„Mintregys“ – maginės fantastikos kūrinys apie žmones, turinčius ypatingų galių regėti svetimas mintis.
Šis pasaulis – tarsi piešinys ant popieriaus. Jame nėra gylio, kvapo, jis – tik akimirka amžinybėje. Manau, kad ir mes, žmonės, tokie esame. Tik mūsų mintys prasikrapšto pro sąstingio plutą ir vos užčiuopia visatos didybės užuominą. Juk galime pamilti ir nekęsti to, ko nebėra arba ko niekada nebuvo. Kvaila tai ar gražu?
Romano pagrindinis veikėjas Klaudijus – jaunas vagis, nuteistas vergauti teisėjų ordinui savo šalyje Kalerijoje. Kai jis netikėtai apdovanojamas ypatinga galia - regėti kitų žmonių mintis, - negailestingas teisėjų ordinas suteikia vaikinui dvejus metus išlaikyti egzaminą: arba taps vienu iš jų, arba mirs.
Pasaulyje siaučia sielokrata – liga, pasiglemžianti žmonių sielas. Užtenka vienos klaidingos minties, ir tu žuvęs. O mintys sklinda, nepaisydamos nei sienų, nei įstatymų. Klaudijų aplanko vizijos, ir jaunuolis patiki, kad tai jam lemta visus išgelbėti. Tarnaudamas teisėjams, jis sutinka Heleną – nuo savo pareigos pabėgusią Nevaros šalies princesę.
Ar jaunuoliams, užaugusiems priešiškose šalyse, pavyks išgelbėti žmones nuo sielokratos? Ar jiems atsivers magiškieji vartai, galintys padėti sutaisyti pasaulį?
Debiutinis lietuvių autorės romanas, kuris pirmiausia pakerėjo savo estetika – viršelis tiesiog magiškas! Kadangi pastaruoju metu vis labiau panyru į fantastikos žanrą, šią naujieną pasitikau su dideliu smalsumu.
Kas suintrigavo? Pati idėja apie minčių regėtojus man buvo nauja ir dar neskaityta. Galimybė pažvelgti į pasaulį teisėjų akimis ir pamatyti, kaip vizualizuojami žmonių jausmai, suteikė istorijai savitumo. 👌
Veikėjai ir dinamika: Pagrindinis Klaudijaus ir Helenos duetas paliko dvilypį įspūdį. Klaudijus pasirodė įdomus, nors vietomis kiek „perspaustas“, o Helenos elgesys kartais prieštaravo jos pačios patirčiai. Visgi buvo smalsu stebėti, kaip dvi tokios priešingybės kuria ryšį.✨
Didysis skaitymo iššūkis: Knygos tempas man buvo didžiausias iššūkis. Jei tai būtų serijos pradžia, lėtą plėtojimą pateisinčiau, tačiau vienai daliai istorija pasirodė per daug ištęsta. Gausybė veikėjų ir vardų reikalavo didelio susikaupimo, o kai kurios siužeto detalės tiesiog prailgo.
Na ir galiausiai verdiktas: Nors vietomis mintys nuklysdavo svetur, originalus siužetas išlaikė susidomėjimą iki pat knygos galo. Šią knygą rekomenduočiau tiems, kurie pažindinasi su fantastikos žanru, nes tai išties ramesnio ir lėtesnio siužeto knyga ✨
Pasaulyje, kuriame gimsta tik dvyniai, tokie, kaip Klaudijus, viengimiai – sakytum kaip kokie indų neliečiamieji, atstumti, niekinami. Nepasisekusi vagystė baigiasi tuo, kad dabar jis vergauja Teisėjų akademijoje. Princesė Helena – irgi viengimė, bet ji laikoma kone šventaja, mat jos krūtinėje plaka dvi širdys, o be to ji turi neįprastų galių, kurių ir pati dar iki galo nesuvokia. Jos suplanuotas pabėgimas iš rūmų pasisuka visai ne taip, kaip Helena tikėjosi. Jųdviejų keliai persipins ir galbūt tai pakeis pasaulį. Herojų raidos ir jų tarpusavio santykių dinamika pakankamai nuspėjama, tai kur kas įdomesnis man buvo pats „Mintregio“ pasaulis. Tiesa, autorė apie jį kalba dažniau puse lūpų, šykščiai pabarstydama užuominas tai apie vieną, tai apie kitą aspektą. Ir bent jau mano skoniui – pernelyg daug palikta už kadro. Negaliu tvirtinti, kad tai padaryta sąmoningai. Gal taip, o gal – kaip kartais nutinka – autorė primiršo, kad ji žino daugiau už skaitytoją. Ir nors „Mintregio“ besąlygiškai negaliu pavadinti paaugliška fantastika, vis tik kažkoks YA vaibas lydėjo visą knygą, nors protagonistų duetas lyg ir vyresnis (ypač princesė), bet poelgiuose, motyvacijoj – vis dar paaugliškas. Pritruko to kažkokio išskirtinumo, savitumo. Kaip ir minėjau, kažkiek gelbėjo worldbuildingas, bet norėjosi, kad jis būtų išnaudotas labiau. Atsižvelgdamas į tai, kad „Mintregys“ – debiutas, apvalinu savo įspūdį iki ketverto.
Patinka man skaityti fantastiką, ir kai pamačiau, kad tarp naujienų turime lietuvės parašytą tokią knygą, buvau tikrai suintriguota. 🤭💙 Visiškai nežinojau ko tikėtis iš šios istorijos, šiek tiek prisibijojau, kad tai bus šabloninė fantastinė knyga, bet labai greitai pradėjusi skaityti pajaučiau, kad tai tikrai unikalus ir išskirtinis pasakojimas. 💙 Esu jau perskaičiusi nemažai šio žanro knygų ir džiugu, kad galiu pasakyti, jog mane tikrai nustebino autorės sukurtas pasaulis ir siužetas, jis labai klampus, tamsus, ir kupinas netikėtumų, skaitydama visiškai nežinojau kas bus toliau, ir su malonumu bei intriga, keliavau per Klaudijaus ir Helenos istoriją. 💙 O ji, labai įtraukė mane į savo tamsias gelmes.. 🤫
Labai patiko man sukurti personažai, jie tokie ryškūs, įdomūs, labai skirtingi bei nenuspėjami ir daugiasluoksniai, verčiant puslapius jie tikrai atgijo mano mintyse ir išjaučiau viską kartu su jais. 💙 O tų jausmų čia buvo labai daug ir skirtingų: nuo gaileščio ir užuojautos dėl jų likimų, iki žavėjimosi ir nuostabos.
Labai daug visko čia vyko, bet nebuvo nieko nereikalingo. 💙 Tie 500 puslapių su trupučiu, tiesiog ištirpo. 🤭
Sužavėjo mane ši knyga, skaitydama ją, gavau daug daugiau nei tikėjausi, sakyčiau, tikrai viena geriausių skaitytų fantastinių istorijų. 💙
Tiesa, epilogas mane nustebino, ir dabar kirba klausimas - kas gi bus toliau?? 🤫 Nemaža intriga liko užvertus paskutinius puslapius. 🤫 Skaitydama galvojau, kad norėtųsi daugiau romantinės linijos, bet kai užbaigiau knygą, supratau, kad viskas buvo savo vietose. 💙
Turbūt sakysiu, kad nesu skaičiusi nieko panašaus. Živile, kaip tu taip sugalvojai? 😂 Idėja originali, pasaulis įtraukiantis, o emocinė linija – stipri ir skaudi ten, kur reikia. Seniai norėjau knygos su TOKIA pabaiga. Ir kai jau atrodo, kad viskas stoja į vietas… na jau ta pabaiga 💔💔💔 Herojai… abu traukė savo energetika. Man patiko, kad jie ne tobuli, su savo silpnybėmis, sprendimais, kurie kartais pykdo, bet būtent dėl to – tikri. Jų ryšys nebuvo „lengvas“, bet tikras. Ir dar kas man labai patiko – knyga ne tik apie siužetą ar fantastinį pasaulį. Ji apie pasirinkimus, atsakomybę, apie tai, kiek kartais kainuoja tiesa. Apie tai, kad ne visos dovanos yra palaima. Ir kad kartais didžiausia kova vyksta ne išorėje, o viduje. Taip, pradžia man buvo sunki. Taip, abejojau. Bet dabar galiu pasakyti – buvo verta kiekvieno puslapio. Ir kaip gerai, kad autorė jau yra parašiusi kitas dalis, nes po tokios pabaigos palikti skaitytoją taip… čia jau beveik nusikaltimas 😅
Perskaičiau, manau knyga ras savo skaitytoją. Buvo tikrai labai įdomu laukti knygos. Deja, jau pradėjęs pirmą skyrių supratau kad ne man. Nors esu gerbėjas knygų, kuriose skaitytojas įmetamas tiesiai į jau sukurtą pasaulį ir veiksmo sūkurį, tačiau čia iki pat galo viskas vyksta taip, lyg autorei būtų aišku, bet tik ne skaitytojui.
Motyvacijos personažų sunkiai suvokiamos ir neišaiškintos iki galo. Visi personažai kalba viena kalba, t.y. autorės žodžiais, atrodo kad "siela" pas visus ta pati. Veiksmai vyksta taip, kaip reikia pagrindiniams herojams.
Pasigedau ir aiškaus dėstymo ir nuoseklaus pasaulio taisyklių laikymosi. Tarkim teisėjai. Vienoje vietoje, teigiama kad į juos bijo žmonės net pažiūrėti, neribota galia, ir pan. tačiau kitur jau į teisėjus nebekreipia dėmesio, nusispjauna, visiškai nebijo, bando apiplėšti ir pan.
Tikrai nenoriu neigiamai rašyti apie autorės istorijos pateikimą, tuo labiau, manau kad ji galėtų visa tai paaiškinti labai paprastai, tačiau bėda yra ta, kad skaitytojui šie dalykai nėra iškomunikuojami. Pvz. siela atsiskiria, sustiprėja ir tada kūnas pasidaro atsparus nuodams. Ką?
Personažai bent man buvo atstumiantys, ir tikrai nerūpėjo kaip kuriam nors iš jų pavyks, už juos sirgti nesinorėjo, antroje knygos dalyje jau tiesiog skaičiau dėl tom kad numesti buvo gaila. Personažų santykiai pagrįsti tuo, kad to reikia autorei. Kodėl priešai tampa draugais? Nežinau, autorė manau tikrai žino, bet knygoje jie tampa, nes tiesiog. Tas pats su meilės istorija.
Stipri Mistborn įtaka, tačiau dar labai toli iki Sandersono.
Patiko sklandi, vaizdinga kalba, naujadarai, gyvauksis, šaltakmeniai - super. Pirkti antros knygos jau nebepirksiu, bet iš bibliotekos pavartyti pasiimsiu. Jei bus progresas - žinoma kad ir įsigysiu.
Stiprus debiutas! Įdomus pasaulis ir magijos sistema, veikėjai su užkabinančioms istorijomis ir intriguojančiais tarpusavio ryšiais, netikėti pasakojimo vingiai. Gal tik man, bet skaitant stipriai jautėsi Sandersono įtaka (čia pliusas, jeigu ką). Dabar telieka laukti antros knygos :)
〰️ Tai debiutinis @zivile.mitke romanas. Ne bet koks, o rimtas, maginės fantastikos kūrinys. Jame kitoks pasaulis, pasaulis - kuriame visi turėjo gimti po du, o tie kurie gimė po vieną, buvo kitokie, nepritapėliai, atstumtieji, prakeiktieji. "Viengimis laive - tai jau prašymas audrai sudaužyti laivą į skeveldras". Romane pasakojama apie pasaulio susiskaidymą, kuris atsiradus tinkamam žmogui, galėjo būti sulipdytas. Romane rasite visko - skausmo, liūdesio, romantikos, išdavysčių, apkalbų, įtampos - visko ko reikia gerai knygai. Rekomenduoju perskaityti ir Jums!
〰️ "...joks ginklas nepadės, jei nuodai pradės keliauti iš lūpų į lūpas" 〰️ "... dvyniai, kaip du grandinės galai, tampomi į priešingas puses" 〰️ "Istorija sena kaip pasaulis, ji - graži, aš nepatyręs, tarp mūsų tok plona siena ir marios laiko" 〰️ "... gyvenimas toks - arba paimi savo, arba paims iš tavęs" 〰️ "Naujo kūrinio potencialas stipresnis už norą ištaisyti senas klaidas" 〰️ Reziumė: • fantastinė • įdomi • vaizdinga • paslaptinga • nenuspėjama
p.s. tai mano asmeninė nuomonė perskaičius knygą. Tavo nuomonė neturi sutapti su manąja :-)
O tu, ar skaitei šią knygą? Kokia tavo nuomonė?🤗🤔📚
Turėjau garbės perskaityti juodraštinę šios knygos versiją prieš kiek daugiau nei dvejus metus, dabar su nekantrumu atsiverčiau baigtą kūrinį.
Visų pirma, kaip visokio plauko fantastikos mėgėjas džiaugiuosi visais lietuviais, bent kojos pirštą kišančiais į šituos vandenis. Už tai, kad drąsiai rizikuoja būti neskaitomi. O čia autorė dar ir išsyk turi ambicijų rašyti seriją. Puiku.
Kita vertus tas serijos potencialas „Mintregiui“ labiausiai ir kiša koją. Per daug klausimų, per mažai atsakymų, daug palikta kitoms dalims. Galbūt autorei įkando visai suprantama liga: pamiršo, kad skaitytojas siužetą mato visai kitomis akimis nei ji pati.
Atmetus šį trūkumą, turime lengvą, kompetentingą romaną su YA prieskoniu. Turbūt bene stipriausia „Mintregio“ dalis – jo pasaulis su savo unikaliomis detalėmis, užkabinančiomis pakankamai, kad skaitytum toliau. Tipinė viduramžiška maginės fantastikos visuomenė, bet su keliais pagauliais niuansais: aktualios socialinės problemos, įdomių kampų pasiūlantys magiški personažų tarpusavio ryšiai, veikėjai nėra „plokšti“, beverčiant puslapius keičiasi ir auga.
Kažkada, berods rašydamas apie „Kopą“, pabrėžiau, kad geram fantastiniam romanui tas po išgalvotais aspektais paslėptas aktualumas ir bendra pasakojimo kokybė yra svarbiau už patį fantastiškumą. Nėra didelio skirtumo, ar herojus joja ant smėlio kirmino, drakono, mojuoja kardu ar burtų lazdele. Svarbu, kas nutinka veikėjams, ar jų likimai domina skaitytoją ir ką autorius nori savo kūriniu pasakyti. Šiais atžvilgiais „Mintregys“ potencialo turi, bus labai įdomu pamatyti, kaip serija klostysis toliau.
Ž. Mitkės romanas „Mintregys“ tiks ir patiks tamsesnių siužeto posūkių gerbėjams bei skaitytojams, mėgstantiems netobulus veikėjus. Šį santūrumu pasižymintį fantastinį romaną ypač rekomenduoju nuotykių ištroškusiems paaugliams, kurių negąsdina didesnės apimties kūriniai.
Labai norėjau paskaityti šią knygą, nes lietuvių autorė ir įdomu ką čia bus sugalvojus, lietuvių autorių kurios rašo fantastika labai mažai.😢 Patiko man knyga, gal skaitėsi ilgokai, bet pasaulis buvo įdomus, vaizdingai parašyta aplinka. Pagrindiniai veikėjai matę sunkaus gyvenimo ir lyg norėjosi, kad būtų labiau ryžtingi, užsidegę visus išgelbėti. 😄 Visumoje buvo įdomu, ačiū autorei ❤️
Labai patiko jau vien todėl, kad nesu skaičiusi daug lietuvių rašytos fantastikos. Stipri, nelėkšta fantastika su puikiai išplėtotu pasauliu ir jo taisyklėmis. Pati istorija supinta smagiai ir įtaigiai. O labiausiai žavėjausi santykiais tarp herojų (Faustas!) ir šmaikščiais dialogais. Nekantraudama laukiu tęsinio!
Tokio žanro knygų skaitau nedaug, todėl mano vertinimas gali atrodyti subjektyvus. Šią knygą nusprendžiau perskaityti todėl, kad domiuosi telepatijos tema. Nors pagrindinės idėjos autorės atskleistos nuosaikiai, pagrindines kortas laikant užverstas, pati metafizinė vaizduojamo pasaulio visuma atrodo gerai, bet kadangi panašių knygų daug nesu skaitęs, sunku pasakyti, kiek ji originali. Kadangi tai tik pirma ciklo knyga, kokios rodomos „metafizinės katastrofos“ tikros aplinkybės – paaiškės kitose knygose. O pirma knyga, manau, darbą sudominti tema padaro gerai. Tie kas domisi maginio pasaulio vaizdavimu ir transcendentinės tikrovės teorijos idėjomis, manau ras gerų minčių, ypač jaunesnio amžiaus skaitytojai. Siužetinės vingrybės ir personažai, nėra šios knygos tikslas. Jie daugiau veikia kaip metafizinės visumos dalis, kuri daro juos įdomius, nors be šios visumos jie gali pasirodyti gana silpni. Tačiau kuo daugiau šios visumos atsiskleidžia, tuo vaizdas darosi geresnis.