Mamai Kalėdų senelis atnešė dovanų, pradėjau vartyt, skaityt nuo vidurio ir perskaičiau netyčia. Lyg kokį interviu žurnale skaitytum. Labiausiai mane žavi Mildažytės sugebėjimas atsitiesti ir gyventi šimtą procentų. Visada rinktis gyvenimą. Visada. Nepaisant pavyduolių ir burbėtojų. Tiesa, knyga prasideda nuo areštinės, ir man iki šiol keista, kaip Mildažytė nesudylino šitos situacijos. Su šitiek viešo gyvenimo patirties. Bet tuo pačiu man nelabai ir buvo įdomus šitas epizodas, nes, nepaisant kaip ten jį sudylino ar nesudylino, toliau gyveno pagal savo 100 procentų gyvenimo taisyklę, kuri yra žavinga, ji mane ir užkabino, su ja ir prarijau tą knygą.
Žvaigždžių nerašau, nes, nu kiek žvaigždių rašyt žmogui už jo gyvenimą?