„Visa gražioji Ukraina su auksiniais laukais<...>su kukurūzais ir kviečiais, kurioje per dvejus metus buvo pastatyta šimtai gamyklų, paskendo lojančioje mongolų ir kalmukų, šlapiaūsių makrocefalų balto metalo dantimis, ginkluotų griozdiškais automatais su plokščiomis būgninėmis dėtuvėmis, bangoje.“
Pasirodo, „Briedis“ pernai nusprendė išleisti belgų-valonų nacio ir esesininko Leono Degrellės atsiminimus, tą – „vertingą karo istorijos tyrinėtojams ir mėgėjams“ knygą. Na kaip – išties vertinga, jei kartais būsite primiršę (ar nežinoję) kaip ir kuo kvepia naciai.
Degrellės – vadinamojo Valonų Legiono, kovojusio Wehrmachto sudėtyje (atrodo, taip ir nepasiekusio divizijos skaitlingumo) vado atsiminimuose jo tautiečiai visi kaip vienas – kilnios išvaizdos, ir net pusiau sudraskyti sviedinio dar randą minutę kitą iki numirštant sukalbėti poterius, palaiminti kovos draugus ir pan.
Tuo tarpu priešininkai – atitinkami ir aprašomi atitinkamai su įtūžio kupinu vaizdingumu, aiškia abejone ar šie verti žmogaus vardo:
„Jie priešinosi kaip urviniai žmonės, bet, be gyvuliškos jėgos, turėjo modernius automatus su septyniasdešimt vienu šoviniu. Utėlėtuose daiktamaišiuose ant nugaros jie vilko visa, kad galėtų kovoti savaitę ar dvi<...> Šie gauruoti gigantai, tie mongolai moliūgo pavidalo kaukolėmis, apžėlę šiurkščiais šeriais, plokščiais veidais, tarsi kiaulės oda aptrauktais skruostais, šie kačių įpročių turintys azijiečiai mažomis blizgančiomis akutėmis, niekada nesiprausiantys, apdriskę, nenumaldomi, lyginant su minkštakūniais, plonaodžiais mūsų kariais, mums atrodė kaip priešistoriniai monstrai.
Šituos driskius sugavome kaip kokius šernus jų priedangose. Tie plačiaveidžiai, atrodantys kaip laukiniai, juokėsi, nes jų nenužudėme ir net dalijome cigaretes.
<...>
Rusai prasiskverbdavo į mūsų kovos rikiuotę, o mes tuos šlykščius apdriskusius monstrus kaip žvėris, kalenančius geltonais dantimis, tamsoje sučiupdavome ir vesdavome į vadavietę. Tie belaisviai viską pasakojo ir tikino, kad yra už mus dešimt kartų stipresni. Paskui jie kažką rijo ir užmigdavo kur pakliuvo, kaip laukiniai, per miegus blaškėsi, kažką šnekėjo, skleisdami suodžių ir šlapių drabužių smarvę.“
<...>
Arba
„Tie belaisviai buvo vaikigaliai, makaulės atrodė panašios į sodų miegapelių galvas, daugiausia šešiolikmečiai, padžiūvę kaip sausainiai, iškankinti žygių ir miego stokos.<...>Vietoj tų kareivių-vaikigalių, su kuriais susidūrėmę anksčiau, mums teko susigrumti su baustinių batalionu. Tai buvo bukanosiai aukštaūgiai plikai skustais kiaušais.““
Bet skaityti įdomu. Įvykių, vaizdų, kovų aprašymai savo vaizdingumu ir įtaigumu gniaužia kvapą ir artėja prie kažkokio Ragnaroko orbitos.
Tiesa, „Briedis“ lieka prie savo – redagavime, švelniai tariant, nepersistengia, tad knygoje netrūksta tokių nesusipratimų kaip:
„Kraujuodamas vaikinas prišliaužė prie tanko ir paleido šovė iš „pancerfausto“...“
arba
„Viename kelyje palei Breslau stovėjo paliktas traukinys, o atviruose jo vagonuose gulėjo įšalę 150 du berniukų ir mergaičių kūnai.“
Man gal labiausiai įstrigo ši kartuvių scena (pacituota žemiau), kažkuo primenanti šių dienų mūšius Ukrainoje, kai į beviltišką padėtį pakliuvę rusų kareiviai sprogdinosi granatomis, šaudosi kalašnikovais, persirėžia gerklę į Bruno spiralę ir pan.... Tas pat fatališkumas, bevališkumas mirties akivaizdoje, aklas sutikimas tapti patrankų mėsa.
Šių dienų pasaulyje to jau lyg ir neturėjo būti, bet yra.
„Paprastai mirčiai pasmerkti rusai į savo lemtį žvelgė su buku fanatizmu, nuleidę rankas.<...>Pasmerktieji rusai eidavo padriku žingsniu, nebyliai žvelgdami priešais save, paskui lipo ant kėdės, kuri stovėjo ant stalo. Jie taip ir stovėjo, nieko neprašydami, nesipriešindami. Jiems būdavo uždedama ant kaklo nukarusios virvės kilpa.
<...>Kartą vokiečiai vienu metu turėjo įvykdyti mirties nuosprendį penkiems nuteistiesiems. Vieno iš pakartųjų virvė nutrūko, jis parvirto ant žemės. Atsikėlė netardamas nė žodžio, pats vėl pastatė kėdę ant stalo, užlipo ant jos ir nesutrikęs laukė, kol jam ant kaklo bus užnerta kita virvė. Šių žmonių širdyse būta kažkokio rytietiško fanatizmo, vaikiško nekaltumo, bejėgiškumo, taip pat įpratimo ilgą laiką būti mušamam ir kentėti.“