PETE EARLEY “DRAUGAS Ž.”
“Džeimsu Bondu nori būti kiekvienas, bet aš esu tikrasis Džeimsas Bondas ir mes dirbame ne taip, kaip rodoma filmuose. Aš Jums papasakosiu, kaip Rusijos žvalgybininkai dirba iš tikrųjų. Aš Jums papasakosiu, kaip mes vagiame Amerikos paslaptis.” Sergejus Tretjakovas, Pete Earley knygos “Draugas Ž.” įžanga.
Pete Early yra amerikietis žurnalistas, buvęs Washington Post reporteris, psichinės sveikatos advokatas ir negrožinės literatūros rašytojas. Yra parašęs 21 knygą (11 negrožinės literatūros kūrinių ir 10 romanų), iš kurių keturios tapo New York Times bestseleriais. Vienas iš šių bestselerių yra jo knyga (2008 m.) “Draugas Ž.” Tai istorija apie Rusijos šnipo Sergejaus Tretjakovo, slapyvardžiu Draugas Žanas, veikusio Amerikoje po Šaltojo karo, paslaptis. Tai yra mano pirmoji pažintis su autoriaus darbu, bet jau esu nusižiūrėjusi ir kitą jo knygą (1997 m.) “Šnipo išpažintis.”
5/5 balais vertinu šią knygą.
Nuostabi puiki knyga. Tiesiog a must read visiems, kurie žavisi istoriniais romanais, biografijomis, karinėmis knygomis ir ypač tikromis istorijomis apie slaptuosius agentus. Tai gera knyga visiems, norintiems suprasti ir šiandienos Rusiją. Tiesa, pirmiausiai knygoje patikslinama, kas yra/ nėra šnipas. “KGB šnipai skirstyti į dvi grupes: agentai ir patikimi kontaktai. Žodis “šnipas” dažnai vartojamas netinkamai. KGB žvalgybos karininkas buvo ne šnipas. Šnipas buvo tas, kuris šnipinėjo KGB, CŽV ar FTB karininkui. Šnipai išduoda savo šalis. <…> KGB savo darbuotojų niekada nevadino agentais. Jie buvo karininkai arba operatyvininkai. “Agentas” KGB terminologija reiškė šnipą, kurio ryšiai su KGB nėra žinomi priešiškai užsienio kontržvalgybos tarnybai. “Patikimas kontaktas” buvo KGB šnipas, kuris su Sovietų žvalgyba dažnai susitikdavo viešumoje ir žinant užsienio kontržvalgybos tarnyboms, tačiau jo ryšių su KGB esmė buvo slepiama.” P. 57.
Knygoje pasakojama perbėgusio KGB/ SVR karininko Sergejaus Tretjakovo visaapimanti istorija, nuo jo mažų dienų (kaip jo patriotiškoje šeimoje kelios kartos dirbo KGB), spartaus kilimo operatyvininkų karjeros laiptais (tiek Sovietų Sąjungos laikais, tiek ir Rusijos), užsienio žvalgybos tarnybų Otavoje ir Manhatane (1990-1994 ir 1995-2000), atvirai pasakojant ir priežastis, lėmusias jo pasitraukimą į JAV pusę.
Skaitytojai keliaus per įdomią kelionę, kurios pradžioje Sergejus sakė tikėjęs sovietų sistema ir jam ji buvo geriausia pasaulyje. “Negalėjau suprasti, kaip patriotiškai nusiteikęs pilietis gali atsukti nugarą savo tėvynei. Man tai buvo neįsivaizduojama.” P. 81. Tokia tvirta valia jis vadovavosi dar būdamas KGB PGU komjaunimo vadovu, gavęs kapitono laipsnį. Tačiau greit, ypač po Sovietų Sąjungos žlugimo ir naujosios Rusijos atsiradimo, jo nuomonė sparčiai ėmė kisti. Nespoilinsiu, kas kur ir kaip keitė Sergejaus motyvaciją, o ypač 1997 m.
Svarbu paminėti, kad knygoje pateikiama Sergejaus istorija iš jo pusės. Autorius, užrašydamas visas 126 valandas, praleistas su Sergejumi, bandė susisiekti ir su jo minėtais veikėjais, kurie buvo užverbuoti arba dirbo KGB, SVR naudai, tačiau, nenuostabu, visi neigė, kad turėjo su jais reikalų. Tad knygos kritikai, kai kada vertina, kad na, šia knyga negali tikėti. Vienas šaltinis visada yra vienas šaltinis. Gali tikėti, gali ir ne. Tačiau pats autorius Sergejų vertino atsakingai. Galiausiai, neveltui patys CŽV ir FTB paskatino autorių parašyti šią knygą apie Draugą Žaną ir jo paslaptis.
Buvo naudinga ir ne tik įdomu bendrai skaityti šią knygą, sužinojau apie vykdytą mokslinę KGB propagandą, ir jos “branduolinę žiemą” siekiant sustabdyti “Perhing” raketų atgabenimą Europon. Apie patį didžiausią vagystės atveją Jungtinėse Tautose ir kaip tai buvo daroma per programą “Nafta už maistą.” Tačiau vieną, pačia įdomiausią paslaptį šioje semi-dondiadoje, kurią Sergejus Tretjakovas atskleidė knygoje, paliksiu nepaminėtą. Kodėl visgi man ši istorija yra semi bondiada? Nes net ir be sprogimų, greitų automobilių, stilingų rūbų, agento 007 kvapą gniaužiančių operacijos vykdymo scenų, Draugo Ž. pasakojimas yra nekvestionuojamai stiprus.