What do you think?
Rate this book
Mieste nebetiki velniais
„...Kalniškio velniui nėra ko bėgti. Jis jau seniai patogiai įsitaisęs visų šio kaimo gyventojų ir svečių galvose. Žinau, kad užsuko ir į jūsiškę.“
„Mieste nebetiki velniais“ – baltų mitologijos velnio figūra paremtas kaimelio detektyvas, kuriame susipina trys laiko plotmės: prieš septynerius metus Kalniškio kaimelyje įvykusi jaunuolio savižudybė, dabartyje siuntinėjami maniakiški laiškai, pasirašyti paties velnio, bei nepaaiškinamos mirtys ir kraupi partizaninio karo Kalniškio apylinkėse istorija. Sykiu tai ir nuo nelaimingų santykių į kaimą pabėgusio vilniečio Roko Kėsaus, kurio galvoje kalbasi skirtingų pažiūrų gyvūnai Antis ir Vilkas, savęs pažinimo kelionė. Galiausiai – kiek komiška diskusija apie miesto ir kaimo, praeities ir dabarties, dievo ir velnio santykį.
„Mieste nebetiki velniais“ – baltų mitologijos velnio figūra paremtas kaimelio detektyvas, kuriame susipina trys laiko plotmės: prieš septynerius metus Kalniškio kaimelyje įvykusi jaunuolio savižudybė, dabartyje siuntinėjami maniakiški laiškai, pasirašyti paties velnio, bei nepaaiškinamos mirtys ir kraupi partizaninio karo Kalniškio apylinkėse istorija. Sykiu tai ir nuo nelaimingų santykių į kaimą pabėgusio vilniečio Roko Kėsaus, kurio galvoje kalbasi skirtingų pažiūrų gyvūnai Antis ir Vilkas, savęs pažinimo kelionė. Galiausiai – kiek komiška diskusija apie miesto ir kaimo, praeities ir dabarties, dievo ir velnio santykį.
336 pages, Hardcover
First published January 1, 2025
About the author
Kostas Strielkūnas
1 book12 followersKostas Strielkūnas (gim. 1998 Vilniuje) – rašytojas, projektų vadovas, futbolo komentatorius. Yra laimėjęs intelektinį žaidimą „Kas ir kodėl?“, dabar nesėkmingai bando laimėti „Auksinį protą“.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 47 reviews
December 7, 2025
Rokas Kėsus iš Vilniaus keliauja pagyventi į Kalniškio kaimą, siekdamas pakeisti aplinką ir galbūt kiek apsigydyti nelaimingos meilės paliktas žaizdas. Keliauja ne vienas – jį lydi tik jo galvoje gyvenantys Antis ir Vilkas. O kaimelyje vyksta keisti dalykai. Kažkas, pasirašantis kaip Kalniškio velnias, siuntinėja laiškus, keldamas iš užmaršties prieš septynerius metus nutikusią neaiškią mirtį. Galiausiai ir dabartyje nutinka ne mažiau neaiški mirtis (spoileris – ir ne viena). O čia dar su visu tuo persipina ir partizanų būrio, veikusio apylinkėse, istorija.
Kaip ir rašoma ant viršelio – tikras kaimelio detektyvas. Kaimelis – check, detektyvas – check.
Pakankamai gyva ir smagia kalba parašyta. Ir pati detektyvinė linija (atmetus gal kai kurias motyvacijas) gerai užmegzta ir atmegzta. Bet net nežinau kiek sykių beskaitant norėjosi įjungti Stanislavskį ir balsu rėkt „Netikiu!“. Vietomis pasirodė kiek pernelyg išsiplėsta, vietomis – atvirkščiai, nuskubėta. Ritmas, kaip detektyvui, kažkiek pašlubuoja. Norėjosi daugiau ir Anties su Vilku. Smagi detalė, o atrodė, kad autorius kartais apie ją visai pamiršta, paskui vėl trumpam ištraukia – ir neliko to įspūdžio, kad be jų pasakojimas būtų visai kitoks.
Skaityt neprailgo. Tegul bus kad ir ne patys tvirčiausi keturi iš penkių. Avansas, kurį autorius, tikiuosi, dar atidirbs.
Kaip ir rašoma ant viršelio – tikras kaimelio detektyvas. Kaimelis – check, detektyvas – check.
Pakankamai gyva ir smagia kalba parašyta. Ir pati detektyvinė linija (atmetus gal kai kurias motyvacijas) gerai užmegzta ir atmegzta. Bet net nežinau kiek sykių beskaitant norėjosi įjungti Stanislavskį ir balsu rėkt „Netikiu!“. Vietomis pasirodė kiek pernelyg išsiplėsta, vietomis – atvirkščiai, nuskubėta. Ritmas, kaip detektyvui, kažkiek pašlubuoja. Norėjosi daugiau ir Anties su Vilku. Smagi detalė, o atrodė, kad autorius kartais apie ją visai pamiršta, paskui vėl trumpam ištraukia – ir neliko to įspūdžio, kad be jų pasakojimas būtų visai kitoks.
Skaityt neprailgo. Tegul bus kad ir ne patys tvirčiausi keturi iš penkių. Avansas, kurį autorius, tikiuosi, dar atidirbs.
February 4, 2026
lietuviškas kaimo detektyvas
Buvo smagu per jau seniai neregėtus šalčius pasinerti į vasarišką kaimą, deja, to paties nelabai galiu pasakyti apie svarbesnes turinio dalis.
Autoriaus norą įmaišyti lietuviškų spalvų į žemišką, lengvu humoru pagardintą Mis Marpl istorijų stilių sveikinu, bet jeigu ir pavyko neprofosionalų tyrėją Lietuvos kaime įkurdinti su iš pirmo žvilgsnio labai keistais nusikaltimais, tai - labiau fonas, o visomis kitomis prasmėmis nuo genialių detektyvų karalienės istorijų nutolta gana daug. Christie sugeba išlaikyti paslaptį skaitytojo nemulkindama, o labai stengiantis atsakymą gali sužinoti ir pats, o čia neapsieita be visų klišių, kurių nekenčiu - kai veikėjas žino atsakymą ir išdėsto jį bent du kartus, bet pats tekstas praleidžiamas, o galiausiai paaiškėja, kad tas logiškasis atsakymas stipriai pritemptas. Viena Christie stiprybių yra tai, kad sužinojus atsakymą viskas tobulai sustoja į vietas, o čia iki to vėlgi pritrūko.
Žinoma, nesąžininga šitaip lyginti lietuvių autoriaus debiutą su aukščiausia įmanoma kartele, bet kad jau nugarėlėje nepabijota to vardo parašyti - nesusilaikiau. Pasiteisindama galiu tik pasakyti, kad skaitydama vertinau žemiškesniais standartais ir nepaisant pavyzdžių tie pastebėjimai čia ir aprašyti. Būta, aišku, ir gerų dalykų - spalvingi šalutiniai veikėjai, įdomi pamatinė mintis, o ir iš šiaip tikrai pusė velnio ta knyga. Aš tik nelabai susidraugavau su ne visai tradiciniais pasakojimo būdais ir beprasmiais nelaimingos meilės flashbackais, o iš detektyvinės pusės irgi likau šiek tiek nusivylusi.
Buvo smagu per jau seniai neregėtus šalčius pasinerti į vasarišką kaimą, deja, to paties nelabai galiu pasakyti apie svarbesnes turinio dalis.
Autoriaus norą įmaišyti lietuviškų spalvų į žemišką, lengvu humoru pagardintą Mis Marpl istorijų stilių sveikinu, bet jeigu ir pavyko neprofosionalų tyrėją Lietuvos kaime įkurdinti su iš pirmo žvilgsnio labai keistais nusikaltimais, tai - labiau fonas, o visomis kitomis prasmėmis nuo genialių detektyvų karalienės istorijų nutolta gana daug. Christie sugeba išlaikyti paslaptį skaitytojo nemulkindama, o labai stengiantis atsakymą gali sužinoti ir pats, o čia neapsieita be visų klišių, kurių nekenčiu - kai veikėjas žino atsakymą ir išdėsto jį bent du kartus, bet pats tekstas praleidžiamas, o galiausiai paaiškėja, kad tas logiškasis atsakymas stipriai pritemptas. Viena Christie stiprybių yra tai, kad sužinojus atsakymą viskas tobulai sustoja į vietas, o čia iki to vėlgi pritrūko.
Žinoma, nesąžininga šitaip lyginti lietuvių autoriaus debiutą su aukščiausia įmanoma kartele, bet kad jau nugarėlėje nepabijota to vardo parašyti - nesusilaikiau. Pasiteisindama galiu tik pasakyti, kad skaitydama vertinau žemiškesniais standartais ir nepaisant pavyzdžių tie pastebėjimai čia ir aprašyti. Būta, aišku, ir gerų dalykų - spalvingi šalutiniai veikėjai, įdomi pamatinė mintis, o ir iš šiaip tikrai pusė velnio ta knyga. Aš tik nelabai susidraugavau su ne visai tradiciniais pasakojimo būdais ir beprasmiais nelaimingos meilės flashbackais, o iš detektyvinės pusės irgi likau šiek tiek nusivylusi.
April 16, 2026
Originali lietuviška knyga - kaimo detektyvas! Įtraukianti nuo pat pradžių ir iki galo išlaikanti įtampą. Skaitydamas kelis kartus galvojau, kad atspėjau kas visą tai padarė, bet likau pabaigoje maloniai apgautas. Faina detalė įdėti antį ir vilką į įsivaizduojamus pagrindinio veikėjo draugus. Bet jie nebuvo pilnai išnaudoti, labiau buvo, kad būti kaip foninė detalė ir pasirodydavo nesuprasi dėl ko. Gaila. Nors čia tik detalė. Bendrai knyga tikrai gera ir rekomenduoju.
March 4, 2026
Kalis Bliumkvistas užaugo ir toliau daro tą patį.
Aš turbūt neskaičius nei vienos Agatha Christie knygos, tačiau ne kartą skaičiau visus Didžiojo seklio Bliumkvisto nuotykius ir galiu pasveikint autorių, panaudojusį tą patį, ką padarė vienas iš jo veikėjų - tęsinius rašyti tikrai lengviau, net jei kitoje šalyje ir kitais vardais.
Nepaisant visų kraujų, nelaimingų meilių ir paties veikėjo kvailumo išėjo tikrai smagi ir šilta knyga. Kai kurios vietos atrodė pritemptos (), galutinio išsisprendimo iki galo turbūt ir nesupratau, kai kurių veikėjų motyvai tokie šiaip sau, bet visumoj skaityti buvo pramoga, o ne erzulys.
Aš turbūt neskaičius nei vienos Agatha Christie knygos, tačiau ne kartą skaičiau visus Didžiojo seklio Bliumkvisto nuotykius ir galiu pasveikint autorių, panaudojusį tą patį, ką padarė vienas iš jo veikėjų - tęsinius rašyti tikrai lengviau, net jei kitoje šalyje ir kitais vardais.
Nepaisant visų kraujų, nelaimingų meilių ir paties veikėjo kvailumo išėjo tikrai smagi ir šilta knyga. Kai kurios vietos atrodė pritemptos (), galutinio išsisprendimo iki galo turbūt ir nesupratau, kai kurių veikėjų motyvai tokie šiaip sau, bet visumoj skaityti buvo pramoga, o ne erzulys.
May 5, 2026
Prisipažinsiu, šią apžvalgą rašau sunkesne širdimi ir tikriausiai dėl tokių apžvalgų kaip ši kartais vengiu skaityti lietuvių autorių kūrinius. Žinote tą jausmą, kai visi tiesiog spirga nuo susižavėjimo šūksnių kūriniui, o tu prie šio šurmulio prisidėti negali. Būtent taip nutiko su Kosto Strielkūno "Mieste nebetiki velniais".
Pastaruoju metu buvau panirusi į neįtikėtinai stiprią lietuvių prozą: po intelektualaus Manto Adomėno "Monetos ir labirinto", itin patikusio Tomo Milystos "Blogų manierų", mano lūkesčiai šiuolaikiniam lietuvių autoriui užkilo labai aukštai. Tikėjausi, kad Kostas tėkš ant stalo kažką, kas privers mano literatūrinę širdį plakti tuo pačiu greitu ritmu kaip prieš tai minėti autoriai. Deja... Taip nenutiko.
Pradėkime nuo to, kad Kostas Strielkūnas yra tas autorius, kurio biografija (gim. 1998 m., futbolo komentatorius, intelektinių žaidimų vilkas) žada dinamiką ir struktūrą. Tačiau knygos konstrukcija man pasirodė kaip didžiausia silpnybė. Po Adomėno preciziškai sukonstruotų sluoksnių, "Mieste nebetiki velniais" skaitėsi kaip išbarstytų minčių rinkinys, kuriam beviltiškai trūko rišamojo audinio. Suprantu, kad fragmentiškumas kartais pasiteisina ir net labai, bet šiuokart labiau erzino nei pateisino save. Čia net ne fragmentiškumas, o kažkoks chaosas, į kurį sunku įsijausti. Istorija lyg ir prasideda, lyg ir bando užčiuopti tą susidomėjimo nervuką, bet pasakojimo pulsas nuolat pradingsta.
Autoriaus rašymo stilius gana sausas, minimalistinis, šiuolaikiškas. Po Milystos "Blogų manierų", kur kiekvienas sakinys kerta lyg stiletto kulniukas, Strielkūno proza man pasirodė blankoka, o ir veikėjai, tie jauni, sėkmingi, bet vargstantys miestiečiai, labiau primena statistinius vienetus nei gyvus žmones. Neįtikino. Jausmas toks, kad jų motyvacija kažkokia pritempta ir nenatūrali. Man pritrūko svorio.
Užmanymas geras - miestietis kaime, grįžtame į šaknis, legendas, mistiką, bet problema tame, kad velnias čia tampa tik dar vienu "protingu" ir pritemptu simboliu, kuris neturi jokios tikros grėsmės ar gylio. Atmosfera turėjo būti užburianti, mistiška, bet tapo tiesiog per lėta.
Pabaigai: bičiuliai, tai buvo tas momentas, kai norėjosi knygą padėti į šoną ir giliai atsidusti. Pritrūko to KAŽKO. Po tokių stiprių kūrinių, kuriais mėgavausi pastaruoju metu, ši pasirodė silpnokai. Kodėl visi taip žavisi šiuo kūriniu? Galbūt todėl, kad Kosto balsas yra atpažįstamas, savas, miestietiškas. Galbūt todėl, kad mes esame išsiilgę tekstų apie savo kartą.
Kam skaityti? Tiems, kurie nori lengvo, neįpareigojančio teksto apie savo kasdienybę, kuriame nereikia per daug galvoti. Kostas Strielkūnas turi potencialo, jo mąstymas neabejotinai įdomus, bet šiai knygai pritrūko tos literatūrinės drąsos ir mėsos, kuri paverčia tekstą nemirtingu.
📕 Susitikime IG: https://www.instagram.com/dar.viena.p...
📕 Susitikime Facebook: https://m.facebook.com/dar.viena.puslapi
Pastaruoju metu buvau panirusi į neįtikėtinai stiprią lietuvių prozą: po intelektualaus Manto Adomėno "Monetos ir labirinto", itin patikusio Tomo Milystos "Blogų manierų", mano lūkesčiai šiuolaikiniam lietuvių autoriui užkilo labai aukštai. Tikėjausi, kad Kostas tėkš ant stalo kažką, kas privers mano literatūrinę širdį plakti tuo pačiu greitu ritmu kaip prieš tai minėti autoriai. Deja... Taip nenutiko.
Pradėkime nuo to, kad Kostas Strielkūnas yra tas autorius, kurio biografija (gim. 1998 m., futbolo komentatorius, intelektinių žaidimų vilkas) žada dinamiką ir struktūrą. Tačiau knygos konstrukcija man pasirodė kaip didžiausia silpnybė. Po Adomėno preciziškai sukonstruotų sluoksnių, "Mieste nebetiki velniais" skaitėsi kaip išbarstytų minčių rinkinys, kuriam beviltiškai trūko rišamojo audinio. Suprantu, kad fragmentiškumas kartais pasiteisina ir net labai, bet šiuokart labiau erzino nei pateisino save. Čia net ne fragmentiškumas, o kažkoks chaosas, į kurį sunku įsijausti. Istorija lyg ir prasideda, lyg ir bando užčiuopti tą susidomėjimo nervuką, bet pasakojimo pulsas nuolat pradingsta.
Autoriaus rašymo stilius gana sausas, minimalistinis, šiuolaikiškas. Po Milystos "Blogų manierų", kur kiekvienas sakinys kerta lyg stiletto kulniukas, Strielkūno proza man pasirodė blankoka, o ir veikėjai, tie jauni, sėkmingi, bet vargstantys miestiečiai, labiau primena statistinius vienetus nei gyvus žmones. Neįtikino. Jausmas toks, kad jų motyvacija kažkokia pritempta ir nenatūrali. Man pritrūko svorio.
Užmanymas geras - miestietis kaime, grįžtame į šaknis, legendas, mistiką, bet problema tame, kad velnias čia tampa tik dar vienu "protingu" ir pritemptu simboliu, kuris neturi jokios tikros grėsmės ar gylio. Atmosfera turėjo būti užburianti, mistiška, bet tapo tiesiog per lėta.
Pabaigai: bičiuliai, tai buvo tas momentas, kai norėjosi knygą padėti į šoną ir giliai atsidusti. Pritrūko to KAŽKO. Po tokių stiprių kūrinių, kuriais mėgavausi pastaruoju metu, ši pasirodė silpnokai. Kodėl visi taip žavisi šiuo kūriniu? Galbūt todėl, kad Kosto balsas yra atpažįstamas, savas, miestietiškas. Galbūt todėl, kad mes esame išsiilgę tekstų apie savo kartą.
Kam skaityti? Tiems, kurie nori lengvo, neįpareigojančio teksto apie savo kasdienybę, kuriame nereikia per daug galvoti. Kostas Strielkūnas turi potencialo, jo mąstymas neabejotinai įdomus, bet šiai knygai pritrūko tos literatūrinės drąsos ir mėsos, kuri paverčia tekstą nemirtingu.
📕 Susitikime IG: https://www.instagram.com/dar.viena.p...
📕 Susitikime Facebook: https://m.facebook.com/dar.viena.puslapi
May 15, 2026
Labai patiko Antis ir Vilkas, be jų pagrindinis veikėjas būtų visiškai erzinantis (suprantu, kodėl Saulė jį paliko). Bendrai istorija įdomi, žudiko neatspėjau.
March 7, 2026
Be jokios išankstinės nuostatos, visai atsitiktinai į rankas patekusi knyga. Gal taip ir geriau.
Pirmiausia apie tai, kas mane knygoje erzino: kvietimai draugauti facebook; veipinimas ir pan. Tokie super šiuolaikiški dalykėliai.
Na, o kas patiko, tai Antis ir Vilkas išvis nepakartojami. Su sava filosofija, skirtingomis pažiūromis. Labai pagyvina knygą. Rokas, kuris iš prigimties yra daugiau stebėtojas, daug geriau jaučiasi turėdamas tokius išgalvotus draugus. Su jais gali pasikalbėti, pasiginčyti, gali išspręsti visus tau rūpimus klausimus.
Knygoje iki ašarų juokiausi iš taip taikliai apibūdintų Vilniaus bobelių, jų mąstymo, sugebėjimo greitai rasti pažinčių viešajame transporte:
"Jei užsnūsi - narkomanas, jei kur užkliūsi ar laiku nenusitversi turėklo - alchašas, jei būsi išgęręs - narkomanas, o jei iš tiesų narkomanas - alchašas. Neginčyjamą verdiktą jos nedelsdamos paskelbs naujajam draugui ar draugei, o paskui papasakos, koks alchašas yra jos kaimynas ir koks narkomanas - buvusios bendradarbės sūnus. Tai - įspūdinga pokalbio užmezgimo technika, kurios naujosios kartos vilniečiai nemoka ir niekad neišmoks."
O kur dar taip vaizdingai aprašytos laidotuvės: fotografavimasis su velioniu; šermenų pietūs tame pačiame kambaryje iš kurio ką tik išneštas karstas. Ar tikrai tai dar vyksta? Nors gerai pagalvojus, paskutinį kartą mačiau kai laidotuvėse dalyvavo fotografas prieš kokius dešimt metų. Gal ne taip ir seniai. Juokinga ir graudu, bet išties tik "laikui bėgant pagyvenę žmonės išmoksta kokybiškai atlikti savąsias šermenų prievoles."
Simpatiškas ir knygos veikėjas Miškinis, toks savotiškas filosofas:
"Partizanas - labai gražus žodis, rimtas toks. Nes žinai, vilnieti, skaitau aš kažkada laikrašty televizoriaus programą, o ten parašyta: "Žaliūkas ir tikrieji vaiduoklių medžiotojai". Tu žinai, kas yra žaliūkas? Žaliūkas yra partizanas, juokdamasis pasakojo, - o tame filmuke Žaliūkas yra kažkokia šviečianti pliurzė. Be to, juos dar naktiniais vadindavo, nes būriai veikdavo naktį. O naktiniai - nu pats supranti, kas yra naktiniai - baltiniai tokie, su kuriais miegi..."
Knyga tikrai verta dėmesio. Tokia, su "cinkeliu". Talentingo jauno žmogaus parašytas kūrinys ir, tikiuosi, ne paskutinis.
Pirmiausia apie tai, kas mane knygoje erzino: kvietimai draugauti facebook; veipinimas ir pan. Tokie super šiuolaikiški dalykėliai.
Na, o kas patiko, tai Antis ir Vilkas išvis nepakartojami. Su sava filosofija, skirtingomis pažiūromis. Labai pagyvina knygą. Rokas, kuris iš prigimties yra daugiau stebėtojas, daug geriau jaučiasi turėdamas tokius išgalvotus draugus. Su jais gali pasikalbėti, pasiginčyti, gali išspręsti visus tau rūpimus klausimus.
Knygoje iki ašarų juokiausi iš taip taikliai apibūdintų Vilniaus bobelių, jų mąstymo, sugebėjimo greitai rasti pažinčių viešajame transporte:
"Jei užsnūsi - narkomanas, jei kur užkliūsi ar laiku nenusitversi turėklo - alchašas, jei būsi išgęręs - narkomanas, o jei iš tiesų narkomanas - alchašas. Neginčyjamą verdiktą jos nedelsdamos paskelbs naujajam draugui ar draugei, o paskui papasakos, koks alchašas yra jos kaimynas ir koks narkomanas - buvusios bendradarbės sūnus. Tai - įspūdinga pokalbio užmezgimo technika, kurios naujosios kartos vilniečiai nemoka ir niekad neišmoks."
O kur dar taip vaizdingai aprašytos laidotuvės: fotografavimasis su velioniu; šermenų pietūs tame pačiame kambaryje iš kurio ką tik išneštas karstas. Ar tikrai tai dar vyksta? Nors gerai pagalvojus, paskutinį kartą mačiau kai laidotuvėse dalyvavo fotografas prieš kokius dešimt metų. Gal ne taip ir seniai. Juokinga ir graudu, bet išties tik "laikui bėgant pagyvenę žmonės išmoksta kokybiškai atlikti savąsias šermenų prievoles."
Simpatiškas ir knygos veikėjas Miškinis, toks savotiškas filosofas:
"Partizanas - labai gražus žodis, rimtas toks. Nes žinai, vilnieti, skaitau aš kažkada laikrašty televizoriaus programą, o ten parašyta: "Žaliūkas ir tikrieji vaiduoklių medžiotojai". Tu žinai, kas yra žaliūkas? Žaliūkas yra partizanas, juokdamasis pasakojo, - o tame filmuke Žaliūkas yra kažkokia šviečianti pliurzė. Be to, juos dar naktiniais vadindavo, nes būriai veikdavo naktį. O naktiniai - nu pats supranti, kas yra naktiniai - baltiniai tokie, su kuriais miegi..."
Knyga tikrai verta dėmesio. Tokia, su "cinkeliu". Talentingo jauno žmogaus parašytas kūrinys ir, tikiuosi, ne paskutinis.
December 18, 2025
Pirmas sakinys: – Jei Roko galva būtų puodas, galėtum kilstelti garbanotą dangtį ir išleisti dalį nereikalingų minčių, – kalbėjo Antis.
Labai patiko: Antis ir Vilkas.
Gerai: įpinta partizanų istorija.
Trūko: tolygesnio veiksmo (viduryje istorijos prarandamas tempas).
Labai patiko: visi galai surišti, išsisukta be mistiškų mirčių paaiškinimų.
Gerai: sužaista su Kalniškio Velniu.
Trūko: įtikinamesnių motyvų ().
Labai patiko: Lietuviškos realijos ir detalės.
Gerai: normali lietuviška kalba ir atpažįstamos lietuviškos detalės.
Trūko: stipresnio redaktoriaus, kuris išmestų perteklines detales. Pavyzdžiui, susitikimas su klebonu bažnyčioje prieš išvažiuojant iš Vaštagirio, susitikimas su Norbertu (303-304 p.), kai kurie pafilosofavimai.
Labai patiko: kad detektyvas – kaimelio.
Gerai: sužaista su vardų pasirinkimu. Labiau – Jurgos, mažiau – Saulės.
Trūko Per daug: Roko meilės kančių dėl Saulės (Andrius Mamontovas ne visada būna teisus).
Labai patiko: knygos viršelis (dizaineris – Zigmantas Butautis).
Gerai: muzikinis skonis. Roko ir Jurgos, ne Vaštagirio šventės. Bet miestelio šventė yra miestelio šventė "Ir nieko čia jau nebepadarysi..." © Kazys Binkis ir Vytautas Kernagis.
Trūko: daugiau Anties ir Vilko – jų ironijos ir sveiko proto.
Labai trūko: pažado, kad bus tęsinys.
4.2/5✰
Labai patiko: Antis ir Vilkas.
Gerai: įpinta partizanų istorija.
Trūko: tolygesnio veiksmo (viduryje istorijos prarandamas tempas).
Labai patiko: visi galai surišti, išsisukta be mistiškų mirčių paaiškinimų.
Gerai: sužaista su Kalniškio Velniu.
Trūko: įtikinamesnių motyvų ().
Labai patiko: Lietuviškos realijos ir detalės.
Gerai: normali lietuviška kalba ir atpažįstamos lietuviškos detalės.
Trūko: stipresnio redaktoriaus, kuris išmestų perteklines detales. Pavyzdžiui, susitikimas su klebonu bažnyčioje prieš išvažiuojant iš Vaštagirio, susitikimas su Norbertu (303-304 p.), kai kurie pafilosofavimai.
Labai patiko: kad detektyvas – kaimelio.
Gerai: sužaista su vardų pasirinkimu. Labiau – Jurgos, mažiau – Saulės.
Labai patiko: knygos viršelis (dizaineris – Zigmantas Butautis).
Gerai: muzikinis skonis. Roko ir Jurgos, ne Vaštagirio šventės. Bet miestelio šventė yra miestelio šventė "Ir nieko čia jau nebepadarysi..." © Kazys Binkis ir Vytautas Kernagis.
Trūko: daugiau Anties ir Vilko – jų ironijos ir sveiko proto.
Labai trūko: pažado, kad bus tęsinys.
4.2/5✰
Read
May 30, 2026Patiko:
- kad pasakojimas mažas, viena vieta, ant kortos stovi vieno kaimelio likimas, nėra kažkokių postringavimų apie visą pasaulį
- kaip supintas siužetas - turiu vieną kitą klaustuką tam, kaip veiksmas išsirutulioja, bet iš esmės manau, kad ir atsakymai, ir kelias iki jų veikia
- aiški struktūra: ko trūksta personažai, ko jis siekia, kaip situacija blogėja, aiškus vedimas iki kulminacijos, veikėjo išmokstamos pamokos. Labai classic set up, bet it's classic for a reason
- kaip kalba pasikeisdavo pereinant į Lietaus užrašus - įtikino
Mažiau patiko/visai nepatiko:
- knyga galėjo būti kokiu šimtu puslapių trumpesnė neištrinant nė vieno įvykio ar dialogo. Bet nuoširdžiai kas antras sakinys yra per ilgas ir dalinasi informacija, kurios visiškai nereikia. Į pabaigą ta informacija tik trukdo įsijausti.
Keli pavydžiai iš pabaigos, kai pasakojimas jau turėtų kelti max įtampą:
"Kėsus pabandė telefone įsijungti pavežėimo paslaugų programėlę - gal stebuklingai ras bent vieną automobilį netoliese. Nerado. Vaštagiris buvo per toli nuo didžiųjų miestų, kuriuose tokiomis paslaugomis naudojamasi dažniau"
(visa šitai yra irrelevant informacija siužetui. Bet YPAČ paskutinis sakinys. Kodėl knyga man šitai sako?)
"Raktą į užvedimo spynelę Miškinis įkišo tik ketvirtu bandymu, bet tarp automobilių eilių, Kėsaus nuostabai, išlaviravo meistriškai, sureagavo į netikėtai priešais išlindusią „Toyota Auris" ir tinkamu momentu įsiliejo į šventę paliekančių mašinų srautą. Tiesa, išsukant iš Vaštagirio į tarpmiestinį kelią, fordas kartą užgeso ir vos nesukėlė avarijos."
(kokie ilgi sakiniai, kaip viskas susipynę - o prasmės iš to nulis. Koks man skirtumas, ar išlindo Toyota Auris ar bet kokia kita mašina)
"„Winston" pakelį Kėsus rado kišenėje prie krūtinės, o žiebtuvėlis buvo simboliškai įsitaisęs švarko ertmėje šalia kepenų. Pridegęs cigaretę, kelis dūmus pirmiausia įtraukė pats - dozė nikotino nervams nuraminti dabar tikrai nepakenks. Tada įbruko ją Miškiniui tarp dantų – tas buvo pratęs rūkyti neišsiimdamas cigaretės iš burnos."
(abiejuose sakiniuose informacija po brūkšnio yra ne tik nereikalinga, bet tik atitolina nuo skaitomų įvykių. Nu nereikia viso to, plyz. Čia kaip rašyti: Detektyvas užsiverė viskio - paėmė dešine ranka, nes buvo dešiniarankis, o išmaukė greitai, nes viskį mėgo labiau už degtinę.)
- gyvūnai. Labai gera mintis perkelti vidinius personažo dialogos į įsivaizduojamų gyvūnų lūpas. Bet kad jie toli gražu ne visada perkelti. Kėsus vis tiek vis mąsto, gal taip, gal anaip. Susikurtas geras įrankis tuos vidinius pliurpalus paversti smagiais dialogais. Ir tada nepasinaudota.
- kad pasakojimas mažas, viena vieta, ant kortos stovi vieno kaimelio likimas, nėra kažkokių postringavimų apie visą pasaulį
- kaip supintas siužetas - turiu vieną kitą klaustuką tam, kaip veiksmas išsirutulioja, bet iš esmės manau, kad ir atsakymai, ir kelias iki jų veikia
- aiški struktūra: ko trūksta personažai, ko jis siekia, kaip situacija blogėja, aiškus vedimas iki kulminacijos, veikėjo išmokstamos pamokos. Labai classic set up, bet it's classic for a reason
- kaip kalba pasikeisdavo pereinant į Lietaus užrašus - įtikino
Mažiau patiko/visai nepatiko:
- knyga galėjo būti kokiu šimtu puslapių trumpesnė neištrinant nė vieno įvykio ar dialogo. Bet nuoširdžiai kas antras sakinys yra per ilgas ir dalinasi informacija, kurios visiškai nereikia. Į pabaigą ta informacija tik trukdo įsijausti.
Keli pavydžiai iš pabaigos, kai pasakojimas jau turėtų kelti max įtampą:
"Kėsus pabandė telefone įsijungti pavežėimo paslaugų programėlę - gal stebuklingai ras bent vieną automobilį netoliese. Nerado. Vaštagiris buvo per toli nuo didžiųjų miestų, kuriuose tokiomis paslaugomis naudojamasi dažniau"
(visa šitai yra irrelevant informacija siužetui. Bet YPAČ paskutinis sakinys. Kodėl knyga man šitai sako?)
"Raktą į užvedimo spynelę Miškinis įkišo tik ketvirtu bandymu, bet tarp automobilių eilių, Kėsaus nuostabai, išlaviravo meistriškai, sureagavo į netikėtai priešais išlindusią „Toyota Auris" ir tinkamu momentu įsiliejo į šventę paliekančių mašinų srautą. Tiesa, išsukant iš Vaštagirio į tarpmiestinį kelią, fordas kartą užgeso ir vos nesukėlė avarijos."
(kokie ilgi sakiniai, kaip viskas susipynę - o prasmės iš to nulis. Koks man skirtumas, ar išlindo Toyota Auris ar bet kokia kita mašina)
"„Winston" pakelį Kėsus rado kišenėje prie krūtinės, o žiebtuvėlis buvo simboliškai įsitaisęs švarko ertmėje šalia kepenų. Pridegęs cigaretę, kelis dūmus pirmiausia įtraukė pats - dozė nikotino nervams nuraminti dabar tikrai nepakenks. Tada įbruko ją Miškiniui tarp dantų – tas buvo pratęs rūkyti neišsiimdamas cigaretės iš burnos."
(abiejuose sakiniuose informacija po brūkšnio yra ne tik nereikalinga, bet tik atitolina nuo skaitomų įvykių. Nu nereikia viso to, plyz. Čia kaip rašyti: Detektyvas užsiverė viskio - paėmė dešine ranka, nes buvo dešiniarankis, o išmaukė greitai, nes viskį mėgo labiau už degtinę.)
- gyvūnai. Labai gera mintis perkelti vidinius personažo dialogos į įsivaizduojamų gyvūnų lūpas. Bet kad jie toli gražu ne visada perkelti. Kėsus vis tiek vis mąsto, gal taip, gal anaip. Susikurtas geras įrankis tuos vidinius pliurpalus paversti smagiais dialogais. Ir tada nepasinaudota.
June 24, 2026
Nenuspėjamas detektyvas Lietuvos kaime su unikaliu mitologijos prieskoniu, partizanų istorijos gija, smagiais nematomais draugais ir stipriomis moterų veikėjomis. Knyga turi daug privalumų, tačiau visa konstrukcija kažkokia dirbtina, lyg AI sukurta, pasigedau literatūrinio grožio, unikalios pasakojimo spalvos, norėjosi mažiau šiuolaikinės influenceriškos stilistikos intarpų. 3,5 ⭐️
December 9, 2025
Kokia faina knyga! Tokia… gana paprasta, bet taip pagauliai parašyta, ir taip smagu buvo skaityti, kad nesinori net narstyti po kaulelį. Na, gal tik truputį, nes kaip gi aš be to.
Šis miestelio detektyvas mus nukelia į išgalvotą Kalniškio kaimelį, kuriame visi vieni kitus pažįsta. Niekur nepasislėpsi, nes tai kas nors užuolaidą atitrauks, kad žvilgtelt, tai paskalas sunešios greičiau, nei spėsi pareiti namo. Pagrindinis veikėjas – Rokas Kėsus – čia atsibeldžia vasaroti ir gydytis sudaužytos širdies. Rokas trokšta pabėgti nuo miesto ir apsistoja prieš septynerius metus mirusio draugo namuose, o jam duris plačiai atveria jo mama. Tačiau pabėgimas komplikuojasi: tiek Rokas, tiek kiti kaimelio gyventojai ima gauti keistus laiškus, pasirašytus paties velnio, o netrukus ima dėtis keisti dalykai.
Visų pirma, man labai patiko Vilkas ir Antis. Be šių personažų romanas būtų perpus silpnesnis. Jie čia įnešė ir chaoso, ir tvarkos vienu metu. O jau Anties sarkazmas, skaičiau, krizenau. Nelabai norisi daugiau apie juos atskleisti, kai skaitysite, patys suprasit.
Ir pasikapstykim. Nežinau, tikrai nežinau ar reikėjo tiek daug visko apie Roko gyvenimą Vilniuje ir visos tos meilės. Nesu tikra. Tarsi suprantu norą paaiškinti Roko skausmą, bet man pasirodė, kad ėmus kapstytis po miestelio paslaptis bei atsiradus Jurgai, skausmas pats savaime kažkur dingo, prigeso, susilpnėjo. Tas nuolatinis priminimas pasirodė kiek dirbtinis. Rokas pats dėmesį skyrė „tyrimui“, o štai skaitytojui reikėjo keliauti laiku ir kapanotis po jo praeitį.
Įdomus niuansas – aš neatspėjau, kas kaimelyje užkūrė visą pasiutpolkę. Net nenumaniau. Tai riebus pliusas už tai, kad tik paskutinę minutę, jau Rokui artėjant prie ežero man susidėliojo visi taškai.
Itin įdomi pasirodė partizanų linija, romane įpinta mitologija, juk visiškai aiškus ir Jurgos vardo parinkimas. Kaip sakoma, velnias juk slypi detalėse. Smagus detektyvas. Gal kiek painoka, tačiau kai jau viską išgliaudai, lieka geras įspūdis.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretosknygos.lt
Šis miestelio detektyvas mus nukelia į išgalvotą Kalniškio kaimelį, kuriame visi vieni kitus pažįsta. Niekur nepasislėpsi, nes tai kas nors užuolaidą atitrauks, kad žvilgtelt, tai paskalas sunešios greičiau, nei spėsi pareiti namo. Pagrindinis veikėjas – Rokas Kėsus – čia atsibeldžia vasaroti ir gydytis sudaužytos širdies. Rokas trokšta pabėgti nuo miesto ir apsistoja prieš septynerius metus mirusio draugo namuose, o jam duris plačiai atveria jo mama. Tačiau pabėgimas komplikuojasi: tiek Rokas, tiek kiti kaimelio gyventojai ima gauti keistus laiškus, pasirašytus paties velnio, o netrukus ima dėtis keisti dalykai.
Visų pirma, man labai patiko Vilkas ir Antis. Be šių personažų romanas būtų perpus silpnesnis. Jie čia įnešė ir chaoso, ir tvarkos vienu metu. O jau Anties sarkazmas, skaičiau, krizenau. Nelabai norisi daugiau apie juos atskleisti, kai skaitysite, patys suprasit.
Ir pasikapstykim. Nežinau, tikrai nežinau ar reikėjo tiek daug visko apie Roko gyvenimą Vilniuje ir visos tos meilės. Nesu tikra. Tarsi suprantu norą paaiškinti Roko skausmą, bet man pasirodė, kad ėmus kapstytis po miestelio paslaptis bei atsiradus Jurgai, skausmas pats savaime kažkur dingo, prigeso, susilpnėjo. Tas nuolatinis priminimas pasirodė kiek dirbtinis. Rokas pats dėmesį skyrė „tyrimui“, o štai skaitytojui reikėjo keliauti laiku ir kapanotis po jo praeitį.
Įdomus niuansas – aš neatspėjau, kas kaimelyje užkūrė visą pasiutpolkę. Net nenumaniau. Tai riebus pliusas už tai, kad tik paskutinę minutę, jau Rokui artėjant prie ežero man susidėliojo visi taškai.
Itin įdomi pasirodė partizanų linija, romane įpinta mitologija, juk visiškai aiškus ir Jurgos vardo parinkimas. Kaip sakoma, velnias juk slypi detalėse. Smagus detektyvas. Gal kiek painoka, tačiau kai jau viską išgliaudai, lieka geras įspūdis.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretosknygos.lt
March 22, 2026
Simpatiškas lietuviškas kaimo detektyvas.
Simpatiškas, nes patiko jo veikėjai - Rokas su įsivaiduojamais antimi ir vilku (nors prieš pradėdama skaityti buvau skeptiška dėl tokios idėjos, bet tai buvo vieni geriausių ir smagiausių momentų knygoje) bei kaimo filosofas Miškinis. Taip pat patiko jaukus Kalniškio kaimas, kuriame pagal geriausias "mažo miestelio" detektyvų tradicijas viena po kito pasipylė žmogžudystės, ir puiki idėja - įterpti partizanų istoriją, susiejančią kaimo praeitį su dabartimi.
Į pabaigą nusikaltimo motyvas atrodė truputį pritemptas, buvo nereikalingų šalutinių intarpų, bet bendro įspūdžio man tai negadino, todėl mielai skaityčiau apie kitus Roko ir jo įsivaizduojamų draugų nuotykius.
Simpatiškas, nes patiko jo veikėjai - Rokas su įsivaiduojamais antimi ir vilku (nors prieš pradėdama skaityti buvau skeptiška dėl tokios idėjos, bet tai buvo vieni geriausių ir smagiausių momentų knygoje) bei kaimo filosofas Miškinis. Taip pat patiko jaukus Kalniškio kaimas, kuriame pagal geriausias "mažo miestelio" detektyvų tradicijas viena po kito pasipylė žmogžudystės, ir puiki idėja - įterpti partizanų istoriją, susiejančią kaimo praeitį su dabartimi.
Į pabaigą nusikaltimo motyvas atrodė truputį pritemptas, buvo nereikalingų šalutinių intarpų, bet bendro įspūdžio man tai negadino, todėl mielai skaityčiau apie kitus Roko ir jo įsivaizduojamų draugų nuotykius.
December 20, 2025
4,5! Bet tikrai tokia lietuviška A. Christie :) Ir mitologijos, ir istorijos, ir tikro lietuviško kaimo, ir Vilniaus hipsterių - nieko netrūksta. Tekstas pagavus, nesinori knygos padėti, tad vėlai vakare pradėjusi anksti kilau, kad baigčiau. Jaučiuosi kaip pažiūrėjusi gerą filmą, kurio veiksmas vyksta kažkur Lietuvos viduryje, kokių dvidešimties trobų kaime.
Čiupkit ir mėgaukitės.
Čiupkit ir mėgaukitės.
March 24, 2026
Skaitant niekaip neapleido mintis, kad knyga parašyta šešiolikmečio šešiolikmečiams… kaip ir miela (man patiko Vilkas ir ypač Antis, gyvenantys Roko galvoje), kaip ir jauki (tas lietuviškas kaimas..), bet tokia sujaukta ir striginėjanti. Truputį kentėjau skaitydama.
April 12, 2026
Labai labai gerai.
Sklandus pasakojimas, daug šmaikščių momentų, o svarbiausia - vaizdinga kalba.
Pirma autoriaus knyga!
Lauksiu dar :)
4,8 / 5,0
Sklandus pasakojimas, daug šmaikščių momentų, o svarbiausia - vaizdinga kalba.
Pirma autoriaus knyga!
Lauksiu dar :)
4,8 / 5,0
May 21, 2026
Privertė susimąstyt, kad ir aš turiu Antį ir Vilką.
Labai smagiai susiskaitė. Perskaičius net pasidarė gaila, kad baigėsi. Tie kabliukai skyrių pabaigose verčiantys perskaityt dar vieną skyrių xD
Gražiai susukti dabarties įvykiai, prisiminimai ir partizanų laiškai.
Nors keliose vietose skaitant iškart buvo sunku pasakyt kur veikėjo atsiminimai, o kur dabartis, bet ir realiam gyvenime tai persipina, todėl per daug nepykau.
Pradžiai buvo neįprasta skaityti su anglicizmais ir tiesiog angliškais žodžiais šian bei ten, bet tai pridėjo gyvumo dialogams, nes visgi tokia dabartinė kalba. Todėl įpratus tapo, net lengviau įsijausti, kad knygos istorija nutiko šiomis dienomis.
Patiko pagauti referencus ar netgi skaitant turėti tas pačias mintis, kurias po to perskaitai už kelių sakinių (pvz.: KMT).
Vietomis atrodė, kad net per daug sutapatinau save su pagrindiniu veikėju, per daug jame įžvelgiau savęs. Bet gal tai ir leido geriau pasimėgauti knyga ir kažkiek pamatyt save iš šono.
Pirma pusė knygos 5/5.
Antra pusė banguotai tarp 3 ir 4 /5.
Vietomis sakiniai buvo per daug painūs ir nereikalingai sudėtingi. Tuo pačiu keliose vietose užkliuvo sakiniai kurie buvo komiškai per ilgi.
Pabaigos gal ir norėjau šiek tiek kitokios ir norėjosi daugiau aiškumo keliais klausimais. Bet priimu, pabaigą kokia buvo, ir gal čia lieka galimybė tęsiniui? Bet bijau, kad tesiny nebūtų tokios mitologijos... ugh. Sunku.
Bet ždž, kaimas, Vilnius, mitologija ir detektyvas labai gražiai susiliejo į vieną. Tikiuosi dar kart perskaityt liepą nuvažiavus į kaimą.
Labai smagiai susiskaitė. Perskaičius net pasidarė gaila, kad baigėsi. Tie kabliukai skyrių pabaigose verčiantys perskaityt dar vieną skyrių xD
Gražiai susukti dabarties įvykiai, prisiminimai ir partizanų laiškai.
Nors keliose vietose skaitant iškart buvo sunku pasakyt kur veikėjo atsiminimai, o kur dabartis, bet ir realiam gyvenime tai persipina, todėl per daug nepykau.
Pradžiai buvo neįprasta skaityti su anglicizmais ir tiesiog angliškais žodžiais šian bei ten, bet tai pridėjo gyvumo dialogams, nes visgi tokia dabartinė kalba. Todėl įpratus tapo, net lengviau įsijausti, kad knygos istorija nutiko šiomis dienomis.
Patiko pagauti referencus ar netgi skaitant turėti tas pačias mintis, kurias po to perskaitai už kelių sakinių (pvz.: KMT).
Vietomis atrodė, kad net per daug sutapatinau save su pagrindiniu veikėju, per daug jame įžvelgiau savęs. Bet gal tai ir leido geriau pasimėgauti knyga ir kažkiek pamatyt save iš šono.
Pirma pusė knygos 5/5.
Antra pusė banguotai tarp 3 ir 4 /5.
Vietomis sakiniai buvo per daug painūs ir nereikalingai sudėtingi. Tuo pačiu keliose vietose užkliuvo sakiniai kurie buvo komiškai per ilgi.
Pabaigos gal ir norėjau šiek tiek kitokios ir norėjosi daugiau aiškumo keliais klausimais. Bet priimu, pabaigą kokia buvo, ir gal čia lieka galimybė tęsiniui? Bet bijau, kad tesiny nebūtų tokios mitologijos... ugh. Sunku.
Bet ždž, kaimas, Vilnius, mitologija ir detektyvas labai gražiai susiliejo į vieną. Tikiuosi dar kart perskaityt liepą nuvažiavus į kaimą.
March 24, 2026
Smagi knyga, tikrai. Visko čia yra - ir mitologijos, ir pokario istorijos, ir Vilniaus hipsterių aktualijų, ir meilės,ir ES fondų įsisavinimo schemų. Gal vietom kiek ištempta, gal kažkur per daug aiškinimo apie istorijas ar filosofavimo. Bet tas nebuvo įkyru ir skaityti netrukdė. Visai tinkantis vasaros atostogoms kūrinys.
Bet aš nebūčiau aš, jei nerasčiau kokios nors smukmenos prisikabinti. Ir kokios nors labai specifinės. Tai važiuojam, Džesika, parantinti.
Šįkart užkliuvo trisdešimtmečių susendinimas.
Pavyzdžiui kelios citatos:
Apie vieną iš merginų: "regis, artėjo link trisdešimties, tačiau tai nepakenkė nei lygiai odai, nei grakščioms formoms"
Kitai veikėjai trisdešimt aštuoneri, o va ką ji apie save mano: "Tačiau pastaruoju metu veide ryškėjančios raukšlės pradėjo kelti nerimą. Ji dar ne tokia sena"
Apie vieną iš vyrukų: "Net įpusėjus ketvirtą dešimtį, šie bruožai leido fotografui žavėti savės paieškose įstrigusias Vilniaus barų lankytojas".
Kamon people are you flipping kidding me? Ar autorius yra matęs realų keturiasdešimtmetį jo natūralioje aplinkoje? Apie čiut jaunesnius net nekalbu. Bet dabar man yra 42, dar niekada oda nebuvo tokios geros būklės, taip gerai nesijaučiau savo kūne ir nebuvau tokioje draugystėje su savimi. O čia toks pyst šlapia paklode per veidą, kad artėjančiai link trisdešimtemčio merginai oda jau turėtų būti kažkokia išduodanti amžių. Kaip blemba? Tokio amžiaus merginos vis dar spuogų turi, jei ką. Apie sportinę formą net nekalbant.
Pasižiūri į autoriaus gimimo metus, pasidaro kiek aiškiau (kai man artėjo trisdešimtmetis, irgi buvo baisu ir atrodė kad jau ojoj tuoj gyvenimas baigsis). Bet tam yra redaktoriai, kad tokias smulkmenas autoriui paaiškintų.
O kadangi mano darbas yra prisiknisinėti ir ieškoti nelogiškų vietų, tai dar viena, kuri man visiškai nepatiko. Miškinis savo trobos anei garažo nerakina, bet medžioklės trobelę (kuri, tikėtina, yra absoliučiai tuščia) - užrakina. Ir dar yra du raktų komplektai. Kodėl? Nelogiška? Nelogiška.
Ir dar turiu įtarimą, kad Vaštagiris yra Troškūnai.
Bet aš nebūčiau aš, jei nerasčiau kokios nors smukmenos prisikabinti. Ir kokios nors labai specifinės. Tai važiuojam, Džesika, parantinti.
Šįkart užkliuvo trisdešimtmečių susendinimas.
Pavyzdžiui kelios citatos:
Apie vieną iš merginų: "regis, artėjo link trisdešimties, tačiau tai nepakenkė nei lygiai odai, nei grakščioms formoms"
Kitai veikėjai trisdešimt aštuoneri, o va ką ji apie save mano: "Tačiau pastaruoju metu veide ryškėjančios raukšlės pradėjo kelti nerimą. Ji dar ne tokia sena"
Apie vieną iš vyrukų: "Net įpusėjus ketvirtą dešimtį, šie bruožai leido fotografui žavėti savės paieškose įstrigusias Vilniaus barų lankytojas".
Kamon people are you flipping kidding me? Ar autorius yra matęs realų keturiasdešimtmetį jo natūralioje aplinkoje? Apie čiut jaunesnius net nekalbu. Bet dabar man yra 42, dar niekada oda nebuvo tokios geros būklės, taip gerai nesijaučiau savo kūne ir nebuvau tokioje draugystėje su savimi. O čia toks pyst šlapia paklode per veidą, kad artėjančiai link trisdešimtemčio merginai oda jau turėtų būti kažkokia išduodanti amžių. Kaip blemba? Tokio amžiaus merginos vis dar spuogų turi, jei ką. Apie sportinę formą net nekalbant.
Pasižiūri į autoriaus gimimo metus, pasidaro kiek aiškiau (kai man artėjo trisdešimtmetis, irgi buvo baisu ir atrodė kad jau ojoj tuoj gyvenimas baigsis). Bet tam yra redaktoriai, kad tokias smulkmenas autoriui paaiškintų.
O kadangi mano darbas yra prisiknisinėti ir ieškoti nelogiškų vietų, tai dar viena, kuri man visiškai nepatiko. Miškinis savo trobos anei garažo nerakina, bet medžioklės trobelę (kuri, tikėtina, yra absoliučiai tuščia) - užrakina. Ir dar yra du raktų komplektai. Kodėl? Nelogiška? Nelogiška.
Ir dar turiu įtarimą, kad Vaštagiris yra Troškūnai.
January 18, 2026
Prisipažinsiu, detektyvą skaičiau senokai. Bet užkabino pavadinimas, viršelis, ir kai kurios knygos išleidimo aplinkybės. Tad kibau skaityti.
Sudorojau per vos kelias dienas, skaitėsi lengvai ir neprailgo. Labai patiko knygos lietuviškumas, pradedant fishy politikais ir prasigėrusiais kaimo diedais, ir baigiant išpindėjusiu Vilniaus jaunimu. Kaip ir daug savo kartos žmonių, vaikystėje dar teko susidurti su kaimu, o vėliau jau gyventi sostinėje, tad ta kaimo/miesto priešprieša buvo pažįstama ir įtikinama.
Nustebau išvydusi tokias frazes kaip "Press F to pay respects". Ir be jokios išnašos! Atrodo, knyga parašyta mano amžiaus/burbulo žmonėms, nes supratau ir šitą reference, ir kitas. Tai prisidėjo prie jausmo, kad veikėjas – mano bendraamžis, o veiksmas vyksta dabartyje.
Visgi apie angliškų žodžių kaišiojimą... Taip, tai tikroviška, taip tikrai mes šnekam. Nors man skaityti tą "jaunimo" kalbą nėra malonu, bet vardan realizmo manau galima atleisti.
Patiko partizanai ir viskas apie juos.
Iš to kas nepatiko, tai kartais veiksmas peršoka per staigiai, ar tai vieta, ar laiku, ar veikėjo perspektyva, reikia šiek tiek per daug laiko, kad susigaudyti, ar čia vis dar žiūrime iš Roko perspektyvos, ar čia flashback, ir pan.
Taip pat buvo vietų kai nepatikėjau veikėjų poelgiais ar motyvacijomis.
Man asmeniškai neužkliuvo tos meilės istorijos, ar kažkiek daugiau veikėjo emocijų, ar lyrinių nuklydimų. Juk Rokas rašytojas, kaip kitaip! Vilkas ir Antis taip pat patiko, vis bandžiau nuspręsti, ar čia ADHD metafora, ar tiesiog taip man pasirodė.
4/5, skaityčiau ir tęsinį/kitas rašytojo knygas
Sudorojau per vos kelias dienas, skaitėsi lengvai ir neprailgo. Labai patiko knygos lietuviškumas, pradedant fishy politikais ir prasigėrusiais kaimo diedais, ir baigiant išpindėjusiu Vilniaus jaunimu. Kaip ir daug savo kartos žmonių, vaikystėje dar teko susidurti su kaimu, o vėliau jau gyventi sostinėje, tad ta kaimo/miesto priešprieša buvo pažįstama ir įtikinama.
Nustebau išvydusi tokias frazes kaip "Press F to pay respects". Ir be jokios išnašos! Atrodo, knyga parašyta mano amžiaus/burbulo žmonėms, nes supratau ir šitą reference, ir kitas. Tai prisidėjo prie jausmo, kad veikėjas – mano bendraamžis, o veiksmas vyksta dabartyje.
Visgi apie angliškų žodžių kaišiojimą... Taip, tai tikroviška, taip tikrai mes šnekam. Nors man skaityti tą "jaunimo" kalbą nėra malonu, bet vardan realizmo manau galima atleisti.
Patiko partizanai ir viskas apie juos.
Iš to kas nepatiko, tai kartais veiksmas peršoka per staigiai, ar tai vieta, ar laiku, ar veikėjo perspektyva, reikia šiek tiek per daug laiko, kad susigaudyti, ar čia vis dar žiūrime iš Roko perspektyvos, ar čia flashback, ir pan.
Taip pat buvo vietų kai nepatikėjau veikėjų poelgiais ar motyvacijomis.
Man asmeniškai neužkliuvo tos meilės istorijos, ar kažkiek daugiau veikėjo emocijų, ar lyrinių nuklydimų. Juk Rokas rašytojas, kaip kitaip! Vilkas ir Antis taip pat patiko, vis bandžiau nuspręsti, ar čia ADHD metafora, ar tiesiog taip man pasirodė.
4/5, skaityčiau ir tęsinį/kitas rašytojo knygas
May 3, 2026
Mieste gal ir nebetiki velniais, bet aš dar ir kaip tikiu Kostu. Šviesiu rytojumi niekad netikėjau, bet Kostu , velniai rautų, tikiu.
Šie metai, literatūrine prasme, man labai vykę. Vis kliūnu už kažko naujo, mano kukliai personai neatrasto. Mėgaujuosi kiekvienu metaforiniu grėbliu į veidą. Bet turiu problemą. Ne, pas močiutę musės negyvena. Tikiuosi. Rojuje yra musių? Ne, negali būt. Ar buvote kada sutikę, krikščioniška prasme, gerą musę? ... Chem... Persiprašau. Grįžtu. Mano problema susijusi su tuo, kad atradęs kažkokį naują šedevrą, kaip normalus homo sapiens, noriu perskaityt ir kitus autoriaus kūrinius. Galvojate, kas negerai, nori – skaityk. O problema, mano mielieji Vatsonai, elementari - nauji rašytojai per lėtai leidžia knygas!
Šiuo atveju, visiškai tas pats. Suvalgiau knygą. Skanu. Laaaabai skanu. Noriu dar. Daugiau nėra... Kostai, blemba, kaip taip galėjai pasielgti su mano trapia širdele, niekše...
Knyga – suknistai myliu Antį. Vilkas taip pat nieko. Niekad nemėgau proto balso (matos iš šis recenzijos, ne?), bet Vilkas man netrukdo. Pats Rokas... Kartais knisa, ne tiek, kiek Jurga, vis gi, knisa. Bet knyga - puiki. Siužetas – labai skanu. Keli veikėjai – delikatesas. Viskas man čia tiko ir patiko. Išskyrus tai, kad likau alkanas. Man nusišikt, ar kada nors Rokas Kėsus vėl jausis laimingas. Man svarbu, kad gaučiau dar vieną skanėsto porciją.
Girdi, Kostai? Pageidautina – 2 iš karto. Kol mėgausiuosi, turėsi laiko padirbėti prie sekančių rašinių. Net nesvarstau galimybės, kad nerašysi. Net nebandyk. Susipyksim.
11/10
Šiandien negerkit!
Šie metai, literatūrine prasme, man labai vykę. Vis kliūnu už kažko naujo, mano kukliai personai neatrasto. Mėgaujuosi kiekvienu metaforiniu grėbliu į veidą. Bet turiu problemą. Ne, pas močiutę musės negyvena. Tikiuosi. Rojuje yra musių? Ne, negali būt. Ar buvote kada sutikę, krikščioniška prasme, gerą musę? ... Chem... Persiprašau. Grįžtu. Mano problema susijusi su tuo, kad atradęs kažkokį naują šedevrą, kaip normalus homo sapiens, noriu perskaityt ir kitus autoriaus kūrinius. Galvojate, kas negerai, nori – skaityk. O problema, mano mielieji Vatsonai, elementari - nauji rašytojai per lėtai leidžia knygas!
Šiuo atveju, visiškai tas pats. Suvalgiau knygą. Skanu. Laaaabai skanu. Noriu dar. Daugiau nėra... Kostai, blemba, kaip taip galėjai pasielgti su mano trapia širdele, niekše...
Knyga – suknistai myliu Antį. Vilkas taip pat nieko. Niekad nemėgau proto balso (matos iš šis recenzijos, ne?), bet Vilkas man netrukdo. Pats Rokas... Kartais knisa, ne tiek, kiek Jurga, vis gi, knisa. Bet knyga - puiki. Siužetas – labai skanu. Keli veikėjai – delikatesas. Viskas man čia tiko ir patiko. Išskyrus tai, kad likau alkanas. Man nusišikt, ar kada nors Rokas Kėsus vėl jausis laimingas. Man svarbu, kad gaučiau dar vieną skanėsto porciją.
Girdi, Kostai? Pageidautina – 2 iš karto. Kol mėgausiuosi, turėsi laiko padirbėti prie sekančių rašinių. Net nesvarstau galimybės, kad nerašysi. Net nebandyk. Susipyksim.
11/10
Šiandien negerkit!
April 17, 2026
<...>Vilniuje sekmadienio rytą žmonės stengiasi vengti veidrodžių, nes bijo to, ką juose gali išvysti.<...>Vengia pažvelgti į kitą lovos pusę, nes ten padėtis gali būti dar prastesnė už veidrodį.<...>
Net neįpusėjęs romano jau galvojau, kokias panegirikas skelsiu čia "Velniams":
- už painumą ir detalių suvedimą;
- už pakankamai subalansuotą detektyvinę ašį, kurios viename gale yra "kaip", o kitame "kodėl";
- už (mano galva) visai gražius ir jaukius stereotipus;
- už Antį ir Vilką, nes nu tikrai originalu. Ir juokinga!
Yra už ką "Velniams" duoti ir velnių, pvz. Mykolinės būna rugsėjo gale. Čia toks menkniekis, bet labai jau lengvai faktologiškai patikrinamas. Personažų išplėtojimas irgi ne be trūkumų: kas per paukštis ta Jurga, man taip ir nesusivedė galai. Nušvitimo momentas irgi galėjo būti labiau pašlifuotas, nes jis god-damn-it buvo lauktas beveik 300 puslapių.
Ir ne! Nesakysiu, kad romanas kaip lietuviškas, tai geras. Ar kaip debiutinis 28-erių rašytojo, tai neblogas. Romanas smagus page-turneris ir be visų tų "kaip".
Sveikinu rašytoją ir kai kuria prasme kolegą su tokiu pasiekimu.
9/10 sutrikusių, bet gudrių jaunuolių.
Net neįpusėjęs romano jau galvojau, kokias panegirikas skelsiu čia "Velniams":
- už painumą ir detalių suvedimą;
- už pakankamai subalansuotą detektyvinę ašį, kurios viename gale yra "kaip", o kitame "kodėl";
- už (mano galva) visai gražius ir jaukius stereotipus;
- už Antį ir Vilką, nes nu tikrai originalu. Ir juokinga!
Yra už ką "Velniams" duoti ir velnių, pvz. Mykolinės būna rugsėjo gale. Čia toks menkniekis, bet labai jau lengvai faktologiškai patikrinamas. Personažų išplėtojimas irgi ne be trūkumų: kas per paukštis ta Jurga, man taip ir nesusivedė galai. Nušvitimo momentas irgi galėjo būti labiau pašlifuotas, nes jis god-damn-it buvo lauktas beveik 300 puslapių.
Ir ne! Nesakysiu, kad romanas kaip lietuviškas, tai geras. Ar kaip debiutinis 28-erių rašytojo, tai neblogas. Romanas smagus page-turneris ir be visų tų "kaip".
Sveikinu rašytoją ir kai kuria prasme kolegą su tokiu pasiekimu.
9/10 sutrikusių, bet gudrių jaunuolių.
February 2, 2026
Esu sužavėta siužeto vystymu, detalumu, pynėmis įvairiomis temomis, kaip partizanai, regionų politika, bažnyčios įtaka, miesto kultūra, kaimo bendruomenė, mitologija, tačiau kažkas neduoda ramybės iki galo. Pavyko išlaikyti intrigą, apgyvendinti įtikinamus personažus, bet kažkurios dalies buvo perdaug arba kažko visai nereikėjo. Suprantu, kad miglotas ir nesusigulėjęs įvertinimas, galbūt pridėsiu, kai turėsiu ką.
March 15, 2026
Kokia gera knyga! Tas šiuolaikiškumo prieskonis, susipynęs su mitologija ir partizanų istorijomis, - labai labai!
Didžiausią įspūdį paliko Antis ir Vilkas. Filosofiniai klausimai ir pamąstymai labai praturtino šią knygą. Besišypsodama ir vis pritardama suvokiau, kad daug tos Anties ir Vilko turiu savyje… O gal net ir šalia. Turbūt visi turime, tik kiekvienas tai vizualizuojame skirtingai.
Griebkit, skaitykit. Ačiū, Kostai.
Didžiausią įspūdį paliko Antis ir Vilkas. Filosofiniai klausimai ir pamąstymai labai praturtino šią knygą. Besišypsodama ir vis pritardama suvokiau, kad daug tos Anties ir Vilko turiu savyje… O gal net ir šalia. Turbūt visi turime, tik kiekvienas tai vizualizuojame skirtingai.
Griebkit, skaitykit. Ačiū, Kostai.
December 29, 2025
Labai smagiai susiskaitė. Net nepamenu, kad taip lengvai lietuvių autoriaus knyga skrietų. Reikia dažniau rinktis lietuvišką literatūrą. Tikrai gera buvo gaudyti lietuviškus, Vilniaus referensus. Daug kas patiko, keletas dalykų užkliuvo, bet šiaip - lauksiu kitų Kosto knygų, labai tikiuosi jų bus. Pasakysiu, kaip žmona sakydavo žiūrėdama Kas ir kodėl? - Kostas tikras šaunuolis.
December 18, 2025
Jaukus, šiuolaikiškas detektyvas, primenantis laikus, kai negalėdavau atsiplėšti nuo Šerloko nuotykių, tik šį kartą su herojumi labiau tapatinuos. Keturios žvaigždutės tik tam, kad autorius neužmigtų ant laurų.
March 8, 2026
4.5/5
Antis - mano spirit animal 🙏
Antis - mano spirit animal 🙏
June 9, 2026
Pabaigiau. Pastangų prireikė. Bet. Įsimylėjau Antį, nors su metais vis dažniau aplanko Vilkas. Patikėjau partizanų istorija. Buvau jsitikinusi, kad pabaigą atspėjau pradžioje. Bet atomazga nustebino. Kelis kartus. Kaip debiutas - patiko.
January 28, 2026
• Kaimelio detektyvas? Neskaitau detektyvų. Baltų mitologija? Visiškai ne mano. Partizanų istorijos? Dar labiau ne man. Tai kodėl aš kartu su Roku Kėsumi leidausi į Kalniškį murkdytis Velnio akyje – bala žino (o galbūt net ir pati bala nežino). Betgi kaip buvo gerai!
⠀
Visai nesipriešinau tam, kad ši istorija mane įtrauktų į Kalniškio šeimų buitį, jų tarpusavio santykius ir tragikomiškus konfliktus. Į atnaujintą, iki galo neištirtą prieš septynerius metus įvykusios jaunuolio savižudybės narpliojimą, kaimeliui baimę įvarančias mįslingas dabartines aplinkybes ir nusikaltėlio paieškas. Taip pat į partizaninio karo Kalniškio apylinkėse istorijos fragmentus ir, galiausiai, į seklio vaidmenyje atsidūrusio Roko Kėsaus… galvą, kurioje virė ne ką mažesnė kova.
⠀
Nepaisant žanro ir konteksto, iš šios knygos, lyg kokius šiaudus iš kaimelio šieno kupetos, traukiau tai, kas man knygose patinka labiausiai – keistuoliai veikėjai, kapstymasis savo viduje, savęs pažinimo kelionė. Taip, galbūt Roko dūsavimai ir negalėjimas susitaikyti su jo gyvenime įvykusiu sukrėtimu (kuris jį iš gimtojo Vilniaus ir atginė iki kaimo) kėlė norą šiek tiek jį papurtyti, bet tai už mane visai neblogai atliko jo galvoje įsipatoginę kiti Kėsaus „Aš“.
⠀
Knygą perskaičiau per kelias dienas, nes buvo ir įdomu, ir šmaikštu, ir smalsu. Tas nelėkštas komiškumas taip tiko galvai pravėdinti (nors skaitant buvo kur ją ir pasukti). Buvo tikrai netikėta, kad knyga, kuri iš pirmo žvilgsnio visais savo literatūriniais kampais turėjo man neįtikti, ėmė ir suteikė tiek smagumo.
⠀
Tai knyga, kuri priminė, kodėl kartais verta paimti knygą į rankas, jei „kirba“, ir išeiti iš savo skaitymo komforto zonos.
⠀
(O kas mėgstate ir skaitote detektyvus, ypač atkreipkite dėmesį!).
⠀
Visai nesipriešinau tam, kad ši istorija mane įtrauktų į Kalniškio šeimų buitį, jų tarpusavio santykius ir tragikomiškus konfliktus. Į atnaujintą, iki galo neištirtą prieš septynerius metus įvykusios jaunuolio savižudybės narpliojimą, kaimeliui baimę įvarančias mįslingas dabartines aplinkybes ir nusikaltėlio paieškas. Taip pat į partizaninio karo Kalniškio apylinkėse istorijos fragmentus ir, galiausiai, į seklio vaidmenyje atsidūrusio Roko Kėsaus… galvą, kurioje virė ne ką mažesnė kova.
⠀
Nepaisant žanro ir konteksto, iš šios knygos, lyg kokius šiaudus iš kaimelio šieno kupetos, traukiau tai, kas man knygose patinka labiausiai – keistuoliai veikėjai, kapstymasis savo viduje, savęs pažinimo kelionė. Taip, galbūt Roko dūsavimai ir negalėjimas susitaikyti su jo gyvenime įvykusiu sukrėtimu (kuris jį iš gimtojo Vilniaus ir atginė iki kaimo) kėlė norą šiek tiek jį papurtyti, bet tai už mane visai neblogai atliko jo galvoje įsipatoginę kiti Kėsaus „Aš“.
⠀
Knygą perskaičiau per kelias dienas, nes buvo ir įdomu, ir šmaikštu, ir smalsu. Tas nelėkštas komiškumas taip tiko galvai pravėdinti (nors skaitant buvo kur ją ir pasukti). Buvo tikrai netikėta, kad knyga, kuri iš pirmo žvilgsnio visais savo literatūriniais kampais turėjo man neįtikti, ėmė ir suteikė tiek smagumo.
⠀
Tai knyga, kuri priminė, kodėl kartais verta paimti knygą į rankas, jei „kirba“, ir išeiti iš savo skaitymo komforto zonos.
⠀
(O kas mėgstate ir skaitote detektyvus, ypač atkreipkite dėmesį!).
Read
May 3, 2026Smagus, sumanus, šmaikštus kaimelio detektyvas. Vietom net baisoka skaityti buvo. Atomazga tokia mažai įtikinama. Geriausi personažai - vilkas ir antis, aišku!
January 29, 2026
Must read! Subtili ir brandi knyga. Tekstas skaitosi lengvai, bet palieka gilų kultūrinį ir emocinį įspaudą. Lietuviškumas, tradicijų nuojautos ir meistriškas autoriaus žodžio valdymas čia susijungia į nuostabią knygą, kuri net neabejoju taps lietuvišku literatūriniu palikimu.
Displaying 1 - 30 of 47 reviews