Pelynų medus

by Edita Mildažytė

Pasiūlymų parašyti kažką panašaus į „savo istoriją“ esu gavusi tikrai ne vieną sykį. Ir kaskart atsisakydavau. Dėl įvairių priežasčių. Tačiau dabar esu tokia subrendusi, kai jau galiu ramiai žvelgti į praeities klaidas ir nuotykius, aiškiai suprasdama, kad kiekviena nesėkmė yra tik kelio į sėkmę etapas. Mano gyvenime buvo tokių gražių dalykų, kad būtų nuodėmė jų nepapasakoti. Ir istorijų, prasidėjusių visai neromantiškai, bet išsivysčiusių į aukščiausią žmogiškų jausmų būseną.

Šitoje knygoje stengiausi būti sąžininga, korektiška ir... linksma. Kodėl turėtumėte ją perskaityti? Bent jau dėl to, kad įsitikintumėte – kaimyno žolė nėra žalesnė.

Edita Mildažytė

Genres: Audiobook

288 pages, Hardcover

Published December 1, 2025

Reviews

[Ellie P · Rating 2 out of 5]

Esu per jauna, kad būčiau buvusi Bobų Vasaros ar Bėdų Turgaus gerbėja ir tada emigravau, tai nelabai pamenu kokias laidas Edita Mildažytė vesdavo.

Pirma mintis perklausius, tai kad šita moteris yra tikra Homo Sovieticus ir tuo didžiuojasi.

Vaikystė
Su tokia nostalgija pasakoja, koks jos tėvas buvo žiaurus vyras, engdavo savo žmonas ir podukrą, o narcizė motina ją pavertė neoficialia savo antros dukros motina, nutraukdavo savaitės atostogas pas tėvą, kurio šiaip niekad nematydavo dalinai dėl motinos pavydo, nes reikėjo auklės sesei.

Jaunystė
Mafijozų prievarta? Kitoms blogiau, moteris visą laiką kas nors prievartavo, niekas nekalbėjo, gal ir nereikia. OK, gerai, kad tavo prievartautojas buvo nušautas. Kitoms taip ‘nepasiseka’.

Vyrai
Pirmas vyras vaikus myli, bet nepriseda nei piršteliu prie buities, ji dirba, vaikus augina, juos išlaiko, nemiega, ir vis tiek baisiai geras tas vyras. Bet tada susiranda kitą, su kuriuo užsisuka romanas. To antro iš karto kaip ir nemyli, bet nebėra ką daryti, tai sumeta skudurus. Bet po to myli ir jis labai geras.

Labiausiai tai patiko ponios išstojimas apie 40mečius, kurie vis laksto pas psichologus, nors jau turėtų būti patys viską ‘išsilukštenę’. Po to pačią sustabdo girtutėlę prie vairo. Gal, tu, Edita, pareflektuok pas tą psichologą, bus geriau.

Jaučiasi toks seno dinozauro požiūris į naujas medijas. Tiesiog laikai keičiasi ir žmonės turi daugiau pasirinkimo, o ne 1 valstybinį or 2 komercinius kanalus. Man labai priminė Valinsko knygą.

Trūksta ir geresnio redaktoriaus darbo, nes tie patys faktai kartojami kelis kartus. Taip pat knyga yra nenuosekli, šokinėjama per santuokas, projektus, metus. Baigia pasakoti apie pernai metų projektus, tada grįžta į prieš 10 metų mirusio vyro vėžio istoriją.

[Fantastiškų KŽL]

Mamai Kalėdų senelis atnešė dovanų, pradėjau vartyt, skaityt nuo vidurio ir perskaičiau netyčia. Lyg kokį interviu žurnale skaitytum. Labiausiai mane žavi Mildažytės sugebėjimas atsitiesti ir gyventi šimtą procentų. Visada rinktis gyvenimą. Visada. Nepaisant pavyduolių ir burbėtojų. Tiesa, knyga prasideda nuo areštinės, ir man iki šiol keista, kaip Mildažytė nesudylino šitos situacijos. Su šitiek viešo gyvenimo patirties. Bet tuo pačiu man nelabai ir buvo įdomus šitas epizodas, nes, nepaisant kaip ten jį sudylino ar nesudylino, toliau gyveno pagal savo 100 procentų gyvenimo taisyklę, kuri yra žavinga, ji mane ir užkabino, su ja ir prarijau tą knygą.

Žvaigždžių nerašau, nes, nu kiek žvaigždių rašyt žmogui už jo gyvenimą?

[Dar vieną puslapį · Rating 4 out of 5]

Skaityti knygą ir klausytis jos audio versijos, skaitomos pačios autorės, tikiu, yra dvi visiškai skirtingos patirtys. Editos Mildažytės "Pelynų medų" aš ne perklausiau, o , galima sakyti, išgyvenau. Ir, turiu pripažinti, tai buvo tokia intensyvi kelionė, kad ji mane visiškai pavergė: dvi dienos, ir istorija, lyg tas tirštas medus, užpildė visas mano mintis. Tos devynios valandos sprogo.

Audio knygos formatas čia tampa esminiu raktu. Kai pati autorė stoja prie mikrofono, kūrinys nustoja būti tik tekstu. Tai tampa išpažintimi. Nuojauta sako, kad profesionalūs įgarsintojai tekstą nušlifuoja, tačiau Editos pasirinkimas skaityti pačiai suteikė knygai nuogumo. Girdėti, kaip jautriose vietose autorės balsas suvirpa, kaip ji pati susijaudina ties savo giminės skauduliais - neįkainojama. Tos natūralios, gyvos intonacijos sukuria neįtikėtiną emocinį svorį. Tuomet supranti, tai autorės gyvenimas. Ir jis visoks.

Tačiau kartu būtent čia atsiranda dar vienas jausmas. Audio formatas dar labiau išryškino autorės nekuklumą savo pačios atžvilgiu. Kai girdi tą patį užtikrintą balsą, kuris dešimtmečius diktavo televizijos eterio taisykles, vietomis pasidaro nejauku. Gal čia ne apie Editą, gal tai labiau apie mane pačią, bet toks nejaukumas vietomis buvo. Atrodo, kad Edita ne tik pasakoja istoriją, bet ir nuolat primena: "pažiūrėkite, kokia aš puiki, kokia pirma, kiek aš žinau ir t.t. ir t.t.". Jos dominavimas kartais gal per akivaizdus. Buvo vietų, kai norėjosi skaitymo tarp eilučių, kad galėčiau pati susidaryti nuomonę, tačiau autorės intonacijos nepalieka vietos interpretacijai - ji pati sudėlioja visus emocinius akcentus už tave.


Mane žiauriai užkabino. Jei turite galimybę, klausykitės šios knygos. Taip, vietomis jus gali suerzinti autorės egocentriškumas ar tas visur esantis "aš", bet tas balso virpesys, tas tikras, nesuvaidintas jaudulys išperka visas egoizmo nuodėmes. Tai intelektualus ir kartu giliai emocinis potyris, kuris, nepaisant savo kartumo, palieka labai saldų poskonį. Tai knyga tiems, kurie nebijo stiprių asmenybių ir nori pajusti istoriją ne per sausus faktus, o per gyvą, virpantį žmogaus balsą.

📕 Susitikime IG: https://www.instagram.com/dar.viena.p...
📕 Susitikime Facebook: https://m.facebook.com/dar.viena.puslapi

[Justina Neliubšienė · Rating 4 out of 5]

Edita Mildažytė gerai žinoma kaip energinga, charizmatiška, stipri ir akivaizdžiai protinga moteris. Vienas malonumas buvo klausytis pačios autorės balso, vedančios jos jautriais gyvenimo vingiais. O tuo pačiu ši knyga suteikia nepaprastai daug stiprybės ir tikėjimo, kad net didžiausius iššūkius galima įveikti. 👌🤗

[Loreta Kijanina · Rating 5 out of 5]

Tiesa nesu mėgėja tokių knygų .Paėmiau iš bibliotekos geriausiai kaimynei , net buvau skeptiška . Kai gražino pagalvojau reik ir man paskaityti. Ir wow kiek išminties , kiek gražių minčių ir pamokymų. Tiesiog rekomenduoju visiems paskaityti, net gal ir savo bibliotekoj turėti.

[Sandra · Rating 5 out of 5]

Labai patiko ,ir verkiau ir juokiausi kartu . Pamačiau visiškai kitokią Editą jei buvau susidariusi nuomonę. Šitokio tvirtumo galima tik pavydėti 🤗

[Veslava · Rating 3 out of 5]

Pirmoji mano audioknyga - ✅

Klausyti susiklausė labai neblogai, kai įgarsina pati autorė tai ir emocija gerai perteikiama, ir tarpai reikiamose vietose. Bet turinio prasme labai trūko nuoseklumo, vidury knygos pagalvojau, kad tinkamesnis pavadinimas būtų “Edita ir visi jos vyrai”. Autorė sakė, kad po skaudžių gyvenimo įvykių nesikreipėte į psichologus, tai toks jausmas, kad knyga yra tai kas daroma pas psichologą - išsikalbėjimas ir emocijų paleidimas. O šiaip daugumai moterų linkėčiau tokio pasitikėjimo savimi 🙃

[Jurga Šernienė · Rating 5 out of 5]

“Nepadoru yra negyventi gyvenimo.”

“Ir iš pelynų bitės suneša medų. Beje, labai kvapnų. O kartumas yra nuostabus skonis, ir jį galima pamėgti. Pavyzdžiui, Aperol Spritze”.

Edita žavėjausi visada, nes ji yra moteris, turinti tvirtą stuburą ,aštrų žodį, įdomų požiūrį į gyvenimą ir puikų jumoro jausmą. Knyga tarsi vienas ilgas pokalbis su paċia savimi vienoje iš jos vedamų pokalbių laidų-atviras, drąsus, nieko neslepiantis, vietomis provokuojantis, vietomis erzinantis. Ir tikrai ryškus, spalvotas, toks gyvenimiškai artimas. Taip gali kalbėti tik tas žmogus, kuris jau turi sukaupęs daug gyvenimiškos patirties, patyręs daug vargo ar skausmo (tuo pačiu ir tikro, nesuvaidinto džiaugsmo), bei nebijo jokių “tetulių su pelargonijomis” komentarų. Perskaičiau tikrai su malonumu.

[Loreta Griciutė · Rating 5 out of 5]

"Man svarbu būti sąžiningai - kitiems ir sau.

Pasakoju istoriją, kuri vėliau išvirsta į ką nors labai gražaus ir vertingo. Nes kartais ir iš visiškos žemumos galima pakilti į viršukalnę.

Tai yra mano bobų vasara. Su laukimu, nes viskas laikina. Ir suvokimu, kad visa tai yra dovana...

Gyvenimas per trumpas kankintis. Bet ir iš kančių galima nusipinti vainiką.

Nepadoru yra negyventi gyvenimo.

Ir iš pelynų bitės suneša medų. O kartumas yra nuostabus skonis, ir jį galima pamėgti."

Viena iš geriausių skaitytų knygų šiais metais❤️ Tokia nuostabi, atvira, ir paprasta. O kokia Edita moteris, tikra ikona,ir koks jos tas gyvenimas, ech... Trys santuokos, trys vyrai; tikrai palinkėčiau sau tokio vyro antro Ginto, kuris pas Editą buvo, ir jų meilė, kuri truko 22 metus, kol jis nemirė nuo vėžio, skaičiau ir vos neverkiau, va ten tai vyras buvo iš didžiosios raidės.Ir ta pagarba, likusi po jo mirties. Ir trečias, dabartinis vyras, kuris buvo šalia jos sunkiausiu metu.
Knyga, kurią užvertus tikrai ilgai nepamirši.

[Sandru Tis · Rating 5 out of 5]

Stipri. Kiekvienas zmogus gali tikrai kazko rasti sau. Neatsimenu, kada knygos paskutiniai puslapiai graudino.
Nenuostabu, kad toks noras sia knyga perskaityti :)

[Kristina Lukosevice · Rating 3 out of 5]

Šiaip jau knygą derėtų pavadinti "Edita ir trys jos vyrai". Nes beveik apie nieką daugiau ten nekalbama, vos probėkšmiais užsimenama apie garsiausias laidas ir apskritai darbą televizijoje. Iš pradžių buvo tikrai įdomu, ir džiaugiausi, kad knygą įgarsino pati autorė, deja... Tai ne memuarai, bet paminklas antrąjam vyrui. Taip, kai Editos balsas keliose vietose užlūžo nuo ašarų, verkiau ir aš, bet užuojautą greit užgožė irzulys dėl nepaliaujamo moralizavimo, "aš žinau geriau" prieskonio. Ar rekomenduočiau? Ne.

[Vaida · Rating 4 out of 5]

„Ko ligoniui labiausiai reikia paskutinius metus, mėnesius ar valandas? Meilės. Tai yra vienintelis dalykas, kurio žmogui reikia. Ir sveikam, ir sergančiam. Vienintelis dalykas, kuo mes iš tikrųjų galim dalintis, yra meilė. Ir gyvenimui artėjant prie pabaigos, daugiau niekam nieko nereikia – tik meilės.“

Esu labiau Editos vaikų kartos žmogus, bet paskaityti apie Editą Mildažytę vis tiek panorau ir visai nesigailiu, nes knyga labai patiko. Atrodo, kad išgyvenau visus gyvenimo tarpsnius su pagrindine knygos heroje. O labiausiai mane emociškai veikė skyriai apie motinystę ir jos vyro, Ginto Vyšniausko, išėjimo istorija. Tokia graži meilės istorija, tokia pagarba ir nesibaigiantis noras būti kartu. O labiausiai erzino skyriai apie maisto gaminimą, ruošą ir puikiai atliekamus darbus ir idėjas. Kodėl erzino? O gi todėl, kad skaitant atrodė, kad Edita yra super moteris: ir namai tvarkingi, ir maisto priruošta sočiai, ir karjeros laipteliais kopiama, ir gera mama, žmona ir t.t Supratau vieną - Edita tiesiog yra moteris-tankas. Eina ir niekada nesustoja, pilna nesibaigiančios energijos, idėjų, nebumbanti ir neverkšlenanti. Viską priimanti taip, kaip ir turi priimti. O ypač gerai Edita priima žmones - kokie jie yra, tokie, ji vis tiek juos myli ir gerbia.
Knygoje gausu gražių, išmintingų minčių, citatų. Išsirašiau jas, nes tokias mintis verta prisiminti visam gyvenimui.
Labai patiko, rekomenduoju.

„Nemanau, kad gedėti reikia metų metus. Mylėti reikia metų metus.“

[Lukas Rakauskas · Rating 3 out of 5]

Vienok įdomu išgirsti apie asmenines patirtis ir gyvenimą sovietmečiu. Nemažai sužinojau ir apie Editos kultūrinį indėlį ir darbus Lietuvos visuomenės labui. Kita vertus, visoje knygos labai jautėsi, jog tai – visiškai ne mano kartos žmogus, ne mano vertybės. Pasirodė, jog Edita įstrigusi laike kažkur prieš 30 metų ir tuo didžiuojasi. Būtent tai manęs ir neįkvėpė, bet, kita vertus, aš ir nesu tikslinė auditorija. Pliusas – tai, jog ji pati įskaitė knygą (kaip ir nemaža dalis palikusių atsiliepimus, klausiausi audio knygos). Tad, tam tikros dalys knygoje emociškai tikrai paveikios.

[Intelektualios Moterų klubas · Rating 4 out of 5]

Praleidau su šia knyga ir autore puikų laiką sportuodama ir klausydama audiotekoje. Ideali knyga tokioms sąlygoms. Neapkraunanti, įtraukianti. Žaviuosi Edita, ji tikras įkvėpimas. Nekantrauju šią knygą aptarti mūsų klube :)

[Jurgita Andrijauskaite · Rating 5 out of 5]

Audio knyga. Edita yra kieta, štai, koks pirmas žodis perklausius knygą gimsta galvoje. Aš žinojau, kad ji labai daug yra sukūrusi įdomių laidų, padėjusi žmonėms, bet, kad ji TIEK DAUG VISKO nuveikė tai man atvipo žandikaulis. Edita per savo gyvenimą matė ir patyrė visko, bet niekada neprarado savęs, kad ir kas kiek bandė tai padaryt ar kokie gyvenimo vingiai ją bandė parblokšti. Ji nuolat, kaip feniksas iš pelenų pakildavo ir gyveno bei tebegyvena iki šiol. Nuostabi moteris, turėjusi puikų vyrą šalia, kuris, deja, dėl ligos išėjo anapilin. O kiek gražių istorijų čia su juo ir apie jį parašyta - didis žmogus buvo. Ir didelė šios knygos dalis - būtent ir skirta jam.

Audioknyga pavergė dar ir nepakartojamu pačios Editos įgarsinimu, vietomis kikenau kartu su ja, o vietomis - verkiau ir graudinausi, nes skaudėjo kartu su ja.

[Bent.viena.puslapi · Rating 5 out of 5]

Nuostabi knyga, pilna džiaugsmo, juokelių, paslapčių, liūdesio ir netekties. Užaugau matydama Editą televizijoje, todėl buvo tikrai labai įdomu sužinoti daugiau apie jos gyvenimo kelionę 🤍

[Deimantė Levickytė · Rating 5 out of 5]

Nuostabi!!!

[Lina]

Jautri, atvira ir drąsi išpažintis, persmelkta vidinės stiprybės.

[Jonas Moonstomper · Rating 4 out of 5]

Man asmeniškai labai patiko. Knyga išpažintis lyg, bet ir nemažai gyvenimo patirties ir išminties...

[Vilma · Rating 5 out of 5]

Gyvenimą reikia žaisti, o ne vargti.
Nuostabi ❤️

[Gabija Marcinonytė · Rating 3 out of 5]

Nors Editos karjeros pikas buvo tuo metu, kai dar buvau visai vaikas, apie šią knygą girdėjau tikrai daug, todėl nusprendžiau ją perskaityti ir pati. Skaitant net ir kai kurios jos laidos sugrįžo į atmintį.

Iš šios knygos Edita man pasirodė kaip labai drąsi, veikli ir įkvepianti moteris. Pagalvojus, tikrai ne kiekviena tuo metu būtų išdrįsusi priimti sprendimus ar kalbėti apie dalykus, kurie anuomet nebuvo priimtini — ypač būdama viešu žmogumi.

Patiko ir tai, kaip knygoje atsiskleidžia jos santykis su antruoju vyru Gintu. Jų ryšys atrodo labai stiprus, tikras ir kupinas meilės.

Vis dėlto buvo ir keli dalykai, kurie kiek erzino. Pavyzdžiui, autorės mintis, kad keturiasdešimtmečiai neturėtų lankytis pas psichologus, nes jau turėtų būti išsprendę savo vidines problemas — su tuo visiškai nesutinku. Taip pat kiek kliuvo knygos struktūra: buvo jaučiamas šokinėjimas tarp temų, kai kurie faktai kartojosi, todėl vietomis skaitymas prarado nuoseklumą.

[Jolanta · Rating 3 out of 5]

Skaičiau šią knygą ir jutau, kad jau šiek tiek ją pažįstu. Ne per puslapius, o per nuotrupas: interviu, pasakojimų fragmentus, kurie kažkada jau buvo išgirsti. Ir gal dėl to visas skaitymas priminė ne atradimą, o priminimą.

Vertinu ne Editos gyvenimą, ne patirtis, kurios buvo sudėtingos, kartais skaudžios, kartais linksmos ir visada tikros. Tai vertinimas knygos kaip teksto.

Nes vien turėti ką papasakoti – neužtenka.

Reikia arba mokėti pasakoti taip, kad skaitytojas negalėtų atsitraukti.
Arba užrašyti taip, kad kiekvienas sakinys turėtų svorį.
Arba turėti savitą rašymo balsą, kuris net paprasčiausią detalę paverstų gyva.

Kartais atrodė, kad istorija pasakojama skubant, lyg būtų svarbu viską sudėti, bet ne viską perleisti per save dar kartą.

Kita vertus, negaliu sakyti, kad ši knyga visai nepaveiki, nes pramoginis stilius groja pagal Editos dūdelę.

[Joanna Bożerodska · Rating 4 out of 5]

“Pelynų medų” perskaičiau tarsi serialą. Iki šiol niekada pernelyg nesidomėjau Edita Mildažytė kaip vieša asmenybe ar „žvaigžde“ (greičiau jau žinojau jos sūnų Mykolą ir jo bandeles iš Kalvarijų turgaus), tačiau ši knyga leido pažinti ją visai kitu kampu.

Labai įtraukė autorės gyvenimo vingiai, mintys, brandus, patirtimi grįstas požiūris į gyvenimą. Net ir vietomis juntamas autorės nekuklumas neužgožė turinio.

Tai knyga, kuri iš tiesų pakviečia ne tik egzistuoti, bet sąmoningai ir drąsiai gyventi gyvenimą.

[Ruta · Rating 2 out of 5]

Knyga apie įdomią, aktyvią moterį. Apskritai džiaugiuosi, kad moterų istorijų daugiau, jos ir jų darbai sulaukia pelnyto dėmesio.
Visgi labai erzino pasakojimo netolygumas, šokinėjimas laike, tų pačių detalių kartojimas. Trūko daugiau asmeninio požiūrio į įvykius, ypač vaikystės ir jaunystės etapuose, kur vyrauja buitinės detalės, pavieniai sakiniai apie vaikystės gimines/draugus viską sukant persukant sumaišant.

[Aurelija Katkienė · Rating 5 out of 5]

Edita tik dar kartą įrodė, kad ir kokioj š.. krūvoj esi - nenustok gyventi! Viskas eina ir praeina, išbrisi bet kokiu atveju kažkuriam krante. Bet nestoviniuok vietoj, nes metai eina ypač greit.
" Negailėk savęs. Tai neperspektyvu". Puikūs Editos Mamos žodžiai, kuriais ji vadovaujasi. Knyga - toks neblogas spyris į užpakalį skaitytojui - daryk, čia ir dabar, neatidėliok!

[Vaiva Ivanauskaite · Rating 5 out of 5]

Kokia stipri knyga! Kaip gera buvo klausyt ją įgarsintą pačios Mildažytės balsu. IX skyrių klausydama graudinausi ir verkiau kartu su Edita. Labai džiaugiuosi perklausiusi ir tikrai rekomenduoju tą padaryti kitiems. Nepaprasta asmenybė - verta knygos!

[Rasa Suchanekienė · Rating 5 out of 5]

Tokia nostalgija apėmė :(. Atrodo ir aš ten buvau, alų midų gėriau, burnoj neturėjau... Gera buvo skaityti apie vaikystės ir jaunystės laikus ir žmones, kuriuos teko sutikti!

[Egle Gv · Rating 5 out of 5]

Labai nuoširdi, šilta ir atvira. Gyvenimas tikrai neeilinis, o pati Edita atitinka tą posakį: jei gyvenimas duoda citrinų, pasigamink limonadą.

[Rima Vai · Rating 3 out of 5]

Perskaičiau ir tiek...

[Agne · Rating 4 out of 5]

Iš knygos:
"Nemanau, kad gedėti reikia metų metus. Mylėti reikia metų metus."
"Visi žmonės yra priklausomi- vieni nuo sekso, kiti nuo karjeros, treti nuo išvaizdos, ketvirti nuo pinigų, penkti nuo aplinkinių vertinimo... Nepriklausomų nėra. Tik alkoholis arba narkotikai labai matosi. Visa kita matosi mažiau."