Šimtas aksolotlių

by Aleksandra Fominaitė

Aleksandra Fominaitė (g. 1980 m. Kaune) – prozininkė, vertėja, literatūros kritikė, meno parodų apžvalgininkė. Vytauto Didžiojo universitete baigė anglų filologijos bakalauro, Vilniaus universitete – vertimo magistro studijas. 2006–2007 m. žurnale „Literatūra ir menas“ rengė savo knygų apžvalgų rubriką „(Pa)Skaitiniai“. Šiuo metu – laisvai samdoma vertėja, bendradarbiauja su Nacionaliniu dramos teatru, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, Nacionaliniu dailės muziejumi ir kt. Rašo kultūrinės periodikos leidiniams „Literatūra ir menas“, „Septynios meno dienos“. Verčia mokslinę ir grožinę literatūrą. 2004 m., tapusi Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ konkurso nugalėtoja, išleido kritikų itin gerai įvertintą apsakymų rinkinį „Nepaprastoji padėtis“, 2011 m. – didelės apimties romaną „Mes vakar buvom saloje“ (leidykla Kitos knygos), už kurį buvo įvertinta Kazimiero Barėno literatūrine premija. Gyvena ir kuria Vilniuje, laisvalaikiu šoka densholą ir piešia.

„Aleksandros Fominaitės proza – lyg daugiabalsė melodija, kurioje persipina žaismas ir ironija, protas ir pamišimas, modernas ir archaika, subtiliai nuskamba įvairūs balsai: vaiko ir senolio, maištaujančios šiuolaikinės moters, keistų, gal net kvaištelėjusių, visuomenės paribiuose gyvenančių žmonių ir iš amžių glūdumos išnirusio nepažįstamojo, pavirtusio mįslinga amfibija – aksolotliu. Autorės pasakojimas neskubrus, ritmiškas, cikliškas – tarsi eitum amžinu ratu, artėdamas prie pirmapradžio būties taško.“
Renata Šerelytė

„Aleksandros tekstai pilni ankstyvosios Lietuvos, dar neįvaldžiusios technologijų ir kapitalizmo gundymų, nekaltybės, apgyventi šiandien jau išnykusių hominidų rūšių. Užbaigti, tačiau savo esme – nepaklūstantys redagavimui, išsaugoję ilgai slėpto ir staiga į dienos šviesą ištraukto juodraščio dvasią. Jų paaugliškas nuogumas ir atotrūkis nuo šiandien madingų temų – nejaukus, trikdantis, o išradingumas – atspindintis pačios autorės brandos istoriją. Tai pasaulis, kuris, rodos, galėjo išgyventi tik idealios užmaršties sąlygomis ir būdamas pakankamas išlaikyti bei išmaitinti save. Ištraukti jį į dienos šviesą ir pristatyti, neabejoju, reikalavo ne tik talento, bet ir išskirtinės drąsos. Tai nekasdienis įvykis mūsų bailioje literatūroje.“
Andrius Jakučiūnas

160 pages, Paperback

First published November 1, 2025

Reviews

[casey neko · Rating 4 out of 5]

lyg skaitytum menkai pažįstamos draugės blog’ą, ir ta draugė akivaizdžiai yra baigusi kalbos ir / ar literatūros studijas ir dažniausiai moka labai neblogai pažaist tom žiniom. (autorės nepažįstu, bet va toks vaibelis.) baisiai nesu apsakymų žmogus, bet šitie labai gardžiai ėjosi

[cypt · Rating 4 out of 5]

Keista knyga, ją skaitydama mintyse svyravau nuo 2* iki 3*, o tada - ta smūginė pabaiga. Aleksandros Fominaitės romaną Mes vakar buvom saloje skaičiau kažkada prieš 100 m., nelabai atsimenu, apsakymus nežinau kada būčiau prisiruošusi, bet per Paviljoną nuėjau prisipirkt "Baziliske" knygų ir sėdėjo autorė, tai čiupau ir jos. Dabar labai džiaugiuosi.

Skaityti buvo sunku, tiesą sakant, iki pat pabaigos; vis galvojau - kodėl šie tekstai tokie senamadiški? Ar tikrai žmonės dar supranta, ką reiškia užrašas Ieva + Mantas = KML? Arba toks kažkur per vidurį tarp 90tinių ir dabarties pasiklydęs žargonas kaip "žostkai" ar "dėjau skersą"? O tada supratau, kad čia mano žargonas ir kad tai knyga nebe apie egzotiškus 90tinius, bet apie pirmą XXI a. dešimtmetį - ir apie pamažu besikeičiančius miestus bei naujas statybas, su visais senaisiais ženklais (kaip smėlio dėžės) šalia, ir pirmas internetines pažintis bei visiškai durną jausmą, kai po virtualaus pabendravimo susitinki gyvai ir nežinai, kaip bendrauti toliau, ir kadaise įsirašytas ir taip mintinai išmoktas dainas, ir pirmas užsienietiškas rūbų pardes. Fominaitė galėtų daryti iš to egzotiką, pulti aprašinėti pirmų skudurynų ar reklamų su dainelėmis, bet tuo keliu neina, tiesiog kažkokiu būdu vėl sukeistina tai, kas dabar jau atrodo kaip visada buvę. Ir nepiktnaudžiauja nostalgija - skaitai ją ir galvoji, būta čia ko, jausti nostalgiją pirmam užėjimui į "Vero moda" Laisvės alėjoj, tiesiog praeitis, ir tiek. Gal ji net nelaiko to kokiu nors dideliu lūžiu - ir tuo yra teisi. Dabar literatūroj tie pastarųjų dešimtmečių LT ženklai tikrai labai sureikšminti, gražu, kad ji sugeba juos išlaikyti kažkur tiesiog aplinkybės, o ne veiksnio pozicijoj.

Labai panašiai yra ir su pabaiga - priešpaskutiniame apsakyme "Kas čia vaikštinėja" persikeliame į Gražkės galvą, jos prisiminimus ir pamąstymus, ir tik apsakymui įsibėgėjant suprantam, kad tai apsakymas apie asocialią, įvairiom prasmėm skurdžiai gyvenančią moterį, o paskui - ir apie mirtį. Fominaitė gražiai nepastato balso ir neįleidžia į jį ašaros, ko tarsi prašytųsi tema - tokia atnaujinta Gyvenimas po klevu su smarkiai išvalytu dramatiškumu.

Na ir galiausiai didžioji knygos intriga, apie kurią skaitydama vis sukau galvą. Ką tokioj nehipsteriškoj knygoj veikia hipsteriškasis aksolotlis??? (Aš jį išvis buvau mačiusi tik Mariaus Buroko postuose.) Tikrai nesitikėjau, kad apsakymas nuves prie actekų dievybių gūglinimo, o tai, ką prieš skaitydama palaikiau hipsterišku pavadinimu ir tema, - prie pasakojimo apie ugnį ir persikeitimą. Skaitydama kažkodėl pagalvojau, kad kažkokį panašų pasakojimą matyt, Fulgencijumi norėjo sukurti Cesaris Aira, bet jam išėjo tik neaišku ar juokinga neaišku ar satyra. O gal ir klystu, gal tiesiog pasakojimai apie praeities mūšius, jau išgyventus ir virtusius istorija, nusėdusia kūnuose, man susiliejo galvoj ir virto wishful thinking. Bet kuriuo atveju labai įstrigo.

[Paulius Jevsejevas · Rating 4 out of 5]

Man labai patiko apsakymas „Sviedinukas“, jį įsiminiau. Taip pat bent jau skaitant pirmą kartą savo užmoju stiprų įspūdį paliko „Šimtas aksolotlių“ ir „Jonės simfonija“, ir iš dalies „Tunelio gale“.

Patiko, kaip angažuojamasi kritikai apsakyme „Moters portretas en face“ ir solidarumui apsakyme „Pirmas blynas“.