Nepamenu, kada skaičiau tokią blogą knygą. O tiek vilčių dėjau. Nes kai autorius pats pasirašo, kad “seniai norėjosi parašyti ką nors, kas savo provincine aplinka primintų Agathos Christie mis Marple kūrinius..”, tikrai suintriguoja. Esu didelė jos fanė ir perskaičiau tikriausiai visas Mis Marpl knygas, o kur dar Puaro ir kitos trumpos istorijos? Todėl kai kažkas bando save lyginti su detektyvų karaliene, natūraliai norisi patikrinti - ar lyginimąsis pagrįstas. Tai galiu pasakyti - tikrai ne, jokiu būdu, toli gražu.
Kur pagrindinės knygos bėdos:
1. Stilius. Jis labai nevienodas. Lyg skaitytum autoriaus originalias mintis sumaišytas su Vikipedijos tipo paragrafais, rašto darbų ištraukom, nuvalkiotom metaforom ir frazėm. Pradedi įtarti, kad buvo persistengta su dirbtinio intelekto pagalba. Deja, autoriaus mintys paskęsta tame teksto chaose ir jis tampa toks sunkus skaityti, kad net neįpusėjus jautiesi labai pavargęs ir norisi knygą dėti į šalį kaip kažką nemalonaus.
2. Tempas. Atrodo perskaitai 50 puslapių, o jau tiek visko įvyko! Kaip žiūrėtum greito veiksmo filmą, o ne mėgautumeisi lėtu kaimo detektyvu. Skaitant - jokio atokvėpio, veiksmas keičia veiksmą, nesustojama prasmingam gyliui. O kur dar krūva problemų - nuo partizanų ir psichologinių veikėjo niuansų iki skyrybų, smurto šeimoje, alkoholizmo, savižudybių, emigracijos, politinių peripetijų ir t.t. Tik spėk pastebėti taip sakant… O Agathos Chirstie stilius lėtas, leidžiantis pažinti visus paprastai, bet giliai.
3. Gylis. Taigi - nors pats autorius tikriausiai tiki, kad rašo giliai, bet jo mintys yra klišės ir perteklinė intelektualizacija. Pasirodo, šis dalykas labai mėgstamas šiuolaikinių naujų rašytojų. Tokiu būdu autorius, rašydamas sudėtinga, akademine ar filosofine kalba, nori skambėti labai protingai, giliai ir rafinuotai. Todėl kyla klausimas ir iš tiesų abejonė dėl teksto autentiškumo ir originalumo, ir pradedi matyti, kur yra rašytojo originalios mintys ir tekstas, kur jis galimai naudojo dirbtinį intelektą, Vikipedijos tipo aprašus ir tiesioginį vertimą iš anglų kalbos. Tai neįtikėtinai apsunkino skaitymą, nes didelė dalis knygos priminė istorijos, politikos ar psichologijos paskaitas. Tai sukelia atitrūkimo nuo istorijos jausmą ir knygos negali skaityti lyg vientiso kūrinio.
4. Anglicizmai. Vaje, jei visi mūsų jaunieji autoriai rašys su tiek daug anglų kalbos žodžių ir sakinių tekste arba su tiesioginiais vertimais - galas lietuvių kalbai, jos originalumui, teksto žavumui ir gyliui. Tokios frazės kaip: “vienos krypties eismo juosta“ santykiuose ar „Vis dėlto kapas... buvo realus ir nenuginčijamas" - yra tik keli pavyzdžiai iš viso tiesioginio vertimo lobyno (gal labiau šiukšlyno), kurį atrasite šioje knygoje. Taip rašytų žmogus, kuris galvoja anglų kalba ir verstų tiesiogiai, nesupratęs, kaip iš tiesų tai skambėtų lietuviškai. O kad redaktorė nepastebėjo - tai kraupu. Agatha Christie knygose visada išlaiko aukštą kalbos kokybę.
5. Dialogai. Šioje knygoje dialoguose labiausiai matosi rašytojo hibridinis rašymas - kažkas jo paties, kažkas sukurta dirbtinio intelekto, kaip iš vadovėlio ar Vikipedijos. Kai veikėjas išpila ilgą monologą apie tėvystę, motinystę, ar Lietuvos politiką - tiesiog purtai galvą, nes žinai, kad niekas taip realybėje nekalba.
6. Emocinis ir psichologinis atotrūkis. Kai kurios vietos knygoje atvirai šokiravo. Tarkime, kai po vieno veikėjo mirties, jo kaimynai, mama su sūnumi, kepa šašlykus ir atsainiai bei juokaudami kalba apie mirtį, kai patys prieš keletą metų panašiai neteko savo šeimos nario. Tai rodo, kad autorius tikrai nesupranta emocinių ir psichologinių sąsajų tarp įvykių bei žmonių patirčių.
7. Autoriaus požiūris į amžių. Tikrai neįtikinimai skamba, kai 27 ar 30 metų žmonės jau vadinami brandžiais, senstančiais ar patys galvoja, kad jiems jau daug metų. Toli gražu. Agatha Christie savo knygose labai mėgo kartų sandūrą ir kartas nuo karto įpindavo kokių posakių ar juokų ta tema. Jauni žmonės pas ją niekada nebuvo matomi kaip labai brandūs. :D
8. Ir galiausiai - neįtikimi veikėjai. Viena pagrindinių veikėjų, pristatyta psichologe, elgiasi ir kalba taip, kaip nei vienas psichologas, nesvarbu, kokio amžiaus, nekalbėtų. Matyt, profesija šiai veikėjai buvo parinkta pagal šių laikų madas ir norint suteikti jai bent kažkokio svorio. Bet kai kurie išsireiškimai (pvz., apie dukros palikimą seneliams ar vaiko palikimą sulyginti su šerniukais) tikrai šokiruojantys ir tiesiog kvaili.
Taigi išvada: perdėtai pilna veiksmo, perkrauta turinio, paviršutiniška knyga, atliepianti šiandienines madas - daug kalbama apie įvairias traumas, psichologines problemas, sumetamos visos galimos patirtys (kaip minėjau - nuo partizanų iki savižudybių, skyrybų ir t.t.). Deja, ir intriga nėra išpildoma, neįdomu buvo pabaigti ir visai nerūpėjo veikėjų likimai. Autorius turi puikių minčių, viena privertė ilgai juoktis, gražūs buvo partizano laiškai (matosi paties autoriaus darbas), tačiau pernelyg nori atitikti kažkokius šiandienos mados standartus. O iki kaimo detektyvo - kur gyvenimas lėtas, žmonės paprasti ir kalba lietuviškai, tarmiškai, turi labai daug gylio ir įdomių patirčių, autorius turės pats dar paaugti. Kad pažintum įvairius žmones, turi su jais bendrauti, google ir DI neužtenka..