Vidinė ramybė ir emocinis stabilumas šiuolaikiniame pasaulyje tampa tikra prabanga. Nuolat skubame, siekiame viską kontroliuoti, atitikti lūkesčius ir būti tobuli, pamiršdami paprastą, bet esminę tiesą: į gyvenimą įskaičiuota viskas – ne tik džiaugsmas ir sėkmė, bet ir skausmas, netektys, netikėti posūkiai bei sudėtingi išbandymai.
Ši knyga siūlo ne vengti nepatogios realybės, o ją suprasti ir priimti kaip vertingą patirtį. Kai išmokstame priimti tai, kas neišvengiama, sunkumai nebeatrodo tokie grėsmingi, o mūsų kasdienybė tampa aiškesnė ir prasmingesnė. „Realybės vadovėlis“ kviečia pažvelgti į gyvenimą be iliuzijų, pasitikėti savo sprendimais ir veikti net tada, kai žemė slysta iš po kojų.
Knygoje „Realybės vadovėlis“ autorė dalijasi praktiškais įrankiais – tarsi kasdieniais receptais, kurie padeda ugdyti psichologinį atsparumą, išlikti tvirtiems, gyventi sąmoningai ir lengviau orientuotis nuolat besikeičiančioje realybėje.
Dr. Rosita Kanapeckaitė – atsargos majorė, 23 metus tarnavusi Lietuvos kariuomenėje. Išsilavinimas – teisė ir psichologija. Kognityvinės elgesio terapijos ir schemų terapijos praktikė, dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) instruktorė bei psichologinio atsparumo ekspertė. Rosita specializuojasi asmeninio ir organizacinio atsparumo, lyderystės, sunkumų ir savireguliacijos srityse.
Daugiau kaip pusė knygos iš tiesų atrodo kaip realybės vadovėlis, kuris puikiai perteikia žmogiškojo gyvenimo realybę. Tik kas tikslinė auditorija? Nes viską perskaičius tiesiog galima ištarti "taip, visa tai tiesa" ir ji jau buvo žinoma iki tol.
Bet, galbūt, tai galėtų būtų pravartu ir pasitarnauti kaip susiteminta realybės apžvalga jaunimui? Gal netgi galėtų būti puiki dovana, pavyzdžiui, 18-ojo gimtadienio proga?
Antroji knygos dalis - konkretūs receptai (metodai): kaip išbūti, kaip siekti rezultato, kaip prašyti pagalbos. Čia jau įdomiau; nemažai kas žinoma, bet yra ir keletas negirdėtų patarimų.
Ką aš labiausiai išsinešiau, tai - priimti patirtį ir tai, kas už mano kontrolės ribų, ir aktyviu elgesiu keisti tai, kas yra mano galioje. Su kiekviena patirtimi mes patys renkamės kaip su ja (ne)išbūti.
Aišku, konkretu, logiška, net atrodo lengva - iki kol nenutinka gyvenime ir jau reikia tas žinutes pritaikyti.
Tačiau galbūt pritrūko gylio. Tiek daug temų, kur kartais kildavo jausmas "o va čia rezonuoja" - ir tada greitai užsibaigdavo. Galbūt pritrūko daugiau realių atvejų, realių patirčių - ne vienu sakiniu, bet daugiau istorijos.