What do you think?
Rate this book
Tylenė
Žūva Linas, jaunas muzikantas, „auksinių tėvų“ sūnus, norėjęs tapti roko žvaigžde. Policija nesismulkina: narkotikai, jaunimas. Tačiau kokią paslaptį slepia paskutinė daina su koduota žinute, šeimos relikvijos dingimas ir vaikino tėvų skyrybų konfliktas? Kodėl Lino kraujyje rasta skolopamino, vadinamojo „tiesos narkotiko“? Visa tai tenka spręsti Indrei – Lino draugei. Ją vadina „Tylene“ – taip, ji dažnai tyli, bet kai reikia veikti – žodžių randa.
„Tylenė“ – detektyvas ne tik apie paauglius. Knygoje susipina jaunuolių kasdienybė ir vyresnės kartos klystkeliai.
„Tylenė“ – detektyvas ne tik apie paauglius. Knygoje susipina jaunuolių kasdienybė ir vyresnės kartos klystkeliai.
200 pages, Hardcover
Published January 1, 2026
About the author
Justinas Žilinskas
17 books386 followersJustinas Žilinskas (g. 1974 m. sausio 3 d. Vilniuje) – rašytojas (Lietuvos rašytojų sąjungos narys), vaikų, magiškos ir mokslinės fantastikos, nuotykinės literatūros autorius, publicistas, teisininkas
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 17 of 17 reviews
August 4, 2026
Tokia Lietuviška, trumpa, įtraukianti, sudominanti, išpildyta – tiesiog puiki knyga.
Labai patiko rašymo stilius. Iš pradžių galvojau, kad jis mane erzins, bet tuose mažuose nutylėjimuose, trumpuose sakiniuose buvo kur kas daugiau, nei galėjai įsivaizduoti. Būtent ten slypėjo didžiausia istorijos jėga.
Puikus ir tikrai dėmesio vertas darbas.
Labai patiko rašymo stilius. Iš pradžių galvojau, kad jis mane erzins, bet tuose mažuose nutylėjimuose, trumpuose sakiniuose buvo kur kas daugiau, nei galėjai įsivaizduoti. Būtent ten slypėjo didžiausia istorijos jėga.
Puikus ir tikrai dėmesio vertas darbas.
May 29, 2026
Pirmas sakinys: "Atėjau išsimaudyt!
Nustebino ir labai patiko detektyvo struktūra ir tvirtai sukalta logika (kuri tampa labai aiški, perskaičius knygą). Galima šiek tiek pasukčiauti ir pasinaudoti 195 puslapyje esančia legenda, tačiau aš to nedariau, todėl skaityti, pradžioje truputį klaidžiojant miglose, buvo dar labiau detektyviška.
Labai patiko kontekstai: pradedant Vilniumi ir baigiant... Baigiant tais, kuriuos pastebėjau. Norėčiau, kad būtų išleistas priedas – "Tylenės" kontekstai: ką paslėpė autorius". O po to – "Tylenės" kontekstai II: ko priskaitė skaitytojai". Būtų įdomu. Be ironijos (apie autoriaus dalį).
Patiko lakoniškumas (teksto, dialogų) ir dinamiškumas (istorijos). Ir iliustracijos. Iliustracijų (autorius – Andrius Vetlovas) galėjo būti daugiau.
Pati detektyvinė mįslė? Stebuklo nėra, tačiau viskas tvarkinga, logiška ir kokybiška.
Įtraukiantis, poros valandų skaitymo page-turner'is (istorija daug trumpesnė nei atrodytų, nes nemažai yra pusės puslapio skyrių).
Nežinau, kaip jaunimui, tačiau suaugėlio akimis – approved.
4.6/5✰
Nustebino ir labai patiko detektyvo struktūra ir tvirtai sukalta logika (kuri tampa labai aiški, perskaičius knygą). Galima šiek tiek pasukčiauti ir pasinaudoti 195 puslapyje esančia legenda, tačiau aš to nedariau, todėl skaityti, pradžioje truputį klaidžiojant miglose, buvo dar labiau detektyviška.
Labai patiko kontekstai: pradedant Vilniumi ir baigiant... Baigiant tais, kuriuos pastebėjau. Norėčiau, kad būtų išleistas priedas – "Tylenės" kontekstai: ką paslėpė autorius". O po to – "Tylenės" kontekstai II: ko priskaitė skaitytojai". Būtų įdomu. Be ironijos (apie autoriaus dalį).
Patiko lakoniškumas (teksto, dialogų) ir dinamiškumas (istorijos). Ir iliustracijos. Iliustracijų (autorius – Andrius Vetlovas) galėjo būti daugiau.
Pati detektyvinė mįslė? Stebuklo nėra, tačiau viskas tvarkinga, logiška ir kokybiška.
Įtraukiantis, poros valandų skaitymo page-turner'is (istorija daug trumpesnė nei atrodytų, nes nemažai yra pusės puslapio skyrių).
Nežinau, kaip jaunimui, tačiau suaugėlio akimis – approved.
4.6/5✰
March 7, 2026
Ji nelinkusi tuščiai plepėti, gal todėl draugų ir praminta Tylene. Kai žūsta jos vaikinas, policija galvos ilgai nesuka – kraujyje narkotikai, padaugino, įvirto į upę, kam nepasitaiko? Bet Tylenei čia ne viskas aišku. Ir kuo giliau kapstosi, tuo daugiau paslapčių lenda laukan.
„Tylenė“ – toks iš pirmo žvilgsnio labiau į paauglius orientuotas detektyvas. O vaikams ir paaugliams Justinas rašyti moka, nepaisant to, kad pats – visas žilas it koks Žilinskas.
Bet čia gal iš pirmo žvilgsnio. Nes nesu paauglys, o atsivertęs „Tylenę“ porai valandų (na, nedidelė knyga, nedidelė) iškritau iš gyvenimo. Ir tai atsižvelgiant į tai, kad knygą skaičiau dar pirminiame rankraštyje, tai netgi žinojau atsakymus į tuos tris klausimus, verčiančius kaityti detektyvą – kas, kodėl ir kaip?
Įdomus ir bandymas žaisti su forma. Neretai detektyvą palyginam su dėlione, kur reikia visas detales sudėlioti į savo vietas. Tai „Tylenės“ atveju – literaliai gauname dėlionę iš trumpučių skyrių, kai kurie išvis trumputės dialogų nuotrupos ir dar reikia paspėlioti, kas čia kalba (ok, knygos gale yra nurodyta, bet rekomenduočiau pabandyt susivokt, o tik paskui atsiverst legendą).
Lengvas, bet dinamiškas, jaunatviškas, gerai sukaltas pageturner‘is. Tai savo lentynai – visai penki iš penkių. Ir net be visų tų „kaip lietuviui“ ar „kaip draugui“.
„Tylenė“ – toks iš pirmo žvilgsnio labiau į paauglius orientuotas detektyvas. O vaikams ir paaugliams Justinas rašyti moka, nepaisant to, kad pats – visas žilas it koks Žilinskas.
Bet čia gal iš pirmo žvilgsnio. Nes nesu paauglys, o atsivertęs „Tylenę“ porai valandų (na, nedidelė knyga, nedidelė) iškritau iš gyvenimo. Ir tai atsižvelgiant į tai, kad knygą skaičiau dar pirminiame rankraštyje, tai netgi žinojau atsakymus į tuos tris klausimus, verčiančius kaityti detektyvą – kas, kodėl ir kaip?
Įdomus ir bandymas žaisti su forma. Neretai detektyvą palyginam su dėlione, kur reikia visas detales sudėlioti į savo vietas. Tai „Tylenės“ atveju – literaliai gauname dėlionę iš trumpučių skyrių, kai kurie išvis trumputės dialogų nuotrupos ir dar reikia paspėlioti, kas čia kalba (ok, knygos gale yra nurodyta, bet rekomenduočiau pabandyt susivokt, o tik paskui atsiverst legendą).
Lengvas, bet dinamiškas, jaunatviškas, gerai sukaltas pageturner‘is. Tai savo lentynai – visai penki iš penkių. Ir net be visų tų „kaip lietuviui“ ar „kaip draugui“.
July 2, 2026
Priėjo pagaliau rankos ir akys 😊
Taigis:
kai pradedi skaityti ir viską vienu prisėdimu- su knyga viskas labai gerai.
kai knyga paaugliams (na jaunimui), o tau jau “kadaise, kadaise tos dienos negrįš” ir vis vien kaifuoji- su skaitytoju viskas gerai.
kai yra kas taip smagiai raides sudėlioja- su rašytoju irgi viskas labai gerai. (Tą jau seniai žinom 😊).
A, kadangi kai kurie “sutapimai su tikrais įvykiais atsitiktiniai” vis vien ataidi iš praeities, tai vis tik ne tik jaunimui tinkamas skaitymas 😊
Taigis:
kai pradedi skaityti ir viską vienu prisėdimu- su knyga viskas labai gerai.
kai knyga paaugliams (na jaunimui), o tau jau “kadaise, kadaise tos dienos negrįš” ir vis vien kaifuoji- su skaitytoju viskas gerai.
kai yra kas taip smagiai raides sudėlioja- su rašytoju irgi viskas labai gerai. (Tą jau seniai žinom 😊).
A, kadangi kai kurie “sutapimai su tikrais įvykiais atsitiktiniai” vis vien ataidi iš praeities, tai vis tik ne tik jaunimui tinkamas skaitymas 😊
March 8, 2026
oh yeah! Nors nesu didelė detektyvų gerbėja, šis jaunimui skirtas detektyvas susivartojo kaip skaniausias desertas. Ačiū gerb. Justinui už malonų literatūrinį patiekimą.
Kadangi mano darbinė ir naminė kasdienos aplinka apsupta jaunimo, nebuvo sunku suprasti veikėjų leksiką. Knyga įsiurbė kaip Vilnelės tėkmė ir nepaleido iki paskutinio puslapio.
Gal kas pasakytų, kad per daug keiksmažodžių ir pan, na tada rekomenduočiau tokiam žmogui įtempti ausis ir kasdienoje paklausyti tarpusavy bendraujančio jaunimo.
Per knygų mugę autoriui sakiau, kad jis geriausias ir savo nuomonės nekeičiu. Kiekviena jo parašyta knyga yra kokybiška, talentingai suregzta ir traukianti mane kaip medus. Slay 🫦
Kaip ir prašiau - nesustokite ir rašykite, o aš pažadu skaityti ir rekomenduoti kitiems 💚
🎸 Jei knyga būtų daina - Depeche Mode “Enjoy the silence”
Kadangi mano darbinė ir naminė kasdienos aplinka apsupta jaunimo, nebuvo sunku suprasti veikėjų leksiką. Knyga įsiurbė kaip Vilnelės tėkmė ir nepaleido iki paskutinio puslapio.
Gal kas pasakytų, kad per daug keiksmažodžių ir pan, na tada rekomenduočiau tokiam žmogui įtempti ausis ir kasdienoje paklausyti tarpusavy bendraujančio jaunimo.
Per knygų mugę autoriui sakiau, kad jis geriausias ir savo nuomonės nekeičiu. Kiekviena jo parašyta knyga yra kokybiška, talentingai suregzta ir traukianti mane kaip medus. Slay 🫦
Kaip ir prašiau - nesustokite ir rašykite, o aš pažadu skaityti ir rekomenduoti kitiems 💚
🎸 Jei knyga būtų daina - Depeche Mode “Enjoy the silence”
July 20, 2026
4.5
Kaip visada, tekstas gyvas, istorija kabinanti, įdomi ir dinamiška, tik šiek tiek painiojo tie "šokinėjimai laike", ypač ten kur nelabai aišku, kurie čia veikėjai. Pabaigoje paaiškinama kas yra kas, bet...
O paveiksliukai nepatiko.
Kaip visada, tekstas gyvas, istorija kabinanti, įdomi ir dinamiška, tik šiek tiek painiojo tie "šokinėjimai laike", ypač ten kur nelabai aišku, kurie čia veikėjai. Pabaigoje paaiškinama kas yra kas, bet...
O paveiksliukai nepatiko.
March 6, 2026
3. 5/5 💧💍🎸❤️🩹
Knyga mįslė. Sunku pasakyti kokiai auditorijai ji skirta. Knygoje daug šiuolaikinio žargono, turbūt vartojamo dabartinio jaunimo, nors dauguma man negirdėti, bet lyg ir suaugusiam, senosios kartos atstovui bus suprantama geriau. Dvyliktokė mergaitė čia lyg ir kertinė ašis, didžioji detektyvė, hakerė ir t. t. jos draugas nusižudo dar pirmame knygos skyriuje, tad čia nėra spoileris, bet kas kaip ir kodėl, bandoma pasakoti gana keistu būdu. Skyriai trumpi, tad tiks sunkiai dėmesį sukaupiantiems, rašoma iš 14 perspektyvų, tad reikia turėti kantrybės skaityti tokį pateikimą. Bet sutinku, kad jis originalus ir gan interaktyvus gaunasi, nes šokinėjama erdvėje ir laike.
Šiaip knyga nesujaudino, jokių širdies stygų neužgavo. Pora vietų man net kliuvo, bet jos parodo autoriaus pažiūras.
Tikrai patraukiantis akį viršelis. O moralas turbūt toks, tyli kiaulė gilią šaknį knisa?
"Ji niekada savęs neklausė, ką Linas joje rado. Nematė prasmės. Tokie klausimai rūpi tiems, kurie savimi abejoja. Ji savimi neabejojo."
Knyga mįslė. Sunku pasakyti kokiai auditorijai ji skirta. Knygoje daug šiuolaikinio žargono, turbūt vartojamo dabartinio jaunimo, nors dauguma man negirdėti, bet lyg ir suaugusiam, senosios kartos atstovui bus suprantama geriau. Dvyliktokė mergaitė čia lyg ir kertinė ašis, didžioji detektyvė, hakerė ir t. t. jos draugas nusižudo dar pirmame knygos skyriuje, tad čia nėra spoileris, bet kas kaip ir kodėl, bandoma pasakoti gana keistu būdu. Skyriai trumpi, tad tiks sunkiai dėmesį sukaupiantiems, rašoma iš 14 perspektyvų, tad reikia turėti kantrybės skaityti tokį pateikimą. Bet sutinku, kad jis originalus ir gan interaktyvus gaunasi, nes šokinėjama erdvėje ir laike.
Šiaip knyga nesujaudino, jokių širdies stygų neužgavo. Pora vietų man net kliuvo, bet jos parodo autoriaus pažiūras.
Tikrai patraukiantis akį viršelis. O moralas turbūt toks, tyli kiaulė gilią šaknį knisa?
"Ji niekada savęs neklausė, ką Linas joje rado. Nematė prasmės. Tokie klausimai rūpi tiems, kurie savimi abejoja. Ji savimi neabejojo."
March 21, 2026
Vilnietiškas detektyvas, puikiai tinka prie šeštadienio ryto kavos. Paaugliškas, bet nebūtinai tik. Tekstas lakoniškas, skaitėsi kaip komiksas (o ir paveikslėlių yra), užkoduoti dialogai duoda papildomo čiliuko.
July 31, 2026
Padrika pradžia, bet toliau jau rutuliojasi detektyvas...
May 9, 2026
Šiaip labai greitai ir maloniai susiskaitė. Net jei apie liūdnus dalykus (bet koks jau detektyvas buvo apie linksmus?). Gal nepasakyčiau, kad labai sunku buvo išrišti nusikaltėlius, bet veikėjai tikrai gražiai padaryti.
August 14, 2026
Žanrai keičiasi, prigimtis išlieka.
Jei nieko nežinočiau apie autorių ir skaityčiau šią knygą, ar pagalvočiau, kad ją parašė mokytojas (ne tas, kur dirba mokykloje, bet tas kurio prigimtis dalintis ir skleisti žinias)? Ne, turbūt ne. Bet kadangi žinau... Tiesiog skaitant prisiminiau U. Eco. Ir ne todėl, kad jie panašūs savo rašymo stiliumi, bet rezonavo tas jausmas, kaip autorius mėgina į mano potuštes smegenis įspausti kažką, ko nežinau. U. Eco ir jo architektūra knygoje „Rožės vardas“ tiesiog varė mane neviltin (nors iki tol maniau, kad toje disciplinoje visai gaudausi ir net gebu atskirti konsolę nuo kapitelio), o tada beveik (tik beveik!) pribaigė su savo semiotika ir komunikacijų teorijomis „Fuko švytuoklėje“.
Tada pradėjau galvoti apie J. Žilinsko knygas, kurias teko skaityti, ir – voilà. „KGB vaikai“ supažindina skaitytoją su laukiniais 90-aisiais; „Bėgliai: jūrų keliais į Ameriką“ – intensyvus kursas po prieškario Lietuvą, „Kauko Gugio“ serija (mano vyšnia ant torto) akivaizdžiai moko kunigaikščių Lietuvos istorijos, bet kas įdomiau – neprikišamai supažindina jaunąjį skaitytoją su idėja, kad ir geri žmonės (kaukai) kartais daro blogus darbus. Apie „Mano Vilnius mano“ galima ir nebekalbėti, nes ši knyga, išleista prieš 10 metų, bet vis dar periodiškai medžiojama Vilniaus mokytojų ir mokinių.
O dabar apie Tylenę. Tai trumputis detektyvas paaugliams, kuris vėl pilnas istorinių nuorodų, tik... šįkart knyga išskirtinai lakoniška. Mažas formatas, nedideli puslapiai, kurių mažai, o ir ju didžioji dalis net nėra pilnai užpildyti, tad tokioje apimtyje daug nepridėsi, nebent – ir čia autorius randa genialų spendimą – sudėsi tas nuorodas į tiesioginę kalbą. Ir per ją skaitytojai patiria kelis skirtinus Lietuvos istorijos tarpsnius (kai pagalvoji, kiek daug pasikeitė mūsų visuomenė per vieno žmogaus gyvenimą!). Turim šiuolaikinį jaunimo žargoną, dvelkiantį socialiniais tinklais ir greta – tuos pačius laukinius devyniasdešimtuosius, su pasimaišančiais litais, Daške ir portugalais (ne tais, kur kilmės iš Portugalijos). Tie kurie tai prisimena, prisideda sau dar kelis papildomus sluoksnius konteksto.
Bėda su tais, kurie neprisimena.
Ir gal net nesupranta, kad kažkas yra užuomina, o jei ir supranta, nebūtinai viską galima išgooglinti. Ir man čia vienintelis knygos trūkumas: tie paaugliai, kuriems ji skirta, didele dalimi (autorius matyt jaunimu ir jų polinkiu aiškintis tiki labiau nei aš) nesugaudys kai kurių galų ir dalis teksto jiems bus tiesiog triukšmas. O teksto juk ne tiek ir daug.
Bet visa kita – pliusai. Didžiulis pliusas už knygos „dėlionės“ formą, kur reikia pasukti galvą, kad susidėliotų visi kibukai į savo vietas, bet net ir pražioplinus vieną kitą siužetas nesugriūna. Tas pats teksto lakoniškumas tarnauja ir kitu „kampu“ – knyga nėra iššūkis prie greito ir trumpo turinio jau pripratusiems jaunuoliams. Be to besivystantis detektyvas leidžia ir užsikabinti, ir pažaisti seklius, ir patirti atradimo džiaugsmą.
O pabaigai mano asmeninis favoritas – „Tylenė“. Knyga ne tik taip vadinasi, bet jos veikėja tikrai tokia. Tokia, kur pirma pagalvoja ir tik po to padaro (!). Pirma pagalvoja, o po to nepasako (ko sakyti nereikia!). Tai tikrai „kieta” ir gabi mergina, kuri ne tiek svaičioja apie savo gabumus, kiek jais tyliai ir realiai naudojasi.
Tai ar taps ši knyga nauju „Mano Vilnius mano“ – turbūt ne: per daug šioje keiksmų ir turinio, kuris kažkam bus per mažai puritoniškas, nes nu jūs žinot – vaikus reikia saugoti nuo visokių ten seksualinių užuominų, nebent tai bus naujas romantasy (bet čia jau kita tema). Bet jei „Tylenė“ paklius į mokinių knygų sąrašus, tai turiu nuojautą, kad taps pirmūne, vien dėl to, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo maža ir lengvai įveikiama, o nuo kokio penkiolikto puslapio tiesiog nuoširdžiai užkabina.
Jei nieko nežinočiau apie autorių ir skaityčiau šią knygą, ar pagalvočiau, kad ją parašė mokytojas (ne tas, kur dirba mokykloje, bet tas kurio prigimtis dalintis ir skleisti žinias)? Ne, turbūt ne. Bet kadangi žinau... Tiesiog skaitant prisiminiau U. Eco. Ir ne todėl, kad jie panašūs savo rašymo stiliumi, bet rezonavo tas jausmas, kaip autorius mėgina į mano potuštes smegenis įspausti kažką, ko nežinau. U. Eco ir jo architektūra knygoje „Rožės vardas“ tiesiog varė mane neviltin (nors iki tol maniau, kad toje disciplinoje visai gaudausi ir net gebu atskirti konsolę nuo kapitelio), o tada beveik (tik beveik!) pribaigė su savo semiotika ir komunikacijų teorijomis „Fuko švytuoklėje“.
Tada pradėjau galvoti apie J. Žilinsko knygas, kurias teko skaityti, ir – voilà. „KGB vaikai“ supažindina skaitytoją su laukiniais 90-aisiais; „Bėgliai: jūrų keliais į Ameriką“ – intensyvus kursas po prieškario Lietuvą, „Kauko Gugio“ serija (mano vyšnia ant torto) akivaizdžiai moko kunigaikščių Lietuvos istorijos, bet kas įdomiau – neprikišamai supažindina jaunąjį skaitytoją su idėja, kad ir geri žmonės (kaukai) kartais daro blogus darbus. Apie „Mano Vilnius mano“ galima ir nebekalbėti, nes ši knyga, išleista prieš 10 metų, bet vis dar periodiškai medžiojama Vilniaus mokytojų ir mokinių.
O dabar apie Tylenę. Tai trumputis detektyvas paaugliams, kuris vėl pilnas istorinių nuorodų, tik... šįkart knyga išskirtinai lakoniška. Mažas formatas, nedideli puslapiai, kurių mažai, o ir ju didžioji dalis net nėra pilnai užpildyti, tad tokioje apimtyje daug nepridėsi, nebent – ir čia autorius randa genialų spendimą – sudėsi tas nuorodas į tiesioginę kalbą. Ir per ją skaitytojai patiria kelis skirtinus Lietuvos istorijos tarpsnius (kai pagalvoji, kiek daug pasikeitė mūsų visuomenė per vieno žmogaus gyvenimą!). Turim šiuolaikinį jaunimo žargoną, dvelkiantį socialiniais tinklais ir greta – tuos pačius laukinius devyniasdešimtuosius, su pasimaišančiais litais, Daške ir portugalais (ne tais, kur kilmės iš Portugalijos). Tie kurie tai prisimena, prisideda sau dar kelis papildomus sluoksnius konteksto.
Bėda su tais, kurie neprisimena.
Ir gal net nesupranta, kad kažkas yra užuomina, o jei ir supranta, nebūtinai viską galima išgooglinti. Ir man čia vienintelis knygos trūkumas: tie paaugliai, kuriems ji skirta, didele dalimi (autorius matyt jaunimu ir jų polinkiu aiškintis tiki labiau nei aš) nesugaudys kai kurių galų ir dalis teksto jiems bus tiesiog triukšmas. O teksto juk ne tiek ir daug.
Bet visa kita – pliusai. Didžiulis pliusas už knygos „dėlionės“ formą, kur reikia pasukti galvą, kad susidėliotų visi kibukai į savo vietas, bet net ir pražioplinus vieną kitą siužetas nesugriūna. Tas pats teksto lakoniškumas tarnauja ir kitu „kampu“ – knyga nėra iššūkis prie greito ir trumpo turinio jau pripratusiems jaunuoliams. Be to besivystantis detektyvas leidžia ir užsikabinti, ir pažaisti seklius, ir patirti atradimo džiaugsmą.
O pabaigai mano asmeninis favoritas – „Tylenė“. Knyga ne tik taip vadinasi, bet jos veikėja tikrai tokia. Tokia, kur pirma pagalvoja ir tik po to padaro (!). Pirma pagalvoja, o po to nepasako (ko sakyti nereikia!). Tai tikrai „kieta” ir gabi mergina, kuri ne tiek svaičioja apie savo gabumus, kiek jais tyliai ir realiai naudojasi.
Tai ar taps ši knyga nauju „Mano Vilnius mano“ – turbūt ne: per daug šioje keiksmų ir turinio, kuris kažkam bus per mažai puritoniškas, nes nu jūs žinot – vaikus reikia saugoti nuo visokių ten seksualinių užuominų, nebent tai bus naujas romantasy (bet čia jau kita tema). Bet jei „Tylenė“ paklius į mokinių knygų sąrašus, tai turiu nuojautą, kad taps pirmūne, vien dėl to, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo maža ir lengvai įveikiama, o nuo kokio penkiolikto puslapio tiesiog nuoširdžiai užkabina.
February 24, 2026
Ir vėl nutiko tai. Atėjo siunta – knyga – ir prieš miegą pasiėmiau na taip paskaityt keliolika ar keliasdešimt puslapių prieš smingant, kad suprast kaip čia kas ir apie ką. Yeah, right. Kaip pačiam Justinas jau pareiškiau grasinimus – neatleisiu. Nes kol neperskaičiau iki galo, taip ir nepaleidau. Tai ir vėl 4-5 valandos miego ¯\_(ツ)_/¯
Labai dinamiška, labai smagiai įtraukianti, tikrai faina pramoginė knyga. Būtent pramoginė – be jokių ten gilių gilumų, tiesiog peidžturneris, smagi pramoga. Toks nesunkus trileris.
Tikrai gera struktūra – pakaitomis tai trumpi (tarsi „Instagram“ postai, vos iš vieno ar kelių kadrų sudaryti) skyriukai, tai ilgesni, bet tikrai neprailgstantys skyriai. Sakyčiau, labai gerai subalansuota jaunimui ir tiems, kam su attention span ne kažką.
Kaip beveik visada pas Justiną – yra švelnios erotikos (ir sakyčiau, su amžiumi ji tik švelnėja ir gerėja).
Bet priešingai nei ant nugarėlės pasisakė Ernestas apie tęsinio galimybę, aš pasisakysiu daug pikčeu – JEI SEQUELIO AR PREQUELIO NEBUS, „TYLENĖ“ BUS NE TAIP JAU IR KAŽKĄ. Nes be kai kurių vingių išplėstinio paaiškinimo kai kurie momentai atrodo tiesiog kaip ne visai sėkmingai sukalibruotas deus ex machina. Ir šiaip, yra likę pakankamai erzinančių neiššautų šautuvų.
Tai ačiū už smagų laiką skaitant – bet tik su sąlyga, kad bus sequelis ar prequelis, duodu penkias „The Beatles“ dainas iš penkių (aha, aš team Gabrielė). Su sąlyga, kad istorija bus tęsiama. Jei nebus – sorry, tik priartėjimas prie keturių.
Labai dinamiška, labai smagiai įtraukianti, tikrai faina pramoginė knyga. Būtent pramoginė – be jokių ten gilių gilumų, tiesiog peidžturneris, smagi pramoga. Toks nesunkus trileris.
Tikrai gera struktūra – pakaitomis tai trumpi (tarsi „Instagram“ postai, vos iš vieno ar kelių kadrų sudaryti) skyriukai, tai ilgesni, bet tikrai neprailgstantys skyriai. Sakyčiau, labai gerai subalansuota jaunimui ir tiems, kam su attention span ne kažką.
Kaip beveik visada pas Justiną – yra švelnios erotikos (ir sakyčiau, su amžiumi ji tik švelnėja ir gerėja).
Bet priešingai nei ant nugarėlės pasisakė Ernestas apie tęsinio galimybę, aš pasisakysiu daug pikčeu – JEI SEQUELIO AR PREQUELIO NEBUS, „TYLENĖ“ BUS NE TAIP JAU IR KAŽKĄ. Nes be kai kurių vingių išplėstinio paaiškinimo kai kurie momentai atrodo tiesiog kaip ne visai sėkmingai sukalibruotas deus ex machina. Ir šiaip, yra likę pakankamai erzinančių neiššautų šautuvų.
Tai ačiū už smagų laiką skaitant – bet tik su sąlyga, kad bus sequelis ar prequelis, duodu penkias „The Beatles“ dainas iš penkių (aha, aš team Gabrielė). Su sąlyga, kad istorija bus tęsiama. Jei nebus – sorry, tik priartėjimas prie keturių.
February 27, 2026
Nagi labai smagiai susiskaitė. Pusę perkrimtau dar nė negrįžusi iš Knygų mugės. Trumpi tekstukai, iš pradžių reikėjo kiek prisipratint, kad susigaudyti, kas ir kodėl čia vyksta, tačiau labai greit pagavo. Tiesa, ne visus slengo žodžius iki galo supratau, ar pagavau teisingai. Kaži, čia aš per sena, ar kaip tik per jauna jiems? (o dėl Vexler tai prieštarausiu XD kokia ji mazgotė paskutiniam sezone buvo, nu! ir su Solu išties kieta moteris išvis prasidėjus nebūtų, nu nes...)
August 15, 2026
Puikus trumpas detektyvas. Labiau rekomenduočiau skaityti, nei klausyti. Klausant sunkiau, ypač pradžioje, sekti skyrius ir datas. Tie trumpi skyreliai puikiai išsiriša, nors pradžioje atrodo iškritę iš konteksto. Įdomu dar kartą perskaityti, net jau žinant pabaigą, jau sekant kaip rašytojas galvojo ir augino siužetą. Nusišypsoti privertė nuorodos į nesenas politikos aktualijas.
June 15, 2026
Per daug subtilu ir lakoniška, per daug keiksmažodžių. Per mažai Vilniaus, per mažai rišlumo, minčių išbaigtumo.
June 25, 2026
Susiskaitė greitai, buvo smagių detalių.
Paspėliojimas, kas su kuo kalbasi taip pat patiko.
Paspėliojimas, kas su kuo kalbasi taip pat patiko.
Displaying 1 - 17 of 17 reviews