What do you think?
Rate this book
Mieste nebetiki velniais
„...Kalniškio velniui nėra ko bėgti. Jis jau seniai patogiai įsitaisęs visų šio kaimo gyventojų ir svečių galvose. Žinau, kad užsuko ir į jūsiškę.“
„Mieste nebetiki velniais“ – baltų mitologijos velnio figūra paremtas kaimelio detektyvas, kuriame susipina trys laiko plotmės: prieš septynerius metus Kalniškio kaimelyje įvykusi jaunuolio savižudybė, dabartyje siuntinėjami maniakiški laiškai, pasirašyti paties velnio, bei nepaaiškinamos mirtys ir kraupi partizaninio karo Kalniškio apylinkėse istorija. Sykiu tai ir nuo nelaimingų santykių į kaimą pabėgusio vilniečio Roko Kėsaus, kurio galvoje kalbasi skirtingų pažiūrų gyvūnai Antis ir Vilkas, savęs pažinimo kelionė. Galiausiai – kiek komiška diskusija apie miesto ir kaimo, praeities ir dabarties, dievo ir velnio santykį.
„Mieste nebetiki velniais“ – baltų mitologijos velnio figūra paremtas kaimelio detektyvas, kuriame susipina trys laiko plotmės: prieš septynerius metus Kalniškio kaimelyje įvykusi jaunuolio savižudybė, dabartyje siuntinėjami maniakiški laiškai, pasirašyti paties velnio, bei nepaaiškinamos mirtys ir kraupi partizaninio karo Kalniškio apylinkėse istorija. Sykiu tai ir nuo nelaimingų santykių į kaimą pabėgusio vilniečio Roko Kėsaus, kurio galvoje kalbasi skirtingų pažiūrų gyvūnai Antis ir Vilkas, savęs pažinimo kelionė. Galiausiai – kiek komiška diskusija apie miesto ir kaimo, praeities ir dabarties, dievo ir velnio santykį.
336 pages, Hardcover
First published January 1, 2025
24 people are currently reading
321 people want to read
About the author
Kostas Strielkūnas
1 book11 followersKostas Strielkūnas (gim. 1998 Vilniuje) – rašytojas, projektų vadovas, futbolo komentatorius. Yra laimėjęs intelektinį žaidimą „Kas ir kodėl?“, dabar nesėkmingai bando laimėti „Auksinį protą“.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 28 of 28 reviews
December 7, 2025
Rokas Kėsus iš Vilniaus keliauja pagyventi į Kalniškio kaimą, siekdamas pakeisti aplinką ir galbūt kiek apsigydyti nelaimingos meilės paliktas žaizdas. Keliauja ne vienas – jį lydi tik jo galvoje gyvenantys Antis ir Vilkas. O kaimelyje vyksta keisti dalykai. Kažkas, pasirašantis kaip Kalniškio velnias, siuntinėja laiškus, keldamas iš užmaršties prieš septynerius metus nutikusią neaiškią mirtį. Galiausiai ir dabartyje nutinka ne mažiau neaiški mirtis (spoileris – ir ne viena). O čia dar su visu tuo persipina ir partizanų būrio, veikusio apylinkėse, istorija.
Kaip ir rašoma ant viršelio – tikras kaimelio detektyvas. Kaimelis – check, detektyvas – check.
Pakankamai gyva ir smagia kalba parašyta. Ir pati detektyvinė linija (atmetus gal kai kurias motyvacijas) gerai užmegzta ir atmegzta. Bet net nežinau kiek sykių beskaitant norėjosi įjungti Stanislavskį ir balsu rėkt „Netikiu!“. Vietomis pasirodė kiek pernelyg išsiplėsta, vietomis – atvirkščiai, nuskubėta. Ritmas, kaip detektyvui, kažkiek pašlubuoja. Norėjosi daugiau ir Anties su Vilku. Smagi detalė, o atrodė, kad autorius kartais apie ją visai pamiršta, paskui vėl trumpam ištraukia – ir neliko to įspūdžio, kad be jų pasakojimas būtų visai kitoks.
Skaityt neprailgo. Tegul bus kad ir ne patys tvirčiausi keturi iš penkių. Avansas, kurį autorius, tikiuosi, dar atidirbs.
Kaip ir rašoma ant viršelio – tikras kaimelio detektyvas. Kaimelis – check, detektyvas – check.
Pakankamai gyva ir smagia kalba parašyta. Ir pati detektyvinė linija (atmetus gal kai kurias motyvacijas) gerai užmegzta ir atmegzta. Bet net nežinau kiek sykių beskaitant norėjosi įjungti Stanislavskį ir balsu rėkt „Netikiu!“. Vietomis pasirodė kiek pernelyg išsiplėsta, vietomis – atvirkščiai, nuskubėta. Ritmas, kaip detektyvui, kažkiek pašlubuoja. Norėjosi daugiau ir Anties su Vilku. Smagi detalė, o atrodė, kad autorius kartais apie ją visai pamiršta, paskui vėl trumpam ištraukia – ir neliko to įspūdžio, kad be jų pasakojimas būtų visai kitoks.
Skaityt neprailgo. Tegul bus kad ir ne patys tvirčiausi keturi iš penkių. Avansas, kurį autorius, tikiuosi, dar atidirbs.
February 4, 2026
lietuviškas kaimo detektyvas
Buvo smagu per jau seniai neregėtus šalčius pasinerti į vasarišką kaimą, deja, to paties nelabai galiu pasakyti apie svarbesnes turinio dalis.
Autoriaus norą įmaišyti lietuviškų spalvų į žemišką, lengvu humoru pagardintą Mis Marpl istorijų stilių sveikinu, bet jeigu ir pavyko neprofosionalų tyrėją Lietuvos kaime įkurdinti su iš pirmo žvilgsnio labai keistais nusikaltimais, tai - labiau fonas, o visomis kitomis prasmėmis nuo genialių detektyvų karalienės istorijų nutolta gana daug. Christie sugeba išlaikyti paslaptį skaitytojo nemulkindama, o labai stengiantis atsakymą gali sužinoti ir pats, o čia neapsieita be visų klišių, kurių nekenčiu - kai veikėjas žino atsakymą ir išdėsto jį bent du kartus, bet pats tekstas praleidžiamas, o galiausiai paaiškėja, kad tas logiškasis atsakymas stipriai pritemptas. Viena Christie stiprybių yra tai, kad sužinojus atsakymą viskas tobulai sustoja į vietas, o čia iki to vėlgi pritrūko.
Žinoma, nesąžininga šitaip lyginti lietuvių autoriaus debiutą su aukščiausia įmanoma kartele, bet kad jau nugarėlėje nepabijota to vardo parašyti - nesusilaikiau. Pasiteisindama galiu tik pasakyti, kad skaitydama vertinau žemiškesniais standartais ir nepaisant pavyzdžių tie pastebėjimai čia ir aprašyti. Būta, aišku, ir gerų dalykų - spalvingi šalutiniai veikėjai, įdomi pamatinė mintis, o ir iš šiaip tikrai pusė velnio ta knyga. Aš tik nelabai susidraugavau su ne visai tradiciniais pasakojimo būdais ir beprasmiais nelaimingos meilės flashbackais, o iš detektyvinės pusės irgi likau šiek tiek nusivylusi.
Buvo smagu per jau seniai neregėtus šalčius pasinerti į vasarišką kaimą, deja, to paties nelabai galiu pasakyti apie svarbesnes turinio dalis.
Autoriaus norą įmaišyti lietuviškų spalvų į žemišką, lengvu humoru pagardintą Mis Marpl istorijų stilių sveikinu, bet jeigu ir pavyko neprofosionalų tyrėją Lietuvos kaime įkurdinti su iš pirmo žvilgsnio labai keistais nusikaltimais, tai - labiau fonas, o visomis kitomis prasmėmis nuo genialių detektyvų karalienės istorijų nutolta gana daug. Christie sugeba išlaikyti paslaptį skaitytojo nemulkindama, o labai stengiantis atsakymą gali sužinoti ir pats, o čia neapsieita be visų klišių, kurių nekenčiu - kai veikėjas žino atsakymą ir išdėsto jį bent du kartus, bet pats tekstas praleidžiamas, o galiausiai paaiškėja, kad tas logiškasis atsakymas stipriai pritemptas. Viena Christie stiprybių yra tai, kad sužinojus atsakymą viskas tobulai sustoja į vietas, o čia iki to vėlgi pritrūko.
Žinoma, nesąžininga šitaip lyginti lietuvių autoriaus debiutą su aukščiausia įmanoma kartele, bet kad jau nugarėlėje nepabijota to vardo parašyti - nesusilaikiau. Pasiteisindama galiu tik pasakyti, kad skaitydama vertinau žemiškesniais standartais ir nepaisant pavyzdžių tie pastebėjimai čia ir aprašyti. Būta, aišku, ir gerų dalykų - spalvingi šalutiniai veikėjai, įdomi pamatinė mintis, o ir iš šiaip tikrai pusė velnio ta knyga. Aš tik nelabai susidraugavau su ne visai tradiciniais pasakojimo būdais ir beprasmiais nelaimingos meilės flashbackais, o iš detektyvinės pusės irgi likau šiek tiek nusivylusi.
March 4, 2026
Kalis Bliumkvistas užaugo ir toliau daro tą patį.
Aš turbūt neskaičius nei vienos Agatha Christie knygos, tačiau ne kartą skaičiau visus Didžiojo seklio Bliumkvisto nuotykius ir galiu pasveikint autorių, panaudojusį tą patį, ką padarė vienas iš jo veikėjų - tęsinius rašyti tikrai lengviau, net jei kitoje šalyje ir kitais vardais.
Nepaisant visų kraujų, nelaimingų meilių ir paties veikėjo kvailumo išėjo tikrai smagi ir šilta knyga. Kai kurios vietos atrodė pritemptos (), galutinio išsisprendimo iki galo turbūt ir nesupratau, kai kurių veikėjų motyvai tokie šiaip sau, bet visumoj skaityti buvo pramoga, o ne erzulys.
Aš turbūt neskaičius nei vienos Agatha Christie knygos, tačiau ne kartą skaičiau visus Didžiojo seklio Bliumkvisto nuotykius ir galiu pasveikint autorių, panaudojusį tą patį, ką padarė vienas iš jo veikėjų - tęsinius rašyti tikrai lengviau, net jei kitoje šalyje ir kitais vardais.
Nepaisant visų kraujų, nelaimingų meilių ir paties veikėjo kvailumo išėjo tikrai smagi ir šilta knyga. Kai kurios vietos atrodė pritemptos (), galutinio išsisprendimo iki galo turbūt ir nesupratau, kai kurių veikėjų motyvai tokie šiaip sau, bet visumoj skaityti buvo pramoga, o ne erzulys.
March 7, 2026
Be jokios išankstinės nuostatos, visai atsitiktinai į rankas patekusi knyga. Gal taip ir geriau.
Pirmiausia apie tai, kas mane knygoje erzino: kvietimai draugauti facebook; veipinimas ir pan. Tokie super šiuolaikiški dalykėliai.
Na, o kas patiko, tai Antis ir Vilkas išvis nepakartojami. Su sava filosofija, skirtingomis pažiūromis. Labai pagyvina knygą. Rokas, kuris iš prigimties yra daugiau stebėtojas, daug geriau jaučiasi turėdamas tokius išgalvotus draugus. Su jais gali pasikalbėti, pasiginčyti, gali išspręsti visus tau rūpimus klausimus.
Knygoje iki ašarų juokiausi iš taip taikliai apibūdintų Vilniaus bobelių, jų mąstymo, sugebėjimo greitai rasti pažinčių viešajame transporte:
"Jei užsnūsi - narkomanas, jei kur užkliūsi ar laiku nenusitversi turėklo - alchašas, jei būsi išgęręs - narkomanas, o jei iš tiesų narkomanas - alchašas. Neginčyjamą verdiktą jos nedelsdamos paskelbs naujajam draugui ar draugei, o paskui papasakos, koks alchašas yra jos kaimynas ir koks narkomanas - buvusios bendradarbės sūnus. Tai - įspūdinga pokalbio užmezgimo technika, kurios naujosios kartos vilniečiai nemoka ir niekad neišmoks."
O kur dar taip vaizdingai aprašytos laidotuvės: fotografavimasis su velioniu; šermenų pietūs tame pačiame kambaryje iš kurio ką tik išneštas karstas. Ar tikrai tai dar vyksta? Nors gerai pagalvojus, paskutinį kartą mačiau kai laidotuvėse dalyvavo fotografas prieš kokius dešimt metų. Gal ne taip ir seniai. Juokinga ir graudu, bet išties tik "laikui bėgant pagyvenę žmonės išmoksta kokybiškai atlikti savąsias šermenų prievoles."
Simpatiškas ir knygos veikėjas Miškinis, toks savotiškas filosofas:
"Partizanas - labai gražus žodis, rimtas toks. Nes žinai, vilnieti, skaitau aš kažkada laikrašty televizoriaus programą, o ten parašyta: "Žaliūkas ir tikrieji vaiduoklių medžiotojai". Tu žinai, kas yra žaliūkas? Žaliūkas yra partizanas, juokdamasis pasakojo, - o tame filmuke Žaliūkas yra kažkokia šviečianti pliurzė. Be to, juos dar naktiniais vadindavo, nes būriai veikdavo naktį. O naktiniai - nu pats supranti, kas yra naktiniai - baltiniai tokie, su kuriais miegi..."
Knyga tikrai verta dėmesio. Tokia, su "cinkeliu". Talentingo jauno žmogaus parašytas kūrinys ir, tikiuosi, ne paskutinis.
Pirmiausia apie tai, kas mane knygoje erzino: kvietimai draugauti facebook; veipinimas ir pan. Tokie super šiuolaikiški dalykėliai.
Na, o kas patiko, tai Antis ir Vilkas išvis nepakartojami. Su sava filosofija, skirtingomis pažiūromis. Labai pagyvina knygą. Rokas, kuris iš prigimties yra daugiau stebėtojas, daug geriau jaučiasi turėdamas tokius išgalvotus draugus. Su jais gali pasikalbėti, pasiginčyti, gali išspręsti visus tau rūpimus klausimus.
Knygoje iki ašarų juokiausi iš taip taikliai apibūdintų Vilniaus bobelių, jų mąstymo, sugebėjimo greitai rasti pažinčių viešajame transporte:
"Jei užsnūsi - narkomanas, jei kur užkliūsi ar laiku nenusitversi turėklo - alchašas, jei būsi išgęręs - narkomanas, o jei iš tiesų narkomanas - alchašas. Neginčyjamą verdiktą jos nedelsdamos paskelbs naujajam draugui ar draugei, o paskui papasakos, koks alchašas yra jos kaimynas ir koks narkomanas - buvusios bendradarbės sūnus. Tai - įspūdinga pokalbio užmezgimo technika, kurios naujosios kartos vilniečiai nemoka ir niekad neišmoks."
O kur dar taip vaizdingai aprašytos laidotuvės: fotografavimasis su velioniu; šermenų pietūs tame pačiame kambaryje iš kurio ką tik išneštas karstas. Ar tikrai tai dar vyksta? Nors gerai pagalvojus, paskutinį kartą mačiau kai laidotuvėse dalyvavo fotografas prieš kokius dešimt metų. Gal ne taip ir seniai. Juokinga ir graudu, bet išties tik "laikui bėgant pagyvenę žmonės išmoksta kokybiškai atlikti savąsias šermenų prievoles."
Simpatiškas ir knygos veikėjas Miškinis, toks savotiškas filosofas:
"Partizanas - labai gražus žodis, rimtas toks. Nes žinai, vilnieti, skaitau aš kažkada laikrašty televizoriaus programą, o ten parašyta: "Žaliūkas ir tikrieji vaiduoklių medžiotojai". Tu žinai, kas yra žaliūkas? Žaliūkas yra partizanas, juokdamasis pasakojo, - o tame filmuke Žaliūkas yra kažkokia šviečianti pliurzė. Be to, juos dar naktiniais vadindavo, nes būriai veikdavo naktį. O naktiniai - nu pats supranti, kas yra naktiniai - baltiniai tokie, su kuriais miegi..."
Knyga tikrai verta dėmesio. Tokia, su "cinkeliu". Talentingo jauno žmogaus parašytas kūrinys ir, tikiuosi, ne paskutinis.
December 18, 2025
Pirmas sakinys: – Jei Roko galva būtų puodas, galėtum kilstelti garbanotą dangtį ir išleisti dalį nereikalingų minčių, – kalbėjo Antis.
Labai patiko: Antis ir Vilkas.
Gerai: įpinta partizanų istorija.
Trūko: tolygesnio veiksmo (viduryje istorijos prarandamas tempas).
Labai patiko: visi galai surišti, išsisukta be mistiškų mirčių paaiškinimų.
Gerai: sužaista su Kalniškio Velniu.
Trūko: įtikinamesnių motyvų ().
Labai patiko: Lietuviškos realijos ir detalės.
Gerai: normali lietuviška kalba ir atpažįstamos lietuviškos detalės.
Trūko: stipresnio redaktoriaus, kuris išmestų perteklines detales. Pavyzdžiui, susitikimas su klebonu bažnyčioje prieš išvažiuojant iš Vaštagirio, susitikimas su Norbertu (303-304 p.), kai kurie pafilosofavimai.
Labai patiko: kad detektyvas – kaimelio.
Gerai: sužaista su vardų pasirinkimu. Labiau – Jurgos, mažiau – Saulės.
Trūko Per daug: Roko meilės kančių dėl Saulės (Andrius Mamontovas ne visada būna teisus).
Labai patiko: knygos viršelis (dizaineris – Zigmantas Butautis).
Gerai: muzikinis skonis. Roko ir Jurgos, ne Vaštagirio šventės. Bet miestelio šventė yra miestelio šventė "Ir nieko čia jau nebepadarysi..." © Kazys Binkis ir Vytautas Kernagis.
Trūko: daugiau Anties ir Vilko – jų ironijos ir sveiko proto.
Labai trūko: pažado, kad bus tęsinys.
4.2/5✰
Labai patiko: Antis ir Vilkas.
Gerai: įpinta partizanų istorija.
Trūko: tolygesnio veiksmo (viduryje istorijos prarandamas tempas).
Labai patiko: visi galai surišti, išsisukta be mistiškų mirčių paaiškinimų.
Gerai: sužaista su Kalniškio Velniu.
Trūko: įtikinamesnių motyvų ().
Labai patiko: Lietuviškos realijos ir detalės.
Gerai: normali lietuviška kalba ir atpažįstamos lietuviškos detalės.
Trūko: stipresnio redaktoriaus, kuris išmestų perteklines detales. Pavyzdžiui, susitikimas su klebonu bažnyčioje prieš išvažiuojant iš Vaštagirio, susitikimas su Norbertu (303-304 p.), kai kurie pafilosofavimai.
Labai patiko: kad detektyvas – kaimelio.
Gerai: sužaista su vardų pasirinkimu. Labiau – Jurgos, mažiau – Saulės.
Labai patiko: knygos viršelis (dizaineris – Zigmantas Butautis).
Gerai: muzikinis skonis. Roko ir Jurgos, ne Vaštagirio šventės. Bet miestelio šventė yra miestelio šventė "Ir nieko čia jau nebepadarysi..." © Kazys Binkis ir Vytautas Kernagis.
Trūko: daugiau Anties ir Vilko – jų ironijos ir sveiko proto.
Labai trūko: pažado, kad bus tęsinys.
4.2/5✰
December 9, 2025
Kokia faina knyga! Tokia… gana paprasta, bet taip pagauliai parašyta, ir taip smagu buvo skaityti, kad nesinori net narstyti po kaulelį. Na, gal tik truputį, nes kaip gi aš be to.
Šis miestelio detektyvas mus nukelia į išgalvotą Kalniškio kaimelį, kuriame visi vieni kitus pažįsta. Niekur nepasislėpsi, nes tai kas nors užuolaidą atitrauks, kad žvilgtelt, tai paskalas sunešios greičiau, nei spėsi pareiti namo. Pagrindinis veikėjas – Rokas Kėsus – čia atsibeldžia vasaroti ir gydytis sudaužytos širdies. Rokas trokšta pabėgti nuo miesto ir apsistoja prieš septynerius metus mirusio draugo namuose, o jam duris plačiai atveria jo mama. Tačiau pabėgimas komplikuojasi: tiek Rokas, tiek kiti kaimelio gyventojai ima gauti keistus laiškus, pasirašytus paties velnio, o netrukus ima dėtis keisti dalykai.
Visų pirma, man labai patiko Vilkas ir Antis. Be šių personažų romanas būtų perpus silpnesnis. Jie čia įnešė ir chaoso, ir tvarkos vienu metu. O jau Anties sarkazmas, skaičiau, krizenau. Nelabai norisi daugiau apie juos atskleisti, kai skaitysite, patys suprasit.
Ir pasikapstykim. Nežinau, tikrai nežinau ar reikėjo tiek daug visko apie Roko gyvenimą Vilniuje ir visos tos meilės. Nesu tikra. Tarsi suprantu norą paaiškinti Roko skausmą, bet man pasirodė, kad ėmus kapstytis po miestelio paslaptis bei atsiradus Jurgai, skausmas pats savaime kažkur dingo, prigeso, susilpnėjo. Tas nuolatinis priminimas pasirodė kiek dirbtinis. Rokas pats dėmesį skyrė „tyrimui“, o štai skaitytojui reikėjo keliauti laiku ir kapanotis po jo praeitį.
Įdomus niuansas – aš neatspėjau, kas kaimelyje užkūrė visą pasiutpolkę. Net nenumaniau. Tai riebus pliusas už tai, kad tik paskutinę minutę, jau Rokui artėjant prie ežero man susidėliojo visi taškai.
Itin įdomi pasirodė partizanų linija, romane įpinta mitologija, juk visiškai aiškus ir Jurgos vardo parinkimas. Kaip sakoma, velnias juk slypi detalėse. Smagus detektyvas. Gal kiek painoka, tačiau kai jau viską išgliaudai, lieka geras įspūdis.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretosknygos.lt
Šis miestelio detektyvas mus nukelia į išgalvotą Kalniškio kaimelį, kuriame visi vieni kitus pažįsta. Niekur nepasislėpsi, nes tai kas nors užuolaidą atitrauks, kad žvilgtelt, tai paskalas sunešios greičiau, nei spėsi pareiti namo. Pagrindinis veikėjas – Rokas Kėsus – čia atsibeldžia vasaroti ir gydytis sudaužytos širdies. Rokas trokšta pabėgti nuo miesto ir apsistoja prieš septynerius metus mirusio draugo namuose, o jam duris plačiai atveria jo mama. Tačiau pabėgimas komplikuojasi: tiek Rokas, tiek kiti kaimelio gyventojai ima gauti keistus laiškus, pasirašytus paties velnio, o netrukus ima dėtis keisti dalykai.
Visų pirma, man labai patiko Vilkas ir Antis. Be šių personažų romanas būtų perpus silpnesnis. Jie čia įnešė ir chaoso, ir tvarkos vienu metu. O jau Anties sarkazmas, skaičiau, krizenau. Nelabai norisi daugiau apie juos atskleisti, kai skaitysite, patys suprasit.
Ir pasikapstykim. Nežinau, tikrai nežinau ar reikėjo tiek daug visko apie Roko gyvenimą Vilniuje ir visos tos meilės. Nesu tikra. Tarsi suprantu norą paaiškinti Roko skausmą, bet man pasirodė, kad ėmus kapstytis po miestelio paslaptis bei atsiradus Jurgai, skausmas pats savaime kažkur dingo, prigeso, susilpnėjo. Tas nuolatinis priminimas pasirodė kiek dirbtinis. Rokas pats dėmesį skyrė „tyrimui“, o štai skaitytojui reikėjo keliauti laiku ir kapanotis po jo praeitį.
Įdomus niuansas – aš neatspėjau, kas kaimelyje užkūrė visą pasiutpolkę. Net nenumaniau. Tai riebus pliusas už tai, kad tik paskutinę minutę, jau Rokui artėjant prie ežero man susidėliojo visi taškai.
Itin įdomi pasirodė partizanų linija, romane įpinta mitologija, juk visiškai aiškus ir Jurgos vardo parinkimas. Kaip sakoma, velnias juk slypi detalėse. Smagus detektyvas. Gal kiek painoka, tačiau kai jau viską išgliaudai, lieka geras įspūdis.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretosknygos.lt
December 20, 2025
4,5! Bet tikrai tokia lietuviška A. Christie :) Ir mitologijos, ir istorijos, ir tikro lietuviško kaimo, ir Vilniaus hipsterių - nieko netrūksta. Tekstas pagavus, nesinori knygos padėti, tad vėlai vakare pradėjusi anksti kilau, kad baigčiau. Jaučiuosi kaip pažiūrėjusi gerą filmą, kurio veiksmas vyksta kažkur Lietuvos viduryje, kokių dvidešimties trobų kaime.
Čiupkit ir mėgaukitės.
Čiupkit ir mėgaukitės.
March 24, 2026
Smagi knyga, tikrai. Visko čia yra - ir mitologijos, ir pokario istorijos, ir Vilniaus hipsterių aktualijų, ir meilės,ir ES fondų įsisavinimo schemų. Gal vietom kiek ištempta, gal kažkur per daug aiškinimo apie istorijas ar filosofavimo. Bet tas nebuvo įkyru ir skaityti netrukdė. Visai tinkantis vasaros atostogoms kūrinys.
Bet aš nebūčiau aš, jei nerasčiau kokios nors smukmenos prisikabinti. Ir kokios nors labai specifinės. Tai važiuojam, Džesika, parantinti.
Šįkart užkliuvo trisdešimtmečių susendinimas.
Pavyzdžiui kelios citatos:
Apie vieną iš merginų: "regis, artėjo link trisdešimties, tačiau tai nepakenkė nei lygiai odai, nei grakščioms formoms"
Kitai veikėjai trisdešimt aštuoneri, o va ką ji apie save mano: "Tačiau pastaruoju metu veide ryškėjančios raukšlės pradėjo kelti nerimą. Ji dar ne tokia sena"
Apie vieną iš vyrukų: "Net įpusėjus ketvirtą dešimtį, šie bruožai leido fotografui žavėti savės paieškose įstrigusias Vilniaus barų lankytojas".
Kamon people are you flipping kidding me? Ar autorius yra matęs realų keturiasdešimtmetį jo natūralioje aplinkoje? Apie čiut jaunesnius net nekalbu. Bet dabar man yra 42, dar niekada oda nebuvo tokios geros būklės, taip gerai nesijaučiau savo kūne ir nebuvau tokioje draugystėje su savimi. O čia toks pyst šlapia paklode per veidą, kad artėjančiai link trisdešimtemčio merginai oda jau turėtų būti kažkokia išduodanti amžių. Kaip blemba? Tokio amžiaus merginos vis dar spuogų turi, jei ką. Apie sportinę formą net nekalbant.
Pasižiūri į autoriaus gimimo metus, pasidaro kiek aiškiau (kai man artėjo trisdešimtmetis, irgi buvo baisu ir atrodė kad jau ojoj tuoj gyvenimas baigsis). Bet tam yra redaktoriai, kad tokias smulkmenas autoriui paaiškintų.
O kadangi mano darbas yra prisiknisinėti ir ieškoti nelogiškų vietų, tai dar viena, kuri man visiškai nepatiko. Miškinis savo trobos anei garažo nerakina, bet medžioklės trobelę (kuri, tikėtina, yra absoliučiai tuščia) - užrakina. Ir dar yra du raktų komplektai. Kodėl? Nelogiška? Nelogiška.
Ir dar turiu įtarimą, kad Vaštagiris yra Troškūnai.
Bet aš nebūčiau aš, jei nerasčiau kokios nors smukmenos prisikabinti. Ir kokios nors labai specifinės. Tai važiuojam, Džesika, parantinti.
Šįkart užkliuvo trisdešimtmečių susendinimas.
Pavyzdžiui kelios citatos:
Apie vieną iš merginų: "regis, artėjo link trisdešimties, tačiau tai nepakenkė nei lygiai odai, nei grakščioms formoms"
Kitai veikėjai trisdešimt aštuoneri, o va ką ji apie save mano: "Tačiau pastaruoju metu veide ryškėjančios raukšlės pradėjo kelti nerimą. Ji dar ne tokia sena"
Apie vieną iš vyrukų: "Net įpusėjus ketvirtą dešimtį, šie bruožai leido fotografui žavėti savės paieškose įstrigusias Vilniaus barų lankytojas".
Kamon people are you flipping kidding me? Ar autorius yra matęs realų keturiasdešimtmetį jo natūralioje aplinkoje? Apie čiut jaunesnius net nekalbu. Bet dabar man yra 42, dar niekada oda nebuvo tokios geros būklės, taip gerai nesijaučiau savo kūne ir nebuvau tokioje draugystėje su savimi. O čia toks pyst šlapia paklode per veidą, kad artėjančiai link trisdešimtemčio merginai oda jau turėtų būti kažkokia išduodanti amžių. Kaip blemba? Tokio amžiaus merginos vis dar spuogų turi, jei ką. Apie sportinę formą net nekalbant.
Pasižiūri į autoriaus gimimo metus, pasidaro kiek aiškiau (kai man artėjo trisdešimtmetis, irgi buvo baisu ir atrodė kad jau ojoj tuoj gyvenimas baigsis). Bet tam yra redaktoriai, kad tokias smulkmenas autoriui paaiškintų.
O kadangi mano darbas yra prisiknisinėti ir ieškoti nelogiškų vietų, tai dar viena, kuri man visiškai nepatiko. Miškinis savo trobos anei garažo nerakina, bet medžioklės trobelę (kuri, tikėtina, yra absoliučiai tuščia) - užrakina. Ir dar yra du raktų komplektai. Kodėl? Nelogiška? Nelogiška.
Ir dar turiu įtarimą, kad Vaštagiris yra Troškūnai.
January 18, 2026
Prisipažinsiu, detektyvą skaičiau senokai. Bet užkabino pavadinimas, viršelis, ir kai kurios knygos išleidimo aplinkybės. Tad kibau skaityti.
Sudorojau per vos kelias dienas, skaitėsi lengvai ir neprailgo. Labai patiko knygos lietuviškumas, pradedant fishy politikais ir prasigėrusiais kaimo diedais, ir baigiant išpindėjusiu Vilniaus jaunimu. Kaip ir daug savo kartos žmonių, vaikystėje dar teko susidurti su kaimu, o vėliau jau gyventi sostinėje, tad ta kaimo/miesto priešprieša buvo pažįstama ir įtikinama.
Nustebau išvydusi tokias frazes kaip "Press F to pay respects". Ir be jokios išnašos! Atrodo, knyga parašyta mano amžiaus/burbulo žmonėms, nes supratau ir šitą reference, ir kitas. Tai prisidėjo prie jausmo, kad veikėjas – mano bendraamžis, o veiksmas vyksta dabartyje.
Visgi apie angliškų žodžių kaišiojimą... Taip, tai tikroviška, taip tikrai mes šnekam. Nors man skaityti tą "jaunimo" kalbą nėra malonu, bet vardan realizmo manau galima atleisti.
Patiko partizanai ir viskas apie juos.
Iš to kas nepatiko, tai kartais veiksmas peršoka per staigiai, ar tai vieta, ar laiku, ar veikėjo perspektyva, reikia šiek tiek per daug laiko, kad susigaudyti, ar čia vis dar žiūrime iš Roko perspektyvos, ar čia flashback, ir pan.
Taip pat buvo vietų kai nepatikėjau veikėjų poelgiais ar motyvacijomis.
Man asmeniškai neužkliuvo tos meilės istorijos, ar kažkiek daugiau veikėjo emocijų, ar lyrinių nuklydimų. Juk Rokas rašytojas, kaip kitaip! Vilkas ir Antis taip pat patiko, vis bandžiau nuspręsti, ar čia ADHD metafora, ar tiesiog taip man pasirodė.
4/5, skaityčiau ir tęsinį/kitas rašytojo knygas
Sudorojau per vos kelias dienas, skaitėsi lengvai ir neprailgo. Labai patiko knygos lietuviškumas, pradedant fishy politikais ir prasigėrusiais kaimo diedais, ir baigiant išpindėjusiu Vilniaus jaunimu. Kaip ir daug savo kartos žmonių, vaikystėje dar teko susidurti su kaimu, o vėliau jau gyventi sostinėje, tad ta kaimo/miesto priešprieša buvo pažįstama ir įtikinama.
Nustebau išvydusi tokias frazes kaip "Press F to pay respects". Ir be jokios išnašos! Atrodo, knyga parašyta mano amžiaus/burbulo žmonėms, nes supratau ir šitą reference, ir kitas. Tai prisidėjo prie jausmo, kad veikėjas – mano bendraamžis, o veiksmas vyksta dabartyje.
Visgi apie angliškų žodžių kaišiojimą... Taip, tai tikroviška, taip tikrai mes šnekam. Nors man skaityti tą "jaunimo" kalbą nėra malonu, bet vardan realizmo manau galima atleisti.
Patiko partizanai ir viskas apie juos.
Iš to kas nepatiko, tai kartais veiksmas peršoka per staigiai, ar tai vieta, ar laiku, ar veikėjo perspektyva, reikia šiek tiek per daug laiko, kad susigaudyti, ar čia vis dar žiūrime iš Roko perspektyvos, ar čia flashback, ir pan.
Taip pat buvo vietų kai nepatikėjau veikėjų poelgiais ar motyvacijomis.
Man asmeniškai neužkliuvo tos meilės istorijos, ar kažkiek daugiau veikėjo emocijų, ar lyrinių nuklydimų. Juk Rokas rašytojas, kaip kitaip! Vilkas ir Antis taip pat patiko, vis bandžiau nuspręsti, ar čia ADHD metafora, ar tiesiog taip man pasirodė.
4/5, skaityčiau ir tęsinį/kitas rašytojo knygas
March 22, 2026
Simpatiškas lietuviškas kaimo detektyvas.
Simpatiškas, nes patiko jo veikėjai - Rokas su įsivaiduojamais antimi ir vilku (nors prieš pradėdama skaityti buvau skeptiška dėl tokios idėjos, bet tai buvo vieni geriausių ir smagiausių momentų knygoje) bei kaimo filosofas Miškinis. Taip pat patiko jaukus Kalniškio kaimas, kuriame pagal geriausias "mažo miestelio" detektyvų tradicijas viena po kito pasipylė žmogžudystės, ir puiki idėja - įterpti partizanų istoriją, susiejančią kaimo praeitį su dabartimi.
Į pabaigą nusikaltimo motyvas atrodė truputį pritemptas, buvo nereikalingų šalutinių intarpų, bet bendro įspūdžio man tai negadino, todėl mielai skaityčiau apie kitus Roko ir jo įsivaizduojamų draugų nuotykius.
Simpatiškas, nes patiko jo veikėjai - Rokas su įsivaiduojamais antimi ir vilku (nors prieš pradėdama skaityti buvau skeptiška dėl tokios idėjos, bet tai buvo vieni geriausių ir smagiausių momentų knygoje) bei kaimo filosofas Miškinis. Taip pat patiko jaukus Kalniškio kaimas, kuriame pagal geriausias "mažo miestelio" detektyvų tradicijas viena po kito pasipylė žmogžudystės, ir puiki idėja - įterpti partizanų istoriją, susiejančią kaimo praeitį su dabartimi.
Į pabaigą nusikaltimo motyvas atrodė truputį pritemptas, buvo nereikalingų šalutinių intarpų, bet bendro įspūdžio man tai negadino, todėl mielai skaityčiau apie kitus Roko ir jo įsivaizduojamų draugų nuotykius.
February 2, 2026
Esu sužavėta siužeto vystymu, detalumu, pynėmis įvairiomis temomis, kaip partizanai, regionų politika, bažnyčios įtaka, miesto kultūra, kaimo bendruomenė, mitologija, tačiau kažkas neduoda ramybės iki galo. Pavyko išlaikyti intrigą, apgyvendinti įtikinamus personažus, bet kažkurios dalies buvo perdaug arba kažko visai nereikėjo. Suprantu, kad miglotas ir nesusigulėjęs įvertinimas, galbūt pridėsiu, kai turėsiu ką.
March 15, 2026
Kokia gera knyga! Tas šiuolaikiškumo prieskonis, susipynęs su mitologija ir partizanų istorijomis, - labai labai!
Didžiausią įspūdį paliko Antis ir Vilkas. Filosofiniai klausimai ir pamąstymai labai praturtino šią knygą. Besišypsodama ir vis pritardama suvokiau, kad daug tos Anties ir Vilko turiu savyje… O gal net ir šalia. Turbūt visi turime, tik kiekvienas tai vizualizuojame skirtingai.
Griebkit, skaitykit. Ačiū, Kostai.
Didžiausią įspūdį paliko Antis ir Vilkas. Filosofiniai klausimai ir pamąstymai labai praturtino šią knygą. Besišypsodama ir vis pritardama suvokiau, kad daug tos Anties ir Vilko turiu savyje… O gal net ir šalia. Turbūt visi turime, tik kiekvienas tai vizualizuojame skirtingai.
Griebkit, skaitykit. Ačiū, Kostai.
December 29, 2025
Labai smagiai susiskaitė. Net nepamenu, kad taip lengvai lietuvių autoriaus knyga skrietų. Reikia dažniau rinktis lietuvišką literatūrą. Tikrai gera buvo gaudyti lietuviškus, Vilniaus referensus. Daug kas patiko, keletas dalykų užkliuvo, bet šiaip - lauksiu kitų Kosto knygų, labai tikiuosi jų bus. Pasakysiu, kaip žmona sakydavo žiūrėdama Kas ir kodėl? - Kostas tikras šaunuolis.
March 24, 2026
Skaitant niekaip neapleido mintis, kad knyga parašyta šešiolikmečio šešiolikmečiams… kaip ir miela (man patiko Vilkas ir ypač Antis, gyvenantys Roko galvoje), kaip ir jauki (tas lietuviškas kaimas..), bet tokia sujaukta ir striginėjanti. Truputį kentėjau skaitydama.
March 8, 2026
4.5/5
Antis - mano spirit animal 🙏
Antis - mano spirit animal 🙏
December 18, 2025
Jaukus, šiuolaikiškas detektyvas, primenantis laikus, kai negalėdavau atsiplėšti nuo Šerloko nuotykių, tik šį kartą su herojumi labiau tapatinuos. Keturios žvaigždutės tik tam, kad autorius neužmigtų ant laurų.
December 20, 2025
Dar vienas bandymas "atsigręžti į kaimą", ką lietuvių rašytojai kažkaip intuityviai pradėjo daryti anksčiau už politikus (normalius, ne Žemaitaitį), tik kokį kaimą jie mato? Dumbrytė - groteskišką, o va Strielkūnas - tokį truputį kaip iš "Duokim garo" - čia gyvena kunigai aferistai, įvairūs verslininkai, pletkininkės bufetavos, o jei atsiranda koks jaunesnis žmogus, tai tik todėl, kad Vilniuj nesusiklostė gyvenimas, teko grįžti pas tėvus. Kaimelio detektyvas simpatiškas ir jaukus, ir vis dėlto skaitant labai akivaizdu, kad rašoma ne pačiam kaimeliui, o Vilniaus hipsterių burbului, kuris kaimelį gal ir prisimena iš močiutės, bet vargu ar yra buvęs šiaip jau pastaruoju metu neprastuose regioniniuose renginiuose ir kultūros centruose, kaip kad Kaimelio dvaras, Antazavės dvaras ir jo įspūdingos parodos bei kultūriniai renginiai, Utenos džiazo festivalis ir pan. Žinoma, man čia įstrigę keli geri pavyzdžiai iš miestietės perspektyvos, o šiaip regioninė atskirtis yra liūdnas dalykas; aišku, ne populiarus detektyvas turi ją spręsti ir visapusiškai skausmingai vaizduoti. Čia Strielkūnas tarsi seka Šerelytės Vardas tamsoje, o gal net labiau - Marcinkevičiūtės filmu, kur nykiame neaiškiame miestelyje Varnelytė sėdi ir sėdi tam vietiniame bare. Strielkūno Rokas Kėsus bare nesėdi, jis labiau kaip trilerio veikėjas puola aiškintis keistas kaimelio mirtis ir Kaimo velnio siuntinėjamus laiškus, rašytus dumblu iš vietinio prūdo.
PATIKO:
- nuoširdžiai antipatiškas pasakotojas. Į kaimelį jis atvyksta "pailsėti", nes jį ką tik metė mergina, bet iš flashbackų ima aiškėti, kad iš tikrųjų tuose santykiuose jis buvo tikrasis egocentrikas šlykštukas. Kai kaimelyje prasideda nusikaltimai, jis iš karto ima lįsti su savo įžvalgom, pareigūnai nuiminėja kūną nuo balkio - tai ir tam reikia būtinai lįsti per apsaugines virves iš aplinkui ir vogčiom stebėti, nuolat lįsti prie tyrėjos, aiškinti savo teorijas. Toks tobulas hipsteris-mansplaineris, kur, dieve padėk, vien nuo minties, kad reiktų ilgiau su šiuo žmogumi bendrauti, pasijauti pavargusi. Arba biški per sena :D
- šalutinė partizanų linija. Labai vietoj, tinkamai padaryta ir gražiai įsipina į pagrindinę liniją, net ne tiek gražiai, kiek teisingai - praeitis persekioja ir nepaleidžia, žmonės nori ją pagražinti, bet yra jos įkalinti. Ta knygos vieta, kur žmogus visą gyvenimą susikaustęs, nes jo senelis buvo partizanas išdavikas, labai palietė.
- korumpuotas klebonas, su verslininku turintis praturtėjimo planą ir kurstantis mitą, kad šventas apsireiškimas įvyko būtent tame miestelyje, kad paskatintų religinį turizmą. Ir kovoja su žurnalistu, renkančiu įrodymus, kad apsireiškimas įvyko visai kitoj vietoj. Skaičiau ir norėjau, kad ta linija išsiplėtotų dar įspūdingiau, į kokią nors sopranišką dramą.
NEPATIKO:
- moterų personažės, gal su vienintele išimtim - buvusia mergina. Ji irgi neturi jokių bruožų, bet bent jau nėra nestabili psichologė kaip kaimelyje sutikta Jurga (bazarinu su vienu antru trečiu, draugauju keikiu, išvažiuoju lieku, vaiką palieku pasiimu) arba šiaip jau faina tyrėja Jonė, kuri vis dėlto paskui pasirodo kaip negalvojanti apie nieką daugiau, tik kokia nelaiminga yra moteris, nes neturi vaikų. Savaime tai nei blogai, nei neįtikėtina, tiesiog - kai kitokių nėra, truputį dull.
- kaip dažnu atveju, nusikaltimo sprendimas. Iš pradžių atrodė labai įdomu, tačiau kuo ilgiau galvojau, tuo labiau tiek velnias, tiek nusikaltimai atrodė labai išskaičiuoti ir sugalvoti. Keista motyvacija, bandau nesuspoilinti - toks kaip tarakono deginimas liepsnosvaidžiu. Aišku, nėra taip, kad kiekvienas nusikaltimas tiksliai turėtų atitikti motyvą, o viskas būtų sukalibruota kaip "Lumon industries", bet man vis tiek labiau prie širdies tie detektyvai, kuriuose atsiskleidžia pamatinis visų netobulumas, paslydimai, įsipainiojimas pelkėj ir nežinojimas, kaip išlipt. Šiame detektyve to nebuvo, Rokas iš pelkės išlipo ir net su Velniu sugebėjo pasišnekėt, viskas baigėsi gražiai ir laimingai.
Žvaigždutės - tikrai duočiau 3, bet antipatiškas pasakotojas + aferistas kunigas neobjektyviai kilstelėjo iki +- 4. Tikiuos, bus daugiau dalių, skaitėsi maloniai.
PATIKO:
- nuoširdžiai antipatiškas pasakotojas. Į kaimelį jis atvyksta "pailsėti", nes jį ką tik metė mergina, bet iš flashbackų ima aiškėti, kad iš tikrųjų tuose santykiuose jis buvo tikrasis egocentrikas šlykštukas. Kai kaimelyje prasideda nusikaltimai, jis iš karto ima lįsti su savo įžvalgom, pareigūnai nuiminėja kūną nuo balkio - tai ir tam reikia būtinai lįsti per apsaugines virves iš aplinkui ir vogčiom stebėti, nuolat lįsti prie tyrėjos, aiškinti savo teorijas. Toks tobulas hipsteris-mansplaineris, kur, dieve padėk, vien nuo minties, kad reiktų ilgiau su šiuo žmogumi bendrauti, pasijauti pavargusi. Arba biški per sena :D
- šalutinė partizanų linija. Labai vietoj, tinkamai padaryta ir gražiai įsipina į pagrindinę liniją, net ne tiek gražiai, kiek teisingai - praeitis persekioja ir nepaleidžia, žmonės nori ją pagražinti, bet yra jos įkalinti. Ta knygos vieta, kur žmogus visą gyvenimą susikaustęs, nes jo senelis buvo partizanas išdavikas, labai palietė.
- korumpuotas klebonas, su verslininku turintis praturtėjimo planą ir kurstantis mitą, kad šventas apsireiškimas įvyko būtent tame miestelyje, kad paskatintų religinį turizmą. Ir kovoja su žurnalistu, renkančiu įrodymus, kad apsireiškimas įvyko visai kitoj vietoj. Skaičiau ir norėjau, kad ta linija išsiplėtotų dar įspūdingiau, į kokią nors sopranišką dramą.
NEPATIKO:
- moterų personažės, gal su vienintele išimtim - buvusia mergina. Ji irgi neturi jokių bruožų, bet bent jau nėra nestabili psichologė kaip kaimelyje sutikta Jurga (bazarinu su vienu antru trečiu, draugauju keikiu, išvažiuoju lieku, vaiką palieku pasiimu) arba šiaip jau faina tyrėja Jonė, kuri vis dėlto paskui pasirodo kaip negalvojanti apie nieką daugiau, tik kokia nelaiminga yra moteris, nes neturi vaikų. Savaime tai nei blogai, nei neįtikėtina, tiesiog - kai kitokių nėra, truputį dull.
- kaip dažnu atveju, nusikaltimo sprendimas. Iš pradžių atrodė labai įdomu, tačiau kuo ilgiau galvojau, tuo labiau tiek velnias, tiek nusikaltimai atrodė labai išskaičiuoti ir sugalvoti. Keista motyvacija, bandau nesuspoilinti - toks kaip tarakono deginimas liepsnosvaidžiu. Aišku, nėra taip, kad kiekvienas nusikaltimas tiksliai turėtų atitikti motyvą, o viskas būtų sukalibruota kaip "Lumon industries", bet man vis tiek labiau prie širdies tie detektyvai, kuriuose atsiskleidžia pamatinis visų netobulumas, paslydimai, įsipainiojimas pelkėj ir nežinojimas, kaip išlipt. Šiame detektyve to nebuvo, Rokas iš pelkės išlipo ir net su Velniu sugebėjo pasišnekėt, viskas baigėsi gražiai ir laimingai.
Žvaigždutės - tikrai duočiau 3, bet antipatiškas pasakotojas + aferistas kunigas neobjektyviai kilstelėjo iki +- 4. Tikiuos, bus daugiau dalių, skaitėsi maloniai.
February 7, 2026
Nepamenu, kada skaičiau tokią blogą knygą. O tiek vilčių dėjau. Nes kai autorius pats pasirašo, kad “seniai norėjosi parašyti ką nors, kas savo provincine aplinka primintų Agathos Christie mis Marple kūrinius..”, tikrai suintriguoja. Esu didelė jos fanė ir perskaičiau tikriausiai visas Mis Marpl knygas, o kur dar Puaro ir kitos trumpos istorijos? Todėl kai kažkas bando save lyginti su detektyvų karaliene, natūraliai norisi patikrinti - ar lyginimąsis pagrįstas. Tai galiu pasakyti - tikrai ne, jokiu būdu, toli gražu.
Kur pagrindinės knygos bėdos:
1. Stilius. Jis labai nevienodas. Lyg skaitytum autoriaus originalias mintis sumaišytas su Vikipedijos tipo paragrafais, rašto darbų ištraukom, nuvalkiotom metaforom ir frazėm. Pradedi įtarti, kad buvo persistengta su dirbtinio intelekto pagalba. Deja, autoriaus mintys paskęsta tame teksto chaose ir jis tampa toks sunkus skaityti, kad net neįpusėjus jautiesi labai pavargęs ir norisi knygą dėti į šalį kaip kažką nemalonaus.
2. Tempas. Atrodo perskaitai 50 puslapių, o jau tiek visko įvyko! Kaip žiūrėtum greito veiksmo filmą, o ne mėgautumeisi lėtu kaimo detektyvu. Skaitant - jokio atokvėpio, veiksmas keičia veiksmą, nesustojama prasmingam gyliui. O kur dar krūva problemų - nuo partizanų ir psichologinių veikėjo niuansų iki skyrybų, smurto šeimoje, alkoholizmo, savižudybių, emigracijos, politinių peripetijų ir t.t. Tik spėk pastebėti taip sakant… O Agathos Chirstie stilius lėtas, leidžiantis pažinti visus paprastai, bet giliai.
3. Gylis. Taigi - nors pats autorius tikriausiai tiki, kad rašo giliai, bet jo mintys yra klišės ir perteklinė intelektualizacija. Pasirodo, šis dalykas labai mėgstamas šiuolaikinių naujų rašytojų. Tokiu būdu autorius, rašydamas sudėtinga, akademine ar filosofine kalba, nori skambėti labai protingai, giliai ir rafinuotai. Todėl kyla klausimas ir iš tiesų abejonė dėl teksto autentiškumo ir originalumo, ir pradedi matyti, kur yra rašytojo originalios mintys ir tekstas, kur jis galimai naudojo dirbtinį intelektą, Vikipedijos tipo aprašus ir tiesioginį vertimą iš anglų kalbos. Tai neįtikėtinai apsunkino skaitymą, nes didelė dalis knygos priminė istorijos, politikos ar psichologijos paskaitas. Tai sukelia atitrūkimo nuo istorijos jausmą ir knygos negali skaityti lyg vientiso kūrinio.
4. Anglicizmai. Vaje, jei visi mūsų jaunieji autoriai rašys su tiek daug anglų kalbos žodžių ir sakinių tekste arba su tiesioginiais vertimais - galas lietuvių kalbai, jos originalumui, teksto žavumui ir gyliui. Tokios frazės kaip: “vienos krypties eismo juosta“ santykiuose ar „Vis dėlto kapas... buvo realus ir nenuginčijamas" - yra tik keli pavyzdžiai iš viso tiesioginio vertimo lobyno (gal labiau šiukšlyno), kurį atrasite šioje knygoje. Taip rašytų žmogus, kuris galvoja anglų kalba ir verstų tiesiogiai, nesupratęs, kaip iš tiesų tai skambėtų lietuviškai. O kad redaktorė nepastebėjo - tai kraupu. Agatha Christie knygose visada išlaiko aukštą kalbos kokybę.
5. Dialogai. Šioje knygoje dialoguose labiausiai matosi rašytojo hibridinis rašymas - kažkas jo paties, kažkas sukurta dirbtinio intelekto, kaip iš vadovėlio ar Vikipedijos. Kai veikėjas išpila ilgą monologą apie tėvystę, motinystę, ar Lietuvos politiką - tiesiog purtai galvą, nes žinai, kad niekas taip realybėje nekalba.
6. Emocinis ir psichologinis atotrūkis. Kai kurios vietos knygoje atvirai šokiravo. Tarkime, kai po vieno veikėjo mirties, jo kaimynai, mama su sūnumi, kepa šašlykus ir atsainiai bei juokaudami kalba apie mirtį, kai patys prieš keletą metų panašiai neteko savo šeimos nario. Tai rodo, kad autorius tikrai nesupranta emocinių ir psichologinių sąsajų tarp įvykių bei žmonių patirčių.
7. Autoriaus požiūris į amžių. Tikrai neįtikinimai skamba, kai 27 ar 30 metų žmonės jau vadinami brandžiais, senstančiais ar patys galvoja, kad jiems jau daug metų. Toli gražu. Agatha Christie savo knygose labai mėgo kartų sandūrą ir kartas nuo karto įpindavo kokių posakių ar juokų ta tema. Jauni žmonės pas ją niekada nebuvo matomi kaip labai brandūs. :D
8. Ir galiausiai - neįtikimi veikėjai. Viena pagrindinių veikėjų, pristatyta psichologe, elgiasi ir kalba taip, kaip nei vienas psichologas, nesvarbu, kokio amžiaus, nekalbėtų. Matyt, profesija šiai veikėjai buvo parinkta pagal šių laikų madas ir norint suteikti jai bent kažkokio svorio. Bet kai kurie išsireiškimai (pvz., apie dukros palikimą seneliams ar vaiko palikimą sulyginti su šerniukais) tikrai šokiruojantys ir tiesiog kvaili.
Taigi išvada: perdėtai pilna veiksmo, perkrauta turinio, paviršutiniška knyga, atliepianti šiandienines madas - daug kalbama apie įvairias traumas, psichologines problemas, sumetamos visos galimos patirtys (kaip minėjau - nuo partizanų iki savižudybių, skyrybų ir t.t.). Deja, ir intriga nėra išpildoma, neįdomu buvo pabaigti ir visai nerūpėjo veikėjų likimai. Autorius turi puikių minčių, viena privertė ilgai juoktis, gražūs buvo partizano laiškai (matosi paties autoriaus darbas), tačiau pernelyg nori atitikti kažkokius šiandienos mados standartus. O iki kaimo detektyvo - kur gyvenimas lėtas, žmonės paprasti ir kalba lietuviškai, tarmiškai, turi labai daug gylio ir įdomių patirčių, autorius turės pats dar paaugti. Kad pažintum įvairius žmones, turi su jais bendrauti, google ir DI neužtenka..
Kur pagrindinės knygos bėdos:
1. Stilius. Jis labai nevienodas. Lyg skaitytum autoriaus originalias mintis sumaišytas su Vikipedijos tipo paragrafais, rašto darbų ištraukom, nuvalkiotom metaforom ir frazėm. Pradedi įtarti, kad buvo persistengta su dirbtinio intelekto pagalba. Deja, autoriaus mintys paskęsta tame teksto chaose ir jis tampa toks sunkus skaityti, kad net neįpusėjus jautiesi labai pavargęs ir norisi knygą dėti į šalį kaip kažką nemalonaus.
2. Tempas. Atrodo perskaitai 50 puslapių, o jau tiek visko įvyko! Kaip žiūrėtum greito veiksmo filmą, o ne mėgautumeisi lėtu kaimo detektyvu. Skaitant - jokio atokvėpio, veiksmas keičia veiksmą, nesustojama prasmingam gyliui. O kur dar krūva problemų - nuo partizanų ir psichologinių veikėjo niuansų iki skyrybų, smurto šeimoje, alkoholizmo, savižudybių, emigracijos, politinių peripetijų ir t.t. Tik spėk pastebėti taip sakant… O Agathos Chirstie stilius lėtas, leidžiantis pažinti visus paprastai, bet giliai.
3. Gylis. Taigi - nors pats autorius tikriausiai tiki, kad rašo giliai, bet jo mintys yra klišės ir perteklinė intelektualizacija. Pasirodo, šis dalykas labai mėgstamas šiuolaikinių naujų rašytojų. Tokiu būdu autorius, rašydamas sudėtinga, akademine ar filosofine kalba, nori skambėti labai protingai, giliai ir rafinuotai. Todėl kyla klausimas ir iš tiesų abejonė dėl teksto autentiškumo ir originalumo, ir pradedi matyti, kur yra rašytojo originalios mintys ir tekstas, kur jis galimai naudojo dirbtinį intelektą, Vikipedijos tipo aprašus ir tiesioginį vertimą iš anglų kalbos. Tai neįtikėtinai apsunkino skaitymą, nes didelė dalis knygos priminė istorijos, politikos ar psichologijos paskaitas. Tai sukelia atitrūkimo nuo istorijos jausmą ir knygos negali skaityti lyg vientiso kūrinio.
4. Anglicizmai. Vaje, jei visi mūsų jaunieji autoriai rašys su tiek daug anglų kalbos žodžių ir sakinių tekste arba su tiesioginiais vertimais - galas lietuvių kalbai, jos originalumui, teksto žavumui ir gyliui. Tokios frazės kaip: “vienos krypties eismo juosta“ santykiuose ar „Vis dėlto kapas... buvo realus ir nenuginčijamas" - yra tik keli pavyzdžiai iš viso tiesioginio vertimo lobyno (gal labiau šiukšlyno), kurį atrasite šioje knygoje. Taip rašytų žmogus, kuris galvoja anglų kalba ir verstų tiesiogiai, nesupratęs, kaip iš tiesų tai skambėtų lietuviškai. O kad redaktorė nepastebėjo - tai kraupu. Agatha Christie knygose visada išlaiko aukštą kalbos kokybę.
5. Dialogai. Šioje knygoje dialoguose labiausiai matosi rašytojo hibridinis rašymas - kažkas jo paties, kažkas sukurta dirbtinio intelekto, kaip iš vadovėlio ar Vikipedijos. Kai veikėjas išpila ilgą monologą apie tėvystę, motinystę, ar Lietuvos politiką - tiesiog purtai galvą, nes žinai, kad niekas taip realybėje nekalba.
6. Emocinis ir psichologinis atotrūkis. Kai kurios vietos knygoje atvirai šokiravo. Tarkime, kai po vieno veikėjo mirties, jo kaimynai, mama su sūnumi, kepa šašlykus ir atsainiai bei juokaudami kalba apie mirtį, kai patys prieš keletą metų panašiai neteko savo šeimos nario. Tai rodo, kad autorius tikrai nesupranta emocinių ir psichologinių sąsajų tarp įvykių bei žmonių patirčių.
7. Autoriaus požiūris į amžių. Tikrai neįtikinimai skamba, kai 27 ar 30 metų žmonės jau vadinami brandžiais, senstančiais ar patys galvoja, kad jiems jau daug metų. Toli gražu. Agatha Christie savo knygose labai mėgo kartų sandūrą ir kartas nuo karto įpindavo kokių posakių ar juokų ta tema. Jauni žmonės pas ją niekada nebuvo matomi kaip labai brandūs. :D
8. Ir galiausiai - neįtikimi veikėjai. Viena pagrindinių veikėjų, pristatyta psichologe, elgiasi ir kalba taip, kaip nei vienas psichologas, nesvarbu, kokio amžiaus, nekalbėtų. Matyt, profesija šiai veikėjai buvo parinkta pagal šių laikų madas ir norint suteikti jai bent kažkokio svorio. Bet kai kurie išsireiškimai (pvz., apie dukros palikimą seneliams ar vaiko palikimą sulyginti su šerniukais) tikrai šokiruojantys ir tiesiog kvaili.
Taigi išvada: perdėtai pilna veiksmo, perkrauta turinio, paviršutiniška knyga, atliepianti šiandienines madas - daug kalbama apie įvairias traumas, psichologines problemas, sumetamos visos galimos patirtys (kaip minėjau - nuo partizanų iki savižudybių, skyrybų ir t.t.). Deja, ir intriga nėra išpildoma, neįdomu buvo pabaigti ir visai nerūpėjo veikėjų likimai. Autorius turi puikių minčių, viena privertė ilgai juoktis, gražūs buvo partizano laiškai (matosi paties autoriaus darbas), tačiau pernelyg nori atitikti kažkokius šiandienos mados standartus. O iki kaimo detektyvo - kur gyvenimas lėtas, žmonės paprasti ir kalba lietuviškai, tarmiškai, turi labai daug gylio ir įdomių patirčių, autorius turės pats dar paaugti. Kad pažintum įvairius žmones, turi su jais bendrauti, google ir DI neužtenka..
December 4, 2025
Tikrai nesu pirma eilėje prie naujo detektyvo, bet kai autorius - lietuvis, o čia ir velniai, ir galvoje kalbantys gyvūnai, ir pavadinimas YPAČ geras, intriguoja. Ir gi yra matyt tikrai kažkas bendroje pasąmonėje, kad pastaruoju metu autoriai iš miestų vis rašo apie kaimą ir jį visaip kaip mitologizuoja, tik gal net truputį per didelė to koncentracija lietuviškų knygų padangėj per kokius dvejus paskutinius metus? Bet kokiu atveju, skaičiau ne tik kaip detektyvą, bet ir norėdama pasižiūrėti kaip autorius aprėps visas temas, kuriomis rašyti užsimojo: nes gi ir tie gyvūnai, ir velnio atliekamos žmogžudystės, ir partizanai, ir nelaiminga meilė, savižudybės, politinės peripetijos. Partizanų dalis rodėsi labiausiai išdirbta: gal nes ir stilius labai atitiko aprašomą laikmetį, ir skaitėsi natūraliausiai? Skaitant šiuolaikinę istoriją kartais buvo sunku patikėti, kad du žmonės gali ilgomis pastraipomis diskutuoti apie Mao Dzedongo pomėgių ypatumus, o ir vis įtraukiamos visokios protmūšių klausimų lygio įdomybės (sakau kaip didelė protmūšių fanė) iškrisdavo iš bendro konteksto. Bet velniai nematė, turbūt labiausiai trukdė, kad puikios idėjos ne visada turi vienodai stiprų išpildymą ir/ar atomazgą, o autoriaus pastabumas gyvumo suteikiančioms detalėms kartais pasimeta tų detalių gausoje.
Neapleido jausmas, kad autorius vienu metu ir kiek per daug išsiplečia, ir per mažai skiria dėmesio įdomiausiems aspektams. Ir daugžodžiauja temų gausoje, ir trūksta stabilesnio tempo. Žinau, kad bus besipiktinančių angliškais intarpais jaunesnių veikėjų dialoguose, bet pastarieji man pasirodė kaip viena geriausiai išdirbtų, natūraliausių knygos dalių. Tie gyvūnai galvoje, irgi labai pagyvinantys tekstą, žavūs ir intriguojantys, dvejoju ar buvo iki galo išnaudoti… Bet gal kitose bylose? Kaip bebūtų, labai jautėsi, kad autorius - mano burbulo bičas ir mus nemažai kas sieja, daug referencų pažįstami. Bet norėjosi, kad būtų kiek labiau apsispręsta kokiai auditorijai skirta ši knyga ir kuo ji labiausiai nori būti. Gal daugiau rokenrolo? To linkiu neabejodama, kad iš autoriaus dar išgirsim.
Neapleido jausmas, kad autorius vienu metu ir kiek per daug išsiplečia, ir per mažai skiria dėmesio įdomiausiems aspektams. Ir daugžodžiauja temų gausoje, ir trūksta stabilesnio tempo. Žinau, kad bus besipiktinančių angliškais intarpais jaunesnių veikėjų dialoguose, bet pastarieji man pasirodė kaip viena geriausiai išdirbtų, natūraliausių knygos dalių. Tie gyvūnai galvoje, irgi labai pagyvinantys tekstą, žavūs ir intriguojantys, dvejoju ar buvo iki galo išnaudoti… Bet gal kitose bylose? Kaip bebūtų, labai jautėsi, kad autorius - mano burbulo bičas ir mus nemažai kas sieja, daug referencų pažįstami. Bet norėjosi, kad būtų kiek labiau apsispręsta kokiai auditorijai skirta ši knyga ir kuo ji labiausiai nori būti. Gal daugiau rokenrolo? To linkiu neabejodama, kad iš autoriaus dar išgirsim.
November 28, 2025
Vos pamatęs šią naujieną - nusipirkau. Keista: nei lietuvių autorių knygas dažnai skaitau, nei spontaniškai perku, nei esu detektyvų mėgėjas. Nors seniai seniai esu kelias Agatha Christie knygas suskaitęs. (Velnias apsėdo?) Perskaičiau per dvi dienas. Nesigailiu. Velnias - maladec.
Kūrinio pradžia - stipriausia vieta (mano ir tik mano nuomone). Lengvai šizofreniškas Roko galvos pasaulis, Vilnius ir nūdiena šiuolaikinio jauno miestiečio akimis - pakabino, keliose vietose net šyptelėjau. Ir nors nesu detektyvų mėgėjas (minėjau), kaimelio, velnio, laiškų ir keistų įvykių linija tikrai suveikė - autorius užkūrė paprastą, bet stiprų norą sužinoti, kas už viso to slepiasi.
Skaitydamas laukiau pabaigos - ir gal net ne tiek dėl to, kad labai rūpėjo sužinoti, „kas įvyko“, kiek dėl to, kaip autoriui pavyks sukurti finalą. Mano skoniui paskutinėje atkarpoje truputį pritrūko parako, norėjosi dar vieno, stipresnio smūgio (nespoilinsiu). Bet tai visiškai gali būti subjektyvu. Bendrąja prasme kūrinį vertinu labai teigiamai.
Stipriai rekomenduoju: lietuviškas, savas, gyvas tekstas, kurį norisi skaityti. Autorius skamba kaip balsas, kurio norisi dar - jei rašys toliau, skaitysiu.
Kūrinio pradžia - stipriausia vieta (mano ir tik mano nuomone). Lengvai šizofreniškas Roko galvos pasaulis, Vilnius ir nūdiena šiuolaikinio jauno miestiečio akimis - pakabino, keliose vietose net šyptelėjau. Ir nors nesu detektyvų mėgėjas (minėjau), kaimelio, velnio, laiškų ir keistų įvykių linija tikrai suveikė - autorius užkūrė paprastą, bet stiprų norą sužinoti, kas už viso to slepiasi.
Skaitydamas laukiau pabaigos - ir gal net ne tiek dėl to, kad labai rūpėjo sužinoti, „kas įvyko“, kiek dėl to, kaip autoriui pavyks sukurti finalą. Mano skoniui paskutinėje atkarpoje truputį pritrūko parako, norėjosi dar vieno, stipresnio smūgio (nespoilinsiu). Bet tai visiškai gali būti subjektyvu. Bendrąja prasme kūrinį vertinu labai teigiamai.
Stipriai rekomenduoju: lietuviškas, savas, gyvas tekstas, kurį norisi skaityti. Autorius skamba kaip balsas, kurio norisi dar - jei rašys toliau, skaitysiu.
December 28, 2025
Labai vykęs Kosto debiutas. Siužetas įtraukė ir nepaleido, veikėjai pakankamai gyvi, unikalūs ir nevienspalviai. Idėja pagrindiniam knygos personažui sukurti du įsivaizduojamus draugus-priešingybes – Antį ir Vilką – taip pat labai smagi ir gerai išpildyta. Sužavėjo gražiai supintos kelios linijos – mitologija, partizanai, kaimynų tarpusavio nesutarimai bei pavydai. Iš esmės viskas, ko reikia, smagiam detektyvui.
Tiesa, pavieniai veikėjų sprendimai pasirodė mažai motyvuoti, šermenų scena, kurioje įsiplieskė kaltinimai, irgi neitin realistiška. Na, ir kulminacija vos vos nuvylė, bet čia jau gal mano lūkestis buvo kitoks nei autoriaus užmanymas.
Kaip pirmai knygai – labai gerai, laukiu kitų!
Tiesa, pavieniai veikėjų sprendimai pasirodė mažai motyvuoti, šermenų scena, kurioje įsiplieskė kaltinimai, irgi neitin realistiška. Na, ir kulminacija vos vos nuvylė, bet čia jau gal mano lūkestis buvo kitoks nei autoriaus užmanymas.
Kaip pirmai knygai – labai gerai, laukiu kitų!
March 13, 2026
labai norėjau, kad knyga man patiktų. patiko iš tikrųjų, bet nenoriu sakyt, kad ji gera. įtariu, autorius bandė aprašyti galvoje regimą filmą, bet juk literatūra tai žodžio menas. įdomiausi epizodai buvo partizano užrašai, tikrai – tie skyriai labai išsiskyrė nuo kitų, bet buvo maža dalis knygos.
jauki, juokinga, nelabai turininga. mano draugės reakcija, kai parodžiau kelias ištraukas, apibūdina knygą puikiai: „Blet kokia tu cia 24 valandos knyga skaitai🤣“
skaičiau įvertinimus, vienas skaitytojas drįsta teigti, kad buvo naudotasi dirbtiniu intelektu; Kostai, pyksimės.
jauki, juokinga, nelabai turininga. mano draugės reakcija, kai parodžiau kelias ištraukas, apibūdina knygą puikiai: „Blet kokia tu cia 24 valandos knyga skaitai🤣“
skaičiau įvertinimus, vienas skaitytojas drįsta teigti, kad buvo naudotasi dirbtiniu intelektu; Kostai, pyksimės.
February 9, 2026
Neblogai :) Ir kalba gyva, ir detektyvas neblogai susuktas. Gal šiek tiek buvo keista ir erzino, kad pagrindinį herojų (ir kai kuriuos kitus) vadina tai vardu, tai pavarde toje pačioje pastraipoje (pradžioje net reikėjo pasitikslinti ar čia ne du herojai). Na ir gan stereotipinis jaunų žmonių "pasišaipymas" iš vyresniųjų (vaišingumas, bobutės autobuse ir t.t.).
January 29, 2026
Must read! Subtili ir brandi knyga. Tekstas skaitosi lengvai, bet palieka gilų kultūrinį ir emocinį įspaudą. Lietuviškumas, tradicijų nuojautos ir meistriškas autoriaus žodžio valdymas čia susijungia į nuostabią knygą, kuri net neabejoju taps lietuvišku literatūriniu palikimu.
January 10, 2026
labai įdomi ir lengvai skaitosi, tačiau pabaigoje pritrūko išrutuliojimo.
Read
February 24, 2026Geriausia buvo Antis ir Vilkas. Gerietiška knyga. Gan sklandžiai parašyta. Tokio gan lengvo pasiskaitymo.
January 28, 2026
• Kaimelio detektyvas? Neskaitau detektyvų. Baltų mitologija? Visiškai ne mano. Partizanų istorijos? Dar labiau ne man. Tai kodėl aš kartu su Roku Kėsumi leidausi į Kalniškį murkdytis Velnio akyje – bala žino (o galbūt net ir pati bala nežino). Betgi kaip buvo gerai!
⠀
Visai nesipriešinau tam, kad ši istorija mane įtrauktų į Kalniškio šeimų buitį, jų tarpusavio santykius ir tragikomiškus konfliktus. Į atnaujintą, iki galo neištirtą prieš septynerius metus įvykusios jaunuolio savižudybės narpliojimą, kaimeliui baimę įvarančias mįslingas dabartines aplinkybes ir nusikaltėlio paieškas. Taip pat į partizaninio karo Kalniškio apylinkėse istorijos fragmentus ir, galiausiai, į seklio vaidmenyje atsidūrusio Roko Kėsaus… galvą, kurioje virė ne ką mažesnė kova.
⠀
Nepaisant žanro ir konteksto, iš šios knygos, lyg kokius šiaudus iš kaimelio šieno kupetos, traukiau tai, kas man knygose patinka labiausiai – keistuoliai veikėjai, kapstymasis savo viduje, savęs pažinimo kelionė. Taip, galbūt Roko dūsavimai ir negalėjimas susitaikyti su jo gyvenime įvykusiu sukrėtimu (kuris jį iš gimtojo Vilniaus ir atginė iki kaimo) kėlė norą šiek tiek jį papurtyti, bet tai už mane visai neblogai atliko jo galvoje įsipatoginę kiti Kėsaus „Aš“.
⠀
Knygą perskaičiau per kelias dienas, nes buvo ir įdomu, ir šmaikštu, ir smalsu. Tas nelėkštas komiškumas taip tiko galvai pravėdinti (nors skaitant buvo kur ją ir pasukti). Buvo tikrai netikėta, kad knyga, kuri iš pirmo žvilgsnio visais savo literatūriniais kampais turėjo man neįtikti, ėmė ir suteikė tiek smagumo.
⠀
Tai knyga, kuri priminė, kodėl kartais verta paimti knygą į rankas, jei „kirba“, ir išeiti iš savo skaitymo komforto zonos.
⠀
(O kas mėgstate ir skaitote detektyvus, ypač atkreipkite dėmesį!).
⠀
Visai nesipriešinau tam, kad ši istorija mane įtrauktų į Kalniškio šeimų buitį, jų tarpusavio santykius ir tragikomiškus konfliktus. Į atnaujintą, iki galo neištirtą prieš septynerius metus įvykusios jaunuolio savižudybės narpliojimą, kaimeliui baimę įvarančias mįslingas dabartines aplinkybes ir nusikaltėlio paieškas. Taip pat į partizaninio karo Kalniškio apylinkėse istorijos fragmentus ir, galiausiai, į seklio vaidmenyje atsidūrusio Roko Kėsaus… galvą, kurioje virė ne ką mažesnė kova.
⠀
Nepaisant žanro ir konteksto, iš šios knygos, lyg kokius šiaudus iš kaimelio šieno kupetos, traukiau tai, kas man knygose patinka labiausiai – keistuoliai veikėjai, kapstymasis savo viduje, savęs pažinimo kelionė. Taip, galbūt Roko dūsavimai ir negalėjimas susitaikyti su jo gyvenime įvykusiu sukrėtimu (kuris jį iš gimtojo Vilniaus ir atginė iki kaimo) kėlė norą šiek tiek jį papurtyti, bet tai už mane visai neblogai atliko jo galvoje įsipatoginę kiti Kėsaus „Aš“.
⠀
Knygą perskaičiau per kelias dienas, nes buvo ir įdomu, ir šmaikštu, ir smalsu. Tas nelėkštas komiškumas taip tiko galvai pravėdinti (nors skaitant buvo kur ją ir pasukti). Buvo tikrai netikėta, kad knyga, kuri iš pirmo žvilgsnio visais savo literatūriniais kampais turėjo man neįtikti, ėmė ir suteikė tiek smagumo.
⠀
Tai knyga, kuri priminė, kodėl kartais verta paimti knygą į rankas, jei „kirba“, ir išeiti iš savo skaitymo komforto zonos.
⠀
(O kas mėgstate ir skaitote detektyvus, ypač atkreipkite dėmesį!).
Displaying 1 - 28 of 28 reviews