Editas kompleksas. Normalūs žmonės nesišypsa

by Rimantas Kmita

Edita, nebūk durna, jisai ne tau... Tiek pasakyt' išminties daug nereik'. Diagnoze čia aiški. O ką daryt', jeigu ta tiesa skaudin? Minčių chirurgų da niekur neruoš'. O fantazijas neskaudin. Priešingai – fantazijas pačias yra nuskausminamieji.

Edita – iš „Pietinia kronikų“ pasaulio.

Jos istorija iš romano išaugo į filmą, vėliau įžengė į Šiaulių ir Niujorko teatrų scenas. Pagaliau mergina su VHS kasete rankoje savo istorijos versiją pasakoja romane „Editas kompleksas“.


Iš pirmo žvilgsnio tai istorija apie aštuoniolikmetę merginą, įsimylėjusią vaikiną iš to paties daugiabučių kiemo. O iš tikrųjų – apie tai, ką reiškia augti, kai nemoki pasakyti, ką jauti, kai „Purvini šokiai“ ir kiti filmai netikėtai padeda suprasti, kas yra meilė, kūnas ir tu pati. Su humoru ir melancholija, kitaip nelabai ir moku, pasakoju, kaip ištrūkę iš sovietinio raugo norėjome greičiau pasiekti savo svajones ir būti mylimi. Bet nežinojome, kaip išsilaisvinti iš mus persekiojančio senovinio balandėlių kvapo, kaip išsakyti jausmus ir atrasti savo kelią. Norėčiau būti ta Editos draugė, kuri ją apkabina ir sako: „Gluše tu, gluše“.

Ir dar – norėjau parašyti istoriją apie tikro gyvenimo alkį. Šitas jausmas nedingsta iki šiol.

Genres: Fiction

328 pages, Hardcover

First published December 11, 2025

Reviews

[Neringa · Rating 4 out of 5]

Kmita moka rašyti paprastai, bet nedurnai. Skaitai ir jaučiasi, kad parašyti kūrinį autoriui rūpėjo. Gal todėl tekstas atrodo gyvas? Žinau, keista tai paminėti, tačiau man patinka pojūtis, kai per puslapius slenki ne dėl siužeto, o dėl šiokios tokios iš ten sklindančios aistros ir smalsumo: lyg galimybė atsidurti Editos (Remygos / Rimanto ar netgi Gedos) galvoje Kmitai padėtų apmąstyti gerokai daugiau nei siūlytų idėjinės schemos (pats gariūnmetis, jo problemos ir įvaizdžiai, šiaulietiškumas, žanras ir t. t.). Tai pokyčių pasaulis ir kvėpuojantis žmogus, kuris jame kažkuo tampa, būdamas tarsi visko sugertukas su klaustuku galvoje, be išmoktų lozungų. Įdomu, kad Kmitai pavyksta tą kibirkštį išlaikyti. Išėjo romanas lyg susivokimų erdvė, kurioje siekiama tikrumo. Jo siekti per brendimo kančias ir kurioziškus santykius su aplinka visai geras ėjimas – gyvenimiškas, ne pompastiškas, ne tik dekoratyvus. Todėl „Editas kompleksas“ yra kitokia knyga nei ankstesnės ir dėl to neblogesnė.

Kitas klausimas, ar Kmitos pavaizduota septyniolikmetė atitiks įvairios auditorijos lūkesčius. Mano – iš dalies.

O šiaip tokius romanus skaityti apsiniaukusiom dienom – pats tas.

[Justinas Žilinskas · Rating 5 out of 5]

Stipru, skaudu, liūdna ir 1/3 per ilga. Tad kodėl 5*? Nes stipru.

[Gintautas Ivanickas · Rating 4 out of 5]

Edita (aha, ta pati, iš „Pietinia kronikų“) dirba VHS kasečių nuomoje. Ir į pasaulį žvelgia per tose kasetėse įrašytų filmų prizmę. Bėda biški, kai supainioji filmų pasaulį su realybe. Bėda jau nebebiški, kai tą pasaulį painioji su 1990-ųjų Lietuvos realybe.
Nusižiūri mergiotė Raimį iš gretimo daugiabučio ir susisvaigsta sau „Purvinų šokių“ siužetą. Tik Raimis apie tai nežino. Bet nu, „Purvini šokiai“ meluot negali – Raimiui tik reikia suprasti, kad ir jis Editą myli.
Žinau, kad daug kas tikėjosi iš šios knygos savotiškų „Pietinia kronikų 2“. Tai „Editas kronikas“ iš vienos pusės labai panašios į „Pietinia“, o iš kitos – labai ir labai nepanašios. Abi knygos – savotiški bildungsroman‘ai. Vienas berniokiškas, kitas – mergiškas. Abu panardina atgal į tą patį laikmetį, abu parašyti šiaulietiška tarme, ir čia, ir ten nestinga humoro. Bet.
Editos istorija gerokai tamsesnėm spalvom piešiama, persmelkta beviltiškumo nuojauta. Ir net link pozityvo bandantis nusukt finalas to neištaiso.
Stipri, skaudoka knyga. Tik pasirodė pernelyg ištęsta. Nemenką teksto dalį iš esmės gromuliuojama vienas ir tas pats. Trumpint ją bent trečdaliu – mano galva, būtų daug geriau.
Tai keturi iš penkių. Skystoki, bet keturi.

[Darius Motiejūnas · Rating 5 out of 5]

Kai buvau nuskaitęs apie ketvirtadalį knygos, nugirdau visiškai priešingus vertinimus. Vieni sakė, kad čia linksma knyga, kurią skaitant galima juoktis ištisai. Kiti krapštė pakaušius („Ką čia šnekat“?) ir bandė įrodyti, kad nieko panašaus: „Knyga liūdna“.
Tada buvau linkęs sutikti su pirmaisiais. Istorija pasakojimas man priminė didelį braškių laukią, užklotą ryškia ironijos ir sarkazmo plėvele. Autorius ritmingai, su taikliai atmatuotu žingsniu, pro tą plėvelę į dirbą kaišiojo istorijos daigus. Buvo linksma stebėti kaip kuriamas pasakojimas, pagrindinės herojės portretas.
O istorija nėra tokia linksma. Herojė, augusi ir brendusi sunkios ekonominės krizės laikais, stebint savo tėvų tamsią būtį ir buitį, taip pat turi pakankamai ir savo asmeninių problemų.
Nuskaičius apie pusę knygos, autorius pasodintos braškės išveši. Žiūrėdamas į perskaitytą lauką, pro žalumą vis dar matai prasimušantį ironijos paklotą, tačiau...
Kuo toliau, tuo labiau aš padėjau pritarti antrajai stovyklai, kuri aiškino „Čia ne juoktis, čia verkt‘ reik‘ “.

Verkti neverkiau, bet knyga paliko tikrai didelį įspūdį.
Romanų, pasakojančių apie jauno žmogaus brendimą, esu skaitęs ne vieną. Jie nėra mano mėgstamiausia literatūros rūšis – gal tai tiesiog man jau praėjusios aktualijos.
Išskirtinis „Editas kompleksa“ bruožas – labai gyva, labai vaizdinga kalba. Ir net jei skaitytojui pati tema gali būti neįdomi, skaitymas suteikia didelį malonumą.

Galima būtų prirašyti dar ne vieną pastraipą minčių, bet geriau tiesiog imti ir perskaityti.

[Fantastiškų KŽL · Rating 3 out of 5]

3.5

Turi žavesio, bet prailgo, o gaila :(

https://knyguziurkes.com/2025/12/17/e...

[Vaiva · Rating 5 out of 5]

Nepaisant to, kad galbūt kai kurios dalys galėjo būti ir trumpesnės, bet tai daug gilesnė istorija nei "Pietinia kronikas". Labai jautru, gilu ir prasmingiau nei regbis, kioskiukai ir kiti kiema reikalai. Ne, tai ne noatalgija, tai gyvenimas. Toks, koks buvo tuomet. Ir dabar supranti, kaip toli mes nukeliavome. Savo galvose ir širdyse.

[Lina · Rating 3 out of 5]

An kiek patika Pietinia kronikas i ant kiek nuvėpus šita knygike... Nieks nevykst. Mergike 2/3 knygikes svaigst apie bičą, kuris jos nenor. Ištempta visks ant tiek, ka Prustui da reik pasimokyt. Žodžiu, laika gaišims. Duočiau dvi žvaigždikes, bet už gimtą tarmę da viena magaryčių ;)

[Austėja Kuskienė]

Pietinia kronikas tikrai stipresnė, kita vertus, Editas gyvenims toks atpažįstams, ka net baisu. Geri bajeriai, patiko, kad daug apie filmus. Ir apie vidinio aš paieškas. Lauksim istorijos apie Mindę

[Ramūnas Žukauskas · Rating 5 out of 5]

Nors ir perskaičiau su malonumu... Bet kaip ten sakoma - "prie gero priprantama", todėl "Pietinia kronikas" buvo stipresnė 🫣

[Agnė Banevičienė · Rating 5 out of 5]

“Pietinia Kronikas” man patiko, bet filmo nežiūrėjau ir knygą perleidau, su leidimu “gali negrąžinti”. O šią dalį pasiliksiu namų bibliotekoj. Gal ir dėl to, kad nemažai radau ten savo Editos.

Nors iš kažkurių reviewsų skaičiau, jog veiksmo nėra daug ir būtų galima trumpesnė versija - man anaiptol, teksto lėtumas, viso to laikmečio atspindžiai ir jauno žmogaus pirmieji skaudūs susidūrimai su neatliepta meilės forma tiek kitam, tiek tėvams, prie kurių liūdnų akių sunku prisikasti, man patiko. Nes normalūs žmonės nesišypsa, o šeimose žmonės nesikalba.

Nuoširdžiai tikiuos, kad ekranizacijos nebus, nes neįsivaizduoju ar įmanoma atgaminti ką reiškia žiemą turguj ant kartono su pliku užpakaliu matuotis džinsus kitoj rankoj laikant beliašą.

[cypt · Rating 5 out of 5]

Ir mane, ir mane apgavo Kmita, ir aš tikėjausi dar vienos komiškos ar bent jau tragikomiškos istorijos apie devyniasdešimtinius, tik iš merginos perspektyvos, maždaug kažko panašaus į malalietką. Bet gavau labai liūdną istoriją, net nesugebėjau greitai jos perskaityti, buvo sunku. Pagrindinė veikėja Edita, buvusi visiškai periferinė Rimanto istorijoje Pietinia kronikas, kaip ir Rimanto gyvenime, yra 17metė, paskui 18metė, dirbanti vaizdo kasečių nuomos salone ir visą laiką galvojanti apie meilę, santykius, prieinamus ir neprieinamus bernus, o visų labiausiai tai bijanti likti niekam netinkama, niekam nereikalinga ir niekam neįdomi. Turbūt nereikia būt baigusiai psichologijos, kad pasakytum, jog tokia baimė pirmiausia kyla iš tikrovės, t.y. iš to, kad jau jautiesi niekam nereikalinga ir neįdomi, ir taip ir yra - Edita auga disfunkcinėj, o dažniau tiesiog smurtinėj šeimoj, neturi nei iš ko imt pavyzdį, nei kuo sekti, tik nuo ko slėptis. Ir vis dar yra pažeidžiamoj padėty, dar negali nei pabėgt nuo tėvų ir gyvent savarankiškai.

Kad šioje knygoje beveik iki pat galo nematom tos tiesmukos ir visai linksmos geziškos tobulėjimo istorijos kaip "Pietinia kronikose" - tiesiog objektyviai teisinga, nes 90tiniais, kaip ir daugeliu laikotarpių, merginai augti dažnai buvo sunkiau nei vaikinui. Žanriškai "Edita" man priminė dabar visai populiarius pasakų perdirbinius, kai seniai žinomas siužetas iš abstrakčių aplinkybių perkeliamas į konkretų socialinį kontekstą ir laiką. Čia Edita buvo tarsi Pelenė, nuolat svajojanti ir apie princą, ir apie fėją krikštamotę, nuolat bandanti šias figūras susikurti iš to, kas jai po ranka - ar tai būtų į užsienį išvažiuojanti draugė, padovanojanti kablus, ar bernas iš kiemo, išsirinktas tapti Editos meilės objektu, nors pats tuo nėra suinteresuotas.

Gal šita knyga, net labiau nei "Pietinia kronikas", labiausiai smigteli būtent gyvenusiems devyniasdešimtiniais, ypač tuo metu augusiems, kai vienas pagrindinių tokio augimo bruožų buvo labai ribota vaizduotė: negalėjai nei pagalvot, kad kada nors varysi "taip tiesiog" atostogauti į užsienį, neturėjai nei įdomesnių knygų, tik tą patį Dumas vaikų bibliotekoj, dar nebent visokius Adrianus Moulus, galiausiai net negalėjai įsivaizduoti, kad kažkada matytas filmas ar klipas kada nors galės būti vėl prieinamas ir išanalizuotas iki smulkmenų, kad galėsi juos žiūrėt kada panorėjus, galiausiai nesant interneto paprasčiausiai nežinojai daugybės visokiausių, įvairiausių įmanomų istorijų, gyvenimo būdų, pasirinkimų. Galbūt tik tą lūžį išgyvenusiems bus artima Edita - nežinau; aš joje atpažinau labai daug savęs ir savo aplinkos "iki lūžio" ir paskui prisiminiau ne vieną moterį iš aplinkos, kuri to lūžio taip ir neišgyveno, nesusirado savo fėjos krikštamotės, tiesiog pasirinko tuo metu ir toje vietoje įmanomus variantus ir ten ir liko. Nebūtinai tai blogiausias variantas - tiesiog dar nepaliestas to, ką šiandien vadiname "daugybe galimybių", "būk, kuo nori būti" ir tt.

Ir Edita kaip tokia, ir visa knyga leidžia eilinį kartą pagalvoti "kaip toli mes nuėjome", prisiminti savo pačių augimo ir bandymo susipažint su pasauliu žingsnius. Dar su meile (žinau, kad negerai skamba) prisiminti ne tik vaizdo kasečių ir nelegalių kompaktų, bet ir piratavimo, persirašinėjimo, švietalų, bendro visa ko skolinimosi ir dalinimosi laikus, bandymą išmokti anglų kalbos iš filmų ir muzikos, dainų tekstų (jei jų pavykdavo iš kur nors gauti - dažniausiai iš lenkiškų žurnalų, kurių dar pilna būdavo kioskuose) vertimąsi su žodynais. Ir dar, kas labai svarbu ne mano asmeninėms nostalgijėlėms, bet ir galvojant apie "Editą", - absoliučiai jokio paaugliško ar "young adult" turinio nebuvimą. Jei norėjai atsisveikint su vaikiškom knygelėm ir multikais, tavo kitas žingsnis buvo nebūtinai Madonna, bet kaip minimum jau smarkiai pabrendusios "Spice Girls", ir net ir +- paaugliška "Panelė" rašė taip, tarsi 14metės jau būtų tik per žingsnį nuo 25 m., jokių teorijų apie tai, kad iki 25 m. tau dar pilnai nesusiformavusios smegenys.

Šaukštu deguto man buvo tik pabaiga: per keliasdešimt paskutinių puslapių viskas staiga išsisprendžia, Edita suvokia draugystės galią, tuščių svajonių destruktyvumą ir nusprendžia atverst naują lapą, netgi pradeda į laikraštį rašyti straipsnius apie kiną. Na taip, užaugimo romane vis tiek reikia bent viena koja žengti į šviesų rytojų, bet kai gyveni destruktyvioj aplinkoj ir su savimi elgiesi ne mažiau destruktyviai, tas prašviesėjimas neateina "taip tiesiog", o jei ateina, tai veikiau saviapgaulė. Būtų buvę tikroviškiau ir liūdniau, jei ir Editos šviesi pabaiga būtų likęs mergaitės su degtukais bandymas susišildyt, o ne "nu tai čia padurniavau porą metų o dabar jau gyvensiu protingai". Panašiai kaip ir "Pietinia kronikose", gezai čia beveik nesmurtauja, neprievartauja, visus priekabiautojus pavyksta nupurkšt su balionėliu, o susidūrimai su teisėsauga apsiriboja kontrabanda, bet ne susidorojimais. Net kai Edita užpuola kitą merginą ir tai baigiasi "rimtu kūno sužalojimu", niekas nesureikšminama, svarbiausia, kad draugė sumokėjo užstatą ir galima išeit iš areštinės (net sąžinė pernelyg negraužia). Ne tai kad būtinai kiekvienam romane ieškoti Jurbarko boksininko atgarsių, bet viskas buvo per gražu ir per paprasta. Kaip pati Edita, cituojanti Hamletą ir antikinę literatūrą. Dar blogiau - kaip Edita, besidžiaugianti, kad baliuj girtas tėvas prislinko prie jos ir pradėjo burbuliuoti "Mano dukra"! Nuo smurtaujančio tėvo, girto ir pezančio nesąmones, dukros bėga ar bent jau sustingsta ir kontaktu 100000000% nesidžiaugia.

Ir vis dėlto, nepaisant pabaigos, Edita ir man įsėdo į širdį.

Pralinksmino, prisiminiau, susigraudinau:

Kai roda serialus, gatves tuščias, parduotuves tuščias i jeigu bandysi kur nors vis tiek najit', gali rast' lenčikę su užrašu "Pietų pertrauka", "Inventorizacija" a panašiai. Nes tada visas moterys sėdž prie telikų sulindusias i banda pakeist' personažų likimą, jau supratusias, ka sava likima nebepakeis. (p. 78)

Gal mana mama yra teisi? Dėmesys, apkabinimai vaikus išlepin. Jie tur' būt' laimingi, jeigu yra balandielių. (p. 210)

Užein toks Vytauts, gal koks mokytojas, vis im Bergmaną, vis klaus', a negavom jo Septinta antspauda. Iš kur aš tau jį gausiu, tas films pemseptintų metų. (p. 210)

Aš pavydžiu tokia sugebėjima judėt' į priekį. Judėt'. Keistis, va, tiksliai - keistis. Aišku, pusmetis Škotijoj nėra vyra virtims moterim kaip ka Orlando filme, bet vis tiek. Aš neįsivaizduoju, ka žmones apskritai važiuoj į Škotiją, o jinai tą saka taip paprastai. Žmones roda daugiau džiaugsma, kai prieš AIDS skirtam koncerte nemokamą prezervatyvą pagaun. Jinai važiuos į Škotiją, a mana didžiausias pasiekims pastarosiom dienom - ka nenuėjau į Raimia laiptinę i neapsimetinėjau, ka labai pasiilgau to kačiuka. (p. 248)

[Urtė · Rating 3 out of 5]

Rimantas Kmita padarė tai, ko visi slapta laukėm – jis vėl mus nutempė atgal į Šiaulius, į tą patį rajoną, į tuos pačius laukinius 90-uosius. Tik šįkart viską matome nebe per „bachūro“ prizmę, o per Editos akinius. Knyga „Editas kompleksas“ pristatoma kaip trūkstama dėlionės dalis, moteriška „Pietinia kronikų“ versija. Bet ar tikrai ta dėlionė buvo tokia nepilna, kad reikėjo dar 300 puslapių?

Pirmiausia, pakalbėkim apie atmosferą. Taip, Kmita moka rašyti. Jis moka atkurti tą specifinį laikmečio vaibą – šįkart per VHS kasečių nuomos punktą, per filmus („Purvini šokiai“, aišku, yra Biblija), per madą ir bendrą nepriteklių.
Bet skaitydamas pagauni save galvojant: „Ir vėl?“ Atrodo, kad lietuvių literatūra (ir kinas) įstrigo kažkokioje laiko kilpoje. Mes vis dar gromuluojame tą patį dešimtmetį, tas pačias detales, tas pačias traumas. Jei „Pietinia kronikas“ buvo kaip gaivus gūsis, nes tai buvo kažkas naujo ir autentiško, tai „Editas kompleksas“ jau primena tą momentą vakarėlyje, kai didžėjus trečią kartą užleidžia tą pačią dainą, nes „visiems juk patiko“. Taip, nostalgija veikia, bet ji turi galiojimo laiką. Ir panašu, kad su šia knyga tas laikas jau eina į pabaigą.

Ir čia prieiname prie pagrindinės problemos (bent jau man). Jei tikėjotės, kad Editos perspektyva atneš kažkokio gylio ar kitokio, brandesnio matymo – teks nusivilti. Didžioji knygos dalis yra... paauglės svaičiojimai apie meilę.

Suprantu, tokia knygos idėja – parodyti pasaulį jaunos merginos akimis, kuri gyvenimą mokosi iš holivudinių filmų. Bet skaityti puslapių puslapius apie tai, kaip ji analizuoja kiekvieną žvilgsnį, kaip ji kuria scenarijus savo galvoje, kaip ji dūsta nuo savo jausmų... Na, tai tiesiog vargina.

Tai tas pats, kas skaityti penkiolikmetės dienoraštį, kurį ji pati po dešimties metų sudegintų iš gėdos. „Editas kompleksas“ taip giliai panyra į tą naivų, egocentrišką paauglišką meilės suvokimą, kad norisi veikėją tiesiog papurtyti ir pasakyti: „Atsigauk, gyvenimas nėra filmas“. Jei tave erzina „overthinking“ ir dramos lygioj vietoj – ši knyga bus tikras kantrybės išbandymas.

„Editas kompleksas“ yra kokybiškai parašyta knyga – Kmita moka valdyti žodį, to neatimsi. Bet ji skirta labai specifinei auditorijai. Tiems, kurie vis dar nepasisotino 90-aisiais ir kuriems patinka kapstytis po jaunatviškas, maksimalistines meilės kančias.

Visiems kitiems, kurie jau išaugo iš VHS kasečių amžiaus ir kuriems nusibodo skaityti apie tai, „ar jis mane myli“, tai gali pasirodyti kaip perteklinis tęsinys. Kartais geriau palikti istoriją ramybėje, kol ji dar nevirto muilo opera.

[Patricija || book.duo · Rating 4 out of 5]

4/5

Kmita tikrai kaip mažai kas kitas moka sukelti nostalgiją net ne laikams, o žmonėms, įstrigusiems konkrečiame laike. Įstrigusiems tikrai ne gintaro inkliuze, nes ten jau amen, o labiau kokioje povandeninėj srovėj, kur dar ir kapanojasi, ir muistosi, ir rėkia, tik kaip dažnai būna su skęstančiais - ne visada yra, kas girdi. Nu ir kartais tas aplinkinis triukšmas nustelbia klykančiojo pagalbos šauksmus. Kaip Pietinia, taip ir čia, jaunas žmogus ieško meilės ir prasmės, bet tiek akį merkiantis autorius, tiek jam atgal mirktelintis skaitytojas supranta, kad gi savęs, savęs gi! Ir ieškoti su Rimantu Pietinia buvo gal kiek įdomiau, vien todėl, kad pas jį tiek daug visko vyksta: ne tik įdomus vidinis virsmas, bet ir išorėj toks chaosas, tik spėk gaudytis tarp visų varkių, vakarėlių, regbio, knygų ir santykių! Pas Editą aplinka kiek ramesnė, knyga įsivažiuoja ne taip greitai. Jos obsesija, meilė Raimiui, labai labai realistiška (dieve, kiek draugės ir visi, kas klausėsi, prisiklausė apie mano tų laikų (ne)Raimį…), bet gal norėtųsi, kad toji įžanga į tikrą gyvenimą truktų… nu, čiut trumpiau.

Iš esmės formulė šios knygos labai panaši į Pietinia, gera ir žavu, kad autorius Editą apstato ne tik tėvais, pilkais ir nykiais, liūdnais ir pasidavusiais (ne be priežasties, bet gi dėl to ne menkiau skaudu už ją ir kažkiek už juos), bet ir draugais, kurių galima pavydėti (tikrai gi Garfildas man tapo mylimiausia veikėja jau nuo pat pirmųjų puslapių, kuriuose pasirodė), interesais įvairesniais, nei tik Raimis. Rimantui kelią rodo knygos, Editai - filmai, o ir abiem atvejais toji auganti aistra aprašoma taip žaviai ir tikroviškai, taip nykybę praskaidrinančiai. Viltinga ir graži knyga. Linkiu Editai ne mažesnės sėkmės, nei regbistui, o autoriui kantrybės, kai visi kas netingi (visai kaip ką tik dariau ir aš) neišvengiamai Pietinia ir Kompleksą lygins.

[Mantas Tamulevičius · Rating 4 out of 5]

Knyga ir panaši į „Pietinia kronikas“ ir labai skirtinga. Panaši atmosfera, šnekta, veikėjais. Skirtinga veikėjų vidumi. Abi knygos coming-of-age romanai. Bet labai skirtingo coming-of-age.

Nors „Editas komplekse“ nestinga juokingų vietų, gerų bairių, bet knyga liūdna ir labai introspektyvi. Ir net jei nesate 90-iniais Pietiniam auganti septyniolikmetė, daug išgyvenimų ir minčių turbūt bus iki skausmo pažįstami.

Vis tik, teisūs ir tie, kurie sako, kad knyga kokiu trečdaliu per ilga. Kai trečią ketvirtą kartą skaitai tą patį apie tą patį Raimį, nori nenori imi retoriškai klausti autoriaus, ar tikrai tas nepaliaujamas kartojimas toks svarbus siužetui, kad man būtina iš naujo tai klausyti.

Apskritai, „Editas kompleksui“ nelabai pasisekė, kad teko sekti po „Pietinia“. Kaip atskira knyga galbūt būtų daug stipresnė, bet dabar jau neišeina jų dviejų nelyginti.

[Edita · Rating 4 out of 5]

"Pietinia kronikas" buvo pirmasis mano perskaitytas šio autoriaus romanas, kuris nepaprastai sužavėjo. Kaip tas semkikes rijau po puslapį ir nenorėjau, kad baigtųsi. Todėl labai apsidžiaugiau, kai pasirosė "Editas kompleksas".

Šis kūrinys psichologiškai daug sunkesnis už "Pietinį". Paliestos sunkios ir tamsios temos. Romanas tikrai neprailgo. Buvo daug puslapių skirta Editos herojės vidiniam pasauliui.

Kaip ir to meto filmams. Tik pastarųjų aprašymai šiek tiek prailgo.

Man labiau norėjosi, kad kai kurių herojų pasauliai būtų "pasmulkinti" ir atskleisti dar detaliau.

Spalvinėje ir emocinėje gamoje "Editą" statyčiau tarp "Pietinia" ir "Remygas". Pastarasis man buvo galbūt per kietas riešutėlis, kuriam dar reikia paaugti.

Ačiū autoriui už jo knygas. Rašytojas turi savo unikalų stilių, braižą, tematiką. R. Kmitos knygos tikrai praturtina lietuviškos literatūros sąrašą.

[Ilona · Rating 4 out of 5]

„Ką jie mums padarė“ Šiaulių dialektu. Tokia pirmoji mintis. Antroji – apie ponią Bovari ir miegančiąją gražuolę. Kadų kadais išmokome iš nepriimtinos tikrovės peršokti į fantazijas ir iš fantazijų parsitempti neįgyvendinamus reikalavimus tikrovei. Sovietiniai laikai tą poreikį tik sustiprino. Kaip ir „tradicines vertybes“, pagal kurias moteris vertinama tik pagal jos gebėjimą patikti / įtikti vyrui.
Knyga mane baisiai nervino, nes priminė dalykus, kurių visiškai nenoriu prisiminti. Tačiau žaviuosi kruopščiu R.K. tyrimu, nuoširdžiu rūpesčiu personažais ir gebėjimu pažvelgti į dalykus iš moters pozicijos. Ir drąsa nuvilti „Pietinia kronikas“ gerbėjus.

[Kiedis · Rating 1 out of 5]

Not impressed.

"Pietinio Kronikos" viena iš geriausių lietuviškų knygų, bet su šita toks įspūdis kad autorius pasijuto pagavęs auksinį metodą kaip parašyti gerą knygą ir dabar, ujamas užrepresinto angsto sukurti kažką ne tokio populiaraus, sąmoningai ar nesąmoningai naudoja tą pačią techniką ir stilių ir tematiką ir laiką ir vietą ad-fuckin-infinitum.

Banalus manipuliavimas šiuo metu finansiškai pajėgiausios kartos kolektyvine nostalgija.

[Birutė · Rating 4 out of 5]

Knyga labai lengvai ir greitai susiskaitė, įtraukė. Aišku, daug kas priekaištauja, kad per daug ištempta. Yra tame tiesos. Dar užkliuvo, kad sunku suprasti laikotarpį, ypač pagal nuolat vardinamus filmus. Galvočiau, kad "Titanikas", netiesiogiai minimas knygoje (kur dar buvo skęstantis DiCaprio?), jau kaip ir vėlesnio laikmečio. Vis tik, esu dėkinga autoriui, leidusiam vėl sugrįžti į Pietinį ir į jaunystę.

[Andrius · Rating 4 out of 5]

Skaitant nepavyko nelyginti su „Pietinia kronikom“, tad pasijuto, kad knyga lėtesnė ir veiksmo mažiau. Tačiau puikiai vaizduojamas paauglystės nuobodulys ir iš jo kylanti perdėta introspekcija. Knygoje ne visi Čechovo pistoletai iššovė, kas nuteikė dvejopai. Viena vertus, gyvenimiška, kita vertus – paliko neatsakytų klausimų.

[Ingrida Mikalkėnė · Rating 4 out of 5]

Neduočiau 4/5, gal 3.5, tad suapvalinau. Mačiau spektaklį, kuris buvo pastatytas pagal šios knygos scenarijų. Bet berots jį žiūrėjau 2025 pavasarį. Galiu pasakyti, kad spektaklį žiūrėti buvo žymiai įdomiau. Knyga kaip minčių kratalas. Apie Raimį, meilę, gyvenimą, nežinomybes ir pan. Buvo gražių minčių, bet tai puikiausiai galėjo likti kaip spektaklio scenarijus, nei knyga.

[Andrius Ščemeliovas · Rating 5 out of 5]

subrendęs "pietinia kronikų" spinoff'as. keisto besikeičiančio laikmečio paauglių jausmų fontanas; dabartinėms galvoms savaime suprantamas, hormonų audrų blaškomoms tomečio 18mečių galvoms kaip dabar sakytumėm "tikras kostmosas"

[Vio · Rating 5 out of 5]

Graudžiai ir nostalgiškai artimas iki širdies gelmių romanas. Panašios svajonės, pažįstama aplinka, žmonės, laikmetis. Skaitant Rimanto Kmitos knygas, keliauji laiku ir vėl tampi ta savo svajonėse gyvenančia įsimylėjusia Edita... Ačiū @rimantaskmita

[Daiva Petron · Rating 3 out of 5]

"Pietinia kronikos" geresnė, ši man per silpna - labai daug minčių apie meilę, per daug nuobodu, ištempta. Bendrai 3,5 balo, tačiau už tarmę tikrai 5, tai tik ir žavi skaitant, tiesa dar laikotarpis prisiminimų sukelia :)

[Laura Repšytė · Rating 4 out of 5]

Nekyla ranka įvertinti mažiau, nors Pietinia kronikas patiko labiau. :) Visgi knyga sudomino, įtraukė. Galvojau kiek toli Edita gali nueiti, bandžiau ją suprasti, perprasti, buvo ir liūdna ir juokinga, bet svarbiausia - įdomu:)

[Liutauras · Rating 4 out of 5]

Vien iš pagarbos autoriui 4, bet šiaip jau atsibodo ir apie nieką - keli geri epizodai, bet bendras tonas ne man....

[Neringa · Rating 3 out of 5]

3,5

[Danute Gudauskiene · Rating 5 out of 5]

Liūdna istorija apie nelaimingą paauglę. Vis laukiau, kada nušvis, “atsivers į tiesą”, kaip Rimants, gaila ir skaudu buvo skaityti, o ir artima…

[Vakare Rudyte · Rating 3 out of 5]

3,5

[Justyna Mi · Rating 3 out of 5]

Jei tai knyga suaugusiems, tai trūko gylio. Paauglės padūsavimai ir fantazijos - ne itin įdomu. Jei tai knyga paaugliams, tai jiems matyt neaktualus ir nesuprantamas aprašomas laikmetis.

[Marijus Štilinis · Rating 4 out of 5]

Tokios labai skystokos 4 ⭐️

Maždaug 100 psl. per ilga. Nuo knygos vidurio visą laiką ta mintis sukosi galvoje 🙂

Objektyviai - 3.5 ⭐️