Namai ir likimai: 10 tarpukario Kauno istorijų

by Viktorija Vitkauskaitė

Ryškiausios mūsų istorijos asmenybės ir šiandien menkai žinomi, bet Lietuvai nusipelnę žmonės. Erdvios vilos ir dailūs medinukai. Itališkos architektūros mados ir kalbos šeštadieniai, kuriuose gimsta lietuviški žodžiai. Knyga „Namai ir likimai“ kviečia leistis į kelionę po dešimtį tarpukario Kauno namų.

Trečiojo dešimtmečio pradžioje Kaunas dar tik laukia sužydėjimo. Pirmąkart jame apsilankantis italų žurnalistas Giuseppe Salvatore susiima už galvos: negali būti, kad toks neišvaizdus, menkas ir dvokiantis bažnytkaimis tapo Europos šalies sostine. Tiesa, vėliau jo nuomonė apie Kauną kardinaliai pasikeis, bet juk pasikeis ir pats Kaunas.

Pravėrus dešimties namų duris ir susipažinus su ten gyvenančiais žmonėmis, knygoje skleidžiasi įvairiapusis, toli gražu neidealizuotas jaunos Lietuvos gyvenimas: visuomenės lūkesčiai ir planai, kuriuos kartais lydi nesėkmės ir nusivylimai, kad ne viskas einasi taip greitai, kaip norėtųsi. Deja, tai, kas kuriama taip aistringai ir viltingai, sulaukia žiauraus likimo Lietuvai praradus laisvę. Nepasigailima nieko, kas bent kiek primena modernią ir laisvą valstybę: griūva daugybės šeimų gyvenimai, liūdnas ir taip kruopščiai jų kurtų namų likimas. Ši knyga ypač skaudžiai parodo, ką, pasak prof. Danutės Gailienės, jie mums padarė.

Galbūt ateityje, kai sulauks restauratorių rankų, Petro Klimo vilos „Eglutė“ sienos atskleis dar daugiau istorijų ir paslapčių. Kaip Leonardo da Vinci „Mona Liza“, kurios reprodukcija daugybę metų kabėjo Klimų namuose. Vėliau paveikslą savo namuose pasikabino P. Klimo brolio anūkas Remigijus Gulbinas. Tik prieš kelerius metus su žmona nusprendę atnaujinti jo rėmus ir išėmę reprodukciją apstulbo: po „Monos Lizos“ šypsena visus tuos metus slėpėsi kitas išspausdintas kūrinys – „Tautiška giesmė“.

„Namai ir likimai“ – tai ne tik tarpukario Kauno istorija. Tai mūsų visų istorija. Mūsų namai. Ir mūsų likimai.

Genres: History, Nonfiction

300 pages, Paperback

First published January 1, 2025

About the author

Viktorija Vitkauskaitė – žurnalistikos ir viešųjų ryšių profesionalė, ekskursijų apie tarpukario Kauną „Vienos dienos atostogos“ sumanytoja ir gidė, nuo 2025 m. Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto menotyros doktorantė. Anksčiau dėstė kūrybinį rašymą Vilniaus universiteto žurnalistikos studentams, rengė publikacijas kultūrinėje žiniasklaidoje. „Namai ir likimai. 10 tarpukario Kauno istorijų“ – pirmoji autorės knyga.

Reviews

[Jurgita · Rating 4 out of 5]

Labai maloniai perskaičiau šviesios nostalgijos persmelktas istorijas!🥰
Ypač patiko praverti duris į P.Klimo, S.Čiurlionienės, A.Janulaičio, V.Kuzmos, J. ir J. Tūbelių namus ir likimus.

“Apie pirmuosius namo savininkus Tūbelius, be abejo, garsiau nebuvo kalbama. Pasak mokytojų, vaikai nuo panašios informacijos “apie senus laikus” saugoti. Tačiau vis tiek meno mokyklos išliko tarsi rusenančios atminties vieta. Vasaromis mokiniai važiuodavo į praktikas kaimuose, kur piešdavo koplytstulpius, apleistus dvarus, bažnyčias ir kitą lietuvišką palikimą. Kartu visko prisiklausydavo iš tenykšcių senbuvių. Ir apie tai, kas buvo, ir apie tai, ko garsiai prisiminti negalima.”

Tai kaip gerai, kad turime surinktas atminties dėlionės detales…
Kad apie tai, ko garsiai prisiminti nebuvo galima, dabar galime skaityti. 💛💚❤️

[Egle Gv · Rating 5 out of 5]

Ši knyga apjungia tris mano mylimas sritis: gimtąjį miestą Kauną, nepaaiškinamą nostalgiją tarpukario Lietuvai ir ilgametį mėgstamą darbą nekilnojamojo turto srityje. 10 pastatų ir jų gyventojų istorijų, apimančių nepriklausomą Lietuvą, okupacijas, karą, sovietų represijas, nacionalizaciją. Labai įdomu, bet kartu ir liūdna, kaip susiklostė žmonių likimai. Tikrai verta knyga paskaityti.

[Justinas Žilinskas · Rating 5 out of 5]

Labai gera, sklandi, įdomi, vertinga knyga. Privaloma visiems, mėgstantiems tarpukario Lietuvos istoriją.

[Asta Sara · Rating 4 out of 5]

Ar žinote, kaip susiję rašytojas Jonas Biliūnas, pedagogė, mokslininkė Meilė Lukšienė ir archeologė, antropologė Marija Gimbutienė? Perskaitę šią knygą išsiaiškinsite ne tik tai.

Pastaruoju metu vis pasirodo leidinių, iš užmaršties ar primiršimo keliančių išskirtines asmenybes. Tarsi vykdančių tam tikrą misiją. Ir, pripažinkim, kokybės požiūriu itin skirtingų.

„Namai ir likimai" imasi tarpukario Kauno likimų. Pastatų ir žmonių. Sąsajų. Puikiai suprasdama, kad mes, skaitytojai, labiausiai mėgstame ne šaltus aprašymus ir perpasakojimus, o tikras, gyvas istorijas. Kūnu ir krauju užpildančias ne tik pastatus, bet ir pavardes. Tas, kurias galbūt esame tik girdėję, daugmaž žinomas ar nė negirdėtas. Viską papildomai surišdama jausmu ir priminimu, kiek daug iš mūsų atėmė, pavogė, išplėšė.

Misija įvykdyta, Viktorija. Pagarba.

[Urtė Caspo · Rating 4 out of 5]

Knyga patiks visiems, kurie su minusu sąskaitoje svajoja apie namą Žaliakalnio rajone, alpsta dėl Kauno tarpukario modernizmo ir jo ženklų, ryškiai matomų ir šiandien. Skaitant pyktį kėlė šeimas ir jų namus išdraskęs karas. Taip pat į svetimas lovas miegoti atėję rusai, kurie, kritikavę vakarietiškus patogumus, su džiaugsmu kraustėsi į diplomatų vilas, kur laikė karves ir griaužė tapetus... baisu 😫.

Vieną žvaigždę atėmiau už tai, kad man savanaudiškai labai norėjosi pamatyti tų namų vidų. Šiam kartui, skaitant vaizdingus autorės aprašymus, man savo ribotos vaizduotės neužteko.

[Augustė · Rating 5 out of 5]

Ši knyga man grąžino kažin kur dingusį malonumą skaityti. Kurį laiką tiesiog negalėjau atsiversti knygos, tiesiog, neišėjo, netraukė. O paskaičius šios knygos aprašymą, iškart kilo noras ją perskaityti. Ir tai buvo puikus sprendimas.
Knygoje taip gražiai aprašomi unikalūs Kauno namai, kurie būdingi būtent Kaunui ir miestą daro atpažįstamu ir išskirtiniu. Tokios pat unikalios ir išskirtinės yra ir tų namų gyventojų istorijos. Tai ir skaudžios, karo ir okupacijų paženklintos, bet ir tarpukario vilčių kupinos šeimų istorijos. Lietuvos istorijos. Mūsų istorijos.
Buvo begalo smagu skaityti apie legendinį tarpukario Kauną, kuris mintimis sugrąžino į mylimą studijų miestą bei įkvėpė daugiau pasidomėti tarpukario istorija. Skaitant aprašytas istorijas ir namų aprašymus dar kartą įsitikinau, kad Lietuva visada BUVO Europa, tokia kaip Vakaruose, į kuriuos visada lygiavomės. Ir iš ten mes buvome išplėšti prievarta, o padaryta žala sunkiai nusakoma žodžiais. Tiksliai pavartota citata-klausimas: "Ką jie mums padarė?"
Skaitant negali nesižavėti tais tarpukario inteligentais, kurie studijavo geriausiuose Vakarų universitetuose, laisvai mokėjo keletą kalbų, buvo savo srities profesionalai dirbę valstybės labui ir statę Lietuvą nuo nulio. Nors patys buvo kilę iš kaimų, o pačių tėvai dažnai buvo neraštingi, nemokėjo skaityti ar rašyti.
Va tokie žmonės tada sukūrė Lietuvos stebuklą. Skaitau ir didžiuojuosi savo šalimi, ir dėkoju autorei už nuostabiai jautriai papasakotas istorijas. O pati keliauju toliau gilintis į tarpukario istorijas.

[Rasa Martens · Rating 5 out of 5]

Absoliuciai nuostabi knyga.
Itraukianti nuo pirmo zodzio.

Apie Gyvenima.

Rekomenduoju paskaityti net ir tiems, kas nesidomi istorija, architektura, Kaunu.

[Vaiva · Rating 5 out of 5]

10🌟

[Ernesta Vin · Rating 5 out of 5]

Kaip įdomiai, jautriai ir šiltai surašyta mūsų visų istorija. Sunku buvo atsitraukti ir buvo labai gaila užversti paskutinį puslapį.

[Rasa|Knygų princesė · Rating 5 out of 5]

Ši knyga šmėžavo mano socialiniame burbule ne kartą ir tik su pagyrom. Ir kaip visad ši knyga nusėdo mano “noriu perskaityti” sąraše. Na, o kai nusprendėme skaityti Knygų klube - labai apsidžiaugiau. Dar labiau “užnorino” knygos pristatymas ir numatyta ekskursija Žaliakalnyje kartu su autore.


Knygą sudaro dešimt istorijų apie Žaliakalnio namus. Aprašomi ne tik jų architektūriniai ypatumai, kas projektavo, statybų istorija, bet ir pasakojamos ten gyvenusių žmonių istorijos. Nuo Petro Klimo, Juozo Tūbelio iki mažiau žinomų - Jurgutienės, Kerpės, Gaigalio… Na, ir svarbiausia, kad visos istorijos papasakotos labai jautriai, su pagarba ir kartu išlaikant objektyvumą. Ne visad juk geri dalykai dėjosi tuo metu. Smagu, kad pavyko prakalbinti ne tik namų sienas, bet ir gyvus likusius giminaičius ar kitus namų gyventojus, kurie perteikė namų istorijas. 


Su Žaliakalniu turiu ir asmeninių reikalų: čia prabėgo mano vaikystė. Tiesa, truputį kitame jo krašte labiau. Pamenu kaip vaikščiodavome gatvelėmis tarp medinių namukų. Kaip leisdavomės laiptais į Laisvės alėją. Na, o apie pokarinius kauniečius daug pasakojo močiutė bei jos giminaičiai per susiėjimus - ji augo tarp tos vadinamos “grietinėlės”. Tai ir istorijų pati visokių turiu. 


Na, jei kas leistų pakeliauti laiku, tai norėčiau persikelti į tarpukario Kauną. Ačių autorei, kurios sklandūs, nesausi tekstai leido tą padaryti. Tai ne tik žmonių istorijos, bet ir tarpukario kronikos: kas kokias arbatėles rengė ar kokios tradicijos buvo. Labai rekomenduoju kauniečiams ir ne tik.

[K]

Ilgai laukta Knygų mugės knyga!

Kažkodėl tikėjausi daug architektūros ir jos aprašymo, tačiau gavau toje architektūroje gyvenusių žmonių su šeimomis likimus. Ir nenusivyliau, buvo labai įdomu, norisi daugiau apie juos paskaityti. Kodėl ir kaip buvo statomi ar įsigyjami namai, kokie, kokia tuomet buvo šeimos situacija, kiek juose buvo gyvenama.
Nustebino, kiek labai visi tam Kaune susiję, kiek daug žymių asmenų. Kaip visi susiję
Kaip atrodė ir po truputį kūrėsi Žaliakalnio rajonas ir jo vidiniai rajonėliai. Kaip matėsi panoramos, nes dar nebuvo viskas apaugę.
Autorė dalinasi archyvų radiniais, šaltiniais, daro interviu su gyvenančiais ar gyvenusiais, giminės atstovais.
Norėtųsi dabar atidžiau pasivaikščioti ir pamatyti apkalbamus namus. Deja, nedaug vidaus interjero nuotraukų (kaip ir suprantama, nes privati namų erdvė).
Smagu, kad dalyje namų vis dar gyvena tos pačios giminės atstovai.
Bendra tendencija: kadangi kalbama apie tarpukario Kauną - dauguma namų pastatomi apie ~1930 (dauguma keliais metais vėliau), tad ramiai pagyventi (ar išvis pagyventi) statydinusioms šeimoms netenka ilgai.

"Dar tarpukariu į Kauną persikelia žemaitis Česlovas Kontrimas - daili-ninkas, būsimos dailės mokyklos įkūrėjas. Nepriklausomos Lietuvos laikais jis pats mokosi Kauno meno mokykloje, daug keliauja po Europą, vėliau per-sikelia dirbti į Pasvalį, o po Antrojo pasaulinio karo vėl grįžta į Kauną. Iš Vilniaus jį pasiekia netikėta žinia - Č. Kontrimas paskiriamas Kauno vidurinės dailės mokyklos direktoriumi." (284 p.)

"1947 m. mokyklą baigia pirmoji jos laida. Tarp absolventų yra Adolfas Kišonas - tautodailininkas, dendrologas, Degaičių parko Telšių rajone įkūrėjas." (285 p.)

[Inesa · Rating 5 out of 5]

Nuostabi knyga, net gaila buvo skaityti, taupiau puslapius :) ačiū autorei už dar vieną galimybę pasisemti įkvėpimo iš tarpukario laikų žmonių, sužinoti įdomybių ir praplėsti žinias.

[Tairida G. · Rating 5 out of 5]

Senai jutau tokį malonumą skaitydama! Nuostabi knyga, savyje talpinanti tiek liūdesio ir kartu šviesos❤️

[Šmantė · Rating 4 out of 5]

Kaip istorijų populiarinimui ir didesniam žmonių rato pasiekiamumui skiriu 5 žvaigždutes. Tačiau… Pritrūko gilesnio ir detalesnio pasakojimo apie pačius pastatus, neužtenka tik architekto vardo, norėjosi pamatyti pastatų brėžinius (tikiu, kad bent vieno iš jų buvo galima rasti archyvuose) trūko daugiau interjero nuotraukų ir architektūrinio pasakojimo nuoseklumo. Pačios herojų istorijos papasakotos tikrai įtraukiai ir įdomiai. Knyga vertinga dovana kiekvienam kauniečiui ir ne tik 👍🏻

[Ramute Jablonskiene · Rating 5 out of 5]

Seniai beskaičiau taip įdomiai parašytą negrožinės literatūros kūrinį. Dokumentinės istorijos čia neapkrautos datų, detalių ir faktų, nėra plačių istorinių kontekstų, todėl skaityti lengva ir įdomu. Tarpukariu Kaunas augo, radosi vis daugiau talentingų architektų ir žmonių, galinčių juos samdyti. Knygoje aprašyta 10 tarpukariu Kaune pastatytų išskirtinių namų ir juose gyvenusių ne mažiau išskirtinių žmonių likimai. Nuotraukos, autentiški atsiminimai pasakoja, kokį nelengvą kelią istorijų kryžkelėse teko patirti ir pastatams, ir juose gyvenusiems žmonėms. Dauguma aprašytų asmenybių yra gerai žinomi tarpukario politikos, diplomatijos ar kultūros atstovai. Jų likimai labai skirtingi, nes visai netrukus ramų gyvenimą sutrikdė sovietų okupacija. Man buvo įdomu sužinoti, kad Sofija Čiurlionienė po vyro M.K. Čiurlionio mirties ne tik sugebėjo pasistatyti modernų namą Kaune, bet ir jame nacių okupacijos metais slapstė net keletą žydų šeimų ir drauge su dukra ir žentu pelnė Pasaulio teisuolio vardą. Taip pat knygoje yra atskleista, kas sieja Jono Biliūno žmoną Juliją Janulaitytę ir garsią pasaulyje mokslininkę Mariją Gimbutienę. Dar sužinojau, kur pabėgusi iš tremties slapstėsi Dalia Grinkevičiūtė su mama, ir dar daug įdomių istorijų atskleidė man ši knyga apie laiką, žmones ir jų namus.

[LonelySunday · Rating 5 out of 5]

Koks stiprus darbas! Buvo be galo įdomu, visiems aplinkiniams jau rekomendavau šią knygą.
Tekstas labai laisvai liejasi, nėra to tokio sauso faktų dėstymo, kuris yra ganėtinai įprastas istorinei literatūrai. Priešingai - jame labai daug grožėjimosi, šilumos ir šviesos. Kol kas geriausia, ką skaičiau šiais metais :) Laukiu kitų autorės darbų!

[Vaida · Rating 5 out of 5]

Visada labai skauda skaityti knygas apie neišaušusį Lietuvos rytojų. Apie labai šviesius, išsilavinusius, protingus žmones, kurių po okupacijos beveik neliko. Kartu yra labai smagu, kad gausėja knygų pardavimai apie mūsų tautą. Kokie esame ištikrųjų, ne kokius mus padarė okupantai.
Labai rekomenduoju visiems paskaityti.

[Vaiva Ivanauskaite · Rating 5 out of 5]

Kokia stipri knyga! Skaiciau letai, isigilindama i kiekviena is 10 tarpukario Kauno istoriju. Sunku isivaizduoti ka patyre tie zmones. Manau dar ne karta atsiversiu sia knyga.

[Auksinė · Rating 3 out of 5]

viskas gal būtų kaip ir nieko, bet labai trūko kokybiškų architektūros fotografijų, t.y. neuždengtų žaluma, kreivais rakursais ar per abu puslapius. Ir kitas aspektas, reiktų atidžiau rašyti nuotraukų aprašymus, trūksta datavimo, ne kiekvienas skaitytojas gali vos žvilgtelėjęs pasakyti kokio tai laikotarpio fotografija. Bendras vertinimas - lengvo turinio pop knyga dviem vakarams, be kažkokios ilgesnės išliekamos vertės, skirta masiniam skaitytojui.

[Karolina Račkauskienė · Rating 5 out of 5]

Nuostabi knyga!

[Indrė Viržintė · Rating 5 out of 5]

Knyga „Namai ir likimai“ apie tarpukario žmones ir jų gyventus namus prabangiajame Žaliakalnyje supinta meistriškai. Viktorija pasirūpino ne tik istorijos faktais, bet ir asmeninėmis savo aprašytų herojų gyvenimo detalėms. Įdėjo labai daug darbo, kad papasakotų apie svarbias mūsų, Lietuvos, asmenybes. Apie likimus tų, kurie kūrė savo šalį, gyveno svajonių namuose, o paskui turėjo bėgti, kad galėtų kurti arba tiesiog išgyventi. Apie išdraskytas šeimas ir fanerom sovietų užkaltus paveldo objektų langus ir kartu su žmonių likimais aptrupėjusius fasadus.

Neabejoju, kad visų skaitysiančių laukia nuostabus istorinis patyrimas.

Tiražams lemta karotis, o antrai knygai – gimti. Skaitytojai to nusipelnė 🙂

[Lina · Rating 5 out of 5]

Įdomi, įtraukianti ir jaudinanti istorija apie tarpukario Kauną. Tam tikra prasme ji palaiko kompaniją tokioms knygoms kaip N. Černiausko “1940. Paskutinė Lietuvos vasara”, nes atsispiriant nuo vietų, pateikiamas labai platus kontekstas apie tarpukarį Kaune ir žmones, kuo jie gyveno prieš paskutinę Lietuvos vasarą, ir kaip jų bei jų namų likimai susiklostė po tos vasaros.

Labai daug įdomių faktų, kurie ne kažkaip paberti, o įausti į įtraukiančią istoriją.

Čia tik detalė, bet man labai patiko, kad šaltinių sąrašas pateikiamas po kiekvienos istorijos, o nenugrūstas kažkur į galą - labai aišku, kas prie ko, ir kur ieškoti daugiau informacijos, jei norisi.

[Alfonsas Andriuškevičius · Rating 4 out of 5]

Kaune esu pragyvenęs trejus metus. Kai mokiausi vidurinėje. Vėliau - lankydavausi pas draugus, net truputį dėsčiau VDU. Neblogai pažįstu Kauną! Bet dabar, perskaitęs Viktorijos V. knygą, jau gerokai kitaip, žvelgdamas nuo Kauko laiptų apačios aukštyn, suvokčiau Žaliakalnį: oho, kokio čia tarpukariu būta bityno, dūzgusio visos Lietuvos labui! Valstybininkai, kultūrininkai, visuomenininkai...

Šiaip jau nemėgstu skaityti žinomų politikų ar visuomenės veikėjų biografijų: jos atsiduoda konjunktūra, klišėmis, o jų herojai - gerokai palakuoti. Netrūksta jose ir nudėvėtos žurnalistinės frazeologijos bei "poetizmų". Viktorija irgi atiduoda "kas Dievo - Dievui, kas ciesoriaus - ciesoriui", bet - padoriai, saikingai. O jos kalba išties nebloga, knyga skaitosi sklandžiai, maloniai (na, nebent tų "įamžinti" reikėtų kiek praretinti). Ir šilumos, intymumo veikale išties daug. Čia autorei labai talkina pasirinktasis principas: sujungti personažų gyvenimus su jų būstų istorijomis, aptarti tų būstų architektūrines savybes, atliepusias ir patį šeimininkų gyvenimo būdą. Juk visai kas kita ne tiesiog sužinoti, kad diplomatas Petras Klimas, grįžęs iš sovietinės tremties, negalėjo gyventi savo pasistatydintoje viloje, o perskaityti pasakojimą, kaip jis, glausdamasis pas kaimyną, pro langą stebi, ką veikia jo namuose nekviesti įnamiai. Arba - kaip istorikas, teisininkas, bibliofilas Augustinas Janulaitis prašo jo namą projektuojančio Arno Funko "darbo kabinete langus kilstelėti aukščiau, kad sodo vaizdinių nesimatytų".

Labai smagu buvo sužinoti, kad autorė, ruošdamasi rašyti šią knygą, keletą dienų net pagyveno architekto Stasio Kudoko namo art deco stiliaus bute!

Nors Viktorija V. nedaug remiasi archyvais (kur kas daugiau - savo pokalbiais su herojų giminaičiais ar pažįstamais), o geroką dalį jos šaltinių sudaro įvairios publikacijos (bet kiek darbo buvo jose suieškoti reikiamus faktus ir sutelkti į vieną vietą!), skaitydamas sužinojau nemažai įdomių dalykų. Tarp jų, žinoma, ir keliančių šypseną. Na, pavyzdžiui, kad Maironis kalbos šeštadieniuose pas Sofiją Čiurlionienę pasigedęs daugiau "dailiosios lyties" atstovių ): O štai tasai pats Janulaitis, neįstengdamas Maskvoje esančiam Baliui Sruogai sumokėti už jo prašymu nupirktas knygas, siunčia poetui tris pūdus cukraus... Nestinga ir dar nenudrengtų anekdotinių situacijų. Iš jų man fainiausia - kaip Petro Klimo duktė Eglė, sužinojusi, kad sovietai atima Lietuvos atstovybę Paryžiuje ir jinai nebegalės čia gyventi, ant sieninių veidrodžių lūpdažiu užrašinėja rusiškai "čiort vozmy" ("velniai griebtų")...

Privalu paakcentuoti, kad Viktorija tuos Žaliakalnio "namus", su kuriais susiję jos personažų "likimai", pagrįstai pateikia kaip puikią anuometinės moderniosios mūsų architektūros kūrinių kolekciją. O jų architektūrines savybes (ypač - vidaus) aprašo ir asmeniškai, ir drauge - dalykiškai.

Vis dėlto. Esama vieno kito abejotinai autorės traktuoto istorinio epizodo. Be to, mano skonis sako, kad kažin ar derėjo tokią rimtą ir skausmingą knygą užbaigti operetiniu, kažkiek orientuotu į smetonmečio tipo "ateitį šviesią", vaizdeliu Tūbelių viloje. Todėl tenka kiek sumažinti Viktorijai pažymį už jos pirmąją knygą.

[Patricija || book.duo · Rating 5 out of 5]

5/5

Kokio nuostabumo knyga! Kaip per įdomiausią ekskursiją man atgijo mintinai žinomi mano mylimo gimtojo Kauno namai ir juose gyvenusiųjų man paslaptimi iki šiol buvę likimai. Jau nuo pirmojo skyriaus nebegalėjau nieko per ašaras matyti, nes anotacijoje esantis sakinys šią knygą apibūdina geriau, nei aš kada sugebėčiau: “Ši knyga ypač skaudžiai parodo, ką, pasak prof. Danutės Gailienės, jie mums padarė.” Ir tikrai, tas slogutis, net jei autorė ir vis užliūliuoja viltingumu, grožiu, gėriu, bendryste, žavingomis smulkmenomis, viso skaitymo metu niekur nesitraukia. Ir kaip galėtų? Vos pasijauti įsikvėpęs, pasibeldžia realybė per mūsų okupantus, per jų šitiek trukusį skausmo ir blogio skleidimą, visišką purvą, kuriuo tepė visus, kuriuos sugebėjo, o pirmiausia, aišku, pačius šviesiausius, įspūdingiausius.

Tekstas labai gyvas, puikiai perteikiantis tokias skirtingas asmenybes ir jų gyvenimus. Nuotraukų nemažai, bet čia turbūt ir vienintelis mano priekaištas šiai knygai: nemažai, bet per mažai. Ypač trūko aprašomų namų vidaus, tų minimų detalių. Suprantu, kad ne viską parodyti įmanoma, bet gi kai kur autorė aprašo, kad ją ir įsileido, ir aprodė… Kaip norėtųsi ne tik įsivaizduoti. Bet tai, žinoma, tik godulys mano lūpomis kalba, nes kai prasiskleidžia tokia mūsų istorijos užuolaida, norisi į save siurbti kiekvieną smulkmeną. Ir tas gumulas gerklėje niekur nedingsta, tačiau dėl to knyga tik dar reikalingesnė: kad dar stipriau įsikibtume į tai, kas svarbiausia, dar labiau vertintume ir dar mažiau pakantumo turėtume priešui, kuris vis dar taikosi. Rekomenduoju: skaityti ir kitiems dar šį gėrį padovanoti. Nuostabi knyga.

[Fantastiškų KŽL · Rating 5 out of 5]

Nėra čia ką daugiažodžiauti - puiki knyga, viršijo visus lūkesčius. Skaitai ir kiekviename puslapyje jaučiasi visa meilė, kuri į šią knygą sudėta. Kruopščiai surinktos istorijos, nuotraukos, belstasi į duris, kurias ta pati meilė, matyt, ir atidarė. Nesitikėjau, kad bus taip įdomu. Ir norisi dar, ir dar. Norisi susipažinti su visais žmonėmis, kurie kūrė nepriklausomą Lietuvą, statė Kauną - kokie eruditai, ypatingi žmonės, kurių netekome. Gaila ir namų, kurie neišsaugoti, išdraskyti. Kaukti noris. Dar nuostabiau artodo Art Deco ir Amsterdamo mokyklos muzijai, apima dėkingumas žmonėm, kurie bando išsaugoti tai, kas dar likę. Žinoma, labai gaila, kad knygon nepateko interjerai, ypač tie išsaugoti. Suprantu, kodėl taip atsitiko, bet vis tiek - labai labai smalsu ir norisi užmesti akį. Ačiū autorei, laukiam kitų knygų.

[Jovita · Rating 5 out of 5]

Žurnalistės ir gidės Viktorijos Vitkauskaitės knygoje „Namai ir likimai. 10 tarpukario Kauno istorijų“ per dešimties Kauno pastatų architektūrą pasakoja jų savininkų bei gyventojų – žinomų tarpukario asmenybių – gyvenimo keliai. Pasakojimuose apie modernistinio tarpukario Kauno namus atskleidžiama ne tik fasadų, interjerų estetika, bet ir tai, kas vyko už jų durų. Knygoje pasakojamos žymių tarpukario asmenybių ir jų šeimų istorijos, kurios dažnai baigdavosi tragiškai – tremtimis, kalėjimu ar emigracija dėl sovietų okupacijos. Knyga atskleidžia trumpą, bet labai dinamišką tarpukario Kauno – laikinosios sostinės klestėjimo etapą.

[Gintarė Juodviršė · Rating 5 out of 5]

Knyga „Namai ir likimai“ paliko labai stiprų įspūdį. Ji itin atmosferiška – skaitydama tarsi nusikėliau į tarpukario Kauną, kur žmonės kūrė savo gyvenimus, statė namus ir vilas, tikėjo ateitimi. Tas laimės ir kūrybos laikotarpis buvo gražus, bet kartu ir labai trumpalaikis, nes netrukus baigėsi laisvos Lietuvos metas, prasidėjo karas ir okupacija.

Skaitydama sužinojau daug apie to laikmečio žmones – kaip jie gyveno, bendravo, kokios buvo jų kasdienės vertybės. Labai aiškiai pajutau ano meto dvasią. Knyga įtraukianti, labai informatyvi ir praturtinta puikiomis fotografijomis, kurios dar labiau sustiprina pasakojimą.

[Urtė Jarockė · Rating 3 out of 5]

Verta skaityti, jei patiko Art Deco muziejus-butas Kauno centre, domitės tarpukariu, Lietuvos istorija ir iškiliomis asmenybėmis, taip pat jei patinka tokios laidos kaip „Daiktų istorijos“. Tarpukario Kauno istorijos parašytos lengva, lengvai skaitoma kalba. Tik gal reikėtų šią knygą skaityti lėčiau nei aš skaičiau, nes dėl tam tikrų aplinkybių turėjau skubėti skaityti. Gal geriau būtų skaityti po istoriją per dieną, labiau įsigilinant į kiekvieną asmenybę ir namą, atidžiau apžiūrint nuotraukas. Tačiau net ir skaitant paskubomis įspūdį galima susidaryti, tiesiog tada labiau įstringa ryškiausi faktai, o kai kurie dalykai praleidžiami pro akis...

[Ilona · Rating 4 out of 5]

Dar vienas pasakojimas apie tarpukario Lietuvą: įdomus, vaizdingas, lengvai skaitomas, primenantis pakalbinti senelius, jeigu dar ne vėlu... O kam trūksta gylio - gali pasiieškoti kituose šaltiniuose. Nepaliauja stebinti du dalykai: kaip per tokį trumpą laiką iš gūdaus kaimo, kur net lietuviškas raštas draustas, iškilo modernūs europinio lygio architektai, gydytojai, mokslininkai, menininkai ir pan.; ir kaip uoliai barbarai naikino užgrobtą turtą (tuo pat metu garsiai rėkdami, kad jie mums atneša civilizaciją).

[Jūratė Baltušnikienė · Rating 5 out of 5]

Koks paprastas, bet neprastas pasakojimas apie skirtingus tarpukario Kauno namus ir juose gyvenusių žmonių likimus. Skaitydama jaučiausi tarsi vaikščiočiau tomis pačiomis gatvėmis, stebėčiau pro langus besikeičiančius laikus ir gyvenimus. Nepaprastai įdomiai Viktorija atskleidė skirtingų šeimų ir kartų istorijas – kiekviena jų savaip artima ir paliečianti.

Man labai patiko, kaip subtiliai persipina asmeniniai išgyvenimai su platesniu istoriniu kontekstu – viskas atrodo gyva, tikra ir jautru. Tai knyga, kuri ne tik pasakoja, bet ir leidžia pajusti, sustoti, pagalvoti.

Bravo!