Raudonasis albumas

by Lina Simutytė

„Raudonasis albumas“ – autorės kartos, gimusios pirmaisiais Nepriklausomybės metais, balsas. Ne nostalgiškas žvilgsnis į praeitį, o pastanga suprasti, kaip kūrėme tai, kas esame šiandien. Tai pasakojimas apie alkį ir gėdą, grožį ir purvą, aistrą ir kaltę. Apie viltį, slypinčią po tirštu buities dulkių sluoksniu. Tad fantasmagoriška, netikėtų personažų, iškalbingų laikmečio detalių ir magiškojo realizmo kupina istorija bus artima daugeliui.


Provincijos miestelyje gali įvykti kur kas spalvingesnių nutikimų, negu Rutinos dievo numatytieji. Ekonominio sunkmečio poetika: skaitant net truputį pavydu to namų nudaiktinimo. Veikėjai jaučiasi laimingi, kai gali vartoti – šiandien tai atrodo kone neįprastai. Nors rašoma apie šeimos mėginimą prasigyventi, iš to mėgėjiško verslininkavimo atsiveria ekologinė ir maginė perspektyvos.

Poetė, literatūros kritikė Giedrė Kazlauskaitė

358 pages, Hardcover

First published January 1, 2025

Reviews

[Giedrė Ir Viskas · Rating 5 out of 5]

Pasivaikščiojimas po vaikystės, paauglystės muziejų, štai ką reiškia skaityti šią knygą. Saldžiai karti. Labai daug jausmų, dažniausiai tamsios spalvos: nevilties, pykčio, pavydo, ilgesio, neišsipildžiusių svajų. Atpažįsti visus, nejauku, kaip arti tavęs prieina romanas- atlaikysi žvilgsnį, ar nusuksi akis? Miela Lina, sėkmės Jums kūrybiniame greitkelyje ("kelias" man pasirodė per lengvas žodis :)

[Vilmantas Vaitekunas · Rating 4 out of 5]

Knyga galėtų vadintis "Dešimt metų vienatvės", tik pavadinimas jau užimtas. Bet man buvo žymiai įdomiau skaityti apie jau užmirštus ar bandomus užmiršti dalykus, vykusius čia, netoli, kitame kieme ar miestelyje negu kažkokios tolimos šalies istoriją. Kas gyveno praeito amžiaus pabaigoje ar šio pradžioje (kaip skamba!) tikrai atsimins tą laiką.
Visko labai daug, labai tiršta: kvapų, skonių, spalvų, patirčių, įvykių. Labai įvairių. Kartais pagalvodavau: kodėl autorė tai rašo ir kodėl aš tai skaitau. Nusisukti ar eiti toliau? O gal ne viskas yra taip purvina, bjauru. "Galbūt visut viskas pagaliau bus savo vietose".
Atskira tema -namai. Kaip gyventi, jei tavo namas serga?
Daiktai. Jų labai daug, vieni - nekenčiami, kiti geidžiami, dar kiti slepiantys siaubingas istorijas.
Įvykiai ir veikėjų istorijos pinasi tarp savęs ir pereina į nenuspėjamas pabaigas.

[Aurimas Žukauskas · Rating 4 out of 5]

Nors pradžioje galvojau, kad nebetęsiu knygos - taip mane užknisa kiek per daug vaizdingų palyginimų ir lietuvių mokytojos numylėta rašyba. Visgi, skaitant toliau pakerėjo itin gerai išdėliota istorija. Knygoje randame ne vieną, bet bent 4 pagrindinius veikėjus, puikiai išpildytas jų charakterio savybes ir kvestionuotinus pasirinkimus. Ir nors, kaip ir kažkas minėjo, kiekvienas skyrius galėtų būti kaip vienas skirtingas apsakymas - jie puikiai susijungia.

Tad galiu drąsiai sakyti - itin gera knyga norintiems prisiminti/susipažinti su 90-ųjų realybe ir pajusti, ką reiškė gyvenimas provincijoje. Jei noritės nugludinto įvaizdžio - rinkitės Pietinio kronikas. Čia purvo daug daugiau nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti.

[Edita Puskunigytė · Rating 5 out of 5]

Romanas „Raudonasis albumas“ – antroji Linos Simutytės knyga – brandus ir svarbus indėlis į šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Išskirtinis romano stilius įtraukia netikėtais personažais, magiškojo realizmo motyvais, sodriomis vaizduojamo laikmečio detalėmis.

Romane aktualūs tapatybės klausimai (Elena meluoja apie savo tėvų veiklas, namus, Jutas nuo žmonos slepia pomėgį persirenginėti moteriškais drabužiais, Rutinos dievas ilgai nežino apie savo tikrąją gimimo istoriją, daugelis veikėjų neišvengiamai susiduria su paslaptimis), socialiniai ir ekonominiai kontekstai (bado blynai, skurdas, maistas, kvapai, gyvybinio poreikio prasimaitinti linija eina išvien su dar didesne atsakomybe išlipti iš skolų, kuri užgriūna ant veikėjų pečių, taip pat reikia išgydyti tėvų labiau mylimą brolį Edį, padėti siuvėjui-alkoholikui Ksaverui su jo sūnumi, o kai Elenai gyvenimas atrodo nebepakeliamas – sviedžiama dar kita nelaimė). Kaltė, alkis, gėda, viltis, išlikimas – tik keletas temų, kurios įtaigiai išvystomos romane. Veikėjai neišvengia skaudžių susidūrimų tiek su miestelio visuomene, tiek su pačiais savimi. Kalba metaforiška, vaizdinga, pasakojime neretai juntamas kinematografiškumas, stiprūs poetiniai vaizdai. Atskiro paminėjimo verta Juto ir Milos kaime gyvenančių erdalų istorija, kurioje fantasmagoriškais naratyvais tiesiog mėgaujamasi, o vaizduojami personažai įgyja netikėtų galių. Dievo, nemirtingumo, stebuklų temos nurodo į per sakralumą išsiskleidžiančią vaizduotę. Vien ko verta makabriškai šiurpi Rutinos dievo atsiradimo istorija. Elžbieta, Gumbas, Robertas, Titas, Laura, senelė Marta ir kiti veikėjai papildo ir dar labiau sustiprina magišką romano pasaulį savo originaliomis istorijomis. Labai reikšminga ne tik žmonių, bet ir daiktų istorija. Skaitant knygą apima jausmas, kad esi detektyvas bandantis surasti surasti priežastinius veikėjų, įvykių, daiktų sąryšius. Taip sukuriamas įtraukiantis, sodrus, išpuoselėtos kalbos, netikėtų siužetų vingių pasaulis. Skaitymas tampa maloniu žaidimu lyg verstum kortas ant stalo ir galiausiai bandytum suvokti pagrindinę veikėjų gyvenimus ištikusią pamoką – niekas nėra taip, kaip ištikrųjų atrodo, o šiapusinis pasaulis neegzistuotų be anapusinio.

Nuoširdūs sveikinimai autorei, su nekantrumu laukiu kitos knygos!!!

[cypt · Rating 5 out of 5]

Vau, kokia knyga. Prasidėjo kaip Priešaušrio vieškeliai meets A Little Life, nes iš tiesų, kaip Kmitos Editas kompleksas rašo apie vaizduotės skurdą, taip Linos Simutytės "Raudonasis albumas" rašo apie vos ne mitologinį, visą vaikystę ir jaunystę persekiojantį visų rūšių, bet pirmiausia materialinį, skurdą. Atrodo, kad augančią mergaitę Eleną, ar tiksliau jos šeimą, kažkodėl persekioja furijos: kiekvienas šeimos versliukas žlunga, vieni tragiškiau, kiti mažiau tragiškai, kiekviena Elenos draugystė baigiasi blogai, kiekvieną jos brandos etapą paženklina žiaurumas. Iš tiesų vietom išsigąsti, ar tik autorė-pasakotoja nepradės linksmintis kaip Yanagihara su Jude, bet ne, tragedija netampa parodija, veikiau lieka neišbrendama pelke. Savotiškai guodžia tik prisiminimas, kad romano pradžioje matėme jau suaugusią Eleną, grįžusią į tėvų namus ir užplūstamą prisiminimų, vadinasi, ta mėtyta ir vėtyta mergaitė ir visa jos aplinka kažkaip išlipo iš nesėkmių. Kaip - mums nerodoma, ir už tą pajutau dėkingumą autorei, iš tiesų nei ji, nei Elena mums neskolinga "pasiaiškinimo" ar "receptuko", kaip išlipti iš šūdo. Man patiko, kad tas išlipimas nerodomas kaip magiškas prablaivėjimas, kaip yra pas Kmitą, apskritai niekaip.

Knygos pradžią bent man smarkiai apsunkino klampus, sakyčiau netgi vietom smarkiai perkrautas stilius, kur kartais reikia kelis kartus skaityti, kad suprastum, kas ką ir su kuo, arba supranti jau tik iš tolesnio teksto. Pavyzdžiui:

Kūnai lietė Eleną, ir ji pajusdavo pilnatvę, netikėtą išsipildymo jausmą, tarsi būtų visai ne pusbrolio kambaryje, o atvirame kosmose, kuriame įsivaizduodavo visa susiliejant ir ištirpstant, tačiau ne išnykstant, o tampant dalimi visatos ūko, kurio milijonus kartų sumažinta kopija atsikartojo šniokščiančiose, sintetiniu levandų kvapu dvelkiančiose skalbimo mašinų okeanijose, perregimuose grūdinto stiklo saldintos arbatos puodeliuose, pūvančio komposto dėžėse ir pikselių dulkėmis žėrinčiuose televizorių ekranuose. Tada ji dar negalėjo suvokti, kaip vienas žmogus kada nors galėtų sukelti ir atstoti šį keisto malonumo pojūtį, kuris susidėjo iš vienu metu glamonėjančių džinso, viskozės, gipiūro ar medvilnės kūno dalių. Tuo metu Elena negalėjo suvokti, kodėl žmonės renkasi praleisti visą gyvenimą su tuo pačiu žmogumi ir džiaugsmuose, ir varguose, nes buvo atradusi, kad skirtingų medžiagų - vadinasi, ir skirtingos odos - prisilietimai kuria skirtingus pojūčius. (p. 99)

BAROKASSSS. Ir tikrai, skaitai ir vietomis apima jausmas, kad tik retas kuris dalykas Simutytės tekste gali būti toks tiesiog savaime, dauguma to, į ką nukrypsta žvilgsnis, pateikiama per palyginimus ar metaforas, ir kas keisčiausia - tie palyginimai ar metaforos ne palengvina supratimą ir priartina aprašomą dalyką, bet jį dargi nutolina. Pavyzdžiui:

Matydamos, kaip ilgi jo pirštai apglėbia briaunotą stiklinę pilant naminukę su dilgėlių lapais, jos tirpdavo iš susižavėjimo kaip karštu vandeniu užpilti Nescafe 3in1 milteliai. Iš tiesų ir pats Robertas buvo tikrų tikriausias trys viename - turtingas, protingas, gražus. Net paprasčiausio Old Spice odekolono lašai, palietę jo odą, atsiduodavo saldžia vanile, svaiginančia labiau už alkoholinius gėrimus. (p. 164)

Vis dėlto prie stiliaus ir itin tiršto teksto pamažu pripratau, tik jis truputį nederėjo su skurdo tema. Bet užtat gal veikė kaip kontrastas? Simutytės tekste, viena vertus, gausu realizmo ir dar lyg niekieno neeksploatuotų 90tinių detalių, kita vertus, skurdi paauglė ikiinternetiniais laikais per balių galvoja apie Hokusai Kanagavos bangą, o prisimindama draugę - apie Magritte'o paveikslus. Norėtųsi rėkti, kad netikroviška, bet kažkokiu būdu ir Hokusai, ir Magritte'as pritinka prie tų daugybės palyginimų ir metaforų sluoksnių, perklojančių pasakojimą.

Ir tada, ties antra knygos puse, barokiškas, bet tarsi tikroviškas pasakojimas peršoka į Lanthimoso stiliaus istoriją. Sraigių mucino stebuklai, amžinos jaunystės milteliai, mirusių kūnų skrodimas ir balzamavimas rankomis, baldai su integruotomis kūnų dalimis, žmogų praryjantis amorfofalas - atrodo, Undinė Radzevičiūtė Grožio ir blogio bibliotekoje tik pabandė kažką tokio užsiminti, o Simutytė pasiraitojo rankoves ir sugrūdo mus, skaitančias, į didžiulį grotesko kubilą. Iš pradžių galvojau, kad žingsnis prie magijos bus toks truputį atsiplėšimas nuo žemės kaip tolesnis pasakojimo etapas, kaip Naujagimiuose, bet ne - lanthimosiškas pasakojimas išskleidė visokias keistenybes, tik užsimintas Elenos istorijoje, kurias galėjai palaikyti paauglės fantazijomis, kaip kad pamatyta indauja su žmogaus šonkauliais ar kėdės su prikaltais vidaus organais. Pakerėjo, kaip galiausiai visos istorijos - ir brandos, ir grotesko, iš esmės susijusio su netektimi (ir tas man atrodo taiklu, taip, netekti ir patirti visus ponetektinius virsmus yra groteskiška), istorijos galiausiai sueina į to paties miestelio tas pačias erdves, tą patį atsiminimų peizažą. Tas visa ko suvedimas man turbūt buvo vienas stipriausių knygos laimėjimų ir galiausiai kilstelėjo įvertinimą iki maksimaliai žvaigždučių. Labai keista ir nustebinusi patirtis, daugybė dalykų, kurių šiaip nemėgstu (ne tik baroko, bet ir Lanthimoso!!), šitaip darniai sueinančių į visumą - nu tikrai kaip ta beveik mitinių dvynių tėvų lova, atitekusi per sprogimą nukentėjusiai Elžbietai, su įspūdingais šakų ir vijoklių raižiniais, kur vietoj vienos kojos įmontuotas medžio kamienas ir dar paslėpta motinos širdis. (Čia beldžiasi ir įspūdingoji pasaka "Motinos širdis", bet juk ir be jos visko tiesiog apstu.)

Labai tikiuosi, kad knyga atras savo mylėtojus ir bus pamatyta. Labai tikiuosi, kad bus išversta!

[Kulvinskaitė Virginija · Rating 4 out of 5]

Apsakymų romanas, kurio skyrius galima skaityti kaip atskirus kūrinius. Romanas tirštas, išsišakojantis, labai vaizdingas. Daug išplėstinių metaforų, o kartais ir visas skyrius gali būti skaitomas kaip viena gyva super-mega-metafora. Skaitymo patirtis kiek primena kaleidoskopą. Išsiskiria mikroistorijos, kurios mirga, pinasi. Pirmą kartą skaitant apima svaigus jausmas, nes sunku nuspėti, kuri iš linijų bus plėtojama, o kuri- ne. Romanas kaip nuotykis. Ir kaip gyvenimas, nes gyvenime irgi nežinai, kurie iš sutiktų žmonių pasiliks, o kurie pranyks, pasimes. Labiausiai patiko Elenos brandos linija. Esu jau gerokai pavargusi nuo merginų ir vaikinų brandos istorijų ir paauglysčių mažuose miesteliuose, ir nuo 90s bei 00s estetikos, bet visiškai įtraukė. Elena man sava, jautri, bet ne stereotipiškai mergaitiška ar moteriška. Merginos kūno nei veido iš tiesų taip ir nepamatome, ir tai teisinga - ji visų pirma yra pati sau. Tas retas atvejis, kai skaičiau ir įsivaizdavau, kad sutartume, kad pramanyta veikėja artima, sava. Labai patiko jusliškoji patyrimo ir paties pasaulio plotmė, visos tos tamsios ir svaigios Elenos ir kitų veikėjų kūniškos patirtys su buitinės magijos ir lengvo šleikštulio (svaigulys visada artimas šleikštuliui, kaip kad skyriuje "Jaunystė") prieskoniu ir be seilėto sentimentalumo. Taip pat komiškas registras (dažniausiai gerai suvaldytas, pakankamai subtilus) ir kaip lengvai viskas išvirsta į chaosą, į nevaldomą balaganą ar net beveik košmarą, o tragedijas nuo komedijų skiria - net nežinia, kas skiria. Mitinė plotmė neįtraukė, bet aš nesu magiškojo realizmo gerbėja. Ir dar buvo šiek tiek gaila, kad labai simpatiško Juto linija buvo kaip tik tas perspausto komiškojo registro atvejis.
Jei patiko "Miesto šventė", patiks ir "Raudonasis albumas". Simutytė atpažįstama, tik stipresnė, ambicingesnė.