Lygiosios trunka akimirką

by Icchokas Meras

Karo metų Vilnius. Už aklinų geto sienų skleidžiasi švelni Esteros ir Izaoko pirmoji meilė. Estera beprotiškai ilgisi gėlių, o Izaokas svajoja mylimąją nusivesti į nuostabaus grožio pievas, plytinčias už geto sienų. Tačiau realybė palieka vis mažiau erdvės jaunuolių svajonėms. Izaokas – vienintelis likęs gyvas Abraomo Lipmano vaikas. Visi jo broliai ir seserys – Rachilė, garsi dainininkė Ina, filosofijos studentas Kasrielis, partizanė Riva, nerūpestingoji Basia ir net mažoji Taibalė – jau patyrė savo likimą. Dabar pavojuje ir Izaoko, talentingo šachmatininko, gyvybė. Geto komendantas Šogeris sumanė šėtonišką šachmatų partiją: jei laimės Šogeris, bus pasmerkti mirti visi geto vaikai, o Izaokas liks gyvas; jei laimės Izaokas, vaikai bus išgelbėti, bet mirti turės pats Izaokas. Vienintelė išeitis – lygiosios. Bet ar jos įmanomos, kai į lemiamą akistatą stoja gėris ir blogis?

Holokausto literatūros klasikos knyga, parašyta vieno iš didžiųjų prozos meistrų.
The New Yorker

Nepaprastai įtaigu... išties įsimintinas kūrinys.
Booklist

190 pages, Hardcover

First published January 1, 2026

About the author

Meras was born in 1934 in Kelmė, a town in northwestern Lithuania, which contained one of the country's oldest Jewish communities. His family perished during the fateful and tragic summer of 1941 when the Nazis undertook the liquidation of Lithuania's Jews, but young Icchokas escaped the Holocaust. "On July 28, 1941, I was being taken to a ditch to be shot," he wrote later. "Due to chance, they decided to return some of the children. Due to another chance, I fell in with people who valued the life of a seven-year old child."

Hidden and adopted by a Lithuanian peasant family, Meras survived the war. In the violent and troubled post-war years Meras attended secondary school and soon revealed an inclination towards writing when he came to work for the local Kelmė newspaper.

In 1958 he graduated from the Kaunas Polytechnic Institute with a degree in radio electronics, but began devoting most of his spare time to literature. In 1960 Meras published his first collection of stories entitled Geltonas lopas (The Yellow Patch). He based his sketches on his own childhood experiences of Holocaust terror. In 1963 Meras published two works: Žemė visada gyva (The Earth is Always Alive) and his best-known work internationally, Lygiosios trunka akimirką (A Stalemate Lasts But a Moment). In 1965 Meras published another novel, Ant ko laikosi pasaulis (What the World Rests On). In 1971 there followed Mėnulio savaitė (The Week of the Moon) and Senas fontanas (The Old Fountain). In 1971 Meras presented his darkly existencialist novel Striptizas, arba Paryžius — Roma — Paryžius (Striptease or Paris-Rome-Paris). This work was published in literary monthly magazine Pergalė and was roundly criticised by Communist party officials.

Under increasing pressure from the KGB authorities for his literary "deviations," he emigrated from Lithuania to Israel in 1972.

Reviews

[Patricija || book.duo · Rating 5 out of 5]

5/5

Dar viena iš knygų, kurią džiaugiuosi perskaičiusi vėliau, nei kad anksčiau. Nežinau, ar mokyklinio cinizmo laikais man ji būtų padariusi įspūdį, bet viskam savas metas. Džiaugiuosi, išlaukusi tinkamo Merui. Kaip minimalistiškai, per simbolius, iki skausmo rėžiančius, jis pasakoja Holokausto istoriją, kaip per trumpučius skyrius sugeba perteikti veikėjus ir jų charakterius, likimo sunkumo pasirinkimus, prieš kuriuos jie pastatyti, kur nebūtinai yra teisingas kelias, nebūtinai yra ir lygiosios. Ar išvis jos gali būti? Knygoje daug ir šviesos, o svarbiausia, daug orumo, gėrio, grožio, kuriuo tiki ne tik pagrindiniai aprašomi veikėjai, bet ir visi, kurie jiems padeda. Scena, kuomet geto gyventojai padeda vidun sunešti po gėlės žiedą, sargybinių draudžiama, kad tik jaunas vaikinas galėtų mylimajai padovanoti puokštę, tikriausiai apskritai yra viena tų, nepamirštamų per visą gyvenimą ir kuri, tikriausiai, tobulai apibūdina šią knygą.

Kai Holokausto tema taip nepelnytai, taip nykiai nuvalkiota visų, kurie tik norėjo užsidirbti iš prastos literatūros, Mero romanas šviečia tik dar stipriau, atotrūkis tarp tų, kuriems ši tragedija - tik butaforija ir to, kuris išgyveno ir patyrė, tik dar ryškesnis. “Mes suskaičiuotume savo metus, bet aš nenoriu. Aš laikysiu kairės pirštus sulenktus į kumštį, ir Buzia nežinos, kad galima suskaičiuoti pusę metų.”

[Aurelija · Rating 4 out of 5]

Turėjau tokią spragą, tai ją užpildžiau. Gražiai kompoziciškai sudėliotas žvilgsnis į tamsų istorijos tarpsnį. Manau, kad man būtų sėkmingiau skaitęsi mokykloj, dabar jau vis tiek tam tikri rašymo sprendimai dilgčioja, bet tada neturėjau gerų mokytojų. Užtat babcės pasakojimai apie karo laikotarpį kaime atstojo šias knygas. Tik meilės istorijų ten nebuvo (nes babcė turėjo credo: “niekada neįsimylėk”). Tai va.
Nepriekaištaukit knygoms, kad jų veikėjai keistai elgiasi.

[Vita Rukaitė · Rating 5 out of 5]

Augau ir mokiausi Kelmėje, J. Graičiūno gimnazijoje, prie kurios stovi skulptūra su šachmatų lenta Icchoko Mero garbei. Ji visada tyliai kvietė kada nors perskaityti „Lygiosios trunka akimirką“, tačiau ilgai laukiau momento, kai šiai knygai būsiu pasiruošusi. Tik dabar, su daugiau brandos, patirties ir matant pasaulio trapumą, pajutau, kad galiu ją ne tik perskaityti, bet ir iš tikrųjų išjausti. Atrodo, jog būtent šis laikas leido pilniau suprasti jos tylų liūdesį ir kartu slypinčią viltį.

Nors liūdesio knygoje yra tikrai labai daug, man ši knyga pasirodė ne tokia skausminga, kokios tikėtumeisi iš pasakojimo apie žydų gyvenimą gete. Autorius istoriją sugebėjo perteikti gana švelniai ir subtiliai, labiau akcentuodamas vidinę būseną ir moralinius pasirinkimus nei brutalius žiaurumus. Net sunkiausią atmosferą sušvelnina Izaoko ir Esteros draugystės bei meilės akimirkos, kurios suteikia pasakojimui tylos, šilumos ir vilties pojūtį.

Pabaiga pasirodė itin tyliai stipri: ji ne tiek užverė istoriją, kiek paliko skambantį klausimą apie tai, kiek iš tikrųjų gali žmogus, kai atrodo, kad pasirinkimų beveik nėra.

[nomnom · Rating 5 out of 5]

„Ar žinote, kaip šviečia pavasario saulė? Jūs turbūt nežinote, kaip jinai šviečia. Jūs nematėte, kaip šypsosi Estera.
Pavasario saulė šviečia kaip Esteros šypsena, o jos šypsena tokia pat šviesi kaip pavasario saulė.”