What do you think?
Rate this book
Hekne #2
Lovci sobů
Pokračování románu Zvon v jezeře po dvaadvaceti letech. Jeden z architektových synů Jehans vyrostl u pěstounů, stal se z něj zdatný lovec a hospodář. Pastor si stále vyčítá své selhání, když nechal odvézt kostel i zvony, a nepřestává hledat záhadný tkaný obraz s vyobrazením Noci zmaru, kdy skončí náš svět. Jehans je hlava otevřená a usmyslí si, že zaostalou obec rozsvítí prvními elektrickými lampami. Jeho bratr, dvojče Victor, vyrostl v Anglii ve zcela jiných podmínkách. Setkají se na lovu sobů v norských horách a prožijí dramatické chvíle. Za přispění místního pastora pochopí, že jsou bratři a měli by se pokusit vytáhnout zvon z jezera. Po dalších deseti letech Victor odchází bojovat do Velké války jako jeden z prvních letců – a jeho zážitky v mnohém připomínají obraz konce světa vytkaný na starém gobelínu. Mytting udržel vysoko nasazenou laťku i ve druhém dílu.
344 pages, Hardcover
First published September 25, 2020
277 people are currently reading
5305 people want to read
About the author
Lars Mytting
17 books720 followersLars Mytting er en norsk journalist og forfatter. Mytting har arbeidet som forlagsredaktør og journalist i Dagningen, Aftenposten, Arbeiderbladet og Beat.
Arbeidet senere som forlagsredaktør, før han fikk utgitt romanen Hestekrefter i 2006.
Arbeidet senere som forlagsredaktør, før han fikk utgitt romanen Hestekrefter i 2006.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 394 reviews
February 11, 2022
This is the second in Lars Mytting's Norwegian historical Sister Bells trilogy, brilliantly translated by Deborah Dawkin. It's 1903 and over 2 decades since the death of Astrid Henke, the grave tended by the Butangen village Pastor Kai Schwengaard, who tries to look after her son, Jehans, expelled by his family, and residing with his foster parents, Adolph and Ingeborg. Kai is seeking redemption for his betrayal, the new church lacks the presence and atmosphere of the old stave church, now resurrected in Dresden, with its one bell, Halfrid, ringing with its tone of loneliness, missing Gunhild, its conjoined twin sister, the bell in the lake. Having lost his father too, Jehans proves to be a able learner with an interest in engineering but his education is derailed by the interference of his Uncle Osvald who informs him of Kai's betrayal, sowing the seeds of discord that has Jehans rejecting Kai, turning instead to the mountains, living in abject poverty.
He sees himself as a reindeer hunter, one day meeting another reindeer hunter over the body of a large shot reindeer, an Englishman from Northumberland, Victor Harrison, who sees himself as a reindeer hunter too. For reasons he can't explain, Jehans feels a deep connection to Victor, when he saves Victor's life, he turns to a shocked Kai, who sees in Victor a ghost from the past. With his greater understanding of the role of old beliefs and folklore, their importance to the local community, and learning to read the signs, Kai now determinedly seeks the lost Hekne Weave for what he believes is the wisdom it will impart. As the truth emerges, a rift emerges between Jehans, desperate to locate the bell in the lake, and Victor, who cannot come to terms with what he learns. As Jehans meets the dairymaid, Kristine Messelt, he is left to face the most challenging of circumstances, including his cruel Uncle Osvald and the power he holds over his life.
In a extraordinary narrative that covers the turbulent years between 1903 and 1919, including the arrival of electricity, the horrors of the Great War and the Spanish Flu, Butangen begins to change out of all recognition. Mytting drops the reader in early 20th century Norway, and we find ourselves immersed in the life, culture, social norms and attitudes in the remote community of Butangen. This is achieved primarily with Mytting's stellar skills in characterisation, with Jehans, Victor, Kristine and with Kai, a compassionate man who has changed radically from the young naive pastor he used to be. This is an outstanding historical read, so good that I really did not want the novel to end, some of the highlights for me were the incredible community spirit of solidarity in the face of injustice, and the strong willed spirit, resilience and strength of Kristine willing to break barriers and conventions. Highly recommended with sister bells on. Many thanks to the publisher for an ARC.
He sees himself as a reindeer hunter, one day meeting another reindeer hunter over the body of a large shot reindeer, an Englishman from Northumberland, Victor Harrison, who sees himself as a reindeer hunter too. For reasons he can't explain, Jehans feels a deep connection to Victor, when he saves Victor's life, he turns to a shocked Kai, who sees in Victor a ghost from the past. With his greater understanding of the role of old beliefs and folklore, their importance to the local community, and learning to read the signs, Kai now determinedly seeks the lost Hekne Weave for what he believes is the wisdom it will impart. As the truth emerges, a rift emerges between Jehans, desperate to locate the bell in the lake, and Victor, who cannot come to terms with what he learns. As Jehans meets the dairymaid, Kristine Messelt, he is left to face the most challenging of circumstances, including his cruel Uncle Osvald and the power he holds over his life.
In a extraordinary narrative that covers the turbulent years between 1903 and 1919, including the arrival of electricity, the horrors of the Great War and the Spanish Flu, Butangen begins to change out of all recognition. Mytting drops the reader in early 20th century Norway, and we find ourselves immersed in the life, culture, social norms and attitudes in the remote community of Butangen. This is achieved primarily with Mytting's stellar skills in characterisation, with Jehans, Victor, Kristine and with Kai, a compassionate man who has changed radically from the young naive pastor he used to be. This is an outstanding historical read, so good that I really did not want the novel to end, some of the highlights for me were the incredible community spirit of solidarity in the face of injustice, and the strong willed spirit, resilience and strength of Kristine willing to break barriers and conventions. Highly recommended with sister bells on. Many thanks to the publisher for an ARC.
August 7, 2022
The Reindeer Hunters is a sequel to The Bell in the Lake as well as a stand-alone novel, and once again the masterful and spellbinding storytelling illuminates.
The roots of both stories go back to the conjoined twin sisters and their legendary tapestries, which were woven in accordance with the ancient Norse tradition and they used the rarest methods of plant-dyeing. There is one specific tapestry that was given to the church after the death of the sisters in 1613, but the tapestry is missing.
Pastor Kai Schweigaard feels bad about dismantling the stave church and in the process losing the church’s mystical sister bells. When he came to Butangen, fictional place in Norway, he was about modernization and putting end to the myths. But now, he feels differently. The new church lacks the atmosphere of the stave church. And finding the missing tapestry might bring him redemption, even though it’s woven with pre-Christian patterns, something he tried to eradicate.
In 1903, Jehans Hekne is a young man. He is the son of Astrid Hekne, who was the main heroine in the first book. She died giving birth to Jehans and his twin brother. Jehans wasn’t accepted by the Hekne family, thus was raised by foster parents. And now, enjoys his freedom on a homestead in the mountains outside Butangen, fishing and hunting for his livelihood. As he hunts, his path crosses with Victor Harrison, an Englishman, who is a regular hunter in Norway.
When Victor gets hurt while hunting, Jehans takes him to parsonage. There, the pastor sees something he hasn’t expected. The threads weaving the story are getting tighter, and even more fascinating.
As the pastor searches for tapestry, the story reveals history of weaving and its patterns. As men hunt, the story reveals the dangers of hunting, and what it takes to be a good hunter. Also, this story brilliantly explores the themes of love, courage, and redemption as well as what it takes to accept changes and embrace a new era.
The stories of three men are superbly merged, with each chapter having an enigmatic end – not wanting to end, but then instantly engrossing with the beginning of next chapter. The magnificently developed characters engaged with their stories, exploring the ups and downs that life throws at them.
The story begins with the mystery of the tapestry, then, its threads weave the stories of three men, and in the last part how they respond to changing times, and how they come to terms with what has happened in their lives. Beautifully explored themes of life.
Source: ARC was provided by the publisher via NetGalley in exchange for an honest review.
Review originally posted at mysteryandsuspense.com
The roots of both stories go back to the conjoined twin sisters and their legendary tapestries, which were woven in accordance with the ancient Norse tradition and they used the rarest methods of plant-dyeing. There is one specific tapestry that was given to the church after the death of the sisters in 1613, but the tapestry is missing.
Pastor Kai Schweigaard feels bad about dismantling the stave church and in the process losing the church’s mystical sister bells. When he came to Butangen, fictional place in Norway, he was about modernization and putting end to the myths. But now, he feels differently. The new church lacks the atmosphere of the stave church. And finding the missing tapestry might bring him redemption, even though it’s woven with pre-Christian patterns, something he tried to eradicate.
In 1903, Jehans Hekne is a young man. He is the son of Astrid Hekne, who was the main heroine in the first book. She died giving birth to Jehans and his twin brother. Jehans wasn’t accepted by the Hekne family, thus was raised by foster parents. And now, enjoys his freedom on a homestead in the mountains outside Butangen, fishing and hunting for his livelihood. As he hunts, his path crosses with Victor Harrison, an Englishman, who is a regular hunter in Norway.
When Victor gets hurt while hunting, Jehans takes him to parsonage. There, the pastor sees something he hasn’t expected. The threads weaving the story are getting tighter, and even more fascinating.
As the pastor searches for tapestry, the story reveals history of weaving and its patterns. As men hunt, the story reveals the dangers of hunting, and what it takes to be a good hunter. Also, this story brilliantly explores the themes of love, courage, and redemption as well as what it takes to accept changes and embrace a new era.
The stories of three men are superbly merged, with each chapter having an enigmatic end – not wanting to end, but then instantly engrossing with the beginning of next chapter. The magnificently developed characters engaged with their stories, exploring the ups and downs that life throws at them.
The story begins with the mystery of the tapestry, then, its threads weave the stories of three men, and in the last part how they respond to changing times, and how they come to terms with what has happened in their lives. Beautifully explored themes of life.
Source: ARC was provided by the publisher via NetGalley in exchange for an honest review.
Review originally posted at mysteryandsuspense.com
December 27, 2022
“ The Reindeer Hunters “ is the middle book in a planned trilogy that blends Norwegian legend, myth and history to portray a society struggling to transition from long ingrained beliefs to the modernity of the early twentieth century. The novel has an allegorical underpinning that describes everyday rural village life and then expands this canvas into larger existential questions.
A missing tapestry and a lost church bell drive the plot, fusing legend and practical routine as the narrative develops. These objects have their origins in 1613 and are connected to the conjoined twin Hekne sisters, who wove vibrant stories of Norse myths into their creations. Upon their death, their father commissioned a set of sister bells that gave the villagers a sense of protection. The bells rang steadily in the isolated village of Butangen .In 1880, though, the bells were silenced when young Pastor Kai Schweigaard came to the village with the mandate to dismantle Butangen’s stave church and ship the Sister Bells to Dresden. His task went awry and one of the Bells was lost and a tapestry donated to the church has gone missing.
When the exposition of “ The Reindeer Hunters” begins, the year is 1903 and Pastor Schweigaard has become a remorseful man haunted by his earlier missteps in his efforts to dismantle the old church and modernize the village. He is driven by a inner need for redemption and expiation. Kai focuses these efforts in two areas.He is obsessed with somehow discovering the lost tapestry.Additionally, he watches over the development of Jehans Hekne, the orphaned son of Astrid Hekne, a descendant of the conjoined twins as well as the long ago object of the pastor’s unrequited affections. Jehans however is grudging and circumspect in his relationship with the pastor.
Bereft of parental comfort, Jehans vacillates between formal education and the freedom of the natural unfettered world. Despite having an aptitude for engineering, Jehans eschews academia and defines himself as a reindeer hunter, living in the mountains close to nature. In the course of pursuing a massive reindeer, he encounters an English hunter, Victor Harrison. Their chance meeting develops into a surprising bond, prompting feelings in Jehans which he can not explain. At one point Victor is injured while hunting and Jehans brings him to Pastor Kai for assistance. The pastor also bonds with the English hunter and the three men form a triangular relationship that propels the story forward with consequences that highlight the tensions between myth, legend and progress.
The triangular relationship between these men creates a dialectic with Hegelian overtones illustrating the conflicts between lingering superstitions and the rapidly changing world that is being infused with technological advances and political developments foreshadowing both economic shifts and empowerment and emancipation of disenfranchised groups, most notably women. Through deft characterization and visual storytelling, Lars Mytting has created a dialectical synthesis that combines myth, tradition and the details of everyday life as an isolated Norwegian village stands as a symbol of a society lurching forward into the dawn of the twentieth century. As the novel concludes, there are hints that we will encounter new iterations of these themes in the concluding novel of the trilogy. I am breathless with anticipation.
A missing tapestry and a lost church bell drive the plot, fusing legend and practical routine as the narrative develops. These objects have their origins in 1613 and are connected to the conjoined twin Hekne sisters, who wove vibrant stories of Norse myths into their creations. Upon their death, their father commissioned a set of sister bells that gave the villagers a sense of protection. The bells rang steadily in the isolated village of Butangen .In 1880, though, the bells were silenced when young Pastor Kai Schweigaard came to the village with the mandate to dismantle Butangen’s stave church and ship the Sister Bells to Dresden. His task went awry and one of the Bells was lost and a tapestry donated to the church has gone missing.
When the exposition of “ The Reindeer Hunters” begins, the year is 1903 and Pastor Schweigaard has become a remorseful man haunted by his earlier missteps in his efforts to dismantle the old church and modernize the village. He is driven by a inner need for redemption and expiation. Kai focuses these efforts in two areas.He is obsessed with somehow discovering the lost tapestry.Additionally, he watches over the development of Jehans Hekne, the orphaned son of Astrid Hekne, a descendant of the conjoined twins as well as the long ago object of the pastor’s unrequited affections. Jehans however is grudging and circumspect in his relationship with the pastor.
Bereft of parental comfort, Jehans vacillates between formal education and the freedom of the natural unfettered world. Despite having an aptitude for engineering, Jehans eschews academia and defines himself as a reindeer hunter, living in the mountains close to nature. In the course of pursuing a massive reindeer, he encounters an English hunter, Victor Harrison. Their chance meeting develops into a surprising bond, prompting feelings in Jehans which he can not explain. At one point Victor is injured while hunting and Jehans brings him to Pastor Kai for assistance. The pastor also bonds with the English hunter and the three men form a triangular relationship that propels the story forward with consequences that highlight the tensions between myth, legend and progress.
The triangular relationship between these men creates a dialectic with Hegelian overtones illustrating the conflicts between lingering superstitions and the rapidly changing world that is being infused with technological advances and political developments foreshadowing both economic shifts and empowerment and emancipation of disenfranchised groups, most notably women. Through deft characterization and visual storytelling, Lars Mytting has created a dialectical synthesis that combines myth, tradition and the details of everyday life as an isolated Norwegian village stands as a symbol of a society lurching forward into the dawn of the twentieth century. As the novel concludes, there are hints that we will encounter new iterations of these themes in the concluding novel of the trilogy. I am breathless with anticipation.
January 16, 2022
„Pažadas yra pažadas. O pažadai mirusiems linkę virsti manijomis.“
4.5/5
Kai parašai Seserų varpus, šiaip jau gali tiesiog eiti ir daugiau nieko nebeveikti. Bet ačiū šventiems, kad Myttingo užmojai didesni. Ar reikalingi? Klausimas atviras diskusijai, bet geros knygos aš neatsisakau. O tiesa ta, kad net jei pirmtakui prilygti neįmanoma, Myttingas vis tiek sugeba parašyti tiesiog puikų romaną. Gal ne puikiausią, bet subtilų ir magišką, atmosferišką ir skaudų, varomą į priekį didelių užmojų ir parodantį, kodėl trečia dalis reikalinga. Ne būtina, bet daug žadanti. Visgi, kodėl šioje magijos mažiau nei Varpuose? Sunku pralenkti tokią pagrindinę veikėją kaip Astrida, todėl čia esantys jau atrodo blankūs – tik lyginant su saulės šviesa, kuria buvo JI. Visi jos tęsiniai, žmogiški ir veikiantys per kraujo, emocinį ar net dievišką ryšį, tik ir gyvena tos šilumos ir šviesos prisiminimais. Gyvena buityje – nebūtinai nykioje, nes Myttingas moka labai nuostabiai romantizuoti Norvegijos kaimą – tačiau vis tiek užknisančioje. Ir kai yra tiek daug romanų, kuriuose autoriai moka aprašyti karą, Myttingas gali pasigirti tuo, kad gal karo ir nesijaučia visu jo baisumu, bet dievaži, jis moka įdomiai kalbėti apie sūrio verslo peripetijas ir elektros įvedimo kaime iššūkius. Jūs pamėginkit apie tai įtraukiančiai papasakoti...
Man ši knyga yra apie šešėlius: Astridos, Heknių seserų, audinio. Ji apie svajones, kaip ir pirmoji, tačiau man pritrūko pagrindinės varomosios jėgos – to veikėjo, kuriuo galėtum beatodairiškai tikėti, kurį galėtum be jokių pastangų mitologizuoti. Labai patiko Kristinės personažas, tik įrodantis, kad Myttingui moteris (ap)rašyti sekasi išties puikiai. Tačiau jų man čia ir pritrūko. Bet šalia magijos ir mitų, čia taip pat labai daug realybės, labai daug nepagražinto, netobulo, tikro santykio, nuoširdžių abejonių ir klampių jausmų, kuriais lengva patikėti. Trečiosios dalies lauksiu su atvira širdimi ir tokiais pat milžiniškais lūkesčiais. Ir, tikiuosi, V. Čepliejaus vertimu – jis nuostabus.
4.5/5
Kai parašai Seserų varpus, šiaip jau gali tiesiog eiti ir daugiau nieko nebeveikti. Bet ačiū šventiems, kad Myttingo užmojai didesni. Ar reikalingi? Klausimas atviras diskusijai, bet geros knygos aš neatsisakau. O tiesa ta, kad net jei pirmtakui prilygti neįmanoma, Myttingas vis tiek sugeba parašyti tiesiog puikų romaną. Gal ne puikiausią, bet subtilų ir magišką, atmosferišką ir skaudų, varomą į priekį didelių užmojų ir parodantį, kodėl trečia dalis reikalinga. Ne būtina, bet daug žadanti. Visgi, kodėl šioje magijos mažiau nei Varpuose? Sunku pralenkti tokią pagrindinę veikėją kaip Astrida, todėl čia esantys jau atrodo blankūs – tik lyginant su saulės šviesa, kuria buvo JI. Visi jos tęsiniai, žmogiški ir veikiantys per kraujo, emocinį ar net dievišką ryšį, tik ir gyvena tos šilumos ir šviesos prisiminimais. Gyvena buityje – nebūtinai nykioje, nes Myttingas moka labai nuostabiai romantizuoti Norvegijos kaimą – tačiau vis tiek užknisančioje. Ir kai yra tiek daug romanų, kuriuose autoriai moka aprašyti karą, Myttingas gali pasigirti tuo, kad gal karo ir nesijaučia visu jo baisumu, bet dievaži, jis moka įdomiai kalbėti apie sūrio verslo peripetijas ir elektros įvedimo kaime iššūkius. Jūs pamėginkit apie tai įtraukiančiai papasakoti...
Man ši knyga yra apie šešėlius: Astridos, Heknių seserų, audinio. Ji apie svajones, kaip ir pirmoji, tačiau man pritrūko pagrindinės varomosios jėgos – to veikėjo, kuriuo galėtum beatodairiškai tikėti, kurį galėtum be jokių pastangų mitologizuoti. Labai patiko Kristinės personažas, tik įrodantis, kad Myttingui moteris (ap)rašyti sekasi išties puikiai. Tačiau jų man čia ir pritrūko. Bet šalia magijos ir mitų, čia taip pat labai daug realybės, labai daug nepagražinto, netobulo, tikro santykio, nuoširdžių abejonių ir klampių jausmų, kuriais lengva patikėti. Trečiosios dalies lauksiu su atvira širdimi ir tokiais pat milžiniškais lūkesčiais. Ir, tikiuosi, V. Čepliejaus vertimu – jis nuostabus.
February 2, 2022
Lars Mytting yra tas išskirtinis pasakotojas, kurio istorijos tiesiog užburia. Skaitai ir, rodos, jauti Skandinavijos šaltį, grožį, mistiką ir kartu jaukumą. Jo gebėjimai neeiliniai ir tai, ką jis rašo norisi išjausti iki paskutinio žodžio. Nebuvau aš kažkada didelė knygų serijų mylėtoja, bet persilaužiau, o "Seserų varpų" antroji dalis "Heknių audinys" tik įrodė, kokios nuostabios gali būti serijos knygos. Buvau įsikibus tos minties, kad paprastai pirmoji dalis būna vau, o antra, trečia tokios meh. Šiam pasakojimui tai negalioja. Jis toks pat nuostabus.
Šįkart mes grįžtame į mažą Norvegijos kaimelį kalnuose. Praėjo dvidešimt su trupučiu metų, o pastorius Kajus vis dar ilgisi velionės Astridos. Nepamiršo pažado jai - atrasti paslaptingą seserų Heknių austą audinį, kuris savyje talpina paslaptį apie pasaulio pabaigą. Šalia auga vienas iš išgyvenusių Astridos dvynių sūnų, kuris tikras gamtos vaikas: dievina kalnus, miškus ir medžioklę. Vienos medžioklės metu susikerta jaunuolio keliai su paslaptingu anglu, su kuriuo vaikinas netikėtai pajaučia artimą ryšį. Šis jaunuolių susitikimas ir pastoriaus Kajaus išdavystė Astridai yra tai, ant ko pastatyta ši paslaptinga istorija.
Vienas iš išskirtinių Lars Mytting bruožų yra tai, kad jo pasakojimuose veikėjai yra ne tik žmonės. Čia kaip atskiras veikėjas atgyja seserų varpai, Heknių audinys ir veda istoriją pirmyn. Įdomu ir magiška. Be to nemažai už širdies griebiančių momentų - vienas jų, kai kaimas susivienija. Plačiau nepasakosiu, kad neišduoti istorijos, bet tas solidarumas negali nejaudinti. Be to ir šių dienų aktualijos kaip veidrodis atsispindi šioje istorijoje. Kas skaitys, supras apie ką aš.
Kaip seserys Heknės virtuoziškai audė savo audinį, taip ir Lars Mytting išaudė nerealų pasakojimą. Dar daug gražių žodžių galėčiau parašyti, bet siūlau patiems paskaityti ir pajausti.
Šįkart mes grįžtame į mažą Norvegijos kaimelį kalnuose. Praėjo dvidešimt su trupučiu metų, o pastorius Kajus vis dar ilgisi velionės Astridos. Nepamiršo pažado jai - atrasti paslaptingą seserų Heknių austą audinį, kuris savyje talpina paslaptį apie pasaulio pabaigą. Šalia auga vienas iš išgyvenusių Astridos dvynių sūnų, kuris tikras gamtos vaikas: dievina kalnus, miškus ir medžioklę. Vienos medžioklės metu susikerta jaunuolio keliai su paslaptingu anglu, su kuriuo vaikinas netikėtai pajaučia artimą ryšį. Šis jaunuolių susitikimas ir pastoriaus Kajaus išdavystė Astridai yra tai, ant ko pastatyta ši paslaptinga istorija.
Vienas iš išskirtinių Lars Mytting bruožų yra tai, kad jo pasakojimuose veikėjai yra ne tik žmonės. Čia kaip atskiras veikėjas atgyja seserų varpai, Heknių audinys ir veda istoriją pirmyn. Įdomu ir magiška. Be to nemažai už širdies griebiančių momentų - vienas jų, kai kaimas susivienija. Plačiau nepasakosiu, kad neišduoti istorijos, bet tas solidarumas negali nejaudinti. Be to ir šių dienų aktualijos kaip veidrodis atsispindi šioje istorijoje. Kas skaitys, supras apie ką aš.
Kaip seserys Heknės virtuoziškai audė savo audinį, taip ir Lars Mytting išaudė nerealų pasakojimą. Dar daug gražių žodžių galėčiau parašyti, bet siūlau patiems paskaityti ir pajausti.
January 10, 2024
Ši dalis nieko nenusileidžia pirmajai Seserų varpų knygai. Buvo taip gera pasinertį į Larso Myttingo stiliu. Kur susipina buitis ir mistika, namų saugumas ir poreikis pažintį pasaulį, krikščionybė ir pagonybė.
"Gražu tai, ką matome. Gražu tai, ką suprantame. Bet visų gražiausia iš tiesų tai, ko mūsų protas negali suvokti."
"Gražu tai, ką matome. Gražu tai, ką suprantame. Bet visų gražiausia iš tiesų tai, ko mūsų protas negali suvokti."
September 13, 2023
Fem stjerner er ikkje nok.
January 31, 2022
Prieš rašydama įspūdžius pasižiūrėjau, ką buvau rašiusi apie Seserų varpus. Ir ką gi - man atrodė, kad tą knygą aš skaičiau pernai. Pasirodo užpernai, dėl ko gaila, nes reiškia, kad ir trečiosios dalies teks palaukti ilgiau nei tikėjausi. Dar pasirodo, kad tada irgi buvo sausio pabaiga ir knyga tapo mėnesio geriausia, o šiandien aš tą patį galiu pasakyti apie Heknių audinį - tai buvo geriausia sausio knyga, ir man labai gaila, kad ji baigėsi.
Veikėjai paaugę - kai kurie iš jų išmoksta ne tik matyti, bet ir skaityti ženklus, o šalia šiaurietiško užsispyrimo ir ironijos atsiranda gyvenimiškos išminties. Kaip kažkada senasis, gamtinis tikėjimas įsiliejo į krikščionybę, taip dabar visos šios žinios liejasi į modernėjantį pasaulį su elektra, varikliais ir cheminiais vaistais. Skaitant labai justi, kad jei leidi įvykti tam, kas turi įvykti, ir nebandai nuolat kovoti su priešais ten, kur jų nėra, viskas kažkaip sudera ir gyvenimas teka, kas ir yra labai gražu.
Veikėjai paaugę - kai kurie iš jų išmoksta ne tik matyti, bet ir skaityti ženklus, o šalia šiaurietiško užsispyrimo ir ironijos atsiranda gyvenimiškos išminties. Kaip kažkada senasis, gamtinis tikėjimas įsiliejo į krikščionybę, taip dabar visos šios žinios liejasi į modernėjantį pasaulį su elektra, varikliais ir cheminiais vaistais. Skaitant labai justi, kad jei leidi įvykti tam, kas turi įvykti, ir nebandai nuolat kovoti su priešais ten, kur jų nėra, viskas kažkaip sudera ir gyvenimas teka, kas ir yra labai gražu.
May 5, 2022
Jei yra daugiau nei viena dalis trilogijoje ar serijoje, niekada neskubu iškart skaityti kitos. Tačiau tai visiškai negaliojo Myttingo knygoms. Vos užvertusi „Seserų varpus“ iškart pradėjau „Heknių audinį“. Ir tai buvo teisingas sprendimas: jaučiausi užmezgusi tvirtą ryšį su veikėjais savo galvoje ir dar nenorėjau jų paleisti. Ypač Kajaus.
Antroji dalis, sakyčiau, labiausiai apie atleidimą sau. Pastorius Kajus gyvena gedule, mintyse nuolat kalbasi su Astrida Hekne, kuri paliko pasaulį ir sūnų jame. Uždaro būdo sūnus Jehansas – medžiotojas. Jis gerai pažįsta kalnus, gamtą, yra pasiruošęs bet kokioms jos išdaigoms. Vieną dieną Jehansas sutinka keistą vyrą kalnuose ir pajaučia su juo ryšį. O Viktoras – Anglijoje gyvenantis ir įdomių aplinkybių į Norvegiją atsiųstas jaunuolis. Istorije vėl veikia ne tik žmonės, bet ir ežero dugne gulintis varpas bei mitais apipintas Heknių audinys. Skaitydama jaučiau, kad jie yra gerokai daugiau, nei tik objektai.
Knygą vertinu labai gerai. Net labai. Vėl viskas patiko, norėjau dar ir dar pačios istorijos. Nežinau, kaip reikės laukti trečiosios dalies. Tačiau mane išmušė iš vėžių tai, kad kaip pirmoji dalis buvo nenuspėjama, taip atroji, deja, buvo ta, kuri patvirtino visus mano spėjimus. Ir tai šiek tiek liūdina, nes aš įprastai noriu, kad būtų palikta vietos pasvarstymams, kad nebūtų visos kortos atskleistos taip greit, kaip kad nutiko čia. Kita vertus – širdyje buvo ramiau žinant, kad yra būtent taip, kaip spėjau. Anotacija jau kone viską išduoda, todėl jų beveik niekad neskaitau. Būčiau dar daugiau visko sužinojus, ką atradau skaitydama ir galiu tik sau padėkoti. Kita vertus suprantu, kad negali nieko nepasakyti neišduodamas kažko, apie ką buvo rašyta pirmoje dalyje. ⠀
Mėgavausi mitais. Kartu su Kajum svarsčiau apie Heknių audinį ir net neaiktelėjau paaiškėjus visai tiesai, nes viskas taip akivaizdu… juk kai viskas būna prieš akis, ilgiausiai ir ieškome. Ir vis tik krizenau, kai naktį pastorius kapinėse rausėsi. Absoliuti priešingybė tam, kaip sakralioje vietoje turėtų elgtis bažnyčios tarnas.
Kartu laipiojau po kalnus su veikėjais ir džiaugiausi kiekvienu skyriumi. Atmosferiškai – man labai artima knyga. O suvis labiausiai – Kajus, kalbantis su mirusiais, abejojantis dievu, savimi, tikėjimu, religija, net savo paties protu. Dar nesu įsitikinusi kodėl taip prie jo prisirišau, bet numanau, kad tai empatija. Galimybė jausti tiek daug ir taip stipriai, kaip jautė jis. Pažįstamas ir tas noras viską ištaisyti. Ar bent jau atsukti laiką atgal ir atšaukti kai kuriuos sprendimus.⠀
⠀
Geras romanas. Apie tobulėjimą, mokslą, norą turėti daugiau ir geriau. Atsiranda ir stipri moteris, kuri akimirkai kitai užgožia visus veikėjus. Ir tarsi sugrąžina Astridos energiją į pasakojimą. Galiu knygą girti ir girti, nes puiki, įdomi. Nepaleidžia, jei jau pradedi. Ir nepalieka minčių ištisas savaites.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretabrigita.lt
Antroji dalis, sakyčiau, labiausiai apie atleidimą sau. Pastorius Kajus gyvena gedule, mintyse nuolat kalbasi su Astrida Hekne, kuri paliko pasaulį ir sūnų jame. Uždaro būdo sūnus Jehansas – medžiotojas. Jis gerai pažįsta kalnus, gamtą, yra pasiruošęs bet kokioms jos išdaigoms. Vieną dieną Jehansas sutinka keistą vyrą kalnuose ir pajaučia su juo ryšį. O Viktoras – Anglijoje gyvenantis ir įdomių aplinkybių į Norvegiją atsiųstas jaunuolis. Istorije vėl veikia ne tik žmonės, bet ir ežero dugne gulintis varpas bei mitais apipintas Heknių audinys. Skaitydama jaučiau, kad jie yra gerokai daugiau, nei tik objektai.
Knygą vertinu labai gerai. Net labai. Vėl viskas patiko, norėjau dar ir dar pačios istorijos. Nežinau, kaip reikės laukti trečiosios dalies. Tačiau mane išmušė iš vėžių tai, kad kaip pirmoji dalis buvo nenuspėjama, taip atroji, deja, buvo ta, kuri patvirtino visus mano spėjimus. Ir tai šiek tiek liūdina, nes aš įprastai noriu, kad būtų palikta vietos pasvarstymams, kad nebūtų visos kortos atskleistos taip greit, kaip kad nutiko čia. Kita vertus – širdyje buvo ramiau žinant, kad yra būtent taip, kaip spėjau. Anotacija jau kone viską išduoda, todėl jų beveik niekad neskaitau. Būčiau dar daugiau visko sužinojus, ką atradau skaitydama ir galiu tik sau padėkoti. Kita vertus suprantu, kad negali nieko nepasakyti neišduodamas kažko, apie ką buvo rašyta pirmoje dalyje. ⠀
Mėgavausi mitais. Kartu su Kajum svarsčiau apie Heknių audinį ir net neaiktelėjau paaiškėjus visai tiesai, nes viskas taip akivaizdu… juk kai viskas būna prieš akis, ilgiausiai ir ieškome. Ir vis tik krizenau, kai naktį pastorius kapinėse rausėsi. Absoliuti priešingybė tam, kaip sakralioje vietoje turėtų elgtis bažnyčios tarnas.
Kartu laipiojau po kalnus su veikėjais ir džiaugiausi kiekvienu skyriumi. Atmosferiškai – man labai artima knyga. O suvis labiausiai – Kajus, kalbantis su mirusiais, abejojantis dievu, savimi, tikėjimu, religija, net savo paties protu. Dar nesu įsitikinusi kodėl taip prie jo prisirišau, bet numanau, kad tai empatija. Galimybė jausti tiek daug ir taip stipriai, kaip jautė jis. Pažįstamas ir tas noras viską ištaisyti. Ar bent jau atsukti laiką atgal ir atšaukti kai kuriuos sprendimus.⠀
⠀
Geras romanas. Apie tobulėjimą, mokslą, norą turėti daugiau ir geriau. Atsiranda ir stipri moteris, kuri akimirkai kitai užgožia visus veikėjus. Ir tarsi sugrąžina Astridos energiją į pasakojimą. Galiu knygą girti ir girti, nes puiki, įdomi. Nepaleidžia, jei jau pradedi. Ir nepalieka minčių ištisas savaites.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretabrigita.lt
November 19, 2022
The Reindeer Hunters is the second novel of a trilogy, preceded by The Bell in the Lake, and translated by Deborah Dawkins. It is historical fiction, with elements of folk lore and Nordic mythology, set in 1903, in a small village in Norway but reflects back on activities in the 1880s as well as the story of conjoined sisters who foresaw future events and wove them into a tapestry back in 1613. Much of this earlier story, and the story of a descendant of those twins, is the subject of The Bell in the Lake, the preceding book. I found that it wasn’t necessary to have read the first to understand and enjoy this new book, but I do intend to read The Bell in the Lake in the future to clarify some points and simply to enjoy it.
In the story, in Butangen, the pastor Kai Schweigaard lives a lonely life with only his housekeeper for company most days. And his memories of Astrid Hekne who lies in his church’s cemetery. Astrid’s son Jehan once lived with Kai but no longer, after learning a truth that felt like betrayal. Now he prefers a solitary life. His mother died giving birth. His father also gone. But one bell is still in the lake, Gunhild while the second sister bell, Halfrid, was taken, to Dresden. These are very bare bones of a complex story that covers a society that is moving from social isolation into a new world of technology and transportation, where the power of old folk tales and myths still holds in a land where nature can control your destiny so quickly and easily.
This is my second book from Mytting, the first being The Sixteen Trees of the Somme. I will definitely look for more. I recommend reading this book, perhaps beginning with The Bell in the Lake if you have the opportunity to do so..
A copy of this book was provided by the publisher through NetGalley in return for an honest review.
In the story, in Butangen, the pastor Kai Schweigaard lives a lonely life with only his housekeeper for company most days. And his memories of Astrid Hekne who lies in his church’s cemetery. Astrid’s son Jehan once lived with Kai but no longer, after learning a truth that felt like betrayal. Now he prefers a solitary life. His mother died giving birth. His father also gone. But one bell is still in the lake, Gunhild while the second sister bell, Halfrid, was taken, to Dresden. These are very bare bones of a complex story that covers a society that is moving from social isolation into a new world of technology and transportation, where the power of old folk tales and myths still holds in a land where nature can control your destiny so quickly and easily.
This is my second book from Mytting, the first being The Sixteen Trees of the Somme. I will definitely look for more. I recommend reading this book, perhaps beginning with The Bell in the Lake if you have the opportunity to do so..
A copy of this book was provided by the publisher through NetGalley in return for an honest review.
March 12, 2025
Had this on my tbr pile since it came out but not had time to read it so I invested in the audio version.
The audio was narrated by Roger May. It was excellent but I did wonder why the Norwegian accent translated into broad Yorkshire. I'm from Yorkshire so I've no problem with it per se, but I'm still a little confused.
At first I thought it couldn't live up to the first part of this trilogy, which I totally fell in love with. But a third of the way on I realised I was completely wrong.
The Reindeer Hunters moves us onto the next generation with Astrid's twins - Jehans Hekne and Victor Harrison (who was adopted). Jehans, driven from the Hekne land, is living near Butangen where he works on the land but also as a reindeer hunter. On one trip he kills a massive reindeer and meets Victor.
Years later the two meet again and their shared background becomes clear. Whilst Jehans is now hopeful that the bell in the lake can now be recovered, will Victor with a title and ancestral home be willing to give up everything for his brother?
The story takes us from Norway to Northumberland and to the battlefields of the First World War. Ambition drives both the brothers but will it mean success or downfall?
I loved this second part. It was just as addictive and moving as the first. The characters of Jehans and Victor are both flawed and vulnerable but their strength lies in their love of the land they come from and the people who surround them. I spent quite a bit of time holding my breath hoping for the best and having to remind myself that this is fiction. Lars Mytting has managed to produce another beautiful and moving story that could be read as a stand alone novel but why would you deny yourself the joy of reading The Bell in the Lake?
Brilliant. Highly recommended.
The audio was narrated by Roger May. It was excellent but I did wonder why the Norwegian accent translated into broad Yorkshire. I'm from Yorkshire so I've no problem with it per se, but I'm still a little confused.
At first I thought it couldn't live up to the first part of this trilogy, which I totally fell in love with. But a third of the way on I realised I was completely wrong.
The Reindeer Hunters moves us onto the next generation with Astrid's twins - Jehans Hekne and Victor Harrison (who was adopted). Jehans, driven from the Hekne land, is living near Butangen where he works on the land but also as a reindeer hunter. On one trip he kills a massive reindeer and meets Victor.
Years later the two meet again and their shared background becomes clear. Whilst Jehans is now hopeful that the bell in the lake can now be recovered, will Victor with a title and ancestral home be willing to give up everything for his brother?
The story takes us from Norway to Northumberland and to the battlefields of the First World War. Ambition drives both the brothers but will it mean success or downfall?
I loved this second part. It was just as addictive and moving as the first. The characters of Jehans and Victor are both flawed and vulnerable but their strength lies in their love of the land they come from and the people who surround them. I spent quite a bit of time holding my breath hoping for the best and having to remind myself that this is fiction. Lars Mytting has managed to produce another beautiful and moving story that could be read as a stand alone novel but why would you deny yourself the joy of reading The Bell in the Lake?
Brilliant. Highly recommended.
December 19, 2021
Dabar skausmas sugrįždavo tik trumpomis bangomis. Atsiminimai nebegėlė taip kaip anksčiau.
*
Juk negalvotum apie tamsą kaip apie tokią, jei nebūtų įmanoma trokšti šviesos.
*
Netikėtas progas reikia čiupti negalvojant, kaip retus paukščius, išnyrančius tik kelioms sekundėms.
*
Lyg visas pasaulis būtų juodais audros debesimis aptrauktas dangus, iškart grasinantis žaibais ir perkūnija, vos tik pamėgini ištrūkti. Visame kame pikta valia, iš visų pusių aukšta tvora, kurios neįmanoma perlipti.
*
Daug laiko praėjo, ir aš jau nebe tas pats. Tavo laikas irgi nestovės vietoje, tu irgi tapsi kitu žmogumi.
*
— Man nereikia jokių išbandymų, -tarė Viktoras. — Tie, kriuos turėjau pereiti, jau seniai praeityje. Esu tas, kas esu.
*
Ką gi, ką gi. Kančia ir graužatis taip pat gyvenimas.
*
Jis nieko nejuto ir žinojo, kad tai blogiausia, ką karas gali padaryti su žmogumi.
*
Juk negalvotum apie tamsą kaip apie tokią, jei nebūtų įmanoma trokšti šviesos.
*
Netikėtas progas reikia čiupti negalvojant, kaip retus paukščius, išnyrančius tik kelioms sekundėms.
*
Lyg visas pasaulis būtų juodais audros debesimis aptrauktas dangus, iškart grasinantis žaibais ir perkūnija, vos tik pamėgini ištrūkti. Visame kame pikta valia, iš visų pusių aukšta tvora, kurios neįmanoma perlipti.
*
Daug laiko praėjo, ir aš jau nebe tas pats. Tavo laikas irgi nestovės vietoje, tu irgi tapsi kitu žmogumi.
*
— Man nereikia jokių išbandymų, -tarė Viktoras. — Tie, kriuos turėjau pereiti, jau seniai praeityje. Esu tas, kas esu.
*
Ką gi, ką gi. Kančia ir graužatis taip pat gyvenimas.
*
Jis nieko nejuto ir žinojo, kad tai blogiausia, ką karas gali padaryti su žmogumi.
September 19, 2022
Norwegian author’s Lars Mytting’s first novel of the trilogy, THE BELL IN THE LAKE, blew me away so completely that I couldn’t wait for this second book to come out. He knows how to create the perfect balance—character-driven, plot-driven, atmosphere-driven, and page-turning. I’m not a series or trilogy reader, but this, for me, is an exception to the rule, and REINDEER HUNTERS did not disappoint.
In fact, I’m so swept away by these two books, I can’t seem to get my feet back on the ground. It took me days to start another novel and tear myself away from the rural Butangen. By the way, this CAN be a stand-alone, but shouldn’t be. Read BELL first, not this one. This one not only contains significant spoilers (it has to, by virtue of story), it won’t allow you to experience some of the characters and events as they dramatically happened in the first book, and that’s just devastating for me to think about!
Both books comprise myth and allegory and Norse tradition from the early 17th century, to the Hekne twin girls, and of course the bells that were forged in their name back then. REINDEER HUNTERS is partly a hunt for the weave that the twins made on a loom, a weave that vanished at some point. The first book primarily takes place in the 1880s and this one about 20-25 years later. That’s all I need to reveal about characters and plot. But, as an aside, the reindeer hunting that takes place inside the pages is staggering, too. And the Norwegian clime and geography is almost a character in itself.
The story—at times, drawing in the mythical and allegorical—centers on some broad and specific themes, such as the truth of lore and legend; romantic love; the meaning of family (those we ache for and those we create); the class system; and our ghosts. The ghosts of the past, the ghosts on our heels, and the ghosts that are obscure but lay our fears open. What drives us? What is important to our lives? How do we live with regret and guilt? How do we redeem these mistakes?
The setting is stupendous, even astonishing at times, as Mytting can make his landscape writing look effortless, and I was deeply engaged in every. single. page of this novel, and every emotion traversed my heart, my mind, my literary feelers. It’s almost painful to be done and have to wait for book three, however long that will be. Mytting created such a stunning world, and an epic scale story, that I spill tears just thinking about the beauty of this book, and his last one, repeatedly. Don’t expect every answer in this book, either. Some of it is interpretive, or shrouded in a primordial mist. It’s visual and finessed, with unforgettable characters that you’ll want to keep revisiting. You will be drooling for the third book. I sure am!
And a shoutout to Deborah Dawkin for her superb translation of Norwegian to English.
“He could stand and stare at a mountainside for hours before a patch would seem to lift away, quite suddenly, then move and become a reindeer herd on the run, and all they left in their wake were footprints that resembled two half-moons. Thus with each step the reindeer marked the stamp of the moon on the Earth with their hooves, and like the moon they too were pale and unattainable.”
In fact, I’m so swept away by these two books, I can’t seem to get my feet back on the ground. It took me days to start another novel and tear myself away from the rural Butangen. By the way, this CAN be a stand-alone, but shouldn’t be. Read BELL first, not this one. This one not only contains significant spoilers (it has to, by virtue of story), it won’t allow you to experience some of the characters and events as they dramatically happened in the first book, and that’s just devastating for me to think about!
Both books comprise myth and allegory and Norse tradition from the early 17th century, to the Hekne twin girls, and of course the bells that were forged in their name back then. REINDEER HUNTERS is partly a hunt for the weave that the twins made on a loom, a weave that vanished at some point. The first book primarily takes place in the 1880s and this one about 20-25 years later. That’s all I need to reveal about characters and plot. But, as an aside, the reindeer hunting that takes place inside the pages is staggering, too. And the Norwegian clime and geography is almost a character in itself.
The story—at times, drawing in the mythical and allegorical—centers on some broad and specific themes, such as the truth of lore and legend; romantic love; the meaning of family (those we ache for and those we create); the class system; and our ghosts. The ghosts of the past, the ghosts on our heels, and the ghosts that are obscure but lay our fears open. What drives us? What is important to our lives? How do we live with regret and guilt? How do we redeem these mistakes?
The setting is stupendous, even astonishing at times, as Mytting can make his landscape writing look effortless, and I was deeply engaged in every. single. page of this novel, and every emotion traversed my heart, my mind, my literary feelers. It’s almost painful to be done and have to wait for book three, however long that will be. Mytting created such a stunning world, and an epic scale story, that I spill tears just thinking about the beauty of this book, and his last one, repeatedly. Don’t expect every answer in this book, either. Some of it is interpretive, or shrouded in a primordial mist. It’s visual and finessed, with unforgettable characters that you’ll want to keep revisiting. You will be drooling for the third book. I sure am!
And a shoutout to Deborah Dawkin for her superb translation of Norwegian to English.
“He could stand and stare at a mountainside for hours before a patch would seem to lift away, quite suddenly, then move and become a reindeer herd on the run, and all they left in their wake were footprints that resembled two half-moons. Thus with each step the reindeer marked the stamp of the moon on the Earth with their hooves, and like the moon they too were pale and unattainable.”
September 17, 2023
Det er ingen tvil om at Lars Mytting er en stor historieforteller, og jeg har nesten ikke ord for hvor bra denne boka var! Nå gleder jeg meg til neste bok!
December 12, 2020
Bedre enn den første!
January 31, 2023
Praėjo daugiau nei 20 metų Butangene, o pastorius Kajus Šveigoras vis dar buvo ten. Jo didžiausias tikslas - naujoji bažnyčia - stovėjo kaip jis ir planavo, bet jis neišpildė mylimajai duoto žodžio surasti Heknių audinį, o ir Seserų varpai ten neskambėjo. Tiesiog karštligiškai apsėstas priesaikos, bet jau beveik nuleidęs rankas, Kajus atsiduria atradimų kelyje ir stebi besikeičiančio Butangeno gyvenimą. Čia, savo gyvenimą kuria ir Astridos sūnus Jehansas. Nepriimtas į Heknių šeimą, jis priglaudžiamas senyvos poros, bet motinos dvasia jame gyva kaip niekad ir jis nuolat kovoja už geresnę būtį. Miškuose jis sutinka Viktorą - anglą, su kuriuo, regis, jį suvedė pats likimas. Atsiradus ypatingam ryšiui, padedant pastoriui Kajui, Jehansas ir Viktoras atskleidžia skaudžią tiesą, kuri vienam galinti atverti duris į gyvenimą, o kitam - viską sugriauti. Istorija byloja, kad tik du vienbroliai, tarp kurių nėra gimę seserų, sugebės sugrąžinti Seserų varpus. Bet į atšiaurųjį Norvegijos miestelį atkeliauja nelaimė, o ženklą duoda ne kas kitas, kaip gelmėse paskendęs varpas. Ar pavyks išsigelbėti nuo nelaimės? Ar atėjusios naujovės nesugriaus visko, dėl ko tie pokyčiai ir prasidėjo? Ir ar vėl skambės Seserų varpai Butangene?
Ši knyga jau antroji trilogijos apie “Seserų varpus” dalis. Pasakojimas taip įtraukia ne tik mažo miestelio istorija, pasauliniais įvykiais, paliečiančiais visus, bet ir savo mitais bei prietarais, kurie priverčia knygos herojų pastorių bei visus skaitytojus matyti plačiau. Nuo paprastumo iki įspūdingų pokyčių, įvykusių dėl veikėjų stiprios valios ir nepasidavimo net kritiškiausiose situacijose, pasikliovimo intuicija, jausmais ir žiniomis viename. Nors “Seserų varpai” paliko mane su širdgėla, ši dalis nudžiugino savo pabaiga ir ėmiau nekantriai laukti pasirodant paskutiniosios trilogijos dalies!
Tikrai paminėsiu, kad nedaug yra tokių gerų istorijos tęsinių, nė kiek nenusileidžiančių pirmąjai - ji jausminga, pilna iššūkių, priverčiančių širdį plakti greičiau, nors ir skaudi, bet galiausiai maloniai nudžiuginanti veikėjų pasiekimais ir mitiškojo likimo vingiais!
Ši knyga jau antroji trilogijos apie “Seserų varpus” dalis. Pasakojimas taip įtraukia ne tik mažo miestelio istorija, pasauliniais įvykiais, paliečiančiais visus, bet ir savo mitais bei prietarais, kurie priverčia knygos herojų pastorių bei visus skaitytojus matyti plačiau. Nuo paprastumo iki įspūdingų pokyčių, įvykusių dėl veikėjų stiprios valios ir nepasidavimo net kritiškiausiose situacijose, pasikliovimo intuicija, jausmais ir žiniomis viename. Nors “Seserų varpai” paliko mane su širdgėla, ši dalis nudžiugino savo pabaiga ir ėmiau nekantriai laukti pasirodant paskutiniosios trilogijos dalies!
Tikrai paminėsiu, kad nedaug yra tokių gerų istorijos tęsinių, nė kiek nenusileidžiančių pirmąjai - ji jausminga, pilna iššūkių, priverčiančių širdį plakti greičiau, nors ir skaudi, bet galiausiai maloniai nudžiuginanti veikėjų pasiekimais ir mitiškojo likimo vingiais!
June 27, 2022
dvynių pasaulyje
Perskaičiusi ‘Seserų varpus’ sakiau kad bus įdomu pamatyti tą Norvegijos virsmą iš atsilikusios užšalusios provincijos, kokia ji buvo primoje trilogijos knygoje, į civilizuotą ir klestinčią valstybę. Ir Lars Mytting kaip tik tai ir daro antrojoje - per Heknes, per Butangeną pasakoja, kaip norvegai iš ūkininkų tapo verslininkais.
Aš gal tikėjausi kiek daugiau to kaimo gyvenimo peripetijų, nes vietomis viską užgožė sudėtingi dramatiški veikėjų tarpusavio santykiai, o ir karo vaizdai čia taip kažkaip neįtikino ir netiko - manau būtų užtekę ir jo atgarsių toje izoliuotoje vietoje. Bet nepaisant viso to tai labai lėtas ir jautrus pasakojimas, su daug magijos ir sutapimų, pasakojantis apie Astridos Heknės vaikus taip, kaip jie verti. Pasakojimas apie polėkį, siekius ir sudėtingą kelią jų siekiant.
Spalviškai ‘Heknių audinys’ stipriai primena pirmtakę. Lyg ir neturi to ‘Seserų varpų’ svorio, nebeturi bažnyčios kaip pagrindinės veikėjos, todėl pasakojimas toks lyg buitiškesnis - apie lažą, apie pionierišką elektros kaime įvedimą, apie investicijas ir pienines - ir tai visai nėra prasčiau, nes autorius apie tai pasakoja taip pat įsitraukęs, taip pat įtaigiai. Labai įdomu, ką jis paruošęs trilogijos pabaigai.
Perskaičiusi ‘Seserų varpus’ sakiau kad bus įdomu pamatyti tą Norvegijos virsmą iš atsilikusios užšalusios provincijos, kokia ji buvo primoje trilogijos knygoje, į civilizuotą ir klestinčią valstybę. Ir Lars Mytting kaip tik tai ir daro antrojoje - per Heknes, per Butangeną pasakoja, kaip norvegai iš ūkininkų tapo verslininkais.
Aš gal tikėjausi kiek daugiau to kaimo gyvenimo peripetijų, nes vietomis viską užgožė sudėtingi dramatiški veikėjų tarpusavio santykiai, o ir karo vaizdai čia taip kažkaip neįtikino ir netiko - manau būtų užtekę ir jo atgarsių toje izoliuotoje vietoje. Bet nepaisant viso to tai labai lėtas ir jautrus pasakojimas, su daug magijos ir sutapimų, pasakojantis apie Astridos Heknės vaikus taip, kaip jie verti. Pasakojimas apie polėkį, siekius ir sudėtingą kelią jų siekiant.
Spalviškai ‘Heknių audinys’ stipriai primena pirmtakę. Lyg ir neturi to ‘Seserų varpų’ svorio, nebeturi bažnyčios kaip pagrindinės veikėjos, todėl pasakojimas toks lyg buitiškesnis - apie lažą, apie pionierišką elektros kaime įvedimą, apie investicijas ir pienines - ir tai visai nėra prasčiau, nes autorius apie tai pasakoja taip pat įsitraukęs, taip pat įtaigiai. Labai įdomu, ką jis paruošęs trilogijos pabaigai.
September 7, 2022
Nutiko tai, ko niekada nebuvo. Dažniausiai antrosios dalys būna silpnesnės, bet šį kartą "Heknių audinys" laužo mano įprastas patirtis. Knyga ne tai, kad silpnesnė, kaip man būdavo įprasta, bet dar įdomesnė ir nuostabesnė nei pirmoji "Seserų varpai" dalis.
Mane labai paveikė ir įtikino, nes pati turiu dvynę seserį, tai visi jausmai ir perteiktos emocijos man buvo labai gerai žinomos.
Knyga pretenduoja tapti metų geriausia, o rašytojas Lars Mytting vienu iš mano mėgstamiausiu.
Mane labai paveikė ir įtikino, nes pati turiu dvynę seserį, tai visi jausmai ir perteiktos emocijos man buvo labai gerai žinomos.
Knyga pretenduoja tapti metų geriausia, o rašytojas Lars Mytting vienu iš mano mėgstamiausiu.
December 26, 2022
Nuos-ta-bi! Įtraukianti, jausminga, įdomi. Viskas patiko 😁 Pavyko puikiai pasinerti į personažų gyvenimus ir išgyvenimus. Jau laukiu trečios dalies🤗
November 28, 2020
Denne elsket jeg. Der jeg syntes Søsterklokkene kunne bli litt langdryg, hadde denne drivende god handling hele veien fra start til slutt. Nydelige personkarakteristikker med folk man blir glad i.
May 14, 2024
“But man is not a rational being, and to truly understand a human being, one must seek the irrational explanation." P200
Lars Mytting is honestly a sensational writer. The Reindeer Hunters is the breathtaking follow up to The Bell in the Lake, the second in a Norwegian historical trilogy that is both fictional, mythical, magical set in the early 20th century. I was mesmerised by The Bell in the Lake and I’m equally mesmerised by this one as Mytting takes us on a journey that is both epic and intensely personal and intimate.
As the village of Butangen comes to terms with the removal of the Stave church and one of the sister bells to Dresden, Germany, and the death of Astrid Hekne, her son Jehans embarks on a journey of his own. Jehans is a reindeer hunter and it is while hunting that fate enters and ultimately changes his trajectory in so many ways.
Pastor Kai Schweigaard continues to shepherd the people, tormented by the separation of the two church bells and determined to find the lost, famed Hekne Weave, created by the conjoined sisters, Halfrid and Gunnhild, believing it to have keys to the future.
"Never had he felt closer to the Hekne sisters than now, who he held a tool they must have used every day. He had often pictured them, but now he saw them as two individuals. He had, sense of two lives, two stories that wanted to go their separate ways but could not be parted.” P74
There is an underlying motif of the two parts that make up one. Two conjoined twins yet one life, two brothers with one purpose, two bells that are so interconnected as one. It’s like the Yin and Yang that weaves together two parts that coexist.
The Reindeer Hunters is beautifully written, lyrical and poetic in many ways. It is mythical and magical, as Mytting ties in the superstition of the time period in a way that connects it to the changing world. Butangen is deep in Norways central southern interior, rugged and isolated, pivotal in an epic drama of change, grief, courage and hard work in a changing Norwegian backdrop.
Another 5 stars.
Lars Mytting is honestly a sensational writer. The Reindeer Hunters is the breathtaking follow up to The Bell in the Lake, the second in a Norwegian historical trilogy that is both fictional, mythical, magical set in the early 20th century. I was mesmerised by The Bell in the Lake and I’m equally mesmerised by this one as Mytting takes us on a journey that is both epic and intensely personal and intimate.
As the village of Butangen comes to terms with the removal of the Stave church and one of the sister bells to Dresden, Germany, and the death of Astrid Hekne, her son Jehans embarks on a journey of his own. Jehans is a reindeer hunter and it is while hunting that fate enters and ultimately changes his trajectory in so many ways.
Pastor Kai Schweigaard continues to shepherd the people, tormented by the separation of the two church bells and determined to find the lost, famed Hekne Weave, created by the conjoined sisters, Halfrid and Gunnhild, believing it to have keys to the future.
"Never had he felt closer to the Hekne sisters than now, who he held a tool they must have used every day. He had often pictured them, but now he saw them as two individuals. He had, sense of two lives, two stories that wanted to go their separate ways but could not be parted.” P74
There is an underlying motif of the two parts that make up one. Two conjoined twins yet one life, two brothers with one purpose, two bells that are so interconnected as one. It’s like the Yin and Yang that weaves together two parts that coexist.
The Reindeer Hunters is beautifully written, lyrical and poetic in many ways. It is mythical and magical, as Mytting ties in the superstition of the time period in a way that connects it to the changing world. Butangen is deep in Norways central southern interior, rugged and isolated, pivotal in an epic drama of change, grief, courage and hard work in a changing Norwegian backdrop.
Another 5 stars.
August 16, 2022
Den var bättre än jämfört med "Systerklockorna". Jag gillar all historia som vävs in i historien.
Det är intressant att se hur prästens tro förändras genom berättelsen.
Det är mycket som händer när två bröder möts.
Karaktärernas utveckling tar en hel del plats i berättelsen. Jag tycker ändå att bröderna faktiskt utvecklas åt ett bra håll.
Det är intressant att se hur prästens tro förändras genom berättelsen.
Det är mycket som händer när två bröder möts.
Karaktärernas utveckling tar en hel del plats i berättelsen. Jag tycker ändå att bröderna faktiskt utvecklas åt ett bra håll.
February 17, 2022
Lars Mytting “Heknių audinys“ 🦌
Tai antroji trilogijos „Seserų varpai“ knyga.
Nuo Astridos mirties jau spėjo prabėgti 22-eji metai, jos sūnus Jehansas jau užaugo ir pradėjo kurti savo gyvenimą. Jo laisvą sielą vis traukią į gamtą ir miškus, sekti šiaurinių elnių pėdsakais. Tačiau vieną kartą medžioklė atneša ne tokį laimikį kokio jis tikėjosi – Jehansas susipažįsta su kitu medžiotoju Viktoru. Ir iškart pajunta nepaneigiamą ryšį, atrodo, jog jų bendravimui net nereikia žodžių. Nuo šios draugystės prasideda nuskendusio seserų varpo ir paslaptingojo Heknių audinio paieškos atskleisiančios daugybę netikėtų dalykų.
Kaip ir pirmoji dalis, taip ir ši, man paliko tikrai gilų įspūdį. Mane labai žavi mitologija ir sakmėmis alsuojantis šio autoriaus tekstas. Kažką panašaus kitur sutinku labai retai. Pasakojimo tėkmė gan lėta, tarsi raminanti, bet apimanti labai daug. Nupasakota daugybė Norvegijos kaimelyje vykstančių buities darbų scenų, tačiau net ir jos labai įtraukia. Tiek darbuose, tiek šeimoje atsiskleidžia įvairiapusė Jehanso asmenybė. Juntamas liūdesys, kuris tarsi užsiliko nuo pirmosios serijos dalies. Veikėjai seka praeities pėdsakais ir bando atsakyti į sau svarbius klausimus. Kas aš? Kodėl aš taip jaučiuosi? Kas slepiasi po šia istorija? Knygoje rasite daug drąsos, ryžto ir meilės. 😊
Rekomenduoju visiems mėgstantiems lėtesnes, subtilias, senovinius pasakojimus primenančias istorijas.
4,5 ⭐️ | 2022 – 02 📚
Tai antroji trilogijos „Seserų varpai“ knyga.
Nuo Astridos mirties jau spėjo prabėgti 22-eji metai, jos sūnus Jehansas jau užaugo ir pradėjo kurti savo gyvenimą. Jo laisvą sielą vis traukią į gamtą ir miškus, sekti šiaurinių elnių pėdsakais. Tačiau vieną kartą medžioklė atneša ne tokį laimikį kokio jis tikėjosi – Jehansas susipažįsta su kitu medžiotoju Viktoru. Ir iškart pajunta nepaneigiamą ryšį, atrodo, jog jų bendravimui net nereikia žodžių. Nuo šios draugystės prasideda nuskendusio seserų varpo ir paslaptingojo Heknių audinio paieškos atskleisiančios daugybę netikėtų dalykų.
Kaip ir pirmoji dalis, taip ir ši, man paliko tikrai gilų įspūdį. Mane labai žavi mitologija ir sakmėmis alsuojantis šio autoriaus tekstas. Kažką panašaus kitur sutinku labai retai. Pasakojimo tėkmė gan lėta, tarsi raminanti, bet apimanti labai daug. Nupasakota daugybė Norvegijos kaimelyje vykstančių buities darbų scenų, tačiau net ir jos labai įtraukia. Tiek darbuose, tiek šeimoje atsiskleidžia įvairiapusė Jehanso asmenybė. Juntamas liūdesys, kuris tarsi užsiliko nuo pirmosios serijos dalies. Veikėjai seka praeities pėdsakais ir bando atsakyti į sau svarbius klausimus. Kas aš? Kodėl aš taip jaučiuosi? Kas slepiasi po šia istorija? Knygoje rasite daug drąsos, ryžto ir meilės. 😊
Rekomenduoju visiems mėgstantiems lėtesnes, subtilias, senovinius pasakojimus primenančias istorijas.
4,5 ⭐️ | 2022 – 02 📚
July 8, 2023
“Visi vyrai iriasi skirtingai. Kiekvienas savaip irkluoja išplaukdamas, savaip grįždamas. Vienaip žvejodamas, kitaip mąstydamas.
Tačiau visi jie iriasi vienodai bėgdami. Skubriais, netvirtais grybšniais. Vis gręždamiesi pasitikrinti, ar nenukrypo nuo kelio. Ir nepakeldami akių į tą vietą, iš kurios bėga.”
Tačiau visi jie iriasi vienodai bėgdami. Skubriais, netvirtais grybšniais. Vis gręždamiesi pasitikrinti, ar nenukrypo nuo kelio. Ir nepakeldami akių į tą vietą, iš kurios bėga.”
March 18, 2022
Pirmos dalies tęsinys ir jis toks puikus, kad imi galvoti ar nebus geresnė dalis nei pirmoji. Skandinavijos kraštas, klimatas, kasdienybė. Mažas kaimelis ir jo mažos paslaptys. Skaitydama tikrai norėjau grįžti laiku, atsidurti šalia pastoriaus Kajaus ir jo keisto pažado duoto mirusiąjai, kuris beveik virtęs maniją. Prisidėčiau prie tos manijos ir kartu leisčiausi seserų Heknių gyvenimo ir kūrybos kelių. Prisidėčiau prie Astridos dvynių, tik Heknės gali būt tokie karštakošiai ir priimti tokius beprotiškus sprendimus, bet tuo pačiu ir tokie patys laisvės troškėjai kaip jų mama.
Kaip ir pirmoje dalyje netrūko mistikos, bet autorius ją taip išskirtinai įpynęs, taip pat unikaliai kaip Heknių audinys.
Kaip ir pirmoje dalyje netrūko mistikos, bet autorius ją taip išskirtinai įpynęs, taip pat unikaliai kaip Heknių audinys.
November 16, 2022
Net neturiu, ką pasakyti, patiko labai labai, būtinai skaitysiu ir trečią dalį.
December 31, 2021
The sequel to The Bell in the Lake will definitely be among my top five reads during 2021. It was everything I hoped for, even better than the first book. We get to hear about industrialisation, the beginning of the labour movement, and a strong and competent woman enters the scene.
I really have no words left for this book, so I just give you my translation of a condensed version of the Norwegian blurb.
”The year is 1903, and twenty-two years have passed since Astrid Hekne died in childbirth. Her son Jehans lives in small conditions on a homestead, expelled from his own family. He prefers to stay in the mountain areas in Gudbrandsdalen for fishing and reindeer hunting. One August morning, Jehans meets an enigmatic hunter and his life is put on a new course.
Soon Kai Schweigaard, the vicar of Butangen, also has an idea of how the church bells can be brought together again, but is shaken when he discovers what Astrid Hekne's last wish really was.
Hekneveven (The Hekne Tapestry) is a magnificent novel about love, sorrow and courage, and about a Norway into a new era from 1903 until 1919.”
The English version The Reindeer Hunters will be published March 3rd 2022. While waiting, read the first book The Bell in the Lake.
And, it’s a trilogy! There’s yet another book to be published!
I really have no words left for this book, so I just give you my translation of a condensed version of the Norwegian blurb.
”The year is 1903, and twenty-two years have passed since Astrid Hekne died in childbirth. Her son Jehans lives in small conditions on a homestead, expelled from his own family. He prefers to stay in the mountain areas in Gudbrandsdalen for fishing and reindeer hunting. One August morning, Jehans meets an enigmatic hunter and his life is put on a new course.
Soon Kai Schweigaard, the vicar of Butangen, also has an idea of how the church bells can be brought together again, but is shaken when he discovers what Astrid Hekne's last wish really was.
Hekneveven (The Hekne Tapestry) is a magnificent novel about love, sorrow and courage, and about a Norway into a new era from 1903 until 1919.”
The English version The Reindeer Hunters will be published March 3rd 2022. While waiting, read the first book The Bell in the Lake.
And, it’s a trilogy! There’s yet another book to be published!
March 29, 2021
Vakker bok nummer to i Søsterklokkene-trilogien. Boken følger et nogenlunde likt format som bok nummer en; igjen trives jeg med veksling av synsvinkel, Mytting sitt presise og behagelige språk og de historiske hendelser som er elegant flettet inn med fiksjon. Det er ikke så ofte at jeg kommer over en bok som jeg nesten ikke klarer å legge fra meg, så denne får full pott!
Fun fact: min farmors slekt, fra Jæren, er avbildet med Trygve Gran etter hans flytur over Atlanterhavet.
Fun fact: min farmors slekt, fra Jæren, er avbildet med Trygve Gran etter hans flytur over Atlanterhavet.
March 19, 2022
Dear Mr Mytting,
Can you hurry up with number three please as I absolutely loved the first two books in this trilogy?
You are a writer who makes inanimate objects and buildings fascinating, guns, churches and bells, really!
Is it the strong storyline or the characters discovering hidden secrets about their ancestors or is it the belief in old stories as clues to the future?
I don’t know but I need another instalment.
Sheridan
Can you hurry up with number three please as I absolutely loved the first two books in this trilogy?
You are a writer who makes inanimate objects and buildings fascinating, guns, churches and bells, really!
Is it the strong storyline or the characters discovering hidden secrets about their ancestors or is it the belief in old stories as clues to the future?
I don’t know but I need another instalment.
Sheridan
June 19, 2022
Nors pirma trilogijos dalis labai sužavėjo, antroji minimaliai, bet jai nusileido. Kaip ir ankstesnis, taip ir šis romanas pilnas mitų, autentiško kaimo gyvenimo, meilės, kovos, stiprybės. Knygoje netgi įsipynusios šių laikų aktualijos, kas tikrai nustebino.
Displaying 1 - 30 of 394 reviews