What do you think?
Rate this book
Zuikių bažnyčia
Drąsa, išdavystė, viltis ir tylus heroizmas. Romanas, kuriame susitinka dvi tautos, bendra istorija ir amžinas laisvės troškimas.
Lietuvos partizanas Jonas, tikėjęs, kad Vakarai padės išlaisvinti Lietuvą ir stojęs į kovą su sovietais, patenka į tremtį Donbase. Ilgainiui susiduria su Ukrainos sukilėliais – ir supranta, kad jų kova įkvėpta tų pačių troškimų.
Ši kinematografiška knyga kupina veiksmo ir skirta literatūros gurmanams, vertinantiems klasikinę fabulą, gyvus personažus ir subtilią, bet galingą emocinę įtampą. Įstabu, kaip ukrainiečių rašytojas geba tiksliai perteikti Lietuvos istorijos paveikslą – skaitytojas įtraukiamas jau nuo pirmųjų puslapių. Tai ne tik istorinis romanas, tai tiltas tarp praeities ir dabarties, tarp Lietuvos miškų ir Ukrainos stepių, tai pasakojimas apie bendrą pasipriešinimą imperijai, apie žmones, kurie renkasi ne saugų, o teisingą kelią.
Lietuvos partizanas Jonas, tikėjęs, kad Vakarai padės išlaisvinti Lietuvą ir stojęs į kovą su sovietais, patenka į tremtį Donbase. Ilgainiui susiduria su Ukrainos sukilėliais – ir supranta, kad jų kova įkvėpta tų pačių troškimų.
Ši kinematografiška knyga kupina veiksmo ir skirta literatūros gurmanams, vertinantiems klasikinę fabulą, gyvus personažus ir subtilią, bet galingą emocinę įtampą. Įstabu, kaip ukrainiečių rašytojas geba tiksliai perteikti Lietuvos istorijos paveikslą – skaitytojas įtraukiamas jau nuo pirmųjų puslapių. Tai ne tik istorinis romanas, tai tiltas tarp praeities ir dabarties, tarp Lietuvos miškų ir Ukrainos stepių, tai pasakojimas apie bendrą pasipriešinimą imperijai, apie žmones, kurie renkasi ne saugų, o teisingą kelią.
456 pages, Hardcover
Published October 2, 2025
13 people are currently reading
171 people want to read
About the author
Vasyl Shkliar
23 books94 followersVasyl Shkliar (born 10 June 1951, Hanzhalivka, Lysianka Raion, Cherkasy Oblast) is a Ukrainian writer and political activist. He is one of the most well known and widely read, contemporary Ukrainian authors. Some literary observers have even named him the “Father of the Ukrainian Bestseller”. The Committee of the Shevchenko National Prize declared him a Shevchenko Prize Laureate in 2011. Among his most well-known works are novels “Raven” (alternate English title "Raven's Way", 2009 , English translation - 2013, 2015), Marusia (2014), and "Black sun" (2015).
Please note that this English-language profile is intended for all own literary works of Vasyl Shkliar.
For works of Shkliar originally published in Ukrainian, please add both this English profile (as a first author) as well as his Ukrainian-language profile (as a second author): Василь Шкляр
For works of other authors translated into Ukrainian from a different language by Shkliar, please add both this English profile (as a second author) as well as his Ukrainian-language profile: Василь Шкляр (as a third author)
Please note that this English-language profile is intended for all own literary works of Vasyl Shkliar.
For works of Shkliar originally published in Ukrainian, please add both this English profile (as a first author) as well as his Ukrainian-language profile (as a second author): Василь Шкляр
For works of other authors translated into Ukrainian from a different language by Shkliar, please add both this English profile (as a second author) as well as his Ukrainian-language profile: Василь Шкляр (as a third author)
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 23 of 23 reviews
November 21, 2025
Yra keletas faktorių pagal kuriuos renkuosi skaityti knygas. Vienas jų - vertėjas. Tam tikri vertėjai yra kaip kokybės garantas, nes užsitarnavę savo vardą ir bet ko versti nesiima. Šių metų mano atradimas - Donata Rinkevičienė. Jos verčiami kūriniai iš ukrainiečių kalbos jau ne kartą sudaužė man širdį ir tuos kūrinius negaliu nustoti girti bei rekomenduoti. Taigi skaityti šią knygą nutariau dėl vertėjos Donatos.
Šiek tiek apie Vasyl Škliar. Tai garsus ukrainietis rašytojas, istorinių romanų autorius, kuris puikiai apvesdina istoriją ir literatūrą. Lydintys faktoriai: puikiai parinkti simboliai, tautiškumas, itin aštrus ir atidus žvilgsnis į vidinį žmogaus pasaulį. Kas įdomu apie šią knygą - ukrainietis rašo apie lietuvius partizanus. Sakysite ukrainietiškų istorijų neužtenka? Turbūt užtenka, bet kas įdomu - kokie mes esame panašūs. Tikrai jau ne vieną komentarą- nusistebėjimą skaičiau - kaip taip įmanoma, kad kitatautis taip atvaizduotų mūsų istorinius dalykus ir ne tik teisingai faktiškai, bet su tikra lietuviška dvasia. Akivaizdu viena - bendras priešas mus skriaudė, kankino, bet šie patyrimai mus kaip niekas kitas leidžia suprasti vieni kitus. O knygos idėja Vasyl gimė vizito metu į Lietuvą, kai teko pabendrauti su senaisiais partizanais.
Pagrindinis knygos herojus Jonas - šiuo metu senolis, o jo jaunystės istoriją galime sekti paraleliai. Taigi sekame dvi pasakojimo linijas - dabartinę ir praeities, partizanavimo. Jonas - drąsus vyras, kurio dvasia išliko nepalaužta nors teko išgyventi daug: pokario kovas su okupantais, nacių ir sovietų laikus, tremtį, išbandymus ir išgyvenimus. Kiekvienas prisiminimas susijęs su laisvės troškimu, asmeninės ir tautinės tapatybės išsaugojimu. Ši retrospektyvinė struktūra leidžia skaitytojui ne tik sekti įvykius, bet ir įsijausti į veikėjo vidinį pasaulį.
Ši istorija man priminė kelionę per laiką ir atmintį. Pradžia rami, subtili, leidžianti susipažinti su Jonu ir jo aplinka. Vėliau pasakotojas mus įtraukia į partizanines kovas, pabėgimus, sąjungas su kitais partizanais, o pabaiga paslaptinga ir kartu simbolinė, tarsi atvira durims į skaitytojo interpretaciją. Šioje kelionėje netikėtumų ir posūkių yra, bet jie nesukuria greito pasakojimo tempo, o veikiau stiprina emocinį įsitraukimą.
Škliar proza yra nepretenzinga ir primena klasikinę istorinio romano pasakojimo manierą, bet su subtiliomis simbolinėmis nuorodomis. Pakalbėkime apie patį zuikių bažnyčios simbolį. Zuikių čia daug - jie vienur kitur pasirodo, bet vienas iš simbolių - partizanai įsirausę savo bunkeriuose. Bažnyčių čia irgi daug - ir Jono ištremta šeima gyvena bažnyčioje, ir jo mergina lankosi. Tačiau platesne prasme tai reiškia kažką, ko neįmanoma pamatyti nes nėra. Ar teko jums būti pakeltiems už galvos į viršį, kad pamatyti tą zuikių bažnyčią? Man teko. Tai čia tai, ko pasikėlus į viršų vis tiek pamatyti negali.
Pagrindinis veikėjas vienas, bet šalutinių daug ir nėra, kad būtų labai lengva juos visus įsiminti. Jonas - mūsų pagrindinis veikėjas, partizanas, tremtinys, išgyvenęs viską, kas galėjo ištikti jo kartą. Kiti veikėjai tiesiog papildo siužetą, kažką simbolizuoja, kažką pagilina, o jų motyvacija išlieka laisvė, ištvermė, solidarumas.
Knygos gliaudomos temos jautrios ir itin aktualios šiais laikais: kova už laisvę, išlikimas, tapatybė, atmintis. Škliar istorijos neignoruoja ir kontakstą įdarbina klausdamas: ką reiškia būti laisvam? Ar asmeninė laisvė gali egzistuoti okupacijos ir priespaudos sąlygomis? Šios temos susipina su simbolika: miškas, vienkiemis, partizanų slėptuvės, ir sukuria sunkią, slegiančią ir tankią atmosferą.
Dar vienas knygos veikėjas - gamta, kuri šiame kūrinyje itin gyva kaip ir vidiniai veikėjų išgyvenimai. Skaitytojas gali pajusti miškų tylą, partizanų laukimus, tremties vienatvę, visus pavojus, kurie lydi laisvės siekimą. Atmosfera sustiprina emocinę ir intelektualinę patirtį: nors pasakojimas apie praeitį, jis kalba ir apie šiandieną, apie mūsų pačių laisvės ir tapatybės klausimus.
Stipri emocinė įkrova. Skaitytojas jaučia stiprią empatiją, susijaudinimą, išgyvena kartu su veikėju ir klausia savęs apie laisvę, praradimus, ištvermę. Nepamirškime ir intelektinių iššūkių: istorija skatina galvoti apie istoriją, atmintį, asmeninės ir kolektyvinės atsakomybės klausimus.
„Zuikių bažnyčia“ - nepaprasta knyga, kuri paliečia ir širdį, ir protą. Rekomenduoju ją tiems, kurie domisi istorija, partizanų kovomis, literatūra laisvės ir tapatybės klausimais. Tai romanas, kuris priverčia sustoti, apmąstyti, įsijausti ir palieka ilgalaikį įspūdį. Jei ieškote knygos, kuri emocionaliai įkrautų ir intelektualiai praturtintų, ši -tikras šedevras.
📕 Susitikime IG: https://www.instagram.com/dar.viena.p...
📕 Susitikime Facebook: https://m.facebook.com/dar.viena.puslapi
Šiek tiek apie Vasyl Škliar. Tai garsus ukrainietis rašytojas, istorinių romanų autorius, kuris puikiai apvesdina istoriją ir literatūrą. Lydintys faktoriai: puikiai parinkti simboliai, tautiškumas, itin aštrus ir atidus žvilgsnis į vidinį žmogaus pasaulį. Kas įdomu apie šią knygą - ukrainietis rašo apie lietuvius partizanus. Sakysite ukrainietiškų istorijų neužtenka? Turbūt užtenka, bet kas įdomu - kokie mes esame panašūs. Tikrai jau ne vieną komentarą- nusistebėjimą skaičiau - kaip taip įmanoma, kad kitatautis taip atvaizduotų mūsų istorinius dalykus ir ne tik teisingai faktiškai, bet su tikra lietuviška dvasia. Akivaizdu viena - bendras priešas mus skriaudė, kankino, bet šie patyrimai mus kaip niekas kitas leidžia suprasti vieni kitus. O knygos idėja Vasyl gimė vizito metu į Lietuvą, kai teko pabendrauti su senaisiais partizanais.
Pagrindinis knygos herojus Jonas - šiuo metu senolis, o jo jaunystės istoriją galime sekti paraleliai. Taigi sekame dvi pasakojimo linijas - dabartinę ir praeities, partizanavimo. Jonas - drąsus vyras, kurio dvasia išliko nepalaužta nors teko išgyventi daug: pokario kovas su okupantais, nacių ir sovietų laikus, tremtį, išbandymus ir išgyvenimus. Kiekvienas prisiminimas susijęs su laisvės troškimu, asmeninės ir tautinės tapatybės išsaugojimu. Ši retrospektyvinė struktūra leidžia skaitytojui ne tik sekti įvykius, bet ir įsijausti į veikėjo vidinį pasaulį.
Ši istorija man priminė kelionę per laiką ir atmintį. Pradžia rami, subtili, leidžianti susipažinti su Jonu ir jo aplinka. Vėliau pasakotojas mus įtraukia į partizanines kovas, pabėgimus, sąjungas su kitais partizanais, o pabaiga paslaptinga ir kartu simbolinė, tarsi atvira durims į skaitytojo interpretaciją. Šioje kelionėje netikėtumų ir posūkių yra, bet jie nesukuria greito pasakojimo tempo, o veikiau stiprina emocinį įsitraukimą.
Škliar proza yra nepretenzinga ir primena klasikinę istorinio romano pasakojimo manierą, bet su subtiliomis simbolinėmis nuorodomis. Pakalbėkime apie patį zuikių bažnyčios simbolį. Zuikių čia daug - jie vienur kitur pasirodo, bet vienas iš simbolių - partizanai įsirausę savo bunkeriuose. Bažnyčių čia irgi daug - ir Jono ištremta šeima gyvena bažnyčioje, ir jo mergina lankosi. Tačiau platesne prasme tai reiškia kažką, ko neįmanoma pamatyti nes nėra. Ar teko jums būti pakeltiems už galvos į viršį, kad pamatyti tą zuikių bažnyčią? Man teko. Tai čia tai, ko pasikėlus į viršų vis tiek pamatyti negali.
Pagrindinis veikėjas vienas, bet šalutinių daug ir nėra, kad būtų labai lengva juos visus įsiminti. Jonas - mūsų pagrindinis veikėjas, partizanas, tremtinys, išgyvenęs viską, kas galėjo ištikti jo kartą. Kiti veikėjai tiesiog papildo siužetą, kažką simbolizuoja, kažką pagilina, o jų motyvacija išlieka laisvė, ištvermė, solidarumas.
Knygos gliaudomos temos jautrios ir itin aktualios šiais laikais: kova už laisvę, išlikimas, tapatybė, atmintis. Škliar istorijos neignoruoja ir kontakstą įdarbina klausdamas: ką reiškia būti laisvam? Ar asmeninė laisvė gali egzistuoti okupacijos ir priespaudos sąlygomis? Šios temos susipina su simbolika: miškas, vienkiemis, partizanų slėptuvės, ir sukuria sunkią, slegiančią ir tankią atmosferą.
Dar vienas knygos veikėjas - gamta, kuri šiame kūrinyje itin gyva kaip ir vidiniai veikėjų išgyvenimai. Skaitytojas gali pajusti miškų tylą, partizanų laukimus, tremties vienatvę, visus pavojus, kurie lydi laisvės siekimą. Atmosfera sustiprina emocinę ir intelektualinę patirtį: nors pasakojimas apie praeitį, jis kalba ir apie šiandieną, apie mūsų pačių laisvės ir tapatybės klausimus.
Stipri emocinė įkrova. Skaitytojas jaučia stiprią empatiją, susijaudinimą, išgyvena kartu su veikėju ir klausia savęs apie laisvę, praradimus, ištvermę. Nepamirškime ir intelektinių iššūkių: istorija skatina galvoti apie istoriją, atmintį, asmeninės ir kolektyvinės atsakomybės klausimus.
„Zuikių bažnyčia“ - nepaprasta knyga, kuri paliečia ir širdį, ir protą. Rekomenduoju ją tiems, kurie domisi istorija, partizanų kovomis, literatūra laisvės ir tapatybės klausimais. Tai romanas, kuris priverčia sustoti, apmąstyti, įsijausti ir palieka ilgalaikį įspūdį. Jei ieškote knygos, kuri emocionaliai įkrautų ir intelektualiai praturtintų, ši -tikras šedevras.
📕 Susitikime IG: https://www.instagram.com/dar.viena.p...
📕 Susitikime Facebook: https://m.facebook.com/dar.viena.puslapi
September 22, 2024
5⭐️
Шкляр - це база!
Історія про литовця-партизана. Історія у двох часових лініях тепер і тоді (хоча Гг помер у 2022). Розповідь подана майстерно, бо Василь Шкляр інакше не пише, а ще вайбом може нагадувати його «Трощу». Моска#ня кінчена була, є і буде, тому тільки тотальне нищення цього сміття.
Обовʼязково читати всім.
Шкляр - це база!
Історія про литовця-партизана. Історія у двох часових лініях тепер і тоді (хоча Гг помер у 2022). Розповідь подана майстерно, бо Василь Шкляр інакше не пише, а ще вайбом може нагадувати його «Трощу». Моска#ня кінчена була, є і буде, тому тільки тотальне нищення цього сміття.
Обовʼязково читати всім.
September 15, 2024
«По-перше, ми воюємо. А по-друге, якщо в нас не лишиться жодної кулі, ми й тоді не здамося. Люди повинні знати, що ми є. Бути — наше головне завдання».
Класика від класика. Батько видав роман у своїх найкращих традиціях. Як давній поціновувач творчості Василя Шкляра, я задоволений на 100%.
🍃 Цього разу, героями автора стали литовські партизани, події відбуваються у Литві і трохи в Україні, зв’язок з українцями безпосередній. Згадується спільний досвід литовців і українців у таборах — зокрема, Норильське повстання політв’язнів 1953 року. Хто любить «Трощу» — вам точно сподобається: підпілля, ліси, криївки, таємна переписка, тотальна русофобія, партизанські закони і, звісно, шпигуни, зрада і кохання.
🌱 І це така міцна проза старої школи, у хорошому сенсі....
Відгук повністю тут: https://t.me/ukrainian_art_crossroads...
Класика від класика. Батько видав роман у своїх найкращих традиціях. Як давній поціновувач творчості Василя Шкляра, я задоволений на 100%.
🍃 Цього разу, героями автора стали литовські партизани, події відбуваються у Литві і трохи в Україні, зв’язок з українцями безпосередній. Згадується спільний досвід литовців і українців у таборах — зокрема, Норильське повстання політв’язнів 1953 року. Хто любить «Трощу» — вам точно сподобається: підпілля, ліси, криївки, таємна переписка, тотальна русофобія, партизанські закони і, звісно, шпигуни, зрада і кохання.
🌱 І це така міцна проза старої школи, у хорошому сенсі....
Відгук повністю тут: https://t.me/ukrainian_art_crossroads...
January 2, 2026
Laikyti stuburą tiesų.
Net kai negali išsitiesti visu ūgiu.
„Čekai mus pasitiko kaip į nelaisvę paimtus vokiečius: liejo prakeiksmus, švilpė, mėtė į mus akmenis, spjaudėsi. Kad ir kaip buvo apmaudu, supratau jų pyktį vokiečiams. Supratau ir tai, kad jie spjaudėsi prieš vėją".
Prisimenu: vaikystėje dėdės suimdavo tavo ausis delnais ir klausdavo: ar nori pamatyti kiškių bažnyčią? Gavę sutikimą kilsteldavo, tau suskausdavo. O tada jie paklausdavo: na, ar pamatei? Daugiau kartoti nebenorėdavai.
Tokią ir dar daug kitų prasmės variacijų turinčią zuikių bažnyčią randame ir šiame ukrainiečių autoriaus romane – istorijoje apie pokario lietuvių partizanų kovas ir likimus, pasitelkiant istorines asmenybes ir faktus, brėžiant sąsajas su Ukraina. Apie tą tragišką laikotarpį, kai (dabar puikiai žinome) tos kovos buvo pasmerktos. Dėl sovietų represijų, klastingų strategijų, dėl žlugusių su JAV bei Didžiąja Britanija susijusių lūkesčių – kad parodžius pasipriešinimą ateis į pagalbą. Apie laikmetį, kai nepriklausomos Lietuvos tebuvo likusios salelės – miškuose, giriose, žeminėse. Kol teliko vienas klausimas: ne kaip, o kas.
Keista skaityti užsieniečio knygą apie tavo tautą. O dar labiau – apie gimtuosius kraštus – Anykščių apylinkes, Puntuką, Kurklius. Skaitai ir tarsi tikrini – suklys kurs nors ar ne? Regis, nesuklydo:)
Su ukrainietiško humoro blyksniais. Skaudu, tikra, sava. Apie tai, kas aktualu ne tik tada, bet ir dabar. O gal ir visada.
Net kai negali išsitiesti visu ūgiu.
„Čekai mus pasitiko kaip į nelaisvę paimtus vokiečius: liejo prakeiksmus, švilpė, mėtė į mus akmenis, spjaudėsi. Kad ir kaip buvo apmaudu, supratau jų pyktį vokiečiams. Supratau ir tai, kad jie spjaudėsi prieš vėją".
Prisimenu: vaikystėje dėdės suimdavo tavo ausis delnais ir klausdavo: ar nori pamatyti kiškių bažnyčią? Gavę sutikimą kilsteldavo, tau suskausdavo. O tada jie paklausdavo: na, ar pamatei? Daugiau kartoti nebenorėdavai.
Tokią ir dar daug kitų prasmės variacijų turinčią zuikių bažnyčią randame ir šiame ukrainiečių autoriaus romane – istorijoje apie pokario lietuvių partizanų kovas ir likimus, pasitelkiant istorines asmenybes ir faktus, brėžiant sąsajas su Ukraina. Apie tą tragišką laikotarpį, kai (dabar puikiai žinome) tos kovos buvo pasmerktos. Dėl sovietų represijų, klastingų strategijų, dėl žlugusių su JAV bei Didžiąja Britanija susijusių lūkesčių – kad parodžius pasipriešinimą ateis į pagalbą. Apie laikmetį, kai nepriklausomos Lietuvos tebuvo likusios salelės – miškuose, giriose, žeminėse. Kol teliko vienas klausimas: ne kaip, o kas.
Keista skaityti užsieniečio knygą apie tavo tautą. O dar labiau – apie gimtuosius kraštus – Anykščių apylinkes, Puntuką, Kurklius. Skaitai ir tarsi tikrini – suklys kurs nors ar ne? Regis, nesuklydo:)
Su ukrainietiško humoro blyksniais. Skaudu, tikra, sava. Apie tai, kas aktualu ne tik tada, bet ir dabar. O gal ir visada.
March 23, 2025
Надзвичайно щемка книга про боротьбу литовських лісових братів та українських повстанців за свободу і проти все тих же кацапських окупантів. Тут і про братерство, і про любов, і про дружбу, і про зраду, звісно ж.
Написано у фірмовому стилі Шкляра - легко, цікаво, іронічно, щемко, на основі реальних подій.
Чи є сенс опиратися окупантам, якщо тих, хто чинить опір, залишилася лише жменька? Та й на початку боротьби співвідношення сил було далеко не на користь повстанців. Тут кожен вирішує сам - боротися до останнього подиху, погодитися на амністію і все одно поїхати на сибір чи піти на співпрацю з окупантом.
"Мудрий і так зрозуміє, а дурному воно й не треба".
"По-перше, ми воюємо. А по-друге, якщо в нас не залишиться жодної кулі, ми й тоді не здамося. Люди повинні знати, що ми є. Бути - наше головне завдання".
"Якщо немає змоги йти вперед, то це не означає, що пора опустити руки, треба стояти з останніх сил, мусиш бути, бути, бути".
"Вони десятиліттями вимагають від нас каяття, тимчасом як досі не покаявся за свої криваві злочини жоден гебіст, жоден стрибас, жоден запроданець, - це вони вкупі зі своїми нащадками ведуть першу скрипку в хорі ганбителів тих, хто з останніх сил стояв за свободу. Це вони закликають забути минуле й думати про майбутнє, в якому вже бачать для себе найтепліші місця".
Написано у фірмовому стилі Шкляра - легко, цікаво, іронічно, щемко, на основі реальних подій.
Чи є сенс опиратися окупантам, якщо тих, хто чинить опір, залишилася лише жменька? Та й на початку боротьби співвідношення сил було далеко не на користь повстанців. Тут кожен вирішує сам - боротися до останнього подиху, погодитися на амністію і все одно поїхати на сибір чи піти на співпрацю з окупантом.
"Мудрий і так зрозуміє, а дурному воно й не треба".
"По-перше, ми воюємо. А по-друге, якщо в нас не залишиться жодної кулі, ми й тоді не здамося. Люди повинні знати, що ми є. Бути - наше головне завдання".
"Якщо немає змоги йти вперед, то це не означає, що пора опустити руки, треба стояти з останніх сил, мусиш бути, бути, бути".
"Вони десятиліттями вимагають від нас каяття, тимчасом як досі не покаявся за свої криваві злочини жоден гебіст, жоден стрибас, жоден запроданець, - це вони вкупі зі своїми нащадками ведуть першу скрипку в хорі ганбителів тих, хто з останніх сил стояв за свободу. Це вони закликають забути минуле й думати про майбутнє, в якому вже бачать для себе найтепліші місця".
January 12, 2026
Įtraukė - ne tiek, kad viską metusi negalėjau atsitraukti, tačiau pakankamai, kad norėčiau grįžti ir žinoti, kuo baigėsi. Ir greičiausiai galutinio įsitraukimo nebuvo tik todėl, kad iš anksto buvo aišku, kad jokios gražios ir laimingos pabaigos čia nebus.
Ir autorius, ir vertėja puikiai atliko savo darbus, nes beskaitant visiškai pasimiršo, kad ne lietuvis visa tai parašė. O juk galėjo būti pasirinkti kiti kampai ir Liūto istorijoje galėjo būti daug daugiau ukrainiečių, o visas partizanavimo etapas papasakotas trumpai ir telpantis į vieną skyrių. Tačiau atrodo, kad autorius patikėjo, kad mūsų partizanų istorija bus įdomi ne vien mums, kas tikrai džiugina.
Ir autorius, ir vertėja puikiai atliko savo darbus, nes beskaitant visiškai pasimiršo, kad ne lietuvis visa tai parašė. O juk galėjo būti pasirinkti kiti kampai ir Liūto istorijoje galėjo būti daug daugiau ukrainiečių, o visas partizanavimo etapas papasakotas trumpai ir telpantis į vieną skyrių. Tačiau atrodo, kad autorius patikėjo, kad mūsų partizanų istorija bus įdomi ne vien mums, kas tikrai džiugina.
December 2, 2025
Absoliučiai neįtikėtina tai, kad šį romaną apie lietuvius, Lietuvą ir mūsų bendrą istoriją parašė ukrainietis. Tiek visko bendro, tiek artimo, taip pažįstama. Atpažįstama. Ir viskas tarsi aidu atsikartoja šiandieninėse naujienose, antraštėse, žmonių istorijose. Šiandien prieš akis man stovi prisiminimai… nesusiję su partizainais, tačiau susiję su karu. Jauna mergina su ašaromis akyse pasakoja, kaip Mariupolyje likę jos seneliai nepalieka savo namų, ir kaip išbuvo ten baisiausias dienas… nuolatinė baimė, įtampa, nežinia. Visa tai lydi žmones, kurie gyvena karo sąlygomis. Tačiau įdomiausia tai, jog baisiausiomis akimirkomis į paviršių prasiveržia pati didžiausia drąsa ir noras kovoti dėl savęs ir to, kas sava.
Šio nuostabaus romano centre – jaunas lietuvis Jonas. Dažniausiai jis – aplinkybių auka, vis blaškomas po Europą, kalinamas, verčiamas dirbti, o vėliau tiesiog pasiryžta bet kokia kaina grįžti namo ir kovoti. Taip paprastas jaunuolis tampa partizanu.
Šiame romane atskleidžiama tiek daug visko, tačiau čia mažai žiaurumo. Mažai kaltinimų, daugiau bandymo paaiškinti. Mažiau pykčio, tačiau be galo daug vilties. Arba aš esu labai naivi skaitytoja ir pasaulį matau pro rožinius akinius. Arba autorius iš tiesų atliko savo darbą nuostabiai.
„Baimė buvo tvirčiausias įrodymas, kad visa yra tikra.“
Brolystė šiame romane negali nežavėti. Partizanų ryšiai, nusiteikimas, pagarba. Ar būta išdavysčių? Ak, ne viena ir ne dvi. Bet vis tiek, būtent žmonių bendrystė padėjo mūsų šaliai išbristi iš ten, kur buvome įklampinti. Vis tik man labiau įstrigo tie gražūs ryšiai – kai su tavimi dalinsis paskutine duonos kriaukšle, kai aprūpins visiškai nepažįstami žmonės, įsileis į savo namus, paslėps, slaugys, pasirūpins. Dažnu atveju rizikuodami savo gyvybėmis, tačiau suvokdami, kad viskas tik dėl didesnio tikslo – laisvės.
Zuikis yra stiprus motyvas šiame romane, vis paminimas skirtinguose kontekstuose. Vienur (dabartyje) tai katinas, nuostabus katinas ir veikėjas, kurį pamilau. Kitur – stabas, dievas, kažkas, ką reikia garbinti. O dar kitu atveju tai tėra vaikystės folkloras, kur dažną iš mūsų keldavo suspaudę galvą ties ausimis ir sakydavo, kad parodys zuikių bažnyčią. Graži simbolika, apjungianti skirtingus laikotarpius, atskirus istorinius periodus arba tiesiog – gyvenimo etapus.
Nenoras kalbėti apie praeitį taip pat daug kartų čia minimas. Jonas Svilainis – Liūtas, nors ir prašomas papasakoti apie praeitį, labai nenoriai tą daro, ir tą daro rašydamas. Nes apie praeitį, praradimus joje, kaltės jausmą, skaudulius kalbėti per sunku. Tarsi plėštum šašus nuo žaizdos vėl ir vėl iš naujo.
Ši knyga nuostabi. Parašyta ir išversta puikiai. Ši istorija pagerbia mūsų praeitį, Ukrainos praeitį. Ir priverčia atsigręžti, sustoti, pagalvoti. Nes istorija kartojasi, o tai baugina. Man norisi ja domėtis, nes tokios asmenybės kaip Liūtas ar kojas jam tvarsčiusi bobulytė suteikia vilties. Ir noro kovoti.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
https://www.instagram.com/gretosknygo...
Šio nuostabaus romano centre – jaunas lietuvis Jonas. Dažniausiai jis – aplinkybių auka, vis blaškomas po Europą, kalinamas, verčiamas dirbti, o vėliau tiesiog pasiryžta bet kokia kaina grįžti namo ir kovoti. Taip paprastas jaunuolis tampa partizanu.
Šiame romane atskleidžiama tiek daug visko, tačiau čia mažai žiaurumo. Mažai kaltinimų, daugiau bandymo paaiškinti. Mažiau pykčio, tačiau be galo daug vilties. Arba aš esu labai naivi skaitytoja ir pasaulį matau pro rožinius akinius. Arba autorius iš tiesų atliko savo darbą nuostabiai.
„Baimė buvo tvirčiausias įrodymas, kad visa yra tikra.“
Brolystė šiame romane negali nežavėti. Partizanų ryšiai, nusiteikimas, pagarba. Ar būta išdavysčių? Ak, ne viena ir ne dvi. Bet vis tiek, būtent žmonių bendrystė padėjo mūsų šaliai išbristi iš ten, kur buvome įklampinti. Vis tik man labiau įstrigo tie gražūs ryšiai – kai su tavimi dalinsis paskutine duonos kriaukšle, kai aprūpins visiškai nepažįstami žmonės, įsileis į savo namus, paslėps, slaugys, pasirūpins. Dažnu atveju rizikuodami savo gyvybėmis, tačiau suvokdami, kad viskas tik dėl didesnio tikslo – laisvės.
Zuikis yra stiprus motyvas šiame romane, vis paminimas skirtinguose kontekstuose. Vienur (dabartyje) tai katinas, nuostabus katinas ir veikėjas, kurį pamilau. Kitur – stabas, dievas, kažkas, ką reikia garbinti. O dar kitu atveju tai tėra vaikystės folkloras, kur dažną iš mūsų keldavo suspaudę galvą ties ausimis ir sakydavo, kad parodys zuikių bažnyčią. Graži simbolika, apjungianti skirtingus laikotarpius, atskirus istorinius periodus arba tiesiog – gyvenimo etapus.
Nenoras kalbėti apie praeitį taip pat daug kartų čia minimas. Jonas Svilainis – Liūtas, nors ir prašomas papasakoti apie praeitį, labai nenoriai tą daro, ir tą daro rašydamas. Nes apie praeitį, praradimus joje, kaltės jausmą, skaudulius kalbėti per sunku. Tarsi plėštum šašus nuo žaizdos vėl ir vėl iš naujo.
Ši knyga nuostabi. Parašyta ir išversta puikiai. Ši istorija pagerbia mūsų praeitį, Ukrainos praeitį. Ir priverčia atsigręžti, sustoti, pagalvoti. Nes istorija kartojasi, o tai baugina. Man norisi ja domėtis, nes tokios asmenybės kaip Liūtas ar kojas jam tvarsčiusi bobulytė suteikia vilties. Ir noro kovoti.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
https://www.instagram.com/gretosknygo...
May 13, 2025
Хороша книга, хоча й огортає смуток за всіх тих, хто продовжував боротьбу навіть за умов, коли на перемогу було годі сподіватись.
December 1, 2024
Неймовірна історія про визвольний рух Литви, про литовських повстанців. Паралелі з українцями, які теж боролись за незалежну державу, жили в лісах, ховались під землею.
Дуже гарна книга, потрібна і необхідна.
Про волю, про свободу, про нескореність, про любов до своєї землі. Дякую автору за його працю.
Дуже гарна книга, потрібна і необхідна.
Про волю, про свободу, про нескореність, про любов до своєї землі. Дякую автору за його працю.
January 9, 2026
Kokia graži istorija ir dar gražesnis jos vertimas.
„Cit, nedrįskit manęs pertraukti, kai kalbu apie saujelę paprastų kaimo vaikinų, sukilusių prieš nesuskaičiuojamą armiją, kurios bijo Amerika ir Europa.“
„Bet bailys miršta tūkstantį kartų iš baimės, o drąsuolis – vieną vienintelį. Ir jei žmogaus gyvenimas tėra akimirka, koks skirtumas, kiek metų trunka ta akimirka?“
„Bet aš kalbėjau nuoširdžiai, galugerkly net gumulas susitvenkė, o kai šie šiurkštūs vyrai spaudė man
ranką, fiziškai jaučiau, kaip mūsų gyslose pulsuoja vienas kraujas. Ir tas kraujas turėjo vardą – Lietuva.“
„Cit, nedrįskit manęs pertraukti, kai kalbu apie saujelę paprastų kaimo vaikinų, sukilusių prieš nesuskaičiuojamą armiją, kurios bijo Amerika ir Europa.“
„Bet bailys miršta tūkstantį kartų iš baimės, o drąsuolis – vieną vienintelį. Ir jei žmogaus gyvenimas tėra akimirka, koks skirtumas, kiek metų trunka ta akimirka?“
„Bet aš kalbėjau nuoširdžiai, galugerkly net gumulas susitvenkė, o kai šie šiurkštūs vyrai spaudė man
ranką, fiziškai jaučiau, kaip mūsų gyslose pulsuoja vienas kraujas. Ir tas kraujas turėjo vardą – Lietuva.“
January 4, 2025
Дуже гарна книга. Історичний роман від генія історичних романів. Василь Шкляр розповідає про долю литовських партизанів наприкінці пʼятдесятих- шістдесятих років, частково уособлену в головному героєві книги. В сюжетну лінію майстерно вплетені епізоди з українськими повстанцями, проведені гарні паралелі між двома народами які протистояли спільному ворогу.
Щиро рекомендую до прочитання, як завжди рекомендую кожну книгу Шкляра. Воно дійсно того варте 🙏🏻
Щиро рекомендую до прочитання, як завжди рекомендую кожну книгу Шкляра. Воно дійсно того варте 🙏🏻
August 8, 2025
Гарна історія. Відкрив для себе і зацікавився історією спротиву савєтщині в балтійських країнах. Дуже складно сприймати історії простих хлопців, що вступали у нерівну боротьбу проти величезної махіни з купою ресурсів, їхні сподівання і плани на майбутнє, яке б життя вони могли мати, якби не окупація.
December 15, 2025
„Zuikių bažnyčia“ man buvo tarsi takas į mišką, atsiveriantis ne tik akims, bet ir širdžiai. Tai romanas apie partizanų gyvenimą, jų kasdienybę, vidinę tvirtybę ir kovą už laisvę — papasakota taip įtaigiai, kad atrodo, jog pati brendi per tą mišką, jauti nuolatinę grėsmę, o šaltis baksnoja skruostus.
Labai palietė faktas, kad šią lietuvio partizano istoriją pasakoja Ukrainos rašytojas Vasyl Škliar. Tai tik dar aiškiau primena, kad mūsų tautas sieja gilus, iš istorijos augantis ryšys — kovos už laisvę, skausmingi praradimai, vienodas žinojimas, ką reiškia nenusilenkti. Dėl to kūrinys tampa dar jautresnis ir tikresnis.
Autoriaus balsas ypatingas: gyvas, truputį kandus, su švelnia ironija, tačiau kartu labai jautrus ir pagarbus žmogui. Jis apnuogina veikėjų baimes ir tikėjimus, leidžia pajausti jų trapumą, bet ir vidinę tvirtybę. Miškas šiame romane tampa atskiru veikėju — autorius taip įtaigiai piešia Lietuvos miškus, pelkes ir samanų kilimus, kad skaitant beveik užuodi jų kvapą, girdi tylą ir jauti, kaip tamsa priglaudžia tuos, kurie slepiasi.
Knygoje natūraliai susilieja įtampa, ryškūs veikėjų portretai ir sodri, bet neperkrauta kalba. Partizanų kasdienybė perteikta žmogiškai ir atvirai — su visu laukimu, vienatve, pavojais ir ta vidine tvirtybe, kuri padeda išsilaikyti.
Nors romanas pasakoja apie praeitį, jis labai aiškiai susišaukia su šiandiena. Primena, ką reiškia būti savo žemės žmogumi, saugoti atmintį ir vertinti laisvę, kuri neatsiranda savaime.
„Zuikių bažnyčia“ — gražiai parašyta, įtraukianti, tiesiog nuostabi knyga, paliekanti švelnų, bet ilgai išliekantį pėdsaką. Ji paliečia emociškai, praturtina mintis ir išlieka perskaičius. Rekomenduoju ją visiems, ieškantiems jautraus, tikro ir pagarba istorijai alsuojančio romano.
Knyga leidyklos dovana.
Susitikime IG: https://www.instagram.com/skaituole/
Labai palietė faktas, kad šią lietuvio partizano istoriją pasakoja Ukrainos rašytojas Vasyl Škliar. Tai tik dar aiškiau primena, kad mūsų tautas sieja gilus, iš istorijos augantis ryšys — kovos už laisvę, skausmingi praradimai, vienodas žinojimas, ką reiškia nenusilenkti. Dėl to kūrinys tampa dar jautresnis ir tikresnis.
Autoriaus balsas ypatingas: gyvas, truputį kandus, su švelnia ironija, tačiau kartu labai jautrus ir pagarbus žmogui. Jis apnuogina veikėjų baimes ir tikėjimus, leidžia pajausti jų trapumą, bet ir vidinę tvirtybę. Miškas šiame romane tampa atskiru veikėju — autorius taip įtaigiai piešia Lietuvos miškus, pelkes ir samanų kilimus, kad skaitant beveik užuodi jų kvapą, girdi tylą ir jauti, kaip tamsa priglaudžia tuos, kurie slepiasi.
Knygoje natūraliai susilieja įtampa, ryškūs veikėjų portretai ir sodri, bet neperkrauta kalba. Partizanų kasdienybė perteikta žmogiškai ir atvirai — su visu laukimu, vienatve, pavojais ir ta vidine tvirtybe, kuri padeda išsilaikyti.
Nors romanas pasakoja apie praeitį, jis labai aiškiai susišaukia su šiandiena. Primena, ką reiškia būti savo žemės žmogumi, saugoti atmintį ir vertinti laisvę, kuri neatsiranda savaime.
„Zuikių bažnyčia“ — gražiai parašyta, įtraukianti, tiesiog nuostabi knyga, paliekanti švelnų, bet ilgai išliekantį pėdsaką. Ji paliečia emociškai, praturtina mintis ir išlieka perskaičius. Rekomenduoju ją visiems, ieškantiems jautraus, tikro ir pagarba istorijai alsuojančio romano.
Knyga leidyklos dovana.
Susitikime IG: https://www.instagram.com/skaituole/
May 16, 2025
«Заячий костел» Василь Шкляр
Шкляр один з найулюбленіших моїх українських авторів, він пише в більшості про важкі моменти в українській історії. В цій книзі автор описує визвольну боротьбу литовського народу проти русні.
Автор протягом всієї книги проводить аналогії з українським рухом. Таким чином автор намагається порівняти та показати загальну боротьбу двох народів і єдиного ворога.
Під час читання ви дуже швидко занурюєтесь в сюжет, затягує з перших хвилин, читаєш і по відчуттям, наче знаходишся у важливих подіях. Я прям дуже швидко читав, не відпускало до самого кінця. Книга цікава тим, що історія пишеться зі спогадів одного з колишніх партизанів.
Дуже крута книжка, я б сказав титанічна праця, щодо особливостей литовського підпілля, побуту та умов. Табірне життя українських і литовських полонених, їх спільних ідей в боротьбі тощо. Максимально захоплює.
Раджу
10/10
Шкляр один з найулюбленіших моїх українських авторів, він пише в більшості про важкі моменти в українській історії. В цій книзі автор описує визвольну боротьбу литовського народу проти русні.
Автор протягом всієї книги проводить аналогії з українським рухом. Таким чином автор намагається порівняти та показати загальну боротьбу двох народів і єдиного ворога.
Під час читання ви дуже швидко занурюєтесь в сюжет, затягує з перших хвилин, читаєш і по відчуттям, наче знаходишся у важливих подіях. Я прям дуже швидко читав, не відпускало до самого кінця. Книга цікава тим, що історія пишеться зі спогадів одного з колишніх партизанів.
Дуже крута книжка, я б сказав титанічна праця, щодо особливостей литовського підпілля, побуту та умов. Табірне життя українських і литовських полонених, їх спільних ідей в боротьбі тощо. Максимально захоплює.
Раджу
10/10
September 27, 2024
Очередний роман від Батька українського бестселера, на цей випадок у рази об'ємніший за попередній, що, мабуть, негативно вплинуло: гадаю твір більш пристойно й ефектніше читався тоді б. Решта - фірмова класика від Шкляра, що не може не сподобатись. Особливий авторський стиль, художні твісти, містицизм, патріотизм і трішки філософії не можуть не порадувати око; окремо виділю проблематику кохання й зради, які завжди актуальні в умовах боротьби.
February 11, 2025
неймовірна книга.
автор як завжди проймає до самого серця і заволодіває думками повністю, лишаючи післясмак. добре, що в нас є Шкляр, який вміє так писати і досліджувати.
дякуючи книзі відкрила для себе, який складний і сильний шлях литовців до незалежності від росіян і як він близький нашій боротьбі.
дуже вразила головна ідея книги, яка не про Заячий костел. [ а про дванадцятьох українців, які в 1950 році вирушили у рейд через заслони окупаційної армії до Литви. Щоб обнятися з нами.]
автор як завжди проймає до самого серця і заволодіває думками повністю, лишаючи післясмак. добре, що в нас є Шкляр, який вміє так писати і досліджувати.
дякуючи книзі відкрила для себе, який складний і сильний шлях литовців до незалежності від росіян і як він близький нашій боротьбі.
дуже вразила головна ідея книги, яка не про Заячий костел. [ а про дванадцятьох українців, які в 1950 році вирушили у рейд через заслони окупаційної армії до Литви. Щоб обнятися з нами.]
This entire review has been hidden because of spoilers.
May 26, 2025
Вкрай щемка історія про «Зелених» чи то пак «Лісових» хлопців, щоправда Литовських. Не буду тут розводитись про сюжет, продуманих персонажів, історично достовірність, літературну цінність або мову, яка просто лине наскрізь…
Єдине, чого бажаю Автору, дарувати наступні романи, бо, хочу сильно помилятися, та Заячий Костел наче підсумок…
Для тих, хто ще не знайомий з творчістю Пана Василя, з цієї книги, як на мене, починати не варто, але прочитати варто кожному!
Подякував!
Єдине, чого бажаю Автору, дарувати наступні романи, бо, хочу сильно помилятися, та Заячий Костел наче підсумок…
Для тих, хто ще не знайомий з творчістю Пана Василя, з цієї книги, як на мене, починати не варто, але прочитати варто кожному!
Подякував!
January 7, 2026
Ukrainiečio rašytojo romanas apie Lietuvos partizanus, parašytas taip tiksliai ir svarbiausia taip asmeniškai, kad nematydamas autoriaus pavardės, nustebtum, jog ši knyga ne lietuvio. Kartu tai parodo, kiek daug bendro yra tarp mūsų. Romanas parašytas paprastu, bet įtraukiančiu stiliumi, tokiu, į kurį bent aš įkritau nuo pat pradžių.
June 2, 2025
Цікава історія про людину, яка до останнього боролась. За свою вільну землю, за ідею, за людей. Хоча здебільшого людям того уже й не треба було внаслідок грубого чобота над головою. Багато про що є замислитись після прочитання.
December 29, 2024
Одна з кращих читаних мною книг
December 10, 2024
Книга надзвичайно актуальна сьогодні, коли мужні українські воїни продовжують боротьбу за волю та гідність нашого народу із тим самим загарбником, що безжально вбиває, катує полонених, прагне знищити нас, як народ, як націю, мріє стерти Україну з карти Європи та світу. - Більше моїх думок та вражень про роман "Заячий костел" в огляді на сайті Буквоїд.
http://bukvoid.com.ua/reviews/books/2...
http://bukvoid.com.ua/reviews/books/2...
Displaying 1 - 23 of 23 reviews