What do you think?
Rate this book
Editas kompleksas: normalūs žmonės nesišypsa
Edita, nebūk durna, jisai ne tau... Tiek pasakyt' išminties daug nereik'. Diagnoze čia aiški. O ką daryt', jeigu ta tiesa skaudin? Minčių chirurgų da niekur neruoš'. O fantazijas neskaudin. Priešingai – fantazijas pačias yra nuskausminamieji.
Edita – iš „Pietinia kronikų“ pasaulio.
Jos istorija iš romano išaugo į filmą, vėliau įžengė į Šiaulių ir Niujorko teatrų scenas. Pagaliau mergina su VHS kasete rankoje savo istorijos versiją pasakoja romane „Editas kompleksas“.
Iš pirmo žvilgsnio tai istorija apie aštuoniolikmetę merginą, įsimylėjusią vaikiną iš to paties daugiabučių kiemo. O iš tikrųjų – apie tai, ką reiškia augti, kai nemoki pasakyti, ką jauti, kai „Purvini šokiai“ ir kiti filmai netikėtai padeda suprasti, kas yra meilė, kūnas ir tu pati. Su humoru ir melancholija, kitaip nelabai ir moku, pasakoju, kaip ištrūkę iš sovietinio raugo norėjome greičiau pasiekti savo svajones ir būti mylimi. Bet nežinojome, kaip išsilaisvinti iš mus persekiojančio senovinio balandėlių kvapo, kaip išsakyti jausmus ir atrasti savo kelią. Norėčiau būti ta Editos draugė, kuri ją apkabina ir sako: „Gluše tu, gluše“.
Ir dar – norėjau parašyti istoriją apie tikro gyvenimo alkį. Šitas jausmas nedingsta iki šiol.
Edita – iš „Pietinia kronikų“ pasaulio.
Jos istorija iš romano išaugo į filmą, vėliau įžengė į Šiaulių ir Niujorko teatrų scenas. Pagaliau mergina su VHS kasete rankoje savo istorijos versiją pasakoja romane „Editas kompleksas“.
Iš pirmo žvilgsnio tai istorija apie aštuoniolikmetę merginą, įsimylėjusią vaikiną iš to paties daugiabučių kiemo. O iš tikrųjų – apie tai, ką reiškia augti, kai nemoki pasakyti, ką jauti, kai „Purvini šokiai“ ir kiti filmai netikėtai padeda suprasti, kas yra meilė, kūnas ir tu pati. Su humoru ir melancholija, kitaip nelabai ir moku, pasakoju, kaip ištrūkę iš sovietinio raugo norėjome greičiau pasiekti savo svajones ir būti mylimi. Bet nežinojome, kaip išsilaisvinti iš mus persekiojančio senovinio balandėlių kvapo, kaip išsakyti jausmus ir atrasti savo kelią. Norėčiau būti ta Editos draugė, kuri ją apkabina ir sako: „Gluše tu, gluše“.
Ir dar – norėjau parašyti istoriją apie tikro gyvenimo alkį. Šitas jausmas nedingsta iki šiol.
328 pages, Hardcover
First published December 11, 2025
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 80 reviews
April 29, 2026
Keista, bet skaitant šią knygą vis grįždavo viena mintis visada galvojau, kad moterys panašiai mąsto. Autorius gana ironiškai ir kartais skausmingai tiksliai parodo žmonių santykius, ego ir vidinius kompleksus. „Normalūs žmonės nesišypsa“ čia skamba beveik kaip diagnozė lyg po šypsenomis visi slėptų savo mažas dramas. Knyga palieka keistą jausmą: šiek tiek juokinga, šiek tiek liūdna, bet žmogiška.
December 18, 2025
Kmita moka rašyti paprastai, bet nedurnai. Skaitai ir jaučiasi, kad parašyti kūrinį autoriui rūpėjo. Gal todėl tekstas atrodo gyvas? Žinau, keista tai paminėti, tačiau man patinka pojūtis, kai per puslapius slenki ne dėl siužeto, o dėl šiokios tokios iš ten sklindančios aistros ir smalsumo: lyg galimybė atsidurti Editos (Remygos / Rimanto ar netgi Gedos) galvoje Kmitai padėtų apmąstyti gerokai daugiau nei siūlytų idėjinės schemos (pats gariūnmetis, jo problemos ir įvaizdžiai, šiaulietiškumas, žanras ir t. t.). Tai pokyčių pasaulis ir kvėpuojantis žmogus, kuris jame kažkuo tampa, būdamas tarsi visko sugertukas su klaustuku galvoje, be išmoktų lozungų. Įdomu, kad Kmitai pavyksta tą kibirkštį išlaikyti. Išėjo romanas lyg susivokimų erdvė, kurioje siekiama tikrumo. Jo siekti per brendimo kančias ir kurioziškus santykius su aplinka visai geras ėjimas – gyvenimiškas, ne pompastiškas, ne tik dekoratyvus. Todėl „Editas kompleksas“ yra kitokia knyga nei ankstesnės ir dėl to neblogesnė.
Kitas klausimas, ar Kmitos pavaizduota septyniolikmetė atitiks įvairios auditorijos lūkesčius. Mano – iš dalies.
O šiaip tokius romanus skaityti apsiniaukusiom dienom – pats tas.
Kitas klausimas, ar Kmitos pavaizduota septyniolikmetė atitiks įvairios auditorijos lūkesčius. Mano – iš dalies.
O šiaip tokius romanus skaityti apsiniaukusiom dienom – pats tas.
April 18, 2026
Knyga šiaip gan radikaliai skiriasi nuo "Pietinia", taigi jei tikitės kažko panašaus, gali tekti nusivilti. Čia mažai veiksmo, bet daug introspektyvos ir vidinio monologo. Sakyčiau, vėl labai neblogai ir autentiškai atkurtas tas mid 90-ies periodas, o ir personažų mentalitetas taip pat - ką puikiai iliustruoja ir tie žodžiai pavadinime po dvitaškio. "Normalūs žmonės nesišypsa - jei matai, ka viepias, reiškia čia iš tavęs žveng'."
Patiko. Nebuvo man toks visiškas hitas, kaip kad "kronikos", bet buvo smagų sugrįžti į tą aplinką ir laikmetį. Tik knygoje, žinoma. Šiaip tai ginkdie. :) 4*.
Patiko. Nebuvo man toks visiškas hitas, kaip kad "kronikos", bet buvo smagų sugrįžti į tą aplinką ir laikmetį. Tik knygoje, žinoma. Šiaip tai ginkdie. :) 4*.
January 2, 2026
Edita (aha, ta pati, iš „Pietinia kronikų“) dirba VHS kasečių nuomoje. Ir į pasaulį žvelgia per tose kasetėse įrašytų filmų prizmę. Bėda biški, kai supainioji filmų pasaulį su realybe. Bėda jau nebebiški, kai tą pasaulį painioji su 1990-ųjų Lietuvos realybe.
Nusižiūri mergiotė Raimį iš gretimo daugiabučio ir susisvaigsta sau „Purvinų šokių“ siužetą. Tik Raimis apie tai nežino. Bet nu, „Purvini šokiai“ meluot negali – Raimiui tik reikia suprasti, kad ir jis Editą myli.
Žinau, kad daug kas tikėjosi iš šios knygos savotiškų „Pietinia kronikų 2“. Tai „Editas kronikas“ iš vienos pusės labai panašios į „Pietinia“, o iš kitos – labai ir labai nepanašios. Abi knygos – savotiški bildungsroman‘ai. Vienas berniokiškas, kitas – mergiškas. Abu panardina atgal į tą patį laikmetį, abu parašyti šiaulietiška tarme, ir čia, ir ten nestinga humoro. Bet.
Editos istorija gerokai tamsesnėm spalvom piešiama, persmelkta beviltiškumo nuojauta. Ir net link pozityvo bandantis nusukt finalas to neištaiso.
Stipri, skaudoka knyga. Tik pasirodė pernelyg ištęsta. Nemenką teksto dalį iš esmės gromuliuojama vienas ir tas pats. Trumpint ją bent trečdaliu – mano galva, būtų daug geriau.
Tai keturi iš penkių. Skystoki, bet keturi.
Nusižiūri mergiotė Raimį iš gretimo daugiabučio ir susisvaigsta sau „Purvinų šokių“ siužetą. Tik Raimis apie tai nežino. Bet nu, „Purvini šokiai“ meluot negali – Raimiui tik reikia suprasti, kad ir jis Editą myli.
Žinau, kad daug kas tikėjosi iš šios knygos savotiškų „Pietinia kronikų 2“. Tai „Editas kronikas“ iš vienos pusės labai panašios į „Pietinia“, o iš kitos – labai ir labai nepanašios. Abi knygos – savotiški bildungsroman‘ai. Vienas berniokiškas, kitas – mergiškas. Abu panardina atgal į tą patį laikmetį, abu parašyti šiaulietiška tarme, ir čia, ir ten nestinga humoro. Bet.
Editos istorija gerokai tamsesnėm spalvom piešiama, persmelkta beviltiškumo nuojauta. Ir net link pozityvo bandantis nusukt finalas to neištaiso.
Stipri, skaudoka knyga. Tik pasirodė pernelyg ištęsta. Nemenką teksto dalį iš esmės gromuliuojama vienas ir tas pats. Trumpint ją bent trečdaliu – mano galva, būtų daug geriau.
Tai keturi iš penkių. Skystoki, bet keturi.
December 21, 2025
Stipru, skaudu, liūdna ir 1/3 per ilga. Tad kodėl 5*? Nes stipru.
February 8, 2026
Sala, į kurią nenuplauksi.
Papasakojęs vaikino istoriją Lietuvos nepriklausomybės pradžios džiunglėse ir brūzgynuose, Rimantas Kmita neria į bręstančios merginos gyvenimą.
Vėl taikliai ir 100 proc. įtikinamai blokšdamas atgal. Į visas pilkybes, įsišaknijusias nuostatas „būk toks kaip visi, neišsišok", „kentėk – svarbu, kad nebūtų blogiau", draiskanomis nuėjusias šeimas ir tarpusavio santykius, ekonominį chaosą ir betvarkę, nusivylimą, alkoholizmą, greitų pinigų troškimą, varkes ir makles. Į laikus, kai niekas tavęs neklausė „kaip jautiesi?", tik „ar valgysi balandėlių?".
Į gyvenimą, kuriame 17-metei norisi romantikos – na, kad ir filmų. Fantazijų kaip atsvaros tam, ką kasdien turi šalia. Mokantis, kad gyvenimas yra kai kas daugiau, sudėtingiau, painiau negu daina ar filmas.
Apie žmones kamuojantį ilgesį ir salas, į kurias nenuplauksime. Nė nebandysime, nes galbūt ten ne baltas smėliukas, bet audros ir olos. Todėl mieliau liksime savuose purvynuose.
Kaip ir „Pietinia kronikose", vėl žavi puikus humoras, tačiau jo mažiau, naujasis romanas kur kas tamsesnis.
Kūrinys, kurį paimti privalu.
Papasakojęs vaikino istoriją Lietuvos nepriklausomybės pradžios džiunglėse ir brūzgynuose, Rimantas Kmita neria į bręstančios merginos gyvenimą.
Vėl taikliai ir 100 proc. įtikinamai blokšdamas atgal. Į visas pilkybes, įsišaknijusias nuostatas „būk toks kaip visi, neišsišok", „kentėk – svarbu, kad nebūtų blogiau", draiskanomis nuėjusias šeimas ir tarpusavio santykius, ekonominį chaosą ir betvarkę, nusivylimą, alkoholizmą, greitų pinigų troškimą, varkes ir makles. Į laikus, kai niekas tavęs neklausė „kaip jautiesi?", tik „ar valgysi balandėlių?".
Į gyvenimą, kuriame 17-metei norisi romantikos – na, kad ir filmų. Fantazijų kaip atsvaros tam, ką kasdien turi šalia. Mokantis, kad gyvenimas yra kai kas daugiau, sudėtingiau, painiau negu daina ar filmas.
Apie žmones kamuojantį ilgesį ir salas, į kurias nenuplauksime. Nė nebandysime, nes galbūt ten ne baltas smėliukas, bet audros ir olos. Todėl mieliau liksime savuose purvynuose.
Kaip ir „Pietinia kronikose", vėl žavi puikus humoras, tačiau jo mažiau, naujasis romanas kur kas tamsesnis.
Kūrinys, kurį paimti privalu.
March 10, 2026
Nuostabu, kaip Rimantas Kmita sugebėjo išjausti jaunos merginos vidinį pasaulį. Kiek daug dvasinių, fizinių ir emocinių išgyvenimų čia sudėta, koks tikroviškas merginos minčių ir svajonių portretas. Ir visa ši gelmė atsiskleidžia tokioje kontrastingoje primityvioje aplinkoje, kurioje visa tauta dar tik ieško savasties ir bando suprasti, kaip gyventi toliau.
Dar labiau nustebino, kiek daug manyje pačiame yra Editos. Su ja susitapatinti buvo lengviau nei su Rimantu iš “Pietinia kronikas”. Jos fantazijų pasaulis, begalinis troškimas išsiveržti iš pilkumos, kino filmai kaip gyvenimo mokykla - tokie pažįstami.
Ir koks savas jos vienišumo jausmas – kai negali iki galo atskleisti savo jausmų tėvams ar bendraamžiams, kai romantinis fantazijų pasaulis gerokai pralenkia realybę, kai pats sau keli lūkesčius, kurių dar nepajėgi pasivyti. Ir tos akimirkos, kai lyg trumpam atsijungi nuo savo kūno, tarsi disocijuoji, o kartais – priešingai – apima nepamatuojamas, beveik beprotiškas ryžtas. Wow kaip artima.
December 21, 2025
Kai buvau nuskaitęs apie ketvirtadalį knygos, nugirdau visiškai priešingus vertinimus. Vieni sakė, kad čia linksma knyga, kurią skaitant galima juoktis ištisai. Kiti krapštė pakaušius („Ką čia šnekat“?) ir bandė įrodyti, kad nieko panašaus: „Knyga liūdna“.
Tada buvau linkęs sutikti su pirmaisiais. Istorija pasakojimas man priminė didelį braškių laukią, užklotą ryškia ironijos ir sarkazmo plėvele. Autorius ritmingai, su taikliai atmatuotu žingsniu, pro tą plėvelę į dirbą kaišiojo istorijos daigus. Buvo linksma stebėti kaip kuriamas pasakojimas, pagrindinės herojės portretas.
O istorija nėra tokia linksma. Herojė, augusi ir brendusi sunkios ekonominės krizės laikais, stebint savo tėvų tamsią būtį ir buitį, taip pat turi pakankamai ir savo asmeninių problemų.
Nuskaičius apie pusę knygos, autorius pasodintos braškės išveši. Žiūrėdamas į perskaitytą lauką, pro žalumą vis dar matai prasimušantį ironijos paklotą, tačiau...
Kuo toliau, tuo labiau aš padėjau pritarti antrajai stovyklai, kuri aiškino „Čia ne juoktis, čia verkt‘ reik‘ “.
Verkti neverkiau, bet knyga paliko tikrai didelį įspūdį.
Romanų, pasakojančių apie jauno žmogaus brendimą, esu skaitęs ne vieną. Jie nėra mano mėgstamiausia literatūros rūšis – gal tai tiesiog man jau praėjusios aktualijos.
Išskirtinis „Editas kompleksa“ bruožas – labai gyva, labai vaizdinga kalba. Ir net jei skaitytojui pati tema gali būti neįdomi, skaitymas suteikia didelį malonumą.
Galima būtų prirašyti dar ne vieną pastraipą minčių, bet geriau tiesiog imti ir perskaityti.
Tada buvau linkęs sutikti su pirmaisiais. Istorija pasakojimas man priminė didelį braškių laukią, užklotą ryškia ironijos ir sarkazmo plėvele. Autorius ritmingai, su taikliai atmatuotu žingsniu, pro tą plėvelę į dirbą kaišiojo istorijos daigus. Buvo linksma stebėti kaip kuriamas pasakojimas, pagrindinės herojės portretas.
O istorija nėra tokia linksma. Herojė, augusi ir brendusi sunkios ekonominės krizės laikais, stebint savo tėvų tamsią būtį ir buitį, taip pat turi pakankamai ir savo asmeninių problemų.
Nuskaičius apie pusę knygos, autorius pasodintos braškės išveši. Žiūrėdamas į perskaitytą lauką, pro žalumą vis dar matai prasimušantį ironijos paklotą, tačiau...
Kuo toliau, tuo labiau aš padėjau pritarti antrajai stovyklai, kuri aiškino „Čia ne juoktis, čia verkt‘ reik‘ “.
Verkti neverkiau, bet knyga paliko tikrai didelį įspūdį.
Romanų, pasakojančių apie jauno žmogaus brendimą, esu skaitęs ne vieną. Jie nėra mano mėgstamiausia literatūros rūšis – gal tai tiesiog man jau praėjusios aktualijos.
Išskirtinis „Editas kompleksa“ bruožas – labai gyva, labai vaizdinga kalba. Ir net jei skaitytojui pati tema gali būti neįdomi, skaitymas suteikia didelį malonumą.
Galima būtų prirašyti dar ne vieną pastraipą minčių, bet geriau tiesiog imti ir perskaityti.
December 20, 2025
3.5
Turi žavesio, bet prailgo, o gaila :(
https://knyguziurkes.com/2025/12/17/e...
Turi žavesio, bet prailgo, o gaila :(
https://knyguziurkes.com/2025/12/17/e...
April 8, 2026
Dabar tikrai mes turim sužinoti, kokia yra Gražkės istorija. Na, o taip pat ir Garfildo (Justės). Autoriau, turbūt tikslingai tik trupinukų pametėjot, tikrai sumasinot, atviliojot ? :)
Editos vidinis pasaulis įtikino. Gal net per daug. Suprantu, kodėl visi taip piktinosi - nes tikra Edita buvo, nenušpaklinta, nepritempta prie kiekvieno lūkesčių. Ir tas jos “įsikliopinims”, kur pradeda smaugti ir yra tikras jausmas, vat būtent toks būna pas mergaitę, pozityvaus tėčio besiilginčią.
Rekomenduoju, gera knyga ir pasakojimas įtaigus. Ir ne, nepramoginė, neįtraukia visam ir iškart. Bent manęs. Reikėjo pauzių, o po to atėjimo iki galutinio prisėdimo (man, jei atvirai, reikėjo ilgo ir monotoniško darbo, kurio metu klausiausi. Taip tiko geriausiai).
Editos vidinis pasaulis įtikino. Gal net per daug. Suprantu, kodėl visi taip piktinosi - nes tikra Edita buvo, nenušpaklinta, nepritempta prie kiekvieno lūkesčių. Ir tas jos “įsikliopinims”, kur pradeda smaugti ir yra tikras jausmas, vat būtent toks būna pas mergaitę, pozityvaus tėčio besiilginčią.
Rekomenduoju, gera knyga ir pasakojimas įtaigus. Ir ne, nepramoginė, neįtraukia visam ir iškart. Bent manęs. Reikėjo pauzių, o po to atėjimo iki galutinio prisėdimo (man, jei atvirai, reikėjo ilgo ir monotoniško darbo, kurio metu klausiausi. Taip tiko geriausiai).
February 14, 2026
Klausiau audioformatu, tai labai įtikinamai suskambėjo šiaulietiška tarmė. Pripažįstu, kad “Pietinia kronikos” buvo stipresnės, pritariu daugumai, kad tie svaičiojimai apie nepasiekiamą Raimį per ilgai užsitęsė. Bet visa kita taip pažįstama iki skausmo. Pati su draugėm svaigdavom apie nepasiekiamus bernus, nebūdamos gražuolėm rymodavom šokiuose su mintim “o gal pakvies”. Prajuokino mintis, kad trisdešimt -gili senatvė. Bet ir aš taip galvodavau. Ir vidiakai- ėjom į salę, žiūrėjom, aptarinėjom, vėliau jau įsigiję techniką nuomavom. Ech ta nostalgija….. ❤️
December 10, 2025
An kiek patika Pietinia kronikas i ant kiek nuvėpus šita knygike... Nieks nevykst. Mergike 2/3 knygikes svaigst apie bičą, kuris jos nenor. Ištempta visks ant tiek, ka Prustui da reik pasimokyt. Žodžiu, laika gaišims. Duočiau dvi žvaigždikes, bet už gimtą tarmę da viena magaryčių ;)
March 1, 2026
Nu pradėsiu nuo to, jog Rimantas Kimta žymiai geriau dabar valdo žodį negu kai rašė "pietinia kronikas". sakinių stiprumas toks, kad gali vos ne po sakinį cituoti.
Pati knygos istorija, tiesiog per ilga. Vienu metu Edita mane užkniso, kad vis tą patį per tą patį, tad reikėjo ieškot motyvacijos pasiekt pabaigą, nors pati pabaiga ir vėl įdomi.
P.S. įsimins man ši knyga, kad didžiąją dalį perskaičiau balsu savo 2-3 mėnesių sūnui prieš miegą :D
Pati knygos istorija, tiesiog per ilga. Vienu metu Edita mane užkniso, kad vis tą patį per tą patį, tad reikėjo ieškot motyvacijos pasiekt pabaigą, nors pati pabaiga ir vėl įdomi.
P.S. įsimins man ši knyga, kad didžiąją dalį perskaičiau balsu savo 2-3 mėnesių sūnui prieš miegą :D
February 2, 2026
Pirmas sakinys: Jisai stovėja tiesiai priešais mane, nusivilkęs sava Adidas treningą...
Buvo didelis malonumas skaityti: pirma, dėl kalbos ir, antra, netikėtų, taiklių pastebėjimų, palyginimų.
Lyginant su "Pietinia kronikas" ir "Remyga", mažiau veiksmo, tačiau objektyviai vertinant, nelabai kažką daugiau apie Pietinį ir buvo galima parašyti – laikai, kai skirtingai nuo Rimanto (turiu omenyje "Pietinia kronikas" veikėją), kuris galėjo tiesiog šiaip paslampinėti po rajoną, merginai tokie pasivaikščiojimai galėjo baigtis labai liūdnai. Jeigu galvoti įtraukti nuotykius, keliones ir už rajono ribų, tai jau būtų ne Pietinia kronikas, o merginos iš Pietinia nuotykiai po pasaulį: bet čia jau būtų Jurgos, Gražkės arba Monikos istorija.
Dar vienas variantas – parodyti "Pietinia kronikas" Rimantas+Edita=KM iš Edita+Rimantas=KM pusės. Tačiau tam reikėjo iš karto planuoti ir dėlioti dvi "Pietinia kronikas" dalis: Rimanto edition ir Editos edition.
"Editas kompeksas: Normalūs žmones nesišypsa" – toks viduriukas tarp "Pietinia kronikas" ir "Remyga": Šiauliai, tapsmo romanas (Bildungsroman), laikmečio detalizacija ir juokai pradžioje bei vis liūdniau, kuo arčiau pabaiga.
"Stipru, skaudu, liūdna" © Justinas Žilinskas.
P. S. Per mėnesį perskaičiau Lars‘o Mytting'o "Plauk su skęstančiais", Rimanto Kmitos "Editas kompeksas: Normalūs žmones nesišypsa" bei Alina Bronsky "Totoriškos virtuvės aštrumai". Lietuvio ir Rusijoje gimusios vokietės romanai prasideda stipriai (humoras, intriga), o po to pasakojimo nuotaika smunka, liūdesys ima viršų ir istorijos baigiamos žemiausiame emocijų taške. Tuo tarpu norvegas pabaigai pasilieka netikėtumą – lyg bakstelėjimas adata, kai jau snūduriuoji.
Iš trijų romanų apibendrinimo negali daryti, tačiau pasižymiu pamislijimui ateičiai.
4.7/5✰
Buvo didelis malonumas skaityti: pirma, dėl kalbos ir, antra, netikėtų, taiklių pastebėjimų, palyginimų.
Lyginant su "Pietinia kronikas" ir "Remyga", mažiau veiksmo, tačiau objektyviai vertinant, nelabai kažką daugiau apie Pietinį ir buvo galima parašyti – laikai, kai skirtingai nuo Rimanto (turiu omenyje "Pietinia kronikas" veikėją), kuris galėjo tiesiog šiaip paslampinėti po rajoną, merginai tokie pasivaikščiojimai galėjo baigtis labai liūdnai. Jeigu galvoti įtraukti nuotykius, keliones ir už rajono ribų, tai jau būtų ne Pietinia kronikas, o merginos iš Pietinia nuotykiai po pasaulį: bet čia jau būtų Jurgos, Gražkės arba Monikos istorija.
Dar vienas variantas – parodyti "Pietinia kronikas" Rimantas+Edita=KM iš Edita+Rimantas=KM pusės. Tačiau tam reikėjo iš karto planuoti ir dėlioti dvi "Pietinia kronikas" dalis: Rimanto edition ir Editos edition.
"Editas kompeksas: Normalūs žmones nesišypsa" – toks viduriukas tarp "Pietinia kronikas" ir "Remyga": Šiauliai, tapsmo romanas (Bildungsroman), laikmečio detalizacija ir juokai pradžioje bei vis liūdniau, kuo arčiau pabaiga.
"Stipru, skaudu, liūdna" © Justinas Žilinskas.
P. S. Per mėnesį perskaičiau Lars‘o Mytting'o "Plauk su skęstančiais", Rimanto Kmitos "Editas kompeksas: Normalūs žmones nesišypsa" bei Alina Bronsky "Totoriškos virtuvės aštrumai". Lietuvio ir Rusijoje gimusios vokietės romanai prasideda stipriai (humoras, intriga), o po to pasakojimo nuotaika smunka, liūdesys ima viršų ir istorijos baigiamos žemiausiame emocijų taške. Tuo tarpu norvegas pabaigai pasilieka netikėtumą – lyg bakstelėjimas adata, kai jau snūduriuoji.
Iš trijų romanų apibendrinimo negali daryti, tačiau pasižymiu pamislijimui ateičiai.
4.7/5✰
January 3, 2026
Nepaisant to, kad galbūt kai kurios dalys galėjo būti ir trumpesnės, bet tai daug gilesnė istorija nei "Pietinia kronikas". Labai jautru, gilu ir prasmingiau nei regbis, kioskiukai ir kiti kiema reikalai. Ne, tai ne noatalgija, tai gyvenimas. Toks, koks buvo tuomet. Ir dabar supranti, kaip toli mes nukeliavome. Savo galvose ir širdyse.
April 23, 2026
Man patinka, kai skaitydama jauti autorių rūpestį jų personažams. Nesvarbu, kaip siužeto linijos nusiraizgo, vis tiek atrodo, kad yra kažkokio rašytojų skiriamo ypatingo dėmesio, švelnumo. Gera skaityti tektus, kurie neatrodo parašyti atmestinai, kad prie jų sėdėta, strateguota.
Editos pasaulis pasirodė pažįstamas ir tuo pačiu be galo kraupus. Vargšas žmogus, vergaujantis jausmui, pasimetęs ir neturintis vis į ką atsiremti, ypač aplinkoje, kuri kaip girtas Raimis vis remiasi į ją. Buvo lengva įsivaizduoti paauglę naglomis akimis gyventi ir tokia neužtikrinta, neurotiška siela. Gavosi gerokai kompleksiškesnis, labiau psichologizuotas coming of age pasakojimas, kuriuo, tiesą pasakius, pavyko labiau patikėti nei „Pietinia kronikas“.
Editos pasaulis pasirodė pažįstamas ir tuo pačiu be galo kraupus. Vargšas žmogus, vergaujantis jausmui, pasimetęs ir neturintis vis į ką atsiremti, ypač aplinkoje, kuri kaip girtas Raimis vis remiasi į ją. Buvo lengva įsivaizduoti paauglę naglomis akimis gyventi ir tokia neužtikrinta, neurotiška siela. Gavosi gerokai kompleksiškesnis, labiau psichologizuotas coming of age pasakojimas, kuriuo, tiesą pasakius, pavyko labiau patikėti nei „Pietinia kronikas“.
January 30, 2026
Puiki knyga! Ypač rekomenduoju audio versiją - jausmas toks, lyg klausytumeisi ne teksto, o tikro, autentiško žmogaus pasakojimo.
Read
January 7, 2026Pietinia kronikas tikrai stipresnė, kita vertus, Editas gyvenims toks atpažįstams, ka net baisu. Geri bajeriai, patiko, kad daug apie filmus. Ir apie vidinio aš paieškas. Lauksim istorijos apie Mindę
April 25, 2026
Editas kompleksas šiek tiek persidengia su Pietinia kronikom, bet tai skirtinga, savarankiška istorija. Vėl 90-iniai, vėl brendimo romanas, bet kitoks. Čia daug vidinio monologo, beviltiškumo ir išsitrynusi riba tarp filmų, kuriais gyvena herojė, ir realybės.
March 17, 2026
Kai pamačiau,kad bus leidžiama ši knyga pagalvojau,kad turbūt bus ne kažką. Bet turiu atsiimt žodžius. Čia kaip Pietinia Kronikas pratęsimas, tik,kad iš Editas puses. Jei Rimants buvo užsikabinęs ant knygų,tai Edita pasaulį mato per filmus. Tikrai rekomenduoju paskaityti/paklausyti.
January 18, 2026
Tokios labai skystokos 4 ⭐️
Maždaug 100 psl. per ilga. Nuo knygos vidurio visą laiką ta mintis sukosi galvoje 🙂
Objektyviai - 3.5 ⭐️
Maždaug 100 psl. per ilga. Nuo knygos vidurio visą laiką ta mintis sukosi galvoje 🙂
Objektyviai - 3.5 ⭐️
December 8, 2025
Nors ir perskaičiau su malonumu... Bet kaip ten sakoma - "prie gero priprantama", todėl "Pietinia kronikas" buvo stipresnė 🫣
December 28, 2025
“Pietinia Kronikas” man patiko, bet filmo nežiūrėjau ir knygą perleidau, su leidimu “gali negrąžinti”. O šią dalį pasiliksiu namų bibliotekoj. Gal ir dėl to, kad nemažai radau ten savo Editos.
Nors iš kažkurių reviewsų skaičiau, jog veiksmo nėra daug ir būtų galima trumpesnė versija - man anaiptol, teksto lėtumas, viso to laikmečio atspindžiai ir jauno žmogaus pirmieji skaudūs susidūrimai su neatliepta meilės forma tiek kitam, tiek tėvams, prie kurių liūdnų akių sunku prisikasti, man patiko. Nes normalūs žmonės nesišypsa, o šeimose žmonės nesikalba.
Nuoširdžiai tikiuos, kad ekranizacijos nebus, nes neįsivaizduoju ar įmanoma atgaminti ką reiškia žiemą turguj ant kartono su pliku užpakaliu matuotis džinsus kitoj rankoj laikant beliašą.
Nors iš kažkurių reviewsų skaičiau, jog veiksmo nėra daug ir būtų galima trumpesnė versija - man anaiptol, teksto lėtumas, viso to laikmečio atspindžiai ir jauno žmogaus pirmieji skaudūs susidūrimai su neatliepta meilės forma tiek kitam, tiek tėvams, prie kurių liūdnų akių sunku prisikasti, man patiko. Nes normalūs žmonės nesišypsa, o šeimose žmonės nesikalba.
Nuoširdžiai tikiuos, kad ekranizacijos nebus, nes neįsivaizduoju ar įmanoma atgaminti ką reiškia žiemą turguj ant kartono su pliku užpakaliu matuotis džinsus kitoj rankoj laikant beliašą.
February 5, 2026
Edita, Edita... norisi apkabinti.. jautru, skaudu, kiek komiška ir visoms bent dalelę artima.
Read
May 8, 2026Edita - jaunoji kino kritika - rašo savo gyvenimo scenarijų, kuris nėra aiškus, nėra vientisas, kuris turi įvairių žanrų gabalėlių.
Kartais atrodo, kaip viskas kiek apgailėtinai. Bet tada - ir visiškai normaliai. Visada skraido debesyse. Kiek minčių srautas.
Pirma knygos dalis - labai daug palyginimų, kurie kartojasi. Tada viduriuky atsiranda veiksmo. Ir į knygos pabaigą dar daugiau svaigimo. Paskutiniuose puslapiuose Edita pripažįsta, kad tikrai ne viskas, ką galvojo ir rašė, yra tiesa. Tad na visiškai neaišku, kur tiesa, kur išgalvojimai, tad toks vienas didelis neaiškus svaigulys, max aprašytas, ir, kaip Garfilds pasakytų, labai nekonkretu.
Šiek tiek tokia atrodo ištempta knyga.
Įdomi auditorija - Edita jaučia, kad rašo kažkam kitam, visiems kitiems, nepažįstamiesiems; bet rašo ir sau, bet norėdama papasakoti kitiems.
Jaučiausi prasta auditorija knyga. Nei vieno minimo filmo nesu mačius. Nežinau tų aktorių. Nežinau tų dainų.
Šiaulietiška šnekta gerai. Knygų mugėje girdėjau, kaip aktorė Vaidilė, Pietinio kronikų filme vaidinusi Editą, skaito intonacijomis bei žvilgsniu keletą ištraukų - tad tas irgi padėjo.
Pamenu, kaip autorius pasakojo, kad berašant pirmąją knygą jau norėjo plačiau išplėtoti ir kitus Pietinio veikėjus.
Kartais atrodo, kaip viskas kiek apgailėtinai. Bet tada - ir visiškai normaliai. Visada skraido debesyse. Kiek minčių srautas.
Pirma knygos dalis - labai daug palyginimų, kurie kartojasi. Tada viduriuky atsiranda veiksmo. Ir į knygos pabaigą dar daugiau svaigimo. Paskutiniuose puslapiuose Edita pripažįsta, kad tikrai ne viskas, ką galvojo ir rašė, yra tiesa. Tad na visiškai neaišku, kur tiesa, kur išgalvojimai, tad toks vienas didelis neaiškus svaigulys, max aprašytas, ir, kaip Garfilds pasakytų, labai nekonkretu.
Šiek tiek tokia atrodo ištempta knyga.
Įdomi auditorija - Edita jaučia, kad rašo kažkam kitam, visiems kitiems, nepažįstamiesiems; bet rašo ir sau, bet norėdama papasakoti kitiems.
Jaučiausi prasta auditorija knyga. Nei vieno minimo filmo nesu mačius. Nežinau tų aktorių. Nežinau tų dainų.
Šiaulietiška šnekta gerai. Knygų mugėje girdėjau, kaip aktorė Vaidilė, Pietinio kronikų filme vaidinusi Editą, skaito intonacijomis bei žvilgsniu keletą ištraukų - tad tas irgi padėjo.
Pamenu, kaip autorius pasakojo, kad berašant pirmąją knygą jau norėjo plačiau išplėtoti ir kitus Pietinio veikėjus.
This entire review has been hidden because of spoilers.
April 13, 2026
Ech ta Edita... Frazės "normalūs žmonės nesišypsa" potekstės užsienieičiai greičiausiai nesupras, bet jau lietuviui aiškint tikrai nereiks. Katras skaitė "Pietinia kronikas", tam ir šio romano kontekstas bus jau pažįstamas (keli meteliai ten po 1990 m.), o ir abiejų romanų veikėjų linijos persipina - visi gi iš vieno kiemo. Tik va jau vaibelis tai kitoks - niūresnis, melancholiškesnis, jautresnis. Ir visa tai apie Editą, kuri bręsta labai vieniša, kupina ilgesio, rožinių svajonių, naivi ir kartais labai juokinga, na tikrai labai norisi kartais ją stipriai papurtyti. Labai įdomios ir jos draugių istorijos, tokios skirtingos ir margos. Taigi susipažinkite, tas pats Pietinis, bet iš mergaitiško taško visai kitoks, su kitais iššūkiais. Ačiū autoriui! Labai gražiai pagautos tam tikros būtent mergaitiško brendimo akimirkos ir iššūkiai. Patiko man, kaip ir kiti Rimanto Kmitos romanai, rekomenduoju :)
February 18, 2026
Knygoje buvo gražių minčių, kai kas privertė susimąstyti, kai kas nusišypsoti ar net nusijuokti, bet pagrindinė herojė manęs neįtikino, ji atrodė pernelyg nereali, buvo sunku įsijausti į jos pasaulį ir vargino tas svaigimas dėl meilės, atrodė, kad nieko daugiau ir nevyksta, tik mergina svaigsta dėl berno baltais kedais.
Šiek tiek prailgo man laikas su šia knyga, atrodė, kad ji kažkokia nesibaigianti. Ją neišvengiamai visi lygina su „Pieinia“ ir „Editoje” pritrūko būtent to „Pietinia“ lengvumo, natūralumo.
„Editas kompleksas“ nėra prasta knyga, čia irgi neblogai atkurta dešimtojo dešimtmečio dvasia. Bet kartu knyga atrodė kažkokia per daug pritempta, per tolima ir per ilga.
Šiek tiek prailgo man laikas su šia knyga, atrodė, kad ji kažkokia nesibaigianti. Ją neišvengiamai visi lygina su „Pieinia“ ir „Editoje” pritrūko būtent to „Pietinia“ lengvumo, natūralumo.
„Editas kompleksas“ nėra prasta knyga, čia irgi neblogai atkurta dešimtojo dešimtmečio dvasia. Bet kartu knyga atrodė kažkokia per daug pritempta, per tolima ir per ilga.
February 11, 2026
natūraliai norisi lyginti su "pietinia kronikas" ar ieškoti veikėjų sąsajų. visgi, čia paliečiamos temos ir pačiame knygos pavadinime "normalūs žmonės nesišypsa", nurodo, daug gilesnius ir tiems laikams, ir šiandienai aktualius klausimus. Garfilds patapo mėgstamiausiu personažu nuo pat pirmų puslapių/minučių. vietomis kartu su Edita galvojau, a tu durna, Edita..tad gal ir galėjo būti keletu skyrių trumpesnė, beeet tuo pačiu buvo sudėti stiprūs akcentai.
May 9, 2026
Turbūt labiau 2,5*
"Pietinia kronikos" prieš 9 metus sužavėjo. Klausiau audioknygą, įgarsintą autoriaus.
O va "Editas kompleksas" dabar paliko tokį "meh" įspūdį.
Parašyta gerai, bet skaitydama nuobodžiavau.
Tekstas šiaulietiška tarme netrukdė.
Knyga galėjo būti bent trečdaliu trumpesnė, atsibosdavo skaityti tą patį per tą patį.
Pati mintis ok - papasakoti "pietinia" istoriją iš aštuoniolikmetės pusės.
Bet negelbėjo net tai, kad Edita mintyse pastoviai grįžta prie "Purvinų šokių" - filmo, kurį esu žiūrėjusi belekiek kartų ir skaitydama puikiai atpažinau visas su juo susijusias detales.
Gal tiesiog nebuvo labai įdomu skaityti dar vieną istoriją iš devyniasdešimtųjų. Net ir "Pietinia kronikas" filmo per TV iki galo nepažiūrėjau.
Gal per daug to paaugliško minčių srauto - ok, suprantu, "įsikliopino" į vaikiną, gyvena savo fantazijų pasaulyje. Bet 300+ puslapių tokio teksto nėra tai, ką rekomenduočiau.
"Pietinia kronikos" prieš 9 metus sužavėjo. Klausiau audioknygą, įgarsintą autoriaus.
O va "Editas kompleksas" dabar paliko tokį "meh" įspūdį.
Parašyta gerai, bet skaitydama nuobodžiavau.
Tekstas šiaulietiška tarme netrukdė.
Knyga galėjo būti bent trečdaliu trumpesnė, atsibosdavo skaityti tą patį per tą patį.
Pati mintis ok - papasakoti "pietinia" istoriją iš aštuoniolikmetės pusės.
Bet negelbėjo net tai, kad Edita mintyse pastoviai grįžta prie "Purvinų šokių" - filmo, kurį esu žiūrėjusi belekiek kartų ir skaitydama puikiai atpažinau visas su juo susijusias detales.
Gal tiesiog nebuvo labai įdomu skaityti dar vieną istoriją iš devyniasdešimtųjų. Net ir "Pietinia kronikas" filmo per TV iki galo nepažiūrėjau.
Gal per daug to paaugliško minčių srauto - ok, suprantu, "įsikliopino" į vaikiną, gyvena savo fantazijų pasaulyje. Bet 300+ puslapių tokio teksto nėra tai, ką rekomenduočiau.
Displaying 1 - 30 of 80 reviews