What do you think?
Rate this book
Bevardžio sagos
Vytautas V. Landsbergis, nebe pirmą kartą judėdamas istorinės atminties gaivinimo keliu, šįsyk pasakojimą konstruoja iš svarbiausių ir skaudžiausių praeito amžiaus įvykių, siužetines linijas brėžia nuo pokario iki šių dienų, o tragiško likimo veikėjams suteikia galią kalbėti net iš anapusybės, pasitelkdamas mitologizuotus pasaulėvaizdžius.
Prieš skaitytojo akis išsivynioja sodrių, kontrastingų spalvų pasakojimo skiautinys, susiūtas iš atskirų veikėjų, kurių svarbiausias – partizanų vadas Bevardis, paveikslų. Per intriguojančias siužetines sanpynas išryškėja visos tautos likimo ir pasaulėjautos bendrumai, kuriuos tebelemia ir vis dar atsivejantys kruvinojo pokario šešėliai.
Gyvą pasakojimo skambesį kuria nepagražinta dialogų kalba, sugėrusi šiurkščiausius svetimos kultūros elementus, ir visiškai kitoks anapusinio pasaulio gyventojų kalbėjimas – muzikalus, poetiškas, bėglus. Lyg srauniosios Lietuvos upės, vingiuojančios per partizanų namais buvusius miškus ir veržliai nešančios vandenis į vakarus – ten, kur link lietuviai visada kreipė viltingą žvilgsnį...
Prieš skaitytojo akis išsivynioja sodrių, kontrastingų spalvų pasakojimo skiautinys, susiūtas iš atskirų veikėjų, kurių svarbiausias – partizanų vadas Bevardis, paveikslų. Per intriguojančias siužetines sanpynas išryškėja visos tautos likimo ir pasaulėjautos bendrumai, kuriuos tebelemia ir vis dar atsivejantys kruvinojo pokario šešėliai.
Gyvą pasakojimo skambesį kuria nepagražinta dialogų kalba, sugėrusi šiurkščiausius svetimos kultūros elementus, ir visiškai kitoks anapusinio pasaulio gyventojų kalbėjimas – muzikalus, poetiškas, bėglus. Lyg srauniosios Lietuvos upės, vingiuojančios per partizanų namais buvusius miškus ir veržliai nešančios vandenis į vakarus – ten, kur link lietuviai visada kreipė viltingą žvilgsnį...
172 pages, Hardcover
First published January 1, 2025
About the author
Vytautas V. Landsbergis
77 books28 followersVytautas V. Landsbergis is a writer, director, publicist and musician.
He had directed 20 documentary films and three feature films. He also writes plays and directs them himself in various theaters internationally.
Vytautas V. Landsbergis is well known as a writer of children’s literature in Lithuanian. His The Stories of Little Brown-Nosed Bear, The Apple Stories, The Angel Stories, Eugene the Moose have been adopted for stage and produced by several of Lithuanian drama theaters.
He had directed 20 documentary films and three feature films. He also writes plays and directs them himself in various theaters internationally.
Vytautas V. Landsbergis is well known as a writer of children’s literature in Lithuanian. His The Stories of Little Brown-Nosed Bear, The Apple Stories, The Angel Stories, Eugene the Moose have been adopted for stage and produced by several of Lithuanian drama theaters.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 9 of 9 reviews
May 10, 2026
Po Metų knygos laimėjimo supratau, kad skaičiau, bet net nepasižymėjau, matyt ištirpo tuometiniam skaitymo burbule. Bet geras įspūdis liko.
Landsbergis ilgai, o gal ir amžinai man liks filmo "Kai aš buvau partizanas" režisieriumi, ir šiame romane jis prie to tarsi sugrįžta. Tai toks savotiškas vaidmenų romanas, kompoziciškai priminė Simanos Potvynį Bohemoje (irgi susideda iš skirtingų pasakotojų pasakojamų skyrelių), tik romanas istorinis, pasakotojai iš pirmo žvilgsnio nesusiję, o jau iš antro matai, kad juos jungia antro pasaulinio karo ir pokario istorija - berniuko tėvai buvo išvežti, berniuko dėdė vadovavo partizanams, berniuko klasiokė partizanus išdavė, kažkas susipažino su partizano dukra, kažkieno mokykloje partizano dukra dėstė, kažkas partizaną išdavė, kažkas kankino suimtuosius ir įsivaizdavo, kad irgi dirba valstybės labui. Skaitydama prisiminiau Sajausko istorijas ir kraujo laštakius (Ten, už lango), ir tai, kaip tarp jo pokario fragmentų vis nusidriekia vos įžiūrimos gijos. Gražu ir liūdnai teisinga, kad tos sąsajos pasirodo jungiančios visus - taip pat ir tuos bei tas, kurios ir kurie įsivaizduoja neturintys su pokario traumomis nieko bendro, nesantys jų paliesti. Simanos romane visus pasakotojus ir perspektyvas sujungė dalyvavimas bendruomenėje, intensyviame miesto istorijos tarpsnyje tarsi sprogime, o štai pas Landsbergį visus žmones, net to nenorinčius, į vieną paveikslą sukabina istorija. Tai atrodo didaktiška ir gal net deklaratyvu, bet ir savotiškai teisinga - tokia būtina kaip nors suprasti žinia.
Vis dėlto man didesnį įspūdį paliko minėtas Landsbergio filmas - ten istorija ir jos našta tarsi ištinka, užkrenta ant pečių neaišku kodėl, pykdo ir glumina, ir tikrai nekelia jausmo, kad štai dabar tu apaštalas ir evangelistas. "Bevardžio sagose" to truputį yra, toks šiek tiek Freudo (o gal šiaip wishful thinking) paspalvintas žvilgsnis - tarsi suvokę, kad esame tam tikros istorijos, bendruomenės dalimi, praeities tęsiniais, tapsime nušvitę ir "įtikėsime, nes pamatysime". Ne visiems knygos personažams taip nutinka, bet mums kaip skaitytojoms tarsi turėtų nutikti. Man patinka ta intencija, bet nežinau, ar tikiu tokiu poveikiu - gal veikiau ne. Bet užtai aš ir nesu nei didelė vertybių puoselėtoja (be ironijos), nei didelė istorijos, žmogaus, vaidmens, atsakomybės išmanytoja, gal tik, sakykim, studentė.
"Metų knygos" rinkimuose balsavau už kitą tekstą, bet dabar galvoju, kad faina, jog įvertintas Landsbergis, faina, jog įvertinta rimta tematika, peržengianti vieno žmogaus vietos pasaulyje paieškas (kaip kituose nominuotuose romanuose), kad ir kokias svarbias ar švariai, originaliai aprašytas. "Bevardžio sagos" gal nėra mano metų knyga, bet turbūt metų klausimas ir metų uždavinys.
Landsbergis ilgai, o gal ir amžinai man liks filmo "Kai aš buvau partizanas" režisieriumi, ir šiame romane jis prie to tarsi sugrįžta. Tai toks savotiškas vaidmenų romanas, kompoziciškai priminė Simanos Potvynį Bohemoje (irgi susideda iš skirtingų pasakotojų pasakojamų skyrelių), tik romanas istorinis, pasakotojai iš pirmo žvilgsnio nesusiję, o jau iš antro matai, kad juos jungia antro pasaulinio karo ir pokario istorija - berniuko tėvai buvo išvežti, berniuko dėdė vadovavo partizanams, berniuko klasiokė partizanus išdavė, kažkas susipažino su partizano dukra, kažkieno mokykloje partizano dukra dėstė, kažkas partizaną išdavė, kažkas kankino suimtuosius ir įsivaizdavo, kad irgi dirba valstybės labui. Skaitydama prisiminiau Sajausko istorijas ir kraujo laštakius (Ten, už lango), ir tai, kaip tarp jo pokario fragmentų vis nusidriekia vos įžiūrimos gijos. Gražu ir liūdnai teisinga, kad tos sąsajos pasirodo jungiančios visus - taip pat ir tuos bei tas, kurios ir kurie įsivaizduoja neturintys su pokario traumomis nieko bendro, nesantys jų paliesti. Simanos romane visus pasakotojus ir perspektyvas sujungė dalyvavimas bendruomenėje, intensyviame miesto istorijos tarpsnyje tarsi sprogime, o štai pas Landsbergį visus žmones, net to nenorinčius, į vieną paveikslą sukabina istorija. Tai atrodo didaktiška ir gal net deklaratyvu, bet ir savotiškai teisinga - tokia būtina kaip nors suprasti žinia.
Vis dėlto man didesnį įspūdį paliko minėtas Landsbergio filmas - ten istorija ir jos našta tarsi ištinka, užkrenta ant pečių neaišku kodėl, pykdo ir glumina, ir tikrai nekelia jausmo, kad štai dabar tu apaštalas ir evangelistas. "Bevardžio sagose" to truputį yra, toks šiek tiek Freudo (o gal šiaip wishful thinking) paspalvintas žvilgsnis - tarsi suvokę, kad esame tam tikros istorijos, bendruomenės dalimi, praeities tęsiniais, tapsime nušvitę ir "įtikėsime, nes pamatysime". Ne visiems knygos personažams taip nutinka, bet mums kaip skaitytojoms tarsi turėtų nutikti. Man patinka ta intencija, bet nežinau, ar tikiu tokiu poveikiu - gal veikiau ne. Bet užtai aš ir nesu nei didelė vertybių puoselėtoja (be ironijos), nei didelė istorijos, žmogaus, vaidmens, atsakomybės išmanytoja, gal tik, sakykim, studentė.
"Metų knygos" rinkimuose balsavau už kitą tekstą, bet dabar galvoju, kad faina, jog įvertintas Landsbergis, faina, jog įvertinta rimta tematika, peržengianti vieno žmogaus vietos pasaulyje paieškas (kaip kituose nominuotuose romanuose), kad ir kokias svarbias ar švariai, originaliai aprašytas. "Bevardžio sagos" gal nėra mano metų knyga, bet turbūt metų klausimas ir metų uždavinys.
April 19, 2026
Vienu prisėdimu
April 11, 2026
„Bevardžio sagos“ man tapo vienu tų retų atradimų, kurie verti tik pačių aukščiausių vertinimo balų. Autorius knygoje meistriškai supina laiko gijas: leidžia prabilti tiems, kurie jau seniai iškeliavę anapilin, tačiau jų balsai kūrinyje skamba neįtikėtinai gyvai ir šiltai. Nors knygos puslapiai išties prisodrinti istorinio skausmo, kūrinio herojai atrodo savi ir artimi, tarsi neštų dalelę mūsų pačių likimo. Skaitydama kūrinį nuolat jaučiau tokį ypatingą gilų liudijimą apie tai, kaip svarbu teisingai suvokti praeities traumas ir įvertinti tikrąją laisvės kainą.
Šią knygą rekomenduoju kiekvienam, ieškančiam kūrinio, kuris ne tik pasakoja istoriją, bet ir žadina mūsų sąmonę. Laisvė nėra duotybė, mes turime būti stiprūs visomis prasmėmis tam, kad ją ne tik išsaugotume ir puoselėtume... Šiandieninis geopolitinis kontekstas net neleidžia turėti iliuzijų, jog pasaulis ir toliau natūraliai remiasi pamatinėmis žmogiškosiomis vertybėmis... Pasaulis keičiasi, o ta kaita mus įpareigoja būti budrius, atsakingus, pasiruošusius...
Šią knygą rekomenduoju kiekvienam, ieškančiam kūrinio, kuris ne tik pasakoja istoriją, bet ir žadina mūsų sąmonę. Laisvė nėra duotybė, mes turime būti stiprūs visomis prasmėmis tam, kad ją ne tik išsaugotume ir puoselėtume... Šiandieninis geopolitinis kontekstas net neleidžia turėti iliuzijų, jog pasaulis ir toliau natūraliai remiasi pamatinėmis žmogiškosiomis vertybėmis... Pasaulis keičiasi, o ta kaita mus įpareigoja būti budrius, atsakingus, pasiruošusius...
April 18, 2026
Emociškai sunki knyga. Paskutiniu metu nuspręndžiau skirti daugiau dėmesio Lietuvių autoriams ir knygoms, turbūt ta melancholija ir sunkumas teksto ir sudėtingas konstravimas su kuo susiduriu kaip vienijančiu bendrumu. Galbūt kitos bus labiau lengvos.
Apie pačialą knyvą tai patiko originalus formatas, skirtingi žmonių gyvenimai, kurie vienaip ar kitaip susisieja per įvykius. Vertinu kaip istoriją, ne vadovėlinę, o asmeninę apie pokario kartos tragediją, dramą su trėmimais, karais, žudynėmis, holokaustu, partizaniniu judėjimu ir kaip tai veikia nebyliai visą gyvenimą nuo 1945 iki pat nepriklausomybės atgavimo. Tema tabu, nes mano šeimoje apie tai nekalbėta, visuomenė irgi apie nekalba ir mažai žino, tai prarasta istorija, žmonės ir kančia... Nemanau, kad kažkas pasikeitė ir dabar, tad džiugu, kad Landsbergis apie tai rašo, nors tai ir sunku, graudu, bet padeda suvokti mąstą kas vyko ir gal tebevyksta net jei nesuprantame, kad tūkstančiai guli pamiškėse ne tik masiniuose žydų kapuose, bet ir pavieniuose partizanų, bet nematomi, nekalbant apie tūkstančius mirusių tremtyje Sibire, Kazachstano stepėse. Stipru, dėl sudėtingo teksto ir konstruktyvo, kuris ne visiems, todėl knyga nebus masinio populiarumo, o tema tokia svarbi -> 4,5/5⭐️
Apie pačialą knyvą tai patiko originalus formatas, skirtingi žmonių gyvenimai, kurie vienaip ar kitaip susisieja per įvykius. Vertinu kaip istoriją, ne vadovėlinę, o asmeninę apie pokario kartos tragediją, dramą su trėmimais, karais, žudynėmis, holokaustu, partizaniniu judėjimu ir kaip tai veikia nebyliai visą gyvenimą nuo 1945 iki pat nepriklausomybės atgavimo. Tema tabu, nes mano šeimoje apie tai nekalbėta, visuomenė irgi apie nekalba ir mažai žino, tai prarasta istorija, žmonės ir kančia... Nemanau, kad kažkas pasikeitė ir dabar, tad džiugu, kad Landsbergis apie tai rašo, nors tai ir sunku, graudu, bet padeda suvokti mąstą kas vyko ir gal tebevyksta net jei nesuprantame, kad tūkstančiai guli pamiškėse ne tik masiniuose žydų kapuose, bet ir pavieniuose partizanų, bet nematomi, nekalbant apie tūkstančius mirusių tremtyje Sibire, Kazachstano stepėse. Stipru, dėl sudėtingo teksto ir konstruktyvo, kuris ne visiems, todėl knyga nebus masinio populiarumo, o tema tokia svarbi -> 4,5/5⭐️
March 21, 2026
Nors iš pradžių išgasdino knygos personažų ir jų balsų gausa, tačiau skaitant pavyko tarp jų nepasimesti ir mėgautis ryškių daugiabalsių pasakojimų bei nebanaliomis istorijomis. Pabaigoje atskirų pasakojimų gijos nesusirišo į vieną mazgą, kaip tikėjausi, bet susipynė į prasmių tinklą.
Knygos puslapiuose XX a. Lietuvos istoriją susideda iš atskirų žmonių istorijų. Tai pasakojimas apie pokario partizaninį karą ir jo negailestingą realybę. Kartu tai pasakojimas apie brutaliai užgniaužto pasipriešinimo aidą sekančiais dešimtmečiais: nuo sistemos laužomų partizanų šeimų narių likimų iki partizanų kovos atminimo ir įamžinimo atgavus nepriklausomybę. Prasminga, kad pagrindinė pasakojimo intriga, ar partizano Bevardžio (o gal bevardžio partizano?) vėlė ras ramybę: ar bus rastas kovotojo kapas ir ar jis bus vėl prisimenamas.
Knygos puslapiuose XX a. Lietuvos istoriją susideda iš atskirų žmonių istorijų. Tai pasakojimas apie pokario partizaninį karą ir jo negailestingą realybę. Kartu tai pasakojimas apie brutaliai užgniaužto pasipriešinimo aidą sekančiais dešimtmečiais: nuo sistemos laužomų partizanų šeimų narių likimų iki partizanų kovos atminimo ir įamžinimo atgavus nepriklausomybę. Prasminga, kad pagrindinė pasakojimo intriga, ar partizano Bevardžio (o gal bevardžio partizano?) vėlė ras ramybę: ar bus rastas kovotojo kapas ir ar jis bus vėl prisimenamas.
March 23, 2026
Vytauto V. Landsbergio „Bevardžio sagas“ skaičiau gerokai persisotinusi partizaninių kovų tema. Ką tik buvau užvertusi stiprų ir įtraukiantį Vasylio Škliaro romaną „Zuikių bažnyčia“. Todėl šiuo atveju toks kuklokas vertinimas.
Skaitant „Bevardžio sagas“ mėgavausi romano daugiabalsiškumu – skirtingi pasakotojai, skirtingos perspektyvos suteikia tekstui gyvybės. Vietomis net pagaudavau save užliūliuotą poetinės, švelniai tekančios prozos. Autorius geba jautriai ir subtiliai paliesti pokario temą, tarsi peršviesdamas ją rentgenu: aiškiai matyti, kaip skirtingai žmonės reaguoja į istorines aplinkybes – vieni prisitaiko, kiti priešinasi, dar kiti kolaboruoja.
Vis dėlto man pritrūko gylio ir išbaigtumo. Nors pasakotojų daug, kiekvienas jų, mano akimis, liko tik lengvai paliestas – tarsi užčiuoptas pirštų galiukais, bet ne iki galo pažintas. Norėjosi labiau įsijausti, stipriau „įsikabinti“ į bent vieną istoriją ar personažą.
Baigusi knygą likau su keistu pojūčiu – lyg medaus palaižiusi per stiklą: skonis tik prisimenamas, o pilnatvės kaip nėr, taip nėr.
Skaitant „Bevardžio sagas“ mėgavausi romano daugiabalsiškumu – skirtingi pasakotojai, skirtingos perspektyvos suteikia tekstui gyvybės. Vietomis net pagaudavau save užliūliuotą poetinės, švelniai tekančios prozos. Autorius geba jautriai ir subtiliai paliesti pokario temą, tarsi peršviesdamas ją rentgenu: aiškiai matyti, kaip skirtingai žmonės reaguoja į istorines aplinkybes – vieni prisitaiko, kiti priešinasi, dar kiti kolaboruoja.
Vis dėlto man pritrūko gylio ir išbaigtumo. Nors pasakotojų daug, kiekvienas jų, mano akimis, liko tik lengvai paliestas – tarsi užčiuoptas pirštų galiukais, bet ne iki galo pažintas. Norėjosi labiau įsijausti, stipriau „įsikabinti“ į bent vieną istoriją ar personažą.
Baigusi knygą likau su keistu pojūčiu – lyg medaus palaižiusi per stiklą: skonis tik prisimenamas, o pilnatvės kaip nėr, taip nėr.
March 5, 2026
Daug gerų žodžių girdėjau apie šį romaną, ir galiu pridėti savų. Trumpais potėpiais autorius nutapo ryškų, žmogišką, tragišką partizanų karo paveikslą. Kelios susipynusios kartos, skirtingi keliai, išdavystės, atpirkimai, žinomų istorijų parafrazės (Dzūko, Kubilinsko, Stumbro, Vanago) - kraupios Lietuvos istorijos akivaizdoje. Truputis ezoterikos (ar magiškojo realizmo?), truputis lengvos erotikos. Vienintelis priekaištas: net ir įdėmiai skaitant, net ir specialiai skiriant tam dėmesio antrą kartą, sunkoka tiksliai susidėlioti veikėjų ryšius. Braižiausi net schemą, bet vis tiek ne viskas joje aišku. Ir dar neįtikino pokario laikų jaunimo žodynas. Knygą, sakyčiau, reiktų skaityti kartu su Bernardo Gailiaus "Kraujo kvapu" ir Alvydo Šlepiko "Mano vardas - Marytė".
April 2, 2026
Senokai lietuvišką romaną skaičiau. Labai malonu buvo. Paveikslas čia tapomas matytas jau, ne naujas. Bet būdas, kuriuo jis piešiamas, sukarpomas ir tada iš padrikų skiaučių vėl atgal jungiamas įtraukia, priverčia skaityti atidžiai, neskubant, įdėmiai klausant kiekvieno iš daugybės čia aidinčių balsų. Liūdnas, skaudus, tikras tas aidas rodosi. Rekomenduoju.
May 3, 2026
Knyga labai patiko, taip artima, sava, gera skaityti, nors autorius aprašo labai skausmingus Lietuvai laikus.
Gerai, kad yra kas rašo apie tai, kaip viskas buvo ir kokioje baimėje, nežinioje žmonės gyveno, kiek daug paaukojo vardan laisvės, vardan tėvynės. Apskritai, ši knyga viena iš nedaugelio pasakojančių skaudžią Lietuvos istoriją, todėl, tikrai, yra verta dėmesio, o ir pati knygos tema labai aktuali nūdienai.
Gerai, kad yra kas rašo apie tai, kaip viskas buvo ir kokioje baimėje, nežinioje žmonės gyveno, kiek daug paaukojo vardan laisvės, vardan tėvynės. Apskritai, ši knyga viena iš nedaugelio pasakojančių skaudžią Lietuvos istoriją, todėl, tikrai, yra verta dėmesio, o ir pati knygos tema labai aktuali nūdienai.
Displaying 1 - 9 of 9 reviews