What do you think?
Rate this book
Mīļotie kauli
Romāns “Mīļotie kauli” ir kādas sievietes dzīvesstāsts. Un tā ir sieviete, kura savās mājās sekcijā glabā trīs vīriešu kaulus. Šajā atmosfēriskajā, maģiskās realitātes piesātinātajā darbā savijas guļamrajonu ikdiena un lauku folklore. Romāna darbības laiks ir nenoteikts. Jaunu dzīvību te sagaida daudzstāvenes pirtī, gani uz ganībām dodas ar trolejbusu, lopus tur dzīvokļos, maizi cep kāpņutelpā pie pastkastēm; daudzdzīvokļu nama iemītnieki ievēro paražas, un tur notiek brīnumi. Stāstījums līdzinās rituālam linaudekla autam, kurā tiek ievīstīti svarīgākie notikumi, jūtas, atmiņas, tumša humora un parupjas valodas uzmirdzējumi, tiek risinātas attiecību, uzticības, aizspriedumu un cilvēcības tēmas. Romāna autore Kotrīna Zīle – rakstniece, ilustratore, dizainere, par savām grāmatām saņēmusi ne vienu vien apbalvojumu. Viņas daiļrades īpatnējā iezīme – lietuviešu folkloras un mitoloģijas iemitināšana mūsdienu dzīvē. “Mīļotie kauli” ir pirmais rakstnieces romāns pieaugušajiem. Latviski līdz šim iznākušas divas viņas grāmatas jaunajiem lasītājiem: “Samainītais” (2019) un “Dvēsele sviestmaižu kārbiņā” (2023). No lietuviešu valodas tās tulkojusi Dace Meiere. Stilīgo ilustrāciju autors Bernards Burba – mākslinieks, kurš savus darbus zīmē ar spalvu un tušu un drukā sietspiedes tehnikā. Bernarda iedvesmas avots – pilsēta, tās ēkasun detaļas; bieži viņa daiļrades motīvi ir trolejbusi, bērnības fragmenti un ikdienas sīkumi. No lietuviešu valodas tulkojusi Dace Meiere.
192 pages, Paperback
First published June 28, 2024
163 people are currently reading
2402 people want to read
About the author
Kotryna Zylė
8 books108 followersKotryna Zylė (b. 1986) is an award-winning author, illustrator, and designer of books. Zylė’s books are often rooted in Lithuanian mythology or include allegorical reflections on key issues in life that will delight readers.
Kotryna was born and raised in Vilnius, Lithuania, and studied at the Vilnius Academy of Arts. While still a student, she began to dive into the visual communication of cultural heritage and became interested in Lithuanian mythology. In 2012, she began writing and illustrating children’s books and ever since her love of children’s literature, illustration, and mythology has been a source of inspiration for new books and projects.
She co-organises literature events and festivals, leads creative workshops and writes literary blog.
Kotryna was born and raised in Vilnius, Lithuania, and studied at the Vilnius Academy of Arts. While still a student, she began to dive into the visual communication of cultural heritage and became interested in Lithuanian mythology. In 2012, she began writing and illustrating children’s books and ever since her love of children’s literature, illustration, and mythology has been a source of inspiration for new books and projects.
She co-organises literature events and festivals, leads creative workshops and writes literary blog.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 404 reviews
July 7, 2024
5/5
Retai kada taip būna, o gal nėra buvę visai, kad skaitydama, dar net neužvertusi paskutinio puslapio galvojau du pasikartojančius dalykus. Pirma – kad jei ši knyga negaus Metų knygos, tai to priežastys bus kelios: pavydas, terpės bajeriai arba koks nors labai senas ir labai gerbiamas, knygą išbezdėjęs. Antra – kad pavydo šiaip autoriams beveik niekada nejaučiu, nes pasakyti gražiai gali daug rašančių, bet skaitant Kotrynos tekstą nusmelkė tas baltas pavydas, nes čia taip originalu, taip gyva, taip magiškai lietuviškai realistiška, taip ikoniška, kad galiu tik aikčioti ir gerti į save. Ir pavydas iš tų, kur tik nukeli kepurę, be jokio kartėlio. Taip nukeliu ir čia – nes neradau nė vieno dalyko, kuris nepatiktų. Viskas stebino, kiekvienas žodis kvėpavo, kiekviena metafora rodėsi apgalvota ir pasverta, kiekvienas simbolis – reikšmingas ir nepajudinamas, kiekvienas veikėjas – nebūtinai širdžiai mielas, bet toks gyvas, lyg čia pat į kaklą alsuotų. Ir kiekvienas mylimas – vertas kaulų laikymo gretimame kambaryje.
Nežinau, ar visus lietuvių mitologijos simbolius buvau pajėgi sugaudyti (nors daug jau išmokau iš pačios Kotrynos knygų), bet ir tai patiko – nes nebus sunku rasti priežastį skaityti dar kartą. Ir neabejoju, kad čia bus ta knyga, kuri filologijos studentams bus tikras lobis, nes bus ką analizuoti, literatūrologams – irgi džiaugsmas, nes recenzijas rašyk nors ir kas savaitę po vieną, vis kita tema. O aš savo ruožtu ją dovanosiu visiems ir kiekvienam, visom pasitaikančiom progom, nes būtų nuodėmė tokios knygos likti neskaičius. Didžiuojuosi, kad turim tokią kūrėją ir tokį kūrinį. O kad jau pasileidau girt iki tokio lygio, kad veidas įgavo viršelio pantono spalvą, užbaigsiu irgi su viltimi, kad gal net privalomosios literatūros programoj Ona atsiras. Ir jei kas piktinsis, kad be komplimentų nieko apie knygą taip ir nepasakiau – ką čia besakysi. Nenoriu atimti skaitymo malonumo nei viena savo interpretacija ir nei vienu atpasakojimu. Todėl ir suprantu, kodėl net anotacija tokia nelabai ką sakanti – kaulus reik pačiam patarškint ir paklausyt, ką jie kalba.
Retai kada taip būna, o gal nėra buvę visai, kad skaitydama, dar net neužvertusi paskutinio puslapio galvojau du pasikartojančius dalykus. Pirma – kad jei ši knyga negaus Metų knygos, tai to priežastys bus kelios: pavydas, terpės bajeriai arba koks nors labai senas ir labai gerbiamas, knygą išbezdėjęs. Antra – kad pavydo šiaip autoriams beveik niekada nejaučiu, nes pasakyti gražiai gali daug rašančių, bet skaitant Kotrynos tekstą nusmelkė tas baltas pavydas, nes čia taip originalu, taip gyva, taip magiškai lietuviškai realistiška, taip ikoniška, kad galiu tik aikčioti ir gerti į save. Ir pavydas iš tų, kur tik nukeli kepurę, be jokio kartėlio. Taip nukeliu ir čia – nes neradau nė vieno dalyko, kuris nepatiktų. Viskas stebino, kiekvienas žodis kvėpavo, kiekviena metafora rodėsi apgalvota ir pasverta, kiekvienas simbolis – reikšmingas ir nepajudinamas, kiekvienas veikėjas – nebūtinai širdžiai mielas, bet toks gyvas, lyg čia pat į kaklą alsuotų. Ir kiekvienas mylimas – vertas kaulų laikymo gretimame kambaryje.
Nežinau, ar visus lietuvių mitologijos simbolius buvau pajėgi sugaudyti (nors daug jau išmokau iš pačios Kotrynos knygų), bet ir tai patiko – nes nebus sunku rasti priežastį skaityti dar kartą. Ir neabejoju, kad čia bus ta knyga, kuri filologijos studentams bus tikras lobis, nes bus ką analizuoti, literatūrologams – irgi džiaugsmas, nes recenzijas rašyk nors ir kas savaitę po vieną, vis kita tema. O aš savo ruožtu ją dovanosiu visiems ir kiekvienam, visom pasitaikančiom progom, nes būtų nuodėmė tokios knygos likti neskaičius. Didžiuojuosi, kad turim tokią kūrėją ir tokį kūrinį. O kad jau pasileidau girt iki tokio lygio, kad veidas įgavo viršelio pantono spalvą, užbaigsiu irgi su viltimi, kad gal net privalomosios literatūros programoj Ona atsiras. Ir jei kas piktinsis, kad be komplimentų nieko apie knygą taip ir nepasakiau – ką čia besakysi. Nenoriu atimti skaitymo malonumo nei viena savo interpretacija ir nei vienu atpasakojimu. Todėl ir suprantu, kodėl net anotacija tokia nelabai ką sakanti – kaulus reik pačiam patarškint ir paklausyt, ką jie kalba.
July 22, 2024
Kotryna galima žavėtis dėl daugelio dalykų, bet šįvakar tiesiog tirpstu dėl jos pirmojo teksto suaugusiems.
Nepaprasta, odievai.
Kotryna taip juvelyriškai supina šiuolaikybę ir senąją lietuvių mitologiją, etnokultūros simbolius, kad vis pagauni save nebekvėpuojant, vis murkdantis jausme, kad tie romane banguojantys dalykai yra giliai nusėdę mūsų prenatalinėje atmintyje, mūsų ląstelėse.
Koks čia romanas, čia distopija, vis pagalvodavau, va taip mes ir nusirisim į peklą, jei bebėgdami visai pamiršim, iš kur mes atėjom.
Vis pakikendavau iš myžalų blynų Pašiluose, vis pasigraudendavau dėl taip stipriai mylinčios didelės moters, savo didelėmis krūtimis maitinančios visą pasaulį, o savąjį sutalpinančios po sekcijos stiklu Viršuluose.
Tamsūs, gilūs, magiški.
Jei jūs manęs paklaustumėt - neabejotinai privalomi.
Mylimi kaulai. Dar vienas metų lietuvių autorių skaitinys, 1000%.
Nepaprasta, odievai.
Kotryna taip juvelyriškai supina šiuolaikybę ir senąją lietuvių mitologiją, etnokultūros simbolius, kad vis pagauni save nebekvėpuojant, vis murkdantis jausme, kad tie romane banguojantys dalykai yra giliai nusėdę mūsų prenatalinėje atmintyje, mūsų ląstelėse.
Koks čia romanas, čia distopija, vis pagalvodavau, va taip mes ir nusirisim į peklą, jei bebėgdami visai pamiršim, iš kur mes atėjom.
Vis pakikendavau iš myžalų blynų Pašiluose, vis pasigraudendavau dėl taip stipriai mylinčios didelės moters, savo didelėmis krūtimis maitinančios visą pasaulį, o savąjį sutalpinančios po sekcijos stiklu Viršuluose.
Tamsūs, gilūs, magiški.
Jei jūs manęs paklaustumėt - neabejotinai privalomi.
Mylimi kaulai. Dar vienas metų lietuvių autorių skaitinys, 1000%.
November 7, 2024
Ką aš jums pasakysiu. Gal ir ne kiekvienam patiks, gal ir ne kiekvienas supras. Man patiko, nors vietomis skaudėjo skaityti, tiesiog skaudėjo. Bet gražu... o dievai, kaip ji gražiai rašo! Širdį iš manęs gyvos lupa, o man gražu. Kotryn, rašyk dar, OK? Nesustok, laume tu.
August 23, 2024
Net sunku apsakyt, kaip džiūgavau klausydama šios knygos. Man atrodo, kad šiais laikais, kai gauname milžiniškus kiekius įvairaus formato turinio, sukurti kažką unikalaus ir visiškai savo, alsuojančio tavo charakteriu ir kalbančio tavo išskirtiniu balsu, yra be galo sunku, o Kotryna padarė būtent tai. Džiaugiausi dėl to originalumo, džiaugiausi dėl to, kad tai – lietuviškas kūrinys, kuriuo be jokių abejonių galime didžiuotis, o dar ir dėl to, kad nusprendžiau jį klausyti įskaitytą pačios autorės. Tai pridėjo papildomos magijos ir gylio tekstui, o raminantis Kotrynos balso tembras lydi mane galvoje net ir dabar, praėjus kelioms dienoms nuo tada, kai kūrinį baigiau.
Net neabejoju, kad ne visus sluoksnius ir nuorodas atradau ir iškapsčiau, bet man atrodo, tuo šis kūrinys ir žavus – kiekvienas iš jo pasiims tiek, kiek tą akimirką sugeba pasiimti, ir kaskart tai bus vis nauja, asmeniška ir pasiliks giliai širdyje. Širdis salo nuo to, kokia ši knyga lietuviška, ir nekalbu vien tik apie veiksmo vietą. Veikėjai, jų bendravimas, tarpusavio santykiai, visa ta magija ir šalia jos einanti kasdienybė, moters kūnas, jo pokyčiai, maistas, vaje, tas maistas... Negalėjau atsistebėti ir atsigrožėti, kaip mūsų gyvenimą autorė kuria per visai kitokią, bet kartu ir labai pažįstamą prizmę. Atrodo, paliesta tiek daug temų, bet visomis pasirūpinta itin dėmesingai ir kruopščiai, niekur neatrodė, kad plaukiama paviršiumi. Žinoma, artimiausios man pasirodė Onos pokyčio temos, jos santykis su savo pačios kūnu, moteriškumu, motinystės klausimai ir abejonės. Labai gražūs buvo ir visi ją supę santykiai, labai džiaugiausi, kad daug dėmesio skiriama draugystei, be galo tikrai ir giliai. O ir romantiniai santykiai pasirodė tokie šilti, savi, jautrūs ir neperspausti – tokie, kokių dažnai iš knygų tikiuosi, bet retai gaunu.
Nesu skaičiusi ankstesnės Kotrynos kūrybos, bet neabejotinai skaitysiu dabar. Jei tai pirmoji jos knyga suaugusiems, net sunku įsivaizduoti, ką ji gali padovanoti mums ateity. To labai ir lauksiu, o kad laukimas neprailgtų, neabejoju, dar kurį laiką mintimis grįšiu prie „Mylimų kaulų“.
Net neabejoju, kad ne visus sluoksnius ir nuorodas atradau ir iškapsčiau, bet man atrodo, tuo šis kūrinys ir žavus – kiekvienas iš jo pasiims tiek, kiek tą akimirką sugeba pasiimti, ir kaskart tai bus vis nauja, asmeniška ir pasiliks giliai širdyje. Širdis salo nuo to, kokia ši knyga lietuviška, ir nekalbu vien tik apie veiksmo vietą. Veikėjai, jų bendravimas, tarpusavio santykiai, visa ta magija ir šalia jos einanti kasdienybė, moters kūnas, jo pokyčiai, maistas, vaje, tas maistas... Negalėjau atsistebėti ir atsigrožėti, kaip mūsų gyvenimą autorė kuria per visai kitokią, bet kartu ir labai pažįstamą prizmę. Atrodo, paliesta tiek daug temų, bet visomis pasirūpinta itin dėmesingai ir kruopščiai, niekur neatrodė, kad plaukiama paviršiumi. Žinoma, artimiausios man pasirodė Onos pokyčio temos, jos santykis su savo pačios kūnu, moteriškumu, motinystės klausimai ir abejonės. Labai gražūs buvo ir visi ją supę santykiai, labai džiaugiausi, kad daug dėmesio skiriama draugystei, be galo tikrai ir giliai. O ir romantiniai santykiai pasirodė tokie šilti, savi, jautrūs ir neperspausti – tokie, kokių dažnai iš knygų tikiuosi, bet retai gaunu.
Nesu skaičiusi ankstesnės Kotrynos kūrybos, bet neabejotinai skaitysiu dabar. Jei tai pirmoji jos knyga suaugusiems, net sunku įsivaizduoti, ką ji gali padovanoti mums ateity. To labai ir lauksiu, o kad laukimas neprailgtų, neabejoju, dar kurį laiką mintimis grįšiu prie „Mylimų kaulų“.
October 21, 2024
Nežinau, ar gali būti geresnis laikas šiai knygai skaityti, nei tamsus spalio vakaras.
Originali, kitoniška, lietuviška pačia geriausia prasme 🩷
Originali, kitoniška, lietuviška pačia geriausia prasme 🩷
October 5, 2024
Taip nutinka labai retai. Turiu klausimų, turiu pretenzijų (tarsi jos kam būtų įdomios), o peikt, ką ten peikt – net užsimint apie menamus trūkumus – nenoriu.
Visu pirma knyga paperka savo neįtikėtinu pasauliu. Ir tarsi viskas labai paprasta – tiesiog pernešam kaimą, net ne šiuolaikinį su prasigėrusiais traktoristais, o tą senąjį, archaišką, su visais prietarais ir papročiais – į šiuolaikinį daugiabutį. Butuose laikom karvės, ožkas ar kiaules. Piemenėlius su ganomais gyvuliais gabenam į ganyklas troleibusais. Ir žiūrim, kaip tas miksas veikia.
Paprasta, bet veiksminga. Turbūt todėl, kad visa tai padaryta talentingai ir, be abejo, su meile. O ir šiaip – meilės (net kažkiek privengiant to žodžio) romane per akis. Ir meilės, ir ilgesio, ir liūdesio.
Galit mane dabar išvadinti kokiu nors negražiu žodžiu, bet vis tiek pasakysiu – romanas labai moteriškas. Ta, gerąja, prasme.
Žodžiu, ne mano knyga. Ir vis tiek negaliu duot mažiau, nei penkis iš penkių. Kaip ten bebūtų, „Mylimi kaulai“ – stipru.
Visu pirma knyga paperka savo neįtikėtinu pasauliu. Ir tarsi viskas labai paprasta – tiesiog pernešam kaimą, net ne šiuolaikinį su prasigėrusiais traktoristais, o tą senąjį, archaišką, su visais prietarais ir papročiais – į šiuolaikinį daugiabutį. Butuose laikom karvės, ožkas ar kiaules. Piemenėlius su ganomais gyvuliais gabenam į ganyklas troleibusais. Ir žiūrim, kaip tas miksas veikia.
Paprasta, bet veiksminga. Turbūt todėl, kad visa tai padaryta talentingai ir, be abejo, su meile. O ir šiaip – meilės (net kažkiek privengiant to žodžio) romane per akis. Ir meilės, ir ilgesio, ir liūdesio.
Galit mane dabar išvadinti kokiu nors negražiu žodžiu, bet vis tiek pasakysiu – romanas labai moteriškas. Ta, gerąja, prasme.
Žodžiu, ne mano knyga. Ir vis tiek negaliu duot mažiau, nei penkis iš penkių. Kaip ten bebūtų, „Mylimi kaulai“ – stipru.
January 31, 2025
Dar niekada neteko skaityti nieko panašaus. Neturiu net žodžių apsakyti, kaip buvo gerai. Tekstas toks gražus, toks jautrus, toks originalus, taip puikiai pačios autorės įskaitytas, aš balsu kūkčiojau klausydamasi - ir iš pasigėrėjimo, ir iš graudulio, ir iš laimės, kad turim ŠITAIP rašančių jaunosios kartos rašytojų.
Atskiro paminėjimo vertas viršelis - koks keistas jis atrodo iš pradžių ir koks tobulas pasirodo besąs, jau panirus į knygos pasaulį!
Dar viena autorė į sąrašiuką tų, kurių skaitysiu viską, ką parašys.
Piemenėliai ❤️
Atskiro paminėjimo vertas viršelis - koks keistas jis atrodo iš pradžių ir koks tobulas pasirodo besąs, jau panirus į knygos pasaulį!
Dar viena autorė į sąrašiuką tų, kurių skaitysiu viską, ką parašys.
Piemenėliai ❤️
July 7, 2024
oho, kokia vaizduotė ir kokie sultingi aprašymai! patiko, kaip kaupėsi liūdesys, man atrodo, knygoje tai labai gražiai sudera: folkloriškasis realizmas ir liūdesys.
August 25, 2024
Užspringau emocijom ir leipau nuo nostalgiško ilgesio, nes įsidūkę romano monai pažadino patirtis ir savivoką, kurią net nežinojau saugantis.
Knyga sujudino vidinį liūdesį, užkabino dar neišraudotą tautinį skausmą ir užkūrė jaukią motinišką šilumą, užpildančią krūtinę patikimu saugumu. Verčiant puslapius jutau gamtišką sielos siutą, netikėtai primintą genties jausmą ir norą godžiai srėbti dar ir dar tų gyvenimo ir mirties slėpinių.
Autorė laumiškai pasileido kasas, vaizduodama archaišką kaimą daugiabutyje, susiurbė lyg akivaras į tokią jau tolimą, bet vis dar savą, sutirštintą būtį.
Romanas bus palikimas ateities kartoms, tikra lobių skrynia, įpaminklinusi mūsų mitologiją, tikėjimą, okupacijos skriaudas, bendruomeniškumo vaidmenį ir etnologines tradicijas. Mano karta visą tai dar jaučia širdimi, o po kokio šimto metų skaitytojai gal jau nesupras, netikės, galvos, kad viskas tik pritvinkusi autorės išmonė.
Bravo!
Knyga sujudino vidinį liūdesį, užkabino dar neišraudotą tautinį skausmą ir užkūrė jaukią motinišką šilumą, užpildančią krūtinę patikimu saugumu. Verčiant puslapius jutau gamtišką sielos siutą, netikėtai primintą genties jausmą ir norą godžiai srėbti dar ir dar tų gyvenimo ir mirties slėpinių.
Autorė laumiškai pasileido kasas, vaizduodama archaišką kaimą daugiabutyje, susiurbė lyg akivaras į tokią jau tolimą, bet vis dar savą, sutirštintą būtį.
Romanas bus palikimas ateities kartoms, tikra lobių skrynia, įpaminklinusi mūsų mitologiją, tikėjimą, okupacijos skriaudas, bendruomeniškumo vaidmenį ir etnologines tradicijas. Mano karta visą tai dar jaučia širdimi, o po kokio šimto metų skaitytojai gal jau nesupras, netikės, galvos, kad viskas tik pritvinkusi autorės išmonė.
Bravo!
September 26, 2024
Knygoje labai platu, gausu religijos ir kitų mitų, metaforų, simbolių. Tiek daug, kad aš nebepriveikiau šifruoti. Todėl tiesiog pasidaviau patyrimui. Be analizės. Buvo stipru, aitru, gaivališka.
Rekomenduoju.
Rekomenduoju.
September 22, 2024
moderni mitologija
Kadangi ankstesnių autorės knygų neskaičiau, o ir šios aprašymą tik permečiau akimis - pradžioje tikrai buvo sunku susigaudyti ir mėgautis, nes viskas atrodė taip keista, negalėjau suprasti, iš kur čia tie gyvuliai troleibusuose ir pirtys daugiabučio rūsyje, bet pamažu tas keistumas pradėjo rodytis žavus, o ir knygos idėja ėmėsi labiau aiškėti ir galiausiai turiu pripažinti, kad knyga - literatūrinis šedevras.
Nors ir matomai gerokai pavėlavusi į traukinį, labai džiaugiuosi, kad tokių autorių kaip Kotryna Zylė yra ir jie taip nuostabiai primena, kas iš tiesų yra lietuviškos tradicijos ir skatina jas prisiminti ir puoselėti. Nors lyginama su estų Andrus Kivirähk, kuris panašu užsibrėžęs panašią misiją, ji daug labiau eksperimentuoja ir perkelia baltų mitus į modernų kontekstą, gal su šiokiu tokiu alternatyvios istorijos prieskoniu. Man dėl to buvo daug sunkiau susigyventi su tekstu ir juo patikėti, nes maginį realizmą mėgstu labai subtilų, o to čia tikrai maža, bet įsivažiavusi pamačiau, kokia nuostabi tai idėja, pridedanti tikrai daug šarmo ir atšviežinanti tekstą.
Kalba graži, labai gyva, kartais perskaičiusi kokį žodį, rodos, gromuliuodavau burnoje, mėgaudamasi skoniu, džiaugdamasi, kad būtent jis, o ne nuobodesnis sinonimas ten panaudotas. Savitas pasakojimo tonas ir tempas. Žodžiu parašyta - nuostabiai. Aš net šiek tiek pykstu ant savęs, kad kažko nesuvirpino ir knygos neįsimylėjau, bet tikrai galiu įvertinti, kad ji įdomi, originali, verta visų pagyrų ir džiaugiuosi, kad ją perskaičiau.
Kadangi ankstesnių autorės knygų neskaičiau, o ir šios aprašymą tik permečiau akimis - pradžioje tikrai buvo sunku susigaudyti ir mėgautis, nes viskas atrodė taip keista, negalėjau suprasti, iš kur čia tie gyvuliai troleibusuose ir pirtys daugiabučio rūsyje, bet pamažu tas keistumas pradėjo rodytis žavus, o ir knygos idėja ėmėsi labiau aiškėti ir galiausiai turiu pripažinti, kad knyga - literatūrinis šedevras.
Nors ir matomai gerokai pavėlavusi į traukinį, labai džiaugiuosi, kad tokių autorių kaip Kotryna Zylė yra ir jie taip nuostabiai primena, kas iš tiesų yra lietuviškos tradicijos ir skatina jas prisiminti ir puoselėti. Nors lyginama su estų Andrus Kivirähk, kuris panašu užsibrėžęs panašią misiją, ji daug labiau eksperimentuoja ir perkelia baltų mitus į modernų kontekstą, gal su šiokiu tokiu alternatyvios istorijos prieskoniu. Man dėl to buvo daug sunkiau susigyventi su tekstu ir juo patikėti, nes maginį realizmą mėgstu labai subtilų, o to čia tikrai maža, bet įsivažiavusi pamačiau, kokia nuostabi tai idėja, pridedanti tikrai daug šarmo ir atšviežinanti tekstą.
Kalba graži, labai gyva, kartais perskaičiusi kokį žodį, rodos, gromuliuodavau burnoje, mėgaudamasi skoniu, džiaugdamasi, kad būtent jis, o ne nuobodesnis sinonimas ten panaudotas. Savitas pasakojimo tonas ir tempas. Žodžiu parašyta - nuostabiai. Aš net šiek tiek pykstu ant savęs, kad kažko nesuvirpino ir knygos neįsimylėjau, bet tikrai galiu įvertinti, kad ji įdomi, originali, verta visų pagyrų ir džiaugiuosi, kad ją perskaičiau.
November 5, 2024
parašysiu review už savo katiną - knyga skaniai susikramtė, šeimininkė galės bibliotekai naują knygą nupirkti
October 29, 2025
Išskyrus nostalgiją praėjusiems laikams, kai žolė buvo žalesnė, žmonės geresni, o jų sielos šviesesnės, visa kita šioje istorijoje mane įtraukė, sudomino ir vietomis nudžiugino. Pavyzdžiui, jausmų aprašymai turbūt vieni gyviausių ir įtaigiausių iš to, ką pastaruoju metu teko skaityti. Gyvenimas pagal savo vertybes irgi aiškiai pavaizduotas, be jokių deklaracijų, patoso ar neva gilių svarstymų. Didžiausias pliusas už senųjų kaimų, buvusiems dabartinių daugiabučių vietoje, prikėlimą - per šią giją viskas be galo gražiai susilieja ir susidėlioja.
November 4, 2024
Šiai knygai duodu dvejopą vertinimą: 5/5 ir 1/5.
1) Penkios žvaigždutės už tai, kad: tai šviežias gūsis, teksto idėja originali, jis labai techniškai parašytas ir, be abejo, palieka stiprų stiprų emocinį poveikį. Knygą perskaitęs pagalvojau: "Na jei šitai knygai neduočiau penkių žvaigždučių, tai kam lietuvių literatūroje duočiau? Ne, aišku, kad reikia spausti penkias".
2) Viena žvaigždutė - jeigu atsižvelgiu į tai, kas man labai rėžė ausį, pjovė akį ir skaitėsi itin neskaniai.
Čia reikia parašyti išsamiau.
Pirmas knygos elementas, kuriam turiu labai gilių, labai principinių priekaištų, tai sąmoningas ar nesąmoningas autorės tyčiojimasis iš Jėzaus Kristaus ir krikščionybės. Ir čia reikia pabrėžti, kad aš pats esu netikintis, ateistas. Bet mano tėvai buvo tikintys krikščionys, mano seneliai, ir proseneliai, ir prosenelių proseneliai. Net ir labai stengiantis to nematyti, akis bado tai, kad "šventasis" knygoje yra Kristaus parodija. Jeigu būtų išlindę vieną kartą, galima būtų praleisti kaip atsitiktinumą. Bet ta parodija yra nuosekli, pasikartojanti. Kristus gydė ligonius. Kristus pavertė vandenį į vyną. Kristus padaugino duoną. Knygoje "šventasis" gydo savo šlapimu, voliojasi sekso orgijose, yra homoseksualus, narkomanas, ir iš savo antgamtiškų galių padaro verslą. Kam to reikia knygai? Ko tuo siekiama? Nematau šitokioje parodijoje jokios prasmės.
Kažkas yra sakęs: "Aš ne muzikantas, bet koja klavišų nespardau" . Čia - spardomi klavišai.
Antras knygos elementas, kuris man irgi strigo gerklėje, tai pasyviųjų-nelaimėlių-skriaudžiamųjų moterų mentalitetas, kuriuo gyvena knygos protagonistė, ir, berods, visi kiti moteriški knygos personažai. Šita verkšlenimo liga yra chroniškai būdinga lietuvių literatūrai, nors, nemanau, yra būdinga mums kaip tautai. Ojojoj, vyrai mus nuolat skriaudžia. Ojojoj mes esame nuolatinėje vyrų priespaudoje.
Ona tėvo superšama prieš jos valią už netinkamo jaunikio - nelaiminga. Ona netenka tėvo - nelaiminga. Onos supirštasis jaunikis prieš ją smurtauja - kaip galėtų būti kitaip? Ona gyvena Piemenėliuose - stelbiama patriarchalinės Kerdžiaus figūros, kuris nuolat smurtauja prieš snarglelius piemenėlius. Ištekėjusi turėtų būti laiminga, bet nelaiminga - vaikų neturi. Po vyro mirties pasidaro iš jo palaikų kultą. Kokiu tikslu? Kad kuo ilgiau galėtų būti nelaiminga.
Esame svarstę su artimaisiais per vienas laidotuves, kokia yra lietuviškų laidojimo papročių, kai per naktį budima prie mirusiojo, paskirtis. Paskirtis tokia - kad artimieji išvargtų, kad atsisveikinimas užkasant į duobę būtų lengvesnis.
Knygos protagonistė Ona nenori atsisveikinti. Ji nori būti nelaiminga. Šeimyninės Onos laimės ir pilnatvės knygoje - gal keli puslapiai. O štai nelaimės, netekus artimo - čia tai jau galima įsibėgėti.
Žodžiu, ir vėl Žemaitės marti, Ivanauskaitės ragana, kupiškėnų vestuvės, raudos, oi oi dyla dyla mano amželis, kaip pilkas akmenėlis, geriau neradau, blogiau atradau, ant vargelio papuoliau.
Kaip aš norėčiau, ach, kaip aš norėčiau, kad kažkokia lietuvių autorė moteris imtų ir išsivaduotų iš to nuskriaustųjų-nelaimėlių-verkšlentojų mentaliteto.
Bet gal to ir reikia lietuvių literatūrai? Gal tik tai ir patinka skaitytojams (-oms)? Pažiūrėk į knygos vertinimą! Visiems patinka.
Na, ir man patinka. Tai irgi, prisijungiu prie snarglelių, prie piemenėlių.
1) Penkios žvaigždutės už tai, kad: tai šviežias gūsis, teksto idėja originali, jis labai techniškai parašytas ir, be abejo, palieka stiprų stiprų emocinį poveikį. Knygą perskaitęs pagalvojau: "Na jei šitai knygai neduočiau penkių žvaigždučių, tai kam lietuvių literatūroje duočiau? Ne, aišku, kad reikia spausti penkias".
2) Viena žvaigždutė - jeigu atsižvelgiu į tai, kas man labai rėžė ausį, pjovė akį ir skaitėsi itin neskaniai.
Čia reikia parašyti išsamiau.
Pirmas knygos elementas, kuriam turiu labai gilių, labai principinių priekaištų, tai sąmoningas ar nesąmoningas autorės tyčiojimasis iš Jėzaus Kristaus ir krikščionybės. Ir čia reikia pabrėžti, kad aš pats esu netikintis, ateistas. Bet mano tėvai buvo tikintys krikščionys, mano seneliai, ir proseneliai, ir prosenelių proseneliai. Net ir labai stengiantis to nematyti, akis bado tai, kad "šventasis" knygoje yra Kristaus parodija. Jeigu būtų išlindę vieną kartą, galima būtų praleisti kaip atsitiktinumą. Bet ta parodija yra nuosekli, pasikartojanti. Kristus gydė ligonius. Kristus pavertė vandenį į vyną. Kristus padaugino duoną. Knygoje "šventasis" gydo savo šlapimu, voliojasi sekso orgijose, yra homoseksualus, narkomanas, ir iš savo antgamtiškų galių padaro verslą. Kam to reikia knygai? Ko tuo siekiama? Nematau šitokioje parodijoje jokios prasmės.
Kažkas yra sakęs: "Aš ne muzikantas, bet koja klavišų nespardau" . Čia - spardomi klavišai.
Antras knygos elementas, kuris man irgi strigo gerklėje, tai pasyviųjų-nelaimėlių-skriaudžiamųjų moterų mentalitetas, kuriuo gyvena knygos protagonistė, ir, berods, visi kiti moteriški knygos personažai. Šita verkšlenimo liga yra chroniškai būdinga lietuvių literatūrai, nors, nemanau, yra būdinga mums kaip tautai. Ojojoj, vyrai mus nuolat skriaudžia. Ojojoj mes esame nuolatinėje vyrų priespaudoje.
Ona tėvo superšama prieš jos valią už netinkamo jaunikio - nelaiminga. Ona netenka tėvo - nelaiminga. Onos supirštasis jaunikis prieš ją smurtauja - kaip galėtų būti kitaip? Ona gyvena Piemenėliuose - stelbiama patriarchalinės Kerdžiaus figūros, kuris nuolat smurtauja prieš snarglelius piemenėlius. Ištekėjusi turėtų būti laiminga, bet nelaiminga - vaikų neturi. Po vyro mirties pasidaro iš jo palaikų kultą. Kokiu tikslu? Kad kuo ilgiau galėtų būti nelaiminga.
Esame svarstę su artimaisiais per vienas laidotuves, kokia yra lietuviškų laidojimo papročių, kai per naktį budima prie mirusiojo, paskirtis. Paskirtis tokia - kad artimieji išvargtų, kad atsisveikinimas užkasant į duobę būtų lengvesnis.
Knygos protagonistė Ona nenori atsisveikinti. Ji nori būti nelaiminga. Šeimyninės Onos laimės ir pilnatvės knygoje - gal keli puslapiai. O štai nelaimės, netekus artimo - čia tai jau galima įsibėgėti.
Žodžiu, ir vėl Žemaitės marti, Ivanauskaitės ragana, kupiškėnų vestuvės, raudos, oi oi dyla dyla mano amželis, kaip pilkas akmenėlis, geriau neradau, blogiau atradau, ant vargelio papuoliau.
Kaip aš norėčiau, ach, kaip aš norėčiau, kad kažkokia lietuvių autorė moteris imtų ir išsivaduotų iš to nuskriaustųjų-nelaimėlių-verkšlentojų mentaliteto.
Bet gal to ir reikia lietuvių literatūrai? Gal tik tai ir patinka skaitytojams (-oms)? Pažiūrėk į knygos vertinimą! Visiems patinka.
Na, ir man patinka. Tai irgi, prisijungiu prie snarglelių, prie piemenėlių.
July 12, 2025
Eik tu sau, koks gėris. 🤯 Sunku patikėt. 🤯🤯🤯
October 1, 2025
Ilgą laiką Pašilai buvo ta vieta, kur baigiasi Vilnius ir ilgą laiką Pašilų gyventojus iš šalia esančių pirkių rytais žadindavo tikrų gaidžių giedojimas, kurio neliko tose vietose išdygus Perkunkiemiui. Tai čia apie horizontalią mūsų gyvenimo plotmę. Tačiau knyga klampina mus į šaknis, į tas gelmes, kurios glūdi po visomis ten išvardintomis vietovėmis, glūdi po visa Lietuva. Dar nepriklausomybės pradžioje vienas pažįstamas ekstrasensas sakė, kad nėra ko mums pergyventi, kas bus išrinktas į prezidentus, nes po mumis glūdintys klodai (kaulai?) neleis jam nukrypti į šoną. Ir veržiasi tie klodai knygoje į daugiabučius, jų gyventojus ir troleibusus kaip tas želmuo Onos užausyje.
Prisipažinsiu, nebuvo lengva skaityti, gal kad vyras, o knyga atvirai moteriška. Atlaikiau, nesigailiu, rekomenduoju.
Prisipažinsiu, nebuvo lengva skaityti, gal kad vyras, o knyga atvirai moteriška. Atlaikiau, nesigailiu, rekomenduoju.
August 28, 2024
Netikėta ir originali. Tikiu, kad ras savo skaitytojus ir gerbėjus. Tačiau ne mano.
November 17, 2024
Senosios tradicijos, folkoras - tai kas mane domino jau seniai ir tebedomina. Kotryna Zylė senąsias tradicijas sudėjo į romaną ir sulipdė ypatingą vienos moters gyvenimo istoriją, kurią lydi simboliai, užuominos ir archetipai.
Romane pasakojama Onos istorija. Nuo vaikystės, iki… Ona auga daugiabutyje, kuriame kepama duona, yra pirtis, laikomi gyvuliai, kuriuos gano piemenėliai… Daugiabutis turi savo Motę, kuri yra Onos ramstis, nes ji auga tik su savo tėčiu. Ona bręsta, ieško savo kelio, įsimyli, kuria šeimą… Ir viskas apipinta pasakomis, legentdomis, simboliais ir mitais.
Ypatingas romanas. Ne tik Onos istorija, kurią skaitant jautiesi esantis kažkur tarp realybės ir fantazijos. Čia maišosi miestas ir kaimas, senovė ir dabartis… Ir viskas taip supinta į labai gražų tekstą, kuris tiesiog užburia. Skaičiau lėtai, mėgavausi… O ir nelabai gali greitai skaityti tokį sodrų tekstą, kur nėra beprasmių žodžių ar detalių.
Jeigu reikėtų rekomenduoti, ką skaityti iš lietuviškos literatūros, tai būtinai rekomenduočiau. Netgi gal skaityčiau antrą kartą - tikiu, kad dar rasčiau, to kas prasprūdo pro akis. Manau, kad ir diskusijoms šis romanas būtų kaip tik. Čia tiek gyvenimiškų dalykų susitinka…
Nesinori labai plėstis ir pasakoti siužetą. Reikia jį būtinai išgyventi, išjausti. Vis dėl to, tai nėra greito suvartojimo romanas, ne visiems jį suprasti. Linkiu būti tarp “Metų knygos” nominantų, o gal ir tapti ja.
Romane pasakojama Onos istorija. Nuo vaikystės, iki… Ona auga daugiabutyje, kuriame kepama duona, yra pirtis, laikomi gyvuliai, kuriuos gano piemenėliai… Daugiabutis turi savo Motę, kuri yra Onos ramstis, nes ji auga tik su savo tėčiu. Ona bręsta, ieško savo kelio, įsimyli, kuria šeimą… Ir viskas apipinta pasakomis, legentdomis, simboliais ir mitais.
Ypatingas romanas. Ne tik Onos istorija, kurią skaitant jautiesi esantis kažkur tarp realybės ir fantazijos. Čia maišosi miestas ir kaimas, senovė ir dabartis… Ir viskas taip supinta į labai gražų tekstą, kuris tiesiog užburia. Skaičiau lėtai, mėgavausi… O ir nelabai gali greitai skaityti tokį sodrų tekstą, kur nėra beprasmių žodžių ar detalių.
Jeigu reikėtų rekomenduoti, ką skaityti iš lietuviškos literatūros, tai būtinai rekomenduočiau. Netgi gal skaityčiau antrą kartą - tikiu, kad dar rasčiau, to kas prasprūdo pro akis. Manau, kad ir diskusijoms šis romanas būtų kaip tik. Čia tiek gyvenimiškų dalykų susitinka…
Nesinori labai plėstis ir pasakoti siužetą. Reikia jį būtinai išgyventi, išjausti. Vis dėl to, tai nėra greito suvartojimo romanas, ne visiems jį suprasti. Linkiu būti tarp “Metų knygos” nominantų, o gal ir tapti ja.
August 11, 2024
Gyvenimas iš kūno ir kraujo, arba nervingai kamputyje rūkantis „Jaujininkas“
Kotrynos Zylės „Mylimi kaulai“ (aukso žuvys, 2024, dailininkas Bernardas Burba)
Vienareikšmiškai geriausia šiais metais skaityta knyga. Nenuspėjama istorijos eiga, tiksliai, kaip kaulai gulantys sakiniai, kaip kūnas turtingas žodynas.
Istorija vykstanti lyg ir dabar, lyg ir čia, tačiau slidinėjanti realybė nuolat išsprūsta iš po pirštų. Troleibusai, daugiabučiai yra greta laikomų galvijų, paukščių, piemenų ir kerdžių, tarsi įprastas gyvenimas teka laikantis senųjų tradicijų, maudynių pirtyje, piršlybų, vestuvių, laidotuvių, o tarp mirtingų žmonių gyvena raganos ir dievai, užgimsta šventieji...
Kodėl „Jaujininkas“ gali rūkyti kamputyje? Nes estų maginė realybė buvo ir praėjo, o Zylės lietuviškoji – čia pat, ranka pasiekiama, gyva ir reali.
Girdėjau nuomonių, kad „Mylimi kaulai“ – vienos dienos knyga ir pritariu tam. Nes atsivertus knygą viskas gali eiti ... parūkyti su „Jaujininku“, nes knygos neįmanoma padėti jos nebaigus. O užvertus paskutinį puslapį dūšia nori likti anoje realybėje, ir nors kūną ir sąmonę užgriūva kantriai laukusi šiokiasdienybė, minties kamputyje lieka suvokimas, kad jau nebegalėsiu į pasaulį – gamtos ciklus, kūnus, bites žiūrėti senomis akimis.
Tad kaip pasakyti apie ką knygą nepasakojant jos turinio? Tikriausiai apie Oną ir jos gyvenimą. Onos tėvą, Šventąjį, mylimą vyrą ir mylimą draugą. Tad gal apie meilę gyvenimui ir meilę žmonėms.
Kotrynos Zylės „Mylimi kaulai“ (aukso žuvys, 2024, dailininkas Bernardas Burba)
Vienareikšmiškai geriausia šiais metais skaityta knyga. Nenuspėjama istorijos eiga, tiksliai, kaip kaulai gulantys sakiniai, kaip kūnas turtingas žodynas.
Istorija vykstanti lyg ir dabar, lyg ir čia, tačiau slidinėjanti realybė nuolat išsprūsta iš po pirštų. Troleibusai, daugiabučiai yra greta laikomų galvijų, paukščių, piemenų ir kerdžių, tarsi įprastas gyvenimas teka laikantis senųjų tradicijų, maudynių pirtyje, piršlybų, vestuvių, laidotuvių, o tarp mirtingų žmonių gyvena raganos ir dievai, užgimsta šventieji...
Kodėl „Jaujininkas“ gali rūkyti kamputyje? Nes estų maginė realybė buvo ir praėjo, o Zylės lietuviškoji – čia pat, ranka pasiekiama, gyva ir reali.
Girdėjau nuomonių, kad „Mylimi kaulai“ – vienos dienos knyga ir pritariu tam. Nes atsivertus knygą viskas gali eiti ... parūkyti su „Jaujininku“, nes knygos neįmanoma padėti jos nebaigus. O užvertus paskutinį puslapį dūšia nori likti anoje realybėje, ir nors kūną ir sąmonę užgriūva kantriai laukusi šiokiasdienybė, minties kamputyje lieka suvokimas, kad jau nebegalėsiu į pasaulį – gamtos ciklus, kūnus, bites žiūrėti senomis akimis.
Tad kaip pasakyti apie ką knygą nepasakojant jos turinio? Tikriausiai apie Oną ir jos gyvenimą. Onos tėvą, Šventąjį, mylimą vyrą ir mylimą draugą. Tad gal apie meilę gyvenimui ir meilę žmonėms.
October 14, 2024
Vienos dienos skaitymo, bet toli gražu ne vienos dienos galvojimo knyga.
Tokia, kurią tiesiog reikia (ir nesunku) išjausti.
Lengvai tekanti vandenėliu, sunkėjanti grumsteliais ir akmenėliais, galiausiai stojanti gumulu gerklėje ir netikėta pabaiga.
Su kasdienybės magija, meile mūsų folklorui, papročiams ir tradicijoms, nostalgija bendrystės ir vienio jausmui. Apgailestavimu, kaip greitai esame linkę visa tai nubraukti, atmesti pasakas ir nesuvokiamus dalykus, griebdamiesi racionalumo (?).
Puiki, ir tiek. Stverkit.
Tokia, kurią tiesiog reikia (ir nesunku) išjausti.
Lengvai tekanti vandenėliu, sunkėjanti grumsteliais ir akmenėliais, galiausiai stojanti gumulu gerklėje ir netikėta pabaiga.
Su kasdienybės magija, meile mūsų folklorui, papročiams ir tradicijoms, nostalgija bendrystės ir vienio jausmui. Apgailestavimu, kaip greitai esame linkę visa tai nubraukti, atmesti pasakas ir nesuvokiamus dalykus, griebdamiesi racionalumo (?).
Puiki, ir tiek. Stverkit.
October 7, 2025
Šeštadienį "Vilniaus moterų knygų klubo" narės turėjo išskirtinę galimybę susitikti su rašytoja Kotryna Zyle❤️ Ne tik yra išskirtinė rašytoja, bet ir nepaprastai šilta asmenybė. Šeštadienį buvau perskaičiusi dar tiek nedaug, kūrinys nedarė įspūdžio, kilo nemažai klausimų, kurių neklausiant atsakė pati autorė❤️ Pasikeitė nuomonė, kūrinį skaičiau gerokai atidžiau, bet iki gerumo pritrūko visai nedaug❤️
October 7, 2024
Savotiškai neįprasta knyga, bet tik tiek, klausiausi audio knygos, patiko kad pati autorė įgarsino, bet gaila neužkabino manęs. 😉
October 2, 2025
3,5/5
Šiuos metus, ko gero, galėsiu pavadinti keistokų knygų metais. Perskaitysiu kaip ir ankstesniais metais apie 50 knygų, bet prieš skelbiant savąjį dešimtuką, teks ilgokai pamąstyti arba sudaryti atskirą įdomių (turiniu, forma ar kitkuo), bet keistokų knygų sąrašą. Toks ir šis Kotrynos Zylės debiutinis romanas. Kuo jis pasižymi? Mano nuomone, nevaldoma vaizduote. Nors vaizduotė neatsiejamas turbūt kiekvieno romano rašymo įrankis, masinantis pasiduoti jai, leistis vedamam per siužetą ir struktūrą, bet dažnas rašytojas nepasiduoda – valdo, lėtina, visai sustabdo poveikį, ypač jei kūrinys realistinis, ne fantastinis. Kotryna (jaučiu – sąmoningai) leido vaizduotei lietis tiesiog fontanais ir fejerverkais, bet rezultatas gavosi visai neblogas: knyga-eksperimentas, kurioje po truputį ir magiškojo realizmo, ir siurrealizmo, ir pasakos, ir alegorijų, ir fantastikos. Galima pagirti ir už metaforiškumą.
Bet... Nors šį romaną negalima vertinti kriterijum „įtikino–neįtikino“, net tokioje knygoje norėjosi (šalia pasakos, mitologijos, fantastikos) daugiau realizmo, o jis, deja, pasireiškė tik kalbos natūralizmais, mano supratimu, šiek tiek persūdytais. Ir moteriškų paverkšlenimų tikrai per daug. Objektyvumo dėlei turiu pripažinti, kad tekstas man buvo sunkokas, ne visko, kas knygoje, esmę ir prasmę suvokiau (o gal pagaliau ir suvokiau, nes įpusėjus romaną, tapo lengviau).
Už kūrybines paieškas ir drąsą – dešimtukas, bet vertinant visumą, septynetas, ne daugiau. Gera knyga, skaitykite tie, kurie domitės eksperimentine proza.
Jei skaitytojas sugebės pasiduoti autorės vedžiojimams po tekstą, atitrūks nuo žemės taip, kaip autorė pakluso savo vaizduotei, – galima bus ir dešimtuku vertinti. Man nepavyko, nes esu per didelis realistas.
Šiuos metus, ko gero, galėsiu pavadinti keistokų knygų metais. Perskaitysiu kaip ir ankstesniais metais apie 50 knygų, bet prieš skelbiant savąjį dešimtuką, teks ilgokai pamąstyti arba sudaryti atskirą įdomių (turiniu, forma ar kitkuo), bet keistokų knygų sąrašą. Toks ir šis Kotrynos Zylės debiutinis romanas. Kuo jis pasižymi? Mano nuomone, nevaldoma vaizduote. Nors vaizduotė neatsiejamas turbūt kiekvieno romano rašymo įrankis, masinantis pasiduoti jai, leistis vedamam per siužetą ir struktūrą, bet dažnas rašytojas nepasiduoda – valdo, lėtina, visai sustabdo poveikį, ypač jei kūrinys realistinis, ne fantastinis. Kotryna (jaučiu – sąmoningai) leido vaizduotei lietis tiesiog fontanais ir fejerverkais, bet rezultatas gavosi visai neblogas: knyga-eksperimentas, kurioje po truputį ir magiškojo realizmo, ir siurrealizmo, ir pasakos, ir alegorijų, ir fantastikos. Galima pagirti ir už metaforiškumą.
Bet... Nors šį romaną negalima vertinti kriterijum „įtikino–neįtikino“, net tokioje knygoje norėjosi (šalia pasakos, mitologijos, fantastikos) daugiau realizmo, o jis, deja, pasireiškė tik kalbos natūralizmais, mano supratimu, šiek tiek persūdytais. Ir moteriškų paverkšlenimų tikrai per daug. Objektyvumo dėlei turiu pripažinti, kad tekstas man buvo sunkokas, ne visko, kas knygoje, esmę ir prasmę suvokiau (o gal pagaliau ir suvokiau, nes įpusėjus romaną, tapo lengviau).
Už kūrybines paieškas ir drąsą – dešimtukas, bet vertinant visumą, septynetas, ne daugiau. Gera knyga, skaitykite tie, kurie domitės eksperimentine proza.
Jei skaitytojas sugebės pasiduoti autorės vedžiojimams po tekstą, atitrūks nuo žemės taip, kaip autorė pakluso savo vaizduotei, – galima bus ir dešimtuku vertinti. Man nepavyko, nes esu per didelis realistas.
October 22, 2024
Overrated.
March 20, 2025
Bijau rašyti įvertinimą, bet manęs knyga visiškai nepagavo ir nepatyriau visų jos liaupsių skaitydama, kurias girdėjau iš kitų. Taip, unikali, įdomi, gerai parašyta, bet galbūt ne mano tema.
September 12, 2025
Originalu? - Taip, bet kažkokio pagrindinio “kaulo”, stuburo, trūko.
Savita kalba? - Sunku skaityti, kaip per akmenis eini.
Kultūrinis reiškinys? - Tik lietuviams gerąja prasme.
Mane suintrigavo bruzdesys aplink knygą.
Nuoširdžiai palaikau lietuvių rašytojus, bet nuoširdžiai ne tai ko tikėjausi. Skaičiau kaip mokykloje - iš privalomo perskaityti knygų sąrašo 🙂
Savita kalba? - Sunku skaityti, kaip per akmenis eini.
Kultūrinis reiškinys? - Tik lietuviams gerąja prasme.
Mane suintrigavo bruzdesys aplink knygą.
Nuoširdžiai palaikau lietuvių rašytojus, bet nuoširdžiai ne tai ko tikėjausi. Skaičiau kaip mokykloje - iš privalomo perskaityti knygų sąrašo 🙂
April 8, 2025
Kai ėmiau knygą, bibliotekininkė skeptiškai pažiūrėjo, įspėjo, kad ką tik viena ponia grąžino po dviejų puslapių – kai kam, sako, visai nepatinka. Tai aš iš tų, kam patinka, šviežumu, originalumu, fantazija ir spalvingu kokteiliu iš lietuviškosios mitologijos su miesto legendomis, senųjų agrarinių papročių Vilniaus daugiabučių kontekste ir senų gerų laikų su vorūniškaisiais, palikta mums patiems nusispręsti, kas anie yra. Labai!
July 31, 2024
Paskendau tekste, kaip tirštame kisieliuje. Springau nuo taiklių žodžių, kaip nuo silkės ašakų. Jutau visu kūnu mylimų kaulų svorį, iki kaulų čiulpų lietuviškų, persmelktų tautosakos. Bet nevaidinsiu, kad viską supratau. Dar grįšiu. Kaip pas močią grįžta piemenėliai.
August 22, 2025
“Mylimi kaulai” - unikalus balsas Lietuvos literatūros girioje. Taip ir girdžiu, kaip čiulba paukščiai, kviesdami mylimuosius, pamirštus kaulus.
“Rytą einu pas tėvą, atsinešu pyrago, medaus ir alaus, dar tik švinta, iki kaklo įsibridusi smilgose geriu, nors ir anksti, pusę nulieju, bet pusę nugurkiu, tada pabūnu dar, ramiai būnu, nors norisi susiriesti į mazgą, stūgaut ir inkšti, taip ilgu mirusiųjų, ilgu ir gyvų, neišsipildžiusių, tų ir tų, beveik vienodai.
Kotryna Zylė įsigilina į lietuvių liaudies tautosaką ir senąsias tradicijas, pavyzdžiui, eglišakių dedimą prie mirusiojo namų. Skaitant grįžau į vaikystę, stebint senolius ir jų papročius, kurie, deja, daugiausia jau išnykę, bet autorė sugeba juos vėl išvesti į dienos šviesą.
Įdomu, kaip papročiai perteikiami misticizmo pataluose, išlaikant gilias lietuvių tradicijas ir kasdienybės subtilybes. Autorė taip pat subtiliai fiksuoja aplinkos pokytį per laiką – nuo gilių prietarų iki modernios dabarties ir nuotolio nuo to, kuo kadaise buvo šventai tikima.
Knygoje galima rasti daugybę kitų literatūrinių atspindžių: močių žudymas priminė Tarnaitės pasakojimą, misticizmas – Marianos Enriquez kūrinius. K. Zylė meistriškai laviruoja kalba, tėkšdama į veidą primirštus žodžius ir frazes, išryškindama lietuvių kalbos genialumą.
Ypač patiko žodis Motė ir jo plėtojimas. Mąsčiau, kaip šį terminą versti į anglų kalbą. Pirmiausia kilo mintis ‘Mam’, bet persigalvojau – Motė yra unikali, įgalinanti ir lietuviško paveldą sauganti sąvoka.
Humoristinių ir absurdiškų situacijų kūrimas knygoje ne tik įtraukia, bet ir atveria naujus, neišgrynintus ir neatrastus potyrius.
“Lengviau sau tyliai pripažint, kad esam dvi pamišėlės, nors ji taip ir nemano. Aš saugau mylimųjų kaulus po stiklu, o ji - džiovintą sūnaus kūną, bet taip tiesiog yra, gyvename toliau”.
“Rytą einu pas tėvą, atsinešu pyrago, medaus ir alaus, dar tik švinta, iki kaklo įsibridusi smilgose geriu, nors ir anksti, pusę nulieju, bet pusę nugurkiu, tada pabūnu dar, ramiai būnu, nors norisi susiriesti į mazgą, stūgaut ir inkšti, taip ilgu mirusiųjų, ilgu ir gyvų, neišsipildžiusių, tų ir tų, beveik vienodai.
Kotryna Zylė įsigilina į lietuvių liaudies tautosaką ir senąsias tradicijas, pavyzdžiui, eglišakių dedimą prie mirusiojo namų. Skaitant grįžau į vaikystę, stebint senolius ir jų papročius, kurie, deja, daugiausia jau išnykę, bet autorė sugeba juos vėl išvesti į dienos šviesą.
Įdomu, kaip papročiai perteikiami misticizmo pataluose, išlaikant gilias lietuvių tradicijas ir kasdienybės subtilybes. Autorė taip pat subtiliai fiksuoja aplinkos pokytį per laiką – nuo gilių prietarų iki modernios dabarties ir nuotolio nuo to, kuo kadaise buvo šventai tikima.
Knygoje galima rasti daugybę kitų literatūrinių atspindžių: močių žudymas priminė Tarnaitės pasakojimą, misticizmas – Marianos Enriquez kūrinius. K. Zylė meistriškai laviruoja kalba, tėkšdama į veidą primirštus žodžius ir frazes, išryškindama lietuvių kalbos genialumą.
Ypač patiko žodis Motė ir jo plėtojimas. Mąsčiau, kaip šį terminą versti į anglų kalbą. Pirmiausia kilo mintis ‘Mam’, bet persigalvojau – Motė yra unikali, įgalinanti ir lietuviško paveldą sauganti sąvoka.
Humoristinių ir absurdiškų situacijų kūrimas knygoje ne tik įtraukia, bet ir atveria naujus, neišgrynintus ir neatrastus potyrius.
“Lengviau sau tyliai pripažint, kad esam dvi pamišėlės, nors ji taip ir nemano. Aš saugau mylimųjų kaulus po stiklu, o ji - džiovintą sūnaus kūną, bet taip tiesiog yra, gyvename toliau”.
March 5, 2025
Tiršta knyga: užuominų, įvykių, nutylėjimų. Patiko tas keistas pasaulis, bet šiek tiek erzino pagrindinė veikėja - man joje trūko nuoseklumo.
Displaying 1 - 30 of 404 reviews