What do you think?
Rate this book
Kirminas
Ministras 2019-aisias. Astrologė 1997-aisiais. Partizanas 1946-aisiais. Šauktinis 1981-aisiais. Lietuvių kalbos mokytoja 2018-aisiais. Tai gali būti bet kas iš mūsų, bet kuri diena.
Botas kodiniu vardu Kirminas, galėdamas laisvai keliauti laiku, tyrinėja žmogiškąją realybę. Jis trumpam pasisavina pasirinktą žmogų, kad tas pasielgtų taip, kaip reikalinga laboratorijai. Užduotis – fiksuoti žmogiškąsias reakcijas ir emocijas, o šias perprasti sunkiausia. Vieną dieną kirminas ryžtasi įgyvendinti netikėtą ir pavojingą – savo – sumanymą.
Reklamos kūrėjo ir menininko Jono Valatkevičiaus romane pirmuoju asmeniu kalba botas. Kūrinys diskutuoja su šiandiena, persisunkusia procesų, kurie dar visai neseniai buvo įmanomi tik mokslinėje fantastikoje. Per personažų mikropatirtis autorius kritiškai, ironiškai ir skvarbiai analizuoja istorinį visuomenės kismą. Romane švyturiuoja šių dienų mąstytojų – Ray Kurzweilo, Shoshanos Zuboff, Giorgio Agambeno, Yuvalio Noah Harari, Williamo Gibsono ir kt. – idėjos.
Mane stebina jų noras visur ieškoti prasmės. Aš, pavyzdžiui, negalėčiau sakyti, kad mūsų buvimas prasmingas. Mes surandame gyvybės turintį pasaulį ir jį tyrinėjame. Atliekame eksperimentus. Mums nerūpi tą pasaulį užvaldyti. Mes – mokslininkai ir priekin mus veda tik smalsumas.
Jie griežtai skiria gyvybę ir technologijas. Mes šį slenkstį seniai peržengėme. Jų noras įstatymais valdyti technologijas yra naivus. Gyvybės ir technologijų simbiozė ir bendra bei nevaldoma jų evoliucija atveria galimybes. Jie to dar nesupranta.
Aš nežinau, kiek čia būsiu. Tai sprendžia vyrukai ir merginos laboratorijoje. Jie – mąstytojai. Aš – atlikėjas. Man čia patinka.
Botas kodiniu vardu Kirminas, galėdamas laisvai keliauti laiku, tyrinėja žmogiškąją realybę. Jis trumpam pasisavina pasirinktą žmogų, kad tas pasielgtų taip, kaip reikalinga laboratorijai. Užduotis – fiksuoti žmogiškąsias reakcijas ir emocijas, o šias perprasti sunkiausia. Vieną dieną kirminas ryžtasi įgyvendinti netikėtą ir pavojingą – savo – sumanymą.
Reklamos kūrėjo ir menininko Jono Valatkevičiaus romane pirmuoju asmeniu kalba botas. Kūrinys diskutuoja su šiandiena, persisunkusia procesų, kurie dar visai neseniai buvo įmanomi tik mokslinėje fantastikoje. Per personažų mikropatirtis autorius kritiškai, ironiškai ir skvarbiai analizuoja istorinį visuomenės kismą. Romane švyturiuoja šių dienų mąstytojų – Ray Kurzweilo, Shoshanos Zuboff, Giorgio Agambeno, Yuvalio Noah Harari, Williamo Gibsono ir kt. – idėjos.
Mane stebina jų noras visur ieškoti prasmės. Aš, pavyzdžiui, negalėčiau sakyti, kad mūsų buvimas prasmingas. Mes surandame gyvybės turintį pasaulį ir jį tyrinėjame. Atliekame eksperimentus. Mums nerūpi tą pasaulį užvaldyti. Mes – mokslininkai ir priekin mus veda tik smalsumas.
Jie griežtai skiria gyvybę ir technologijas. Mes šį slenkstį seniai peržengėme. Jų noras įstatymais valdyti technologijas yra naivus. Gyvybės ir technologijų simbiozė ir bendra bei nevaldoma jų evoliucija atveria galimybes. Jie to dar nesupranta.
Aš nežinau, kiek čia būsiu. Tai sprendžia vyrukai ir merginos laboratorijoje. Jie – mąstytojai. Aš – atlikėjas. Man čia patinka.
176 pages, Paperback
Published October 24, 2025
3 people are currently reading
41 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 6 of 6 reviews
November 16, 2025
Neišsidirbinėsiu, pradžiai pacituosiu gabaliuką anotacijos:
„Botas kodiniu vardu Kirminas, galėdamas laisvai keliauti laiku, tyrinėja žmogiškąją realybę. Jis trumpam pasisavina pasirinktą žmogų, kad tas pasielgtų taip, kaip reikalinga laboratorijai. Užduotis – fiksuoti žmogiškąsias reakcijas ir emocijas, o šias perprasti sunkiausia. Vieną dieną kirminas ryžtasi įgyvendinti netikėtą ir pavojingą – savo – sumanymą.“
Kūrinio siužetas čia nusakytas pakankamai tiksliai. Tik tiek, kad to siužeto, kiek jo yra knygoje – geram apsakymui. Visa kita – toks atskirų istorijų (netgi labiau epizodų) rožinis, suvertas ant to Kirmino tyrinėjimų siūlo. Epizodai pažirę laike. Anksčiausias – 1946 metų, vėliausias – 2026-ųjų. Galėtų būti ir 2024 ar 2025, bet technologijos, leidžiančios sukurti Kirminą, dar neišrastos, tai autorius tuos epizodus nukelia tegul ir į netolimą, bet ateitį.
Tie epizodai, tarsi nuotraukos albume, leidžia žvilgtelėti į nedidelę mūsų šalies istorijos atkarpėlę. Ir piešia veikiau ne kažkokį globalų vaizdą, bet paberia smulkių detalių, kurios mūsų atminty atgaivina tą laikmetį. Na, bent jau mano kartos žmonėms, kurie tas detales atpažįsta ir sako „aha, juk tikrai taip ir buvo“. Gerai, prigavot – 1946-ųjų nepamenu, bet praktiškai visa kita...
Būtent tuo fragmentų kaleidoskopu knyga man ir pasirodė įdomi. Pati idėja irgi – Kirminas ne tik trumpam „pasisavina“ pasirinktą žmogų, bet ir stumteli jį padaryti kažką tokio, ko šis nebūtų padaręs – taip tarsi pagimdydamas savotišką alternatyvią istoriją. Bet ir vėl – nėra čia nieko globalaus (o fantastiniam romane galima gi būtų pasileisti plaukus ir pakeisti visą istorijos tėkmę), viskas labai lokalu ir ne itin reikšminga aplinkiniams. Labiau jam pačia „pasisavinimo“ objektui.
O ir kirmino sumanymas – irgi toks labiau apie savo kailį, nei apie kažką didesnio.
Tegul bus keturi iš penkių. Iš pradžių svarsčiau apie tris, bet skaitėsi tikrai visai smagiai, tekstas slydo lengvai, laiko daug neatėmė (knyga ne iš storųjų)... Tebūnie taip.
„Botas kodiniu vardu Kirminas, galėdamas laisvai keliauti laiku, tyrinėja žmogiškąją realybę. Jis trumpam pasisavina pasirinktą žmogų, kad tas pasielgtų taip, kaip reikalinga laboratorijai. Užduotis – fiksuoti žmogiškąsias reakcijas ir emocijas, o šias perprasti sunkiausia. Vieną dieną kirminas ryžtasi įgyvendinti netikėtą ir pavojingą – savo – sumanymą.“
Kūrinio siužetas čia nusakytas pakankamai tiksliai. Tik tiek, kad to siužeto, kiek jo yra knygoje – geram apsakymui. Visa kita – toks atskirų istorijų (netgi labiau epizodų) rožinis, suvertas ant to Kirmino tyrinėjimų siūlo. Epizodai pažirę laike. Anksčiausias – 1946 metų, vėliausias – 2026-ųjų. Galėtų būti ir 2024 ar 2025, bet technologijos, leidžiančios sukurti Kirminą, dar neišrastos, tai autorius tuos epizodus nukelia tegul ir į netolimą, bet ateitį.
Tie epizodai, tarsi nuotraukos albume, leidžia žvilgtelėti į nedidelę mūsų šalies istorijos atkarpėlę. Ir piešia veikiau ne kažkokį globalų vaizdą, bet paberia smulkių detalių, kurios mūsų atminty atgaivina tą laikmetį. Na, bent jau mano kartos žmonėms, kurie tas detales atpažįsta ir sako „aha, juk tikrai taip ir buvo“. Gerai, prigavot – 1946-ųjų nepamenu, bet praktiškai visa kita...
Būtent tuo fragmentų kaleidoskopu knyga man ir pasirodė įdomi. Pati idėja irgi – Kirminas ne tik trumpam „pasisavina“ pasirinktą žmogų, bet ir stumteli jį padaryti kažką tokio, ko šis nebūtų padaręs – taip tarsi pagimdydamas savotišką alternatyvią istoriją. Bet ir vėl – nėra čia nieko globalaus (o fantastiniam romane galima gi būtų pasileisti plaukus ir pakeisti visą istorijos tėkmę), viskas labai lokalu ir ne itin reikšminga aplinkiniams. Labiau jam pačia „pasisavinimo“ objektui.
O ir kirmino sumanymas – irgi toks labiau apie savo kailį, nei apie kažką didesnio.
Tegul bus keturi iš penkių. Iš pradžių svarsčiau apie tris, bet skaitėsi tikrai visai smagiai, tekstas slydo lengvai, laiko daug neatėmė (knyga ne iš storųjų)... Tebūnie taip.
December 10, 2025
Knyga nedidelė, parašyta lengvai skaitomu stilium. Vietom juokinga, vietom žiauri. Skaičiau nesigilindamas į ryšius tarp trumpų veikėjų gyvenimo epizodų, kuriuose, kaip numanau, buvo įdėta kažkokia raktinė situacija. Dauguma jų – kaip atskiri saldainiai asorti dėžutėje.
Skaitydamas prisiminiau keistą „nušvitimą“ kažką panašaus į kirminą:
Kadaise važiuodamas autobusu apėmė jausmas, kad visi keleiviai yra vienas ir tas pats padaras, ar botas, vardu Aš. Ir kad aš matau priešais save savo pakaušį ir už manęs esantis aš išlipa ir nueina ir kad man tik atrodo, kad aš esu tas kuris esu.
Tai gi, man atrodo, fantastikos čia mažoka. Kirminas yra tikras :D
Skaitydamas prisiminiau keistą „nušvitimą“ kažką panašaus į kirminą:
Kadaise važiuodamas autobusu apėmė jausmas, kad visi keleiviai yra vienas ir tas pats padaras, ar botas, vardu Aš. Ir kad aš matau priešais save savo pakaušį ir už manęs esantis aš išlipa ir nueina ir kad man tik atrodo, kad aš esu tas kuris esu.
Tai gi, man atrodo, fantastikos čia mažoka. Kirminas yra tikras :D
November 1, 2025
Nebloga knyga. Idėja nebloga, nors apie šokinėjimą nuo vieno kūno prie kito, jau esu skaitęs. Įdomiausia šokinėjimai laike, labai tiksliai perteikta atitinkamų metų dvasia.
February 21, 2026
Labai įdomiai ir lengvai persiskaitė. Knygos sandara kažkiek primena Gavelio, kai skirtinguose skyriuose aprašomi skirtingi asmenys, idėjose Matricos elementai, būtent tai, ką labai mėgstu. Pačios situacijos pažįstamos visoms kartoms.
March 2, 2026
Gal čia Lietuvos istorijos retrospektyva, gal autorius nori būti pastebėtas dirbtinio intelekto, o gal tiesiog kiekviena įdomi idėja dar turi būti ir išpildyta gerai.
Labai pavargau nuo tų random istorijų ir vis laukiau, kad kirminas kažką nuveiktų.
Labai pavargau nuo tų random istorijų ir vis laukiau, kad kirminas kažką nuveiktų.
February 4, 2026
3+
Niekaip nesugalvoju, kokia čia ta mano nuomonė apie knygą. Skaityti buvo visai smagu, nors nelabai man sekėsi galvoj jungti knygos gabaliukus ir šokinėjimą laike. Atsimenu ir to jausmo buvo, o dabar jau įdomu, bet gabaliukas baigės ir lieki be gilesnės istorijos. Bet tikrai buvo keletas vietų, kur tikrai užkabino, užgniaužė kvapą, buvo baisoka, buvo ir juokinga. Na, bet ir kirminas šokinėja iš galvos į galvą, galiausiai praėjus kiek laiko tik jis vienintelis mano galvoje užsiliko. Nesusijusios istorijos išsibarsto ir mėnesiui praėjus jų nebeatsimenu, nebent tik keletą labiausiai įstrigusių personažų. Na, ir viršelis dar hipnotizuojančiai patrauklus, nors uodegėlė ir šlykštukė.
Niekaip nesugalvoju, kokia čia ta mano nuomonė apie knygą. Skaityti buvo visai smagu, nors nelabai man sekėsi galvoj jungti knygos gabaliukus ir šokinėjimą laike. Atsimenu ir to jausmo buvo, o dabar jau įdomu, bet gabaliukas baigės ir lieki be gilesnės istorijos. Bet tikrai buvo keletas vietų, kur tikrai užkabino, užgniaužė kvapą, buvo baisoka, buvo ir juokinga. Na, bet ir kirminas šokinėja iš galvos į galvą, galiausiai praėjus kiek laiko tik jis vienintelis mano galvoje užsiliko. Nesusijusios istorijos išsibarsto ir mėnesiui praėjus jų nebeatsimenu, nebent tik keletą labiausiai įstrigusių personažų. Na, ir viršelis dar hipnotizuojančiai patrauklus, nors uodegėlė ir šlykštukė.
Displaying 1 - 6 of 6 reviews