Ši knyga apie žudikus, kurių niekas neįtardavo – ne todėl, kad jie gudriai slėpdavosi, o todėl, kad dėvėjo uniformas, turėjo darbo pažymėjimus ir slėpėsi po autoriteto kauke. Gydytojai, slaugytojai, policininkai, išradėjai, mylimieji – žmonės, kuriems patikime savo gyvenimus, o jie savo ruožtu panaudojo institucijų aklumą kaip tobulą priedangą.
„Žiauriausi XXI amžiaus serijiniai žudikai“ – šiurpinantis dokumentinis tyrimas iš „Juodųjų archyvų“, atskleidžiantis dvylika šiuolaikinio blogio veidų. Nuo Rusijos iki Italijos ligoninių, nuo Toronto kiemų iki Kopenhagos technologinių laboratorijų – ši knyga parodo, kaip sisteminis pasitikėjimas tampa mirtina silpnybe.
Tai ne vien kriminalinė dokumentika. Tai literatūriškai parašytas tyrimas apie institucijų aklumą, pasitikėjimo paradoksą ir blogio evoliuciją: kaip žudoma „gailestingumo“ vardu, kaip autoritetas pakeičia moralę ir kaip skaitmeninis amžius sukuria naujo tipo plėšrūnus.
Nuo Danijos Elonu Musku vadinto genijaus išradėjo iki Pietų Amerikos monstro, nužudžiusio šimtus vaikų. Nuo Vokietijos medicinos žvaigždės iki lietuvių pamėgtą Piterborą (Angliją) sukrėtusios retenybės – maniakės moters. Kas sieja visus šiuos žmones, kurie peržengė ribą? Galų gale, ar įmanoma atpažinti kaimyną – serijinį žudiką?
"Mes įžengėme į amžių, kai technologijos nebe tik fiksuoja nusikaltimus - jos "dalyvauja" juose. Kameros stebi, bet nesikiša. Algoritmai per milisekundės sujungia grobuonį ir auką." Skaitydama šią knygą supratau kaip išties smarkiai keičiasi pasaulis. Pirmosios aprašytos istorijos tarsi kalbėjo, apie aklą pasitikėjimą, kuris išties ir atrišo rankas - žudyti. Gydytojai, slaugai, tie žmonės, kurie davė priesaiką padėti, gydyti, gelbėti, bet pasijuto dievais. Pasijuto tarsi turintys galimybę valdyti mirtį, spręsti kas vertas gyventi, o kas ne. Tai tarsi žaidimas, bet ar galima žaisti - gyvybe? Tuo pačiu dalis nusikaltimų buvo vykdomi valdžios atstovų, tų kurie išties privalėjo mus ginti ir saugoti. Juk naktį išties saugu įsėsti į policininko vairuojamą automobilį? Tik apmaudu, kad ra kelionė baigdavosi tos pakeleivis mirtimi. Iškitos pusės dalis nusikaltimų būna sunkiai tiriami, nes dalis tų kurie turėtų juos tirti, tiesiog užsimerkė. Lygiai taip pat sunku atsekti, kas išties galėjo įvykti. Kai mes (gyvendami 21 amžiuje) galime bendrauti su kuo tik norime, tuo pačiu save paversti tuo kas išties nesame. Interneto kloduose mes galime rasti auką, tuo pačiu labai lengvai patys ja tapti. Evoliucija mus visus keičia, tuo pačiu visus liečia, juk : "Tiesa yra nepatogi: blogis neegzistuoja anapus mūsų. Jis įaustas į tą patį audinį, kuris palaiko mūsų civilizuotumą - ambicijas, paklusnumą, progresą, išdidumą. Mes tiesiog suteikėme jam naujų įrankių ir tylesnių kaukių."
Faktai - siaubingi, žmonės žiaurūs. Bet tas max dramatizavimas knygoj, nu ne man. Lyg žiūrėti prastai paruoštą true crime seriją, kur turinio stoka užpildoma dirbtinai dramatiškom detalėm.
Trumpi pasakojimai apie XXI a. serijinius žudikus. Knyga nedidelė, aprašomos 12 žudikų istorijos, todėl kiekviena istorija aprašoma tik bendrais bruožais, pateikiama pagrindinė informacija.