikomas, kiek arti prisileidžiamas. Tuo pat metu tai ir šioks toks laikmečio, kurio nesinori prisiminti (nesinori, bet reikia – tai padeda suprasti, kaip toli nuėjom ir kodėl reikia vengti net menkiausio posūkio ton pusėn). Reikėtų nusiteikti, kad tai nebus lengvas pasiskaitymas. Vis tik tai mokslininko, istoriko studija, parašyta nesistengiant įtikti platesnei skaitytojų masei. Sausas, dalykiškas tekstas. Nedalinsiu vertinimų – vis tik objektyviai galėtų įvertinti turbūt tik autoriaus kolegos. Man tai buvo saikingai įdomus, nors tikrai nelengvas skaitymas.
Įdomi studija apie komunistų įsigalėjimą Lietuvoje, A.Sniečkaus įsitvirtinimą bei jo valdymo būdus. Verta paskaityti,kad suprasti raudonojo maro plitimo Lietuvoje kelius ir ištakas.
Daug vilčių teikusi ir lengvai nuvylusi knyga. Nuoseklios Sniečkaus biografijos tikėtis nereikia, bet padrika chronologija, dažni pasikartojimai knygoje ir skirtingų laikotarpių apjungimas kažkuriai konkrečiai temai truputį erzino. Pagrindinis knygos minusas, kad autorius visą dėmesį sudėliojo į Sniečkaus politinių bendražygių tinklą. Nors tai turbūt ir yra vienas knygos tikslų, tačiau toks įsiciklinimas į tinklų analizavimą nuima pagrindinį istorijos vektorių - kas buvo daroma ir kokius padarinius tai turėjo. Todėl man atrodo, kad knyga ateityje išliks labiau kaip išnaša konkrečiam tyrimui, o ne išsamiu tyrimu apie Sniečkų. Ironiška, kad autorius mini Tininio knyga kaip gerą, bet ne iki galo išplėtotą Sniečkaus tyrimą, nors pačio knyga turbūt pretenduoja į tokį pat vertinimą. Susidaro įspūdis, kad knygos autorius bandė parodyti kodėl Sniečkus išsilaikė visą šį laiką, vengiant arba išvis nekalbant apie jo politinius/ekonominius sprendimus Lietuvos atžvilgiu. Jeigu ir kalbama apie atominės elektrinės statybos arba kukurūzų sėjimo politiką, tai tas irgi daroma iš politinių tinklų ir bandymo išsilaikyti valdžioje prizmės. Dėl archyvų neprieinamumo autoriui buvo iššūkis gauti daug svarbios informacijos tam tikrais klausimais. Todėl kai kurios analizės rėmėsi prielaidomis, spėjimais, hipotezėm. Todėl ir kartu keistas toks autorius pasirinkimas dalį dalykų spekuliatyviai tiesiog spėlioti. Pavyzdžiui, knygos pradžioje aprašydamas Angarietį, autorius rašo, kad jis galėjo būti homoseksualas. Nors tam įrodymų ar jokių įrodymų niekur nėra, jam lengva daryti tokią prielaidą. Tokių pavyzdžių buvo ir daugiau, todėl tai knygai svorio neprideda. Bendrai knyga nėra bloga, tačiau apie Lietuvą sovietmečiu, tuos 50 metų man daug nepasakė. Suteikė naujos informacijos apie tam tikrus žmones, jų santykius ir buvusias prielaidas tam tikroms situacijoms. Na o išsamią Sniečkaus biografiją turbūt jau parašys ateities istorikai (su viltim, kad kažkaip pavyks gauti prieigą prie archyvų).