What do you think?
Rate this book
Mokytojo išpažintis
Kartą gyveno Alfonsas. Arba tiesiog Alfa. Mokytojas. Kitaip tariant – prestižinės profesijos atstovas (taip, taip, juokitės garsiau!). Turėjo viską, ką privalo turėti statistinis pilietis: darbą, žmoną, porą vaikų ir būsto paskolą. Vyriškio gyvenimėlis tekėjo ramia, kartais užknisančiai monotoniška vaga – visai kaip tavo ar mano. Ir štai – vos perkopęs keturiasdešimt, Alfa mirė. Granitinį antkapį papuošė epitafija:
Čia dūla niekam nežinomo mokytojo kauleliai. Dirbo pusantro etato it nuvarytas arklys, arė tol, kol pats mokyklos suole pakratė kojas. Nors turėjo net du mėnesius atostogų.
Stop. Palaukit. Ne, ne taip! Kas čia per nekrologas? Paleiskim plokštelę iš naujo...
„Mokytojo išpažintis“ – tai tikrais įvykiais paremtas, šmaikštus ir skaudžiai juokingas pasakojimas apie alfa kartos mokytoją idealistą Alfą ir jau keiksmažodžiu tapusią mokyklą, kurioje realybė kartais pranoksta groteską (O, dabar visai kitas reikalas!). Per savo naivumą ir jautrumą mokytojas kasdien patenka į absurdo teatro scenos vertas situacijas, o vakarais lieja širdį savo supratingajai žmonai Birutei.
Mokinys padovanoja granatą (ir ne, tai ne vaisius).
Pamokos vidury sustreikuoja širdis – bet negi skambinsi 112 ir gąsdinsi vaikus?
Prašai nedarbingumo? Skandalas! Mokytojas gi turi būti nemirtingas.
Vaikas užregistruotas pas gydytoją, bet apie mamadienį nė nesvajok!
Ir... žinoma, vakare skambina isterijos ištiktas mokinio tėvas.
Visus šiuos ir dar krūvą kitų klausimų su dosniu juodojo humoro prieskoniu gvildena Algis, istorijos mokytojas ir švietimo influenceris (stebėkite jį socialiniuose tinkluose, jei to dar nedarot!), ir knygų mylėtoja Giedrė – sutuoktiniai, kurie vis dar (naiviai?) tiki, kad Sistemą galima pagydyti. Gal net sulaukti išsvajotų pokyčių. Tiesa, ši knyga – ne tik apie Alfą. Ji apie mus visus. Juk kiekvienas iš mūsų viduje esame Mokytojas.
Algis Bitautas – mokytojas, istorikas, edukologijos mokslų daktaras.
Giedrė Bitautienė – knygų pasaulio žmogus.
Čia dūla niekam nežinomo mokytojo kauleliai. Dirbo pusantro etato it nuvarytas arklys, arė tol, kol pats mokyklos suole pakratė kojas. Nors turėjo net du mėnesius atostogų.
Stop. Palaukit. Ne, ne taip! Kas čia per nekrologas? Paleiskim plokštelę iš naujo...
„Mokytojo išpažintis“ – tai tikrais įvykiais paremtas, šmaikštus ir skaudžiai juokingas pasakojimas apie alfa kartos mokytoją idealistą Alfą ir jau keiksmažodžiu tapusią mokyklą, kurioje realybė kartais pranoksta groteską (O, dabar visai kitas reikalas!). Per savo naivumą ir jautrumą mokytojas kasdien patenka į absurdo teatro scenos vertas situacijas, o vakarais lieja širdį savo supratingajai žmonai Birutei.
Mokinys padovanoja granatą (ir ne, tai ne vaisius).
Pamokos vidury sustreikuoja širdis – bet negi skambinsi 112 ir gąsdinsi vaikus?
Prašai nedarbingumo? Skandalas! Mokytojas gi turi būti nemirtingas.
Vaikas užregistruotas pas gydytoją, bet apie mamadienį nė nesvajok!
Ir... žinoma, vakare skambina isterijos ištiktas mokinio tėvas.
Visus šiuos ir dar krūvą kitų klausimų su dosniu juodojo humoro prieskoniu gvildena Algis, istorijos mokytojas ir švietimo influenceris (stebėkite jį socialiniuose tinkluose, jei to dar nedarot!), ir knygų mylėtoja Giedrė – sutuoktiniai, kurie vis dar (naiviai?) tiki, kad Sistemą galima pagydyti. Gal net sulaukti išsvajotų pokyčių. Tiesa, ši knyga – ne tik apie Alfą. Ji apie mus visus. Juk kiekvienas iš mūsų viduje esame Mokytojas.
Algis Bitautas – mokytojas, istorikas, edukologijos mokslų daktaras.
Giedrė Bitautienė – knygų pasaulio žmogus.
280 pages, Hardcover
Published January 1, 2025
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 12 of 12 reviews
November 9, 2025
Biškį su magaryčiom 4 ;)
https://knyguziurkes.com/2025/11/09/m...
https://knyguziurkes.com/2025/11/09/m...
April 9, 2026
1 žvaigždutė gal kiek per stipriai būtų kadangi knygos taip ir neperskaičiau. Nežinau ko tikėjausi, bet tikrai ne to. Visiškas minčių kratinys. Po 50psl tiesiog pasidaviau nesupratau nei kaip nei apie ką galbūt knyga orientuota vaikams ir tiesiog paėmiau per klaidą?.
December 6, 2025
Jei nebūčiau skaičiusi Klimo knygos "Mokytojas", gal būtų labiau patikusi. Bet kadangi šias knygas skaičiau vieną po kitos, Mokytojo išpažintis pasirodė daug silpnesnė. Tikėjausi daugiau istorijų iš pačių pamokų, mokyklos gyvenimo. Dabar įdomiausia dalis buvo atsiųsti realūs laiškai.
April 9, 2026
Labai greitai susiskaitė – skaitosi lengvai ir įtraukiančiai 👍👍👍
Pabaigoje, kai buvo mokytojų „idealistų“ išpažintys, iškart atpažinau, kur mokytojos Veronikos išpažintis 😅😍❣️ Taip pat ir to vaikinuko, kurio tėvas teisininkas.
Skaitydama pradėjau galvoti: ar tikrai mokytojo tikslas yra suteikti mokiniams aukščiausio lygio edukaciją? Ar tuo turėtų būti matuojama mokytojo sėkmė? Mano subjektyvia nuomone – ne.
Man artimesnis mokytojos Veronikos požiūris. Manau, kad mokytojo tikslas turėtų būti, kad mokiniai jaustųsi gerai pamokoje, kad jiems patiktų eiti į mokyklą, ir, jei įmanoma, kad jie susidomėtų dalyku (ypač progimnazijoje ar gimnazijoje, kur jau atsiranda tam tikra specializacija).
Ne kiekvieno mokinio gebėjimai leidžia išmokti viską, kas yra programose. Pavyzdžiui, mano aplinkoje yra garsus tenisininkas – jis nebuvo labai gabus mokslams, jo sesė taip pat. Bet ar tai reiškia, kad jie bus nesėkmingi? Tikrai ne – jie gali būti sėkmingi savo srityse, sporte ar versle. Todėl nemanau, kad akademinės žinios yra toks pats būtinas dalykas kaip vanduo ar maistas.
Žinoma, labai svarbu, kad mokytojas išdėstytų pagrindus – ypač imlesniems mokiniams. Jie galėtų ant jų statyti toliau ir rinktis tokias specialybes kaip medicina ar teisė.
Tačiau man atrodo visiškai neteisinga mokytojo darbą vertinti pagal tokius kriterijus kaip „klasės vidurkis turi būti 9,5“ ar „kiek olimpiadininkų paruoši – tokia bus alga“.
Pavyzdžiui, vienoje geriausių Londono mokyklų nė vienas mokinys nėra patekęs į nacionalinį chemijos olimpiados etapą, ir chemijos vadovė pati sakė, kad net neįsivaizduoja, ką reikėtų daryti, kad ten patektų. Ir vis tiek mokyklos direktorius ja labai patenkintas. Kodėl? Nes pagrindas – rezultatai egzaminuose: 98 % mokinių gauna 9/9 GCSE egzamine, o dvyliktokai (Year 13) – apie 50 % A*, likę – A. Tai viena geriausių mokyklų visoje Jungtinėje Karalystėje. Jiems svarbiausia, kad mokiniai turėtų tvirtus pagrindus studijoms universitete – ir aš su tuo visiškai sutinku.
Todėl kyla klausimas – ar tikrai reikalingos tos olimpiados? Gal geriau leisti vaikams turėti vaikystę: sportuoti, groti instrumentais, augti kaip asmenybėms. O jei žmogui mokslas svarbus – jis galės tai gilinti vėliau, magistrantūroje ar doktorantūroje.
Tai tokios mintys man kilo skaitant. Labai gera knyga – priverčia susimąstyti ir pamatyti realybę.
Ačiū, Algi, už šią skaitymo patirtį!
Pabaigoje, kai buvo mokytojų „idealistų“ išpažintys, iškart atpažinau, kur mokytojos Veronikos išpažintis 😅😍❣️ Taip pat ir to vaikinuko, kurio tėvas teisininkas.
Skaitydama pradėjau galvoti: ar tikrai mokytojo tikslas yra suteikti mokiniams aukščiausio lygio edukaciją? Ar tuo turėtų būti matuojama mokytojo sėkmė? Mano subjektyvia nuomone – ne.
Man artimesnis mokytojos Veronikos požiūris. Manau, kad mokytojo tikslas turėtų būti, kad mokiniai jaustųsi gerai pamokoje, kad jiems patiktų eiti į mokyklą, ir, jei įmanoma, kad jie susidomėtų dalyku (ypač progimnazijoje ar gimnazijoje, kur jau atsiranda tam tikra specializacija).
Ne kiekvieno mokinio gebėjimai leidžia išmokti viską, kas yra programose. Pavyzdžiui, mano aplinkoje yra garsus tenisininkas – jis nebuvo labai gabus mokslams, jo sesė taip pat. Bet ar tai reiškia, kad jie bus nesėkmingi? Tikrai ne – jie gali būti sėkmingi savo srityse, sporte ar versle. Todėl nemanau, kad akademinės žinios yra toks pats būtinas dalykas kaip vanduo ar maistas.
Žinoma, labai svarbu, kad mokytojas išdėstytų pagrindus – ypač imlesniems mokiniams. Jie galėtų ant jų statyti toliau ir rinktis tokias specialybes kaip medicina ar teisė.
Tačiau man atrodo visiškai neteisinga mokytojo darbą vertinti pagal tokius kriterijus kaip „klasės vidurkis turi būti 9,5“ ar „kiek olimpiadininkų paruoši – tokia bus alga“.
Pavyzdžiui, vienoje geriausių Londono mokyklų nė vienas mokinys nėra patekęs į nacionalinį chemijos olimpiados etapą, ir chemijos vadovė pati sakė, kad net neįsivaizduoja, ką reikėtų daryti, kad ten patektų. Ir vis tiek mokyklos direktorius ja labai patenkintas. Kodėl? Nes pagrindas – rezultatai egzaminuose: 98 % mokinių gauna 9/9 GCSE egzamine, o dvyliktokai (Year 13) – apie 50 % A*, likę – A. Tai viena geriausių mokyklų visoje Jungtinėje Karalystėje. Jiems svarbiausia, kad mokiniai turėtų tvirtus pagrindus studijoms universitete – ir aš su tuo visiškai sutinku.
Todėl kyla klausimas – ar tikrai reikalingos tos olimpiados? Gal geriau leisti vaikams turėti vaikystę: sportuoti, groti instrumentais, augti kaip asmenybėms. O jei žmogui mokslas svarbus – jis galės tai gilinti vėliau, magistrantūroje ar doktorantūroje.
Tai tokios mintys man kilo skaitant. Labai gera knyga – priverčia susimąstyti ir pamatyti realybę.
Ačiū, Algi, už šią skaitymo patirtį!
April 4, 2026
Lietuvos mokyklų gyvenimas dažnai lieka tarsi uždarame burbule – mes visi ten mokėmės, bet retas nutuokiame, kas iš tiesų verda mokytojų kambariuose ir užvertus dienynus. Algis Bitautas ir jo bendraautorė Giedrė Bitautienė knygoje „Mokytojo išpažintis“ atidaro tas sunkias, apdulkėjusias duris ir parodo viską be jokių pagražinimų. Ir, atvirai pasakius, tas vaizdas nėra labai šviesus.
Knygoje labai drąsiai rėžiama tiesa apie švietimo sistemą, kurioje mokytojas dažnai tampa tiesiog atpirkimo ožiu. Nuolatinė popierių šūsnis, augantys reikalavimai, ne visada supratingi ar net piktokai nusiteikę tėvai, nuolatinis vadovybės spaudimas – visa tai kraunama ant vieno žmogaus pečių. Skaitant tekstą apima jausmas, kad sėdi su pervargusiu bičiuliu po sunkios darbo dienos, o jis tiesiog lieja susikaupusį kartėlį. Šis atvirumas paperka, nes jauti, kad autoriai tikrai išgyveno tai, apie ką rašo. Jokios apsimestinės šypsenos, jokio dirbtinio užsidegimo.
Tačiau būtent čia ir iškyla vienas labai didelis „bet“. Knyga pasirodė ganėtinai demotyvuojanti jaunus žmones, kurie dar tik nori tapti mokytojais. Skaitant šią išpažintį, vaizdas susidaro toks niūrus ir klampus, kad jaunuoliui, pilnam vilčių ir noro dalytis žiniomis, greičiausiai kils noras bėgti nuo švietimo sistemos kuo toliau. Užuot įkvėpus bandyti keisti nusistovėjusią tvarką, kūrinys veikiau numuša ūpą ir atbaido nuo noro net kišti ten koją.
Nors „Mokytojo išpažintis“ yra drąsus ir labai reikalingas tekstas, atidengiantis pūliuojančias mūsų švietimo žaizdas, tai tikrai nėra vadovėlis būsimiems pedagogams. Tai greičiau skaudus pagalbos šauksmas ir perspėjimas. Šią istoriją verta perskaityti tėvams, politikams ir apskritai visuomenei, kad atsirastų daugiau pagarbos šiai be galo sunkiai profesijai. Bet jauniems idealistams galbūt vertėtų ją palikti kiek vėlesniam laikui, kai jau patys užsiaugins šiek tiek storesnę odą.
Knygoje labai drąsiai rėžiama tiesa apie švietimo sistemą, kurioje mokytojas dažnai tampa tiesiog atpirkimo ožiu. Nuolatinė popierių šūsnis, augantys reikalavimai, ne visada supratingi ar net piktokai nusiteikę tėvai, nuolatinis vadovybės spaudimas – visa tai kraunama ant vieno žmogaus pečių. Skaitant tekstą apima jausmas, kad sėdi su pervargusiu bičiuliu po sunkios darbo dienos, o jis tiesiog lieja susikaupusį kartėlį. Šis atvirumas paperka, nes jauti, kad autoriai tikrai išgyveno tai, apie ką rašo. Jokios apsimestinės šypsenos, jokio dirbtinio užsidegimo.
Tačiau būtent čia ir iškyla vienas labai didelis „bet“. Knyga pasirodė ganėtinai demotyvuojanti jaunus žmones, kurie dar tik nori tapti mokytojais. Skaitant šią išpažintį, vaizdas susidaro toks niūrus ir klampus, kad jaunuoliui, pilnam vilčių ir noro dalytis žiniomis, greičiausiai kils noras bėgti nuo švietimo sistemos kuo toliau. Užuot įkvėpus bandyti keisti nusistovėjusią tvarką, kūrinys veikiau numuša ūpą ir atbaido nuo noro net kišti ten koją.
Nors „Mokytojo išpažintis“ yra drąsus ir labai reikalingas tekstas, atidengiantis pūliuojančias mūsų švietimo žaizdas, tai tikrai nėra vadovėlis būsimiems pedagogams. Tai greičiau skaudus pagalbos šauksmas ir perspėjimas. Šią istoriją verta perskaityti tėvams, politikams ir apskritai visuomenei, kad atsirastų daugiau pagarbos šiai be galo sunkiai profesijai. Bet jauniems idealistams galbūt vertėtų ją palikti kiek vėlesniam laikui, kai jau patys užsiaugins šiek tiek storesnę odą.
February 7, 2026
LABAI nekas.
Žmogui yra ką susimąstyt apie savo karjerą, asmenybę ir gyvenimo pasirinkimus, jei penktokėliai jį siunčia n kryptim, filmuoja namus ir glamžymąsi miške. Jei čia fantazija - neadekvati ir neaišku, kam skirta.
Apskritai viskas išpūsta, hiperbolizuota, o talento rašyti nėra. Negyva, dirbtinai bandoma prajuokinti, dramatizuoti.
Autorius labai drąsus, nes nėra sunku atpažinti kai kuriuos asmenis, apie kuriuos rašoma. Nemalonu buvo skaityti moterų (kartais ir vyrų) aprašymus, kai visuose buvo akcentuojama jų išvaizda ir (ne)patrauklumas pasakotojui.
Žmogui yra ką susimąstyt apie savo karjerą, asmenybę ir gyvenimo pasirinkimus, jei penktokėliai jį siunčia n kryptim, filmuoja namus ir glamžymąsi miške. Jei čia fantazija - neadekvati ir neaišku, kam skirta.
Apskritai viskas išpūsta, hiperbolizuota, o talento rašyti nėra. Negyva, dirbtinai bandoma prajuokinti, dramatizuoti.
Autorius labai drąsus, nes nėra sunku atpažinti kai kuriuos asmenis, apie kuriuos rašoma. Nemalonu buvo skaityti moterų (kartais ir vyrų) aprašymus, kai visuose buvo akcentuojama jų išvaizda ir (ne)patrauklumas pasakotojui.
May 10, 2026
Iš aprašymo tikėjausi visai ko kito daugiau tikrų istorijų, daugiau juoko, o gavau egzistencinių vidutinio amžiaus vyro - mokytojo pamąstymų, apie tai kokia prasta mūsų švietimo sistema ir kaip yra sunku būti mokytoju iš pašaukimo. Taip ir piršosi mintis - gerbkite mane ir mylėkite, užjauskite, nes aš tik žmogus. Buvo įdomių vietų, bet daugiau skaitėsi gana nuobodžiai, lyg koks straipsnis laikraštyje. 3☆ su bonusu, daugiau verta 2,5☆.
December 21, 2025
Sunkiai skaitosi, negaliu suprasti ar labiau norisi pagrindinį veikėją apkabinti, ar, liaudiškai tariant, duoti į snukį.
“Nieks tavęs negerbs, kol pats nepradėsi savęs gerbti” - šita taisyklė galioja ir mokytojams.
Nėra sektorių ir tikrai nėra daug darboviečių, kur labai apsidžiaugtu, kad darbuotojas išeina mėnesiui - vaiko priežiūros atostogų. Na, bet išeina žmonės:)
“Nieks tavęs negerbs, kol pats nepradėsi savęs gerbti” - šita taisyklė galioja ir mokytojams.
Nėra sektorių ir tikrai nėra daug darboviečių, kur labai apsidžiaugtu, kad darbuotojas išeina mėnesiui - vaiko priežiūros atostogų. Na, bet išeina žmonės:)
December 30, 2025
Įdomus, bet mane kiek trikdantis knygos formatas. Norėjosi vientisos istorijos, o knygoje pavieniai pasakojimai iš mokyklos gyvenimo, papildyti kitų mokytojų atsiųstais laiškais. Pritrūko teigiamų emocijų, labai daug skundų ir problemų, kurios kartais atrodo per daug suaštrintos. Labai sunki knygos pradžia.
February 12, 2026
Tikėjausi daugiau. Gal tokį vertinimą lėmė, kad pati dirbu mokykloje, matau tą kasdienybę ir nėra taip jau viskas blogai kaip čia pavaizduota. 🙄
Įdomiausia - realūs mokytojų prisiminimai. Jų galėjo būti daugiau.
Įdomiausia - realūs mokytojų prisiminimai. Jų galėjo būti daugiau.
January 9, 2026
Labai realus ir teisingas požiūris į mokytojo darbą.
January 31, 2026
Kažkaip tikėjausi daugiau…,
Buvo tikrai įdomių, gerų vietų, bet… lūkesčiai buvo didesni.
Buvo tikrai įdomių, gerų vietų, bet… lūkesčiai buvo didesni.
Displaying 1 - 12 of 12 reviews