Pakeliui į Ameriką

by Aleksandra Kasuba, Aida Martinaitytė (Translator)

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus tęsia Lietuvos ir JAV aplinkos menininkės, vizionierės Aleksandros Kasubos (Fledžinskaitės-Kašubienės, 1923–2019) rašytinio palikimo publikavimą lietuvių kalba. Naujajame leidinyje Pakeliui į Ameriką (On the way to America, 2010) pristatomi menininkės dukrai Guodai Kašubaitei-Burr (g. 1945) dedikuoti atsiminimai apie pasitraukimą iš Lietuvos 1944–1947 metais, bėgant į Vakarus nuo antrosios sovietų okupacijos. Tekstą papildo sudarytojos atrinktos iliustracijos. Leidinio tekstas anglų kalba publikuotas Vytauto Didžiojo universiteto žurnale Oikos: Lithuanian Migration and Diaspora Studies (2012, Nr. 2 (14).

Tai jau antra muziejaus išleista menininkės atsiminimų knyga. Pirmoji – Tiksintis vaikas (2023, tiražas kartotas keturis kartus) – Lietuvos leidėjų asociacijos surengtuose „Knygos apdovanojimuose 2025“ už literatūros aristokratizmą įvertinta kategorijoje „Knyga kaip įvykis“.

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus dėkoja menininkės dukrai Guodai Kašubaitei-Burr už sutikimą publikuoti jai dedikuotą tekstą ir leidimą papildyti jį sudarytojos surinktomis iliustracijomis.

Pavadinti šiuos prisiminimus unikaliais, matyt, per prasta. Tai gerokai daugiau. Viena žymiausių Lietuvos kūrėjų Aleksandra Kasuba (Fledžinskaitė-Kašubienė, 1923–2019) karo ir pokario metus (1944–1947) prisimena ir impresionistiškai, ir ekspresyviai, bet svarbiausia – betarpiškai ir nuoširdžiai. Juk tai ir savotiškas motiniškas-moteriškas liudijimas savo dukrai – būtent jai menininkė dedikuoja šį tekstą.

Prisiminimuose nėra nieko banalaus, girdėto, slapukiško. Menininkės sąmonė nėra nuantspauduota kolektyvinėmis lietuvių karo pabėgėlių prisiminimų schemomis. Pabėgusiųjų skurdi kasdienybė Austrijoje ir Vokietijoje, komunistų užgrobtos tėvynės ir tėvų praradimas, jaunystė, šeimos sukūrimas, motinystė ir kūrybiškas atidumas supančiam pasauliui liudija ne tik to meto tikrovę, bet ir atsiminimų autorės sąmonės šviesumą bei plunksnos meistrystę. Ši knygelė – tai dar vienas Kašubienės atminties bestseleris.

Norbertas Černiauskas, istorikas, knygų 1940: Paskutinė Lietuvos vasara (2021), Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija (2024) autorius.

104 pages, Paperback

First published January 1, 2010

About the author

Lietuvių dailininkė. 1942–1943 Kauno taikomosios dailės institute studijavo keramiką ir skulptūrą, 1943 Vilniaus dailės akademijoje – skulptūrą. 1944 pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1947 gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose (Niujorke). Nuo 2001 gyveno Naujojoje Meksikoje.

Reviews

[cypt]

Po Tiksinčio vaiko išleista dar viena Kašubos prisiminimų knyga be galo pradžiugino, sykiu buvo baisu - ar po ano tiršto ir įspūdingo vaikystės aprašymo tolesniame gyvenime, juolab trauminiame pasitraukimo iš namų ir šalies epizode, bus tiek pat tirštumo? Tiek pat nėra, ir vis dėlto būtent po šios knygos savotiškai pamilau Kašubą, pasakojančią savo praeitį lyg iš dienoraščio (gal tikrai?) po 60 metų. Aleksandra vis dar nepuola aiškintis, nespalvina savo prisiminimų nei vėlesnės patirties, nei vėlesnio konteksto spalvomis, sakytum neretušuoja (na, beveik) tos nuotraukos, į kurią žiūrėdama vėl prisimena turbūt svarbiausius gyvenimo įvykius: meilės istoriją, pabėgimą iš Lietuvos ir sprendimą emigruoti, dukters gimimą. Nežinau, ar ta istorija sąmoningai modeliuojama pagal šventąją šeimą, gal ir ne - gal karui siaučiant (kaip ir dabar) daugelis šeimų visai to nenorėdamos turėjo tai atkartoti.

Vis dėlto Aleksandra - nežinau, ar patirianti, ar prisimenanti, o gal tik jos tekstinis fantomas - yra tiesiog fikciškai kieta. Skaitydama galvojau, kad mes taip ieškom kultūros herojų, ypač moterų, traukiam į dienos šviesą visas pamirštas ar nežinotas figūras, ir štai Aleksandra - taip pat herojė įvairiausiais atžvilgiais, tik kad nekariavo su sovietais. Bet dvasinė rezistentė buvo turbūt visą laiką.

Atsisveikindamos mudvi su Mama labai verkėme, o Tėvas - pirmą kartą, kiek pamenu, ašarotomis akimis - laikė mane apkabinęs ir nenorėjo paleisti. Jau ruošiausi išeiti, kai Mama paklausė:
- Kas tave traukia prie Vytauto?
- Bus verta praleisti su juo visą gyvenimą, - atsakiau, pati tuo nustebusi. Tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau tėvus. (p. 20)

Kai pagaliau pateikėme savo dokumentus darbuotojai, pirmasis popierius, į kurį ji pažvelgė, buvo Vytauto atlyginimų registras. Pamačiusi ant dokumento svastiką (nacių valdžios ženklas), nežiūrėdama į kitus dokumentus, ji padavė jam kortelę, kurioje buvo parašyta, kad rytoj aštuntą valandą ryto jis turi būti čia, laukti gatvėje. Tada ji paėmė mano studentės knygelę ir pasakė, kad aš skiriama dirbti į fabriką mieste ir turiu ten prisistatyti šiandien iki ketvirtos valandos popiet. Užprotestavau, kad nepaliksiu Vytauto ir dirbsiu tą patį darbą, kuris paskirtas jam. Nė nemirktelėjusi ji padavė man kortelę, primindama, kad ir aš ryt turėsiu būti čia. (p. 25-26)

Turbūt vienintelis sau leistas pasigraudinimas per visus nelengvo laikotarpio prisiminimus:

Kai ištraukiau keletą vinių, o krūva ant manęs vis dar neužgriuvo, buvau pakviesta į barakėlį pietauti. Mums niekas nepasakė atsinešti maisto ir kol darbininkai tylėdami valgė, sėdėjome ant suoliuko šalia jų apsimesdami, kad nematome sumuštinių ir neužuodžiame sriubos aromato, sklindančio iš kaistuvų ant malkomis kūrenamos krosnelės. (p. 26)

Ir vis dėlto kartais skaitydama supranti, kad taip rašyti gali ne tremtinė, ne sovietų okupacijoje išlikti bandžiusi moteris, o ištrūkusi į laisvę ir atvirą erdvę introvertė, kuriai nusišypsojo laimė nepaaukoti savo vidinės laisvės ir nedaryti kompromisų, ir vis dėlto ši laimė turi savo kainą - ji suabsoliutina atvertis, asmenines Tiesas, atrodo, net neprileidžia galimybės, kad gali klysti. Tuo Aleksandra atrodo tipiška romantizmo herojė. Kita vertus, ar daug turime tų romantizmo asmenybių-moterų? Juk Mickiewicziaus aprašytosios nesiskaito.

Vedybų mano planuose nebuvo. Man nė į galvą neatėjo, o Vytautas apie tai nekalbėjo. Tuo laiku mačiau save kaip nedidelį vieno kambario statinį iš blizgančio juodo akmens, iškilusį ant tamsios uolos viršūnės, kuri skrodė debesis, visi langai buvo atviri. Ten vaikščiojau nuo lango prie lango, žiūrėjau į žvaigždes, kurios buvo taip arti, stebėjau mano valdas kiaurai košiančius vėjus, audras, keliančias užburiantį chaosą. Likęs pasaulis šurmuliavo kažkur apačioje. Lankytojai buvo priimtini, bet nė vienas neturėjo pasilikti. Būdama šešiolikos nustebinau savo vyresnę pusseserę, medicinos studentę, pasakiusi, kad noriu turėti vaikų, bet ne vyrą. Neįsivaizdavau savęs gyvenančios su svetimu žmogumi. Dvi netekėjusios mano tėvo seserys gyveno turiningą ir produktyvų gyvenimą. Būdama vienuolikos nusprendžiau didžiuotis, kad esu mergaitė. Mano sesuo, būdama vyresnė, demonstravo moteriškumą ir ėmė vadinti mane berniūkšte. Prisimenu, kaip įlipau į savo mėgstamą medį pamąstyti, ir pamažu galiausiai supratau, kad moterys turi pranašumą prieš vyrus. Moterys patiria nėštumą, gyvybės augimą ir judėjimą savo pilve. Moterys atneša gyvybę į pasaulį, maitina ją ir diena iš dienos stebi, kaip ji auga. Norėjau viso to. Ir nebūtina ištekėti, kad tai patirčiau. Mergina, kuri padėdavo mūsų virtuvėje, pastojo, pagimdė ir pasaulis nesugriuvo. Vyrams tokia patirtis neduota. Šiais atvejais viskas vyksta ne su jų kūnais ir tikriausiai ne jų sąmonėje - pats veiksmas, pasekmės, vien mintis, kad jie gali būti kai ką po savęs palikę ir to nežinoti. (p. 29-30)

Lyčių esencializmas at its best, ir tą "best" sakau be ironijos - tokiu ir aš galėčiau patikėti, jis man atrodo gražus, bet su sąlyga, kad Aleksandra sutiktų, jog tai tik vienas iš galybės pavidalų. O taip norisi tikėt, kad sutiktų.

Aleksandros tikėjimas - net nesvarbu kuo, tiesiog tikėjimas kaip toks, - yra toks gražus, kad vietom atrodo utopinis, ir čia skaitydama gali įjungti skeptišką vidinę kritikę, sakančią, kad čia ji senatvėje postringauja bendrybes Apie Gyvenimą, bet man nesinorėjo įjungti, skaičiau ir buvo tiesiog gražu:

Vaikelis manyje jau spurdėjo. Viena kaimo moteris sustabdė mane ir pasakė, kad prasidėjus skausmams aš parklupusi keiksiu savo vyrą. Kita perspėjo, kad užtruko dvi dienas, kol pagimdė savo pirmąjį vaiką, ir pridūrė: "Pamatysite, ką jums tai padarys." Bet aš buvau įsitikinusi, kad viskas bus gerai, nes Mama man buvo sakiusi, kad kūnas pats žino, kaip gimdyti, žino, kaip gydytis, o kai ateina laikas, žino, kaip numirti. (p. 55)

Skaitant "Tiksintį vaiką", atsimenu, užplūsdavo įvairūs jausmai - pavydas, gailestis, net susvetimėjimas su man nepažįstama ir tolima būtimi. O štai šįkart tiesiog be jokio lyginimosi džiaugiausi, kad Aleksandros tikėjimas tuo, kuo ji pati norėjo, regis, išliko visą gyvenimą. Labai tikiuosi, kad galėsim apie tai perskaityti daugiau, bet net jei ir ne, džiaugiuosi, kad jis buvo mums parodytas, ištrauktas iš užsilikusių užrašų ir archyvų.

[Aurelija Bivainytė]

Pasibaigus Tiksinčio vaiko vasarai, tokia debesuota kelionė. Išlieka bene naivistinis ir nepriklausomas autorės balsas keliaujant po sunkius pabėgimo prisiminimus. Čia jos kitoniškumas sandūroje su gyvenimo normoje strigusiais žmonėmis ir pavydėtinas nesusitaikymas ir neprisitaikymas prie to. Tikiuosi dar perskaityti, kas bus po happyendo prisišvartavus Amerikoje.

[Jurgita Videikaitė]

Puiki. Po "Tiksinčio vaiko" lūkesčiai tekstui jau buvo nemenki. Paprasti, skaudžiai taiklūs atsiminimai ir graudino, ir kėlė šypseną.
Pavydėtinas autorės gebėjimas reflektuoti kasdieną.

Iš pirmo žvilgsnio neįtikėtinai taupus tekstas talpina savyje istorijos kontekstus, jausmus, ateities perspektyvas.

[pelekas]

gal kiek keista, kad karo metų prisiminimuose nė vienu žodžiu nepaminėtas holokaustas, tai suglumino.

o šiaip buvo įdomu skaityti, daro įspūdį kašubos laisvė ir ta laikysena – kaip ramiai priima badą ir pavojų, bet jei sąlygos tampa nepakenčiamos, iškart reikalauja kažko geresnio – ir gauna! įsivaizdavau tūkstančius žmonių, kurie nedrįso reikalauti, kurie tiesiog kentėjo, nusižeminę prašė ir negavo...

norėjosi daugiau sužinoti apie sunkųjį etapą pabėgėlių stovykloje. labai kašubiška – karo pavojus ji priima kone kaip nuotykį, bandymas pramisti iš puodelio pieno su mylimuoju irgi ok, nežinomybė, skausmas – visa tai pakeliama, o tada tave paima ir sukausto, taip suslegia kažkokios nuobodžios moterys, kurios ištisai aiškina ir šaiposi.

tikiuosi, bus trečia dalis.

[Greta]

ne tokia įspūdinga kaip tiksintis vaikas, bet kelios ryškesnės švieselės vis tiek sužiba (atsitiktinumo svarba; verkimas malkų kiūtelėj; vaiko akys). bet nutylėta per daug, per smarkiai užglostyta (greičiausiai laiko)

[Simona]

Mane visad žavi ir kartu stebina gebėjimas kalbėti apie sunkiausius gyvenimo iššūkius be verkšlenimo, kaltinimų, bet bandant viskame atrast prasmę! O kur dar mokėjimas visiškame chaose atrasti sielai tų gražiųjų ak momentų, kai laikas tiesiog sustoja, kai vėl gali patikėti gėriu, grožiu, viltimi, gal ir Dievu.

Ši knyga itin jautri ne tik laikmečiu, kuriame dangus maišėsi su pragaru ir kuriame daugeliui palikusių savo šalis teko klajoti ieškant savo vietos, bet ir tuo, kad tai pasakojimas dukrai apie laiką, kuriame ji buvo pradėta, gimė, praleido pirmuosius metus ir išmoko eiti savo pirmus žingsnius. Kasuba taip natūraliai, paprastai, bet kartu suvokdama visko didybę pasakoja apie mintis ir potyrius laukiant, nešiojant savy, bei ant rankų, kartu ir gimimą, bei moters galias! Ši gija itin stipri ir paliečianti! 💛

Žavėjaus ir jos ryžtu, bei užtikrintumu einant per gyvenimą. Rodos, vsišku atsakomybės prisiėmimu už tai, koks tas gyvenimas susiklostys ir drąsa. Tiek vyro sąmoningu pasirinkimu, tiek atvirumu santykyje, tiek drąsa stovėti už save, išeiti, kai sąlygos netenkina ir reikalavimu jas pakeisti. Rodos tiek konfrontacijos čia galėtų būti, bet vėlgi, ji plaukia taip natūraliai, kad nebesupratau, ar išties daug pastangų pareikalauja, ar tiesiog yra neišvengiamybė, į kurią negali nesileisti.

Privilegija iš taip arti prisiliesti prie menininkės gyvenimo. Buvo įdomu ir įkvėpė. Laukiu tolesnio pasakojimo. 💛

[Agne C]

KĄ AŠ KĄ TIK PERSKAIČIAU!!, dalinausi mintim savo artimoj aplinkoj apie šią ir kitą Kašubos knygą, Tiksintis vaikas. Jos man tapo enciklopedine patirtimi pajusti taip visur liaupsinamą ir dažnai po kitais dalykais pakišamą žmogaus autentiškumą - čia jį tikrai rasit; gyvą, spurdantį, neatsiprašinėjantį.

Pirma knyga buvo tiršta 80 puslapių kelionė. Ši - reflektyvesnė, lėtesnė minties eiga, bet tiek pat intensyvi gyvenimą formuojančių įvykių. Berašydama galvoju, kad kontrastuoja ir su skirtingais etapais: pirmoji rašyta būnant vaiku, pereinant į ankstyvosios paauglystės etapą; tuo tarpu ši rašyta jau tampant suaugusia moterimi, studente, palikusia namus, mama, žmona. Katastrofiški įvykiai, žinoma, lygiavertiškai daro įtaką.

Kašuba neabejoja savo sprendimais, savo balsu, ašim ir vertybėm. Pasiimu tai kaip pamoką sau.

[Au Bu]

Utility for the soul (norėčiau žinoti, kur skaičiau, bet nežinau) idėjos buvo sukrėtusios, bet taip stipriai, kad net neanalizavau (vis dar). Kai “Shaping the future” paskaičiau AK laišką dukrai, tai beveik atskirą gyvenimo filosofijos teoriją sukūriau. Ir kai tuo dalinausi su artimaisiais, išgirdau - taigi vagi, štai ką paskaityk, ką tik išleista!
Su ri jau. Aišku, mano spec. potraukiai nerimsta ir net kvėpuot nustoju pagalvojus apie ne memuarus, o to laiko ir tokio emociškai išsilavinusio žmogaus dienoraštį… Bet tai čia apie mane, ne apie AK ir jos egodokumentinį palikimą, už kurį nu tikrai iki Amerikos ir atgal labai labai ačiū Aleksandrai. Ir Elonai dėkoju už realizaciją. Krč, gyvenimą keičiantis turinys!

[Gintaute Riabovaite]

Paliko didesnį įspūdį nei „Tiksintis vaikas”, bet manau būtina perskaityti pirmąją dalį, kad nerti į tolesnį Aleksandros gyvenimą, kad suvokti visą ją supusi kontekstą ir mąstymo būdą. Man labai patinka Kasubos rašymo stilius, mąstymo būdas, kaip reflektuoja patirtį. Principe jos trumpi skyriai galėtų šiandien Substacke uždirbti stabilias pajamas, bet galima tik pasidžiaugti, kad visą tai užrašė dar iki tol. Juokaudama parašysiu, kad rekomenduoju tiems, kuriems patinka rašyti apie save, kaip gerą pavyzdį kaip tai daryti.

[Patricija || book.duo]

4/5

Šiaip dažniausiai tremčių, karo ir panašių istorijų vengiu, bet nežinia kodėl, būdama turbūt vienoj pažeidžiamiausių emocinių būsenų per keletą metų, nusprendžiau, kad vat, pats laikas ne kokiam romanui, o tikriems prisiminimams apie bėgimą nuo karo. Sadomazochizmas, matyt. Bet kokiu atveju, prisiminimus skaitant po “Tiksinčio vaiko” kontrastas to, kas buvo ir kas nutiko, kaip šie žmonės galėjo gyventi ir kaip gyventi turėjo, kokį gyvenimą kūrė ir į kokį per kitų žiaurumą buvo įmesti, buvo tik dar ryškesnis. Nepaisant to, kad knyga nepaprastai paveiki, be tos žavios ir skaudžios priešistorės ji, manyčiau, veiktų tiesiog ne taip stipriai. O čia, taupiai ir nesimėtant į šonus, dėliojant prisiminimą prie prisiminimo, Kasuba piešia tokį už širdies griebiantį paveikslą, rašo tokį laišką savo dukrai, kuriai knygą ir skiria, kad vietomis man net kvapą gniaužė. Ir tikrai autorė nesimėgauja išsamiais kančios aprašymais, kalba taupiai, bet ne skūpai, beveik, rodos, ramiai, tačiau jokiu būdu ne šaltai. Stoiškai. Jos mintys apie santuoką, santykius, atrodo tokios feministinės, tokios pralenkusios laiką.

Kaip ir skaitant “Tiksintį vaiką”, kartu su visomis kitomis emocijomis man pirmuoju smuiku grojo pyktis. Ką ten pyktis, įsiutis. Dėl visko, kas buvo atimta, dėl visko, ko neteko tie žmonės ir visi po jų, dėl neteisybės, dėl to, kas protu nesuvokiama. Manau, viena tų knygų, kurią kartu su Vaiku reikėtų įtraukti į mokyklinę programą, nes kokia gėda, kad iki tol, kol pirmoji knyga nebuvo išleista lietuviškai, apie Kasubą buvau taip mažai girdėjusi.

[Elze]

Antroji Aleksandros memuarų knyga, palikusi tokį pat stiprų įspūdį. Tai yra prisilietimas prie Lietuvos grafų, kilmingųjų šeimų istorijos (Kasuba kilusi iš Zubovų giminės). Aleksandra visą savo gyvenimą, net pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis (knyga aprašo pabėgimą iš Lietuvos prasidėjus antrajai sovietų okupacijai) išlaikė savo nepriklausomybę, minčių ir dvasios laisvę. Tiesiog stebina jos nepasidavimas nevilčiai ir ištikimybė sau pačiai.

Kažkas klausia, kiek knygoje tiesos, kiek (laiko) užglaistytų detalių. Bet man tai atrodo visai nesvarbu, nes šią prisiminimų knygą ir priėmiau kaip prisiminimus, o ne istorinę knygą. Kaip pati Aleksandra supranta savo praeitį, o ne kokia ji buvo. Nes mes kiekvienas esame savo gyvenimo istorijos kūrejas.

[Ugnė]

Patiko mažiau nei Tiksintis vaikas: atsiminimai, klausiu savęs, kodėl. Viena, kad abi knygas skiria Aleksandros istorijos tarpas, apie kurį lieku nieko nežinanti ir todėl nebeatpažįstanti pačios Aleksandros - lyg ir ta pati, o kažko vis tiek nežinau. Kita, kad istorijos apie karą savyje savaime turi mažiau magijos nei vaikystės dvarai, todėl ir skaitomos kitaip. Trečia, "Tiksintis vaikas" man buvo vaikiškų atradimų knyga ir tuo žavėjo, o čia atradimų jau nėra, tik sprendimai, ir jie žavi mažiau.

Nesakau, kad blogesnė ar labai kitokia, priešingai - ganėtinai panaši. Bet man kažkuo sausoka ir viskas.

[Ilona]

Žaviuosi A. Kašuba nuo parodos NDG. Ir kuo daugiau apie ją sužinau, tuo labiau žaviuosi. Šie atsiminimai - turbūt talpiausias skaitytas tekstas. Vos 80 psl. stambiu šriftu, o sutalpina ir pabėgėlių klajones pokarinėje Europoje, ir partnerystės kūrimąsi, ir grožio blyksnius, ir buities detales, ir sutiktus žmones... Užuot šimtus puslapių priaimanavus - tik faktai. Bet taip parinkti ir užrašyti, kad norisi įsikibti Aleksandros rankos ir keliauti kad ir į pasaulio kraštą.

[Justė]

Kiek save atmenu, egzodo literatūra mane traukė ne tik dėl ilgesio. Šis žanras geriau nei bet kas kitas atskleidžia, kaip anuomet jautėsi kūrėjai, priversti palikti savo namus ir trauktis į Vakarus. Tad ir ši knyga aprėpia labai platų jausmo spektrą – nuo kvapą gniaužiančių Insbruko peizažų iki skruostais riedančių ašarų prisimenant, jog niekas nebebus taip pat.

▪️Išsamesnė apžvalga – IG @fikcijos_etc

[Birutė Jurkevičienė]

Dėkinga bibliotekos darbuotojai, kad pasiimant "Tiksintis vaikas" pasiūlė tik ką gautą ir antrą Aleksandros Kašubos prisiminimų knygelę. Tad skaitymo malonumas galėjo tęstis dar 80 psl.
"-Kas tave traukia prie Vytauto?
-Bus verta praleisti su juo visą gyvenimą,- atsakiau, pati tuo nustebusi."