Povandeninė kalba / Underwater Speech

by Lidija Šimkutė

LIDIJA ŠIMKUTĖ – poetė, eseistė ir vertėja, rašanti lietuvių ir anglų kalbomis. Gimė 1942 metais Krakių kaime, Mosėdžio valsčiuje (Kretingos aps., dab. Skuodo r). Vaikystę praleido pabėgėlių stovyklose Vokietijoje. 1949 m. su tėvais atvyko į Australiją. Lietuvių kalbos žinias tobulino neakivaizdiniu būdu Lietuvių kalbos institute Čikagoje (1973–1978) ir Vilniaus universitete (1977, 1987). Gyvena Australijoje. Baigusi profesinį dietologės darbą ligoninėse, 1992–2017 metais daug laiko praleisdavo ir Lietuvoje. Apkeliavo daugelį kraštų.

„Poetinė Šimkutės eilėraščio gelmė ryškėja per subtilų gamtos motyvą, vaizdo ir garso fragmentą, susijungiantį į vientisą įtaigų poetinį vaizdinį. Visatos ir atskiro elemento simbiozė įgauna prasmę per įvardijimą, spalvą, tampa ženklu, žyminčiu individualizuotą poetinį kalbėjimą. ...dominuoja metaforizuotas emocinis virpesys, prasmių potekstė, kuriai autorė suteikia talpaus daugiareikšmiškumo“ – LITERATŪROLOGĖ DALIA KUIZINIENĖ

„Šimkutės kūryba patraukia anglakalbių poezijos skaitytojų dėmesį. Jos eilėraščiai turi panašumo su haiku ir „giliosios metaforos“ mokykla. Skaitydamas jos poeziją nežinai, ką pajusi eilėraščio pabaigoje. Kai kurie eilėraščiai tarsi maldos, nors juose nerasi nieko bendro su institucine religija, jie dvasingi patys savaime. Pačius įtaigiausius kūrinius skaitydamas žmogus pasikeičia, nes jie gali nuvesti į vietas, kuriose nesitikėjo atsidurti. Ši poezija mus išbando, maitina ir giliai jaudina“ – POETAS KEVIN HART

„Skaitydami Lidijos eilėraščius turime išvalyti iš kalbos visas buitines empirines asociacijas ir patirti perkeistą kalbą kaip sakralumo kodą, kaip dermę, kaip muziką… Muzika – visatos ir sielos ritmai, gyvybės pulsas. Toks eilėraštis turi būti ne šiaip skaitomas, bet atliekamas kaip liturginis veiksmas, kad būtų aktualizuojamas ritmas, skiemenų energija. Kaip Glenno Gouldo atliekamas Bachas“ – LITERATŪROLOGAS REGIMANTAS TAMOŠAITIS

192 pages, Paperback

First published January 1, 2025

Reviews

[cypt · Rating 3 out of 5]

Pirma pažintis su Lidijos Šimkutės kūryba, o jai gi jau tuoj 90 m. Apskritai šiuolaikinės emigrantų kūrybos nelabai gerai išmanau, buvo į rankas pakliuvęs "Egzodikos" tomas - man ne egzodika, o visiška egzotika, bet užtat išgirdau naujų vardų anapus "burbulo".

Iš visos knygoje pateikiamos medžiagos ir straipsnių Šimkutė kaip poetė (ne tekstų, o "darbo" prasme) man pasirodė panaši į Aušrą Kaziliūnaitę, poeziją traktuojančią ne kaip kažkokį monolitą ar griežtą schemą, o kaip terpę, leidžiančią įvairiausias praktikas, eksperimentus ir tiesiog kūrybinę įvairovę. Šimkutės eilėraščiai atliekami su muzika, performansais, spektakliuose, jos knygai anotaciją rašė Coetzee ir turbūt dar daugybė kitų man nežinomų, bet garsių asmenybių.

Jos eilėraščiai trumpi ir skaidrūs, persmelkti esamojo laiko ir visokių mikrovyksmų - kažkas nutinka, suplevena, išeina, nutyla ir tt.; turbūt minimalistinę poeziją reikia skaityti kažkaip kitaip - aš vietomis jaučiausi šliumpinanti per eilėraščius kaip su sniegbačiais per pirmą sniegą. O gal tiesiog tai ne mano skonio poezija, ir tiek.

Pora pvz:


ATSIMUŠU
į tavo šypseną

apgaubi atodūsiu
atsiprašydamas mano
modiljaniško peties linkio

apglėbi mane akimis

susimąstę išsiskiriam
apsikabinę mintyse

einu
širdies taktu
praleisdama taktą

(p. 28)


TAU KANDANT
mano žalią obuolį

paraustu

(p. 72)


ESATE VISUR
ir niekur

toje vietoje
galime
ir negalime
susitikti

akis į akį
atodūsis atodūsin

(p. 124)