What do you think?
Rate this book
Šiferio byla: kolektyvizacijos Lietuvoje istorija
Bolševikai sukūrė naują socialinio mobilumo tvarką, kurioje labai greitai buvo galima keisti socialinį statusą. Vakar – kaimo bernas, samdinys, šiandien – Liaudies seimo deputatas ar NKVD darbuotojas.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Antanas Terleckas gilinasi į okupacijos metų istoriją: pasipriešinimo judėjimus, kaimo ir jo gyventojų transformacijas, kraštovaizdžio pokyčius. Disidento Antano Terlecko anūkas aktyviai prisideda prie istorijos populiarinimo, yra tinklalaidės „Ko tyli istorikai?“ bendraautoris, žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ vyriausiasis redaktorius.
Landsbergis sugriovė kolūkius – ši frazė tapo folkloru, vartojamu tiek nuoširdžiai, tiek ironiškai, nelygu, kokios kalbėtojo vertybės ir politinės pažiūros. Ji iki šiol nepalieka abejingų ir dar sykį patvirtina, kad (de)kolektyvizacijos atmintis tebėra visuomenę skaldanti tema. Vieniems kolektyvizacija buvo didžiausia šeimos tragedija, kitiems skausmingu iššūkiu tapo perėjimas iš socialistinės ekonomikos į laisvąją rinką. Tad istorikas A. Terleckas žvelgia į menkai tyrinėtą, bet didžiosios dalies Lietuvos šeimų gyvenimus negrįžtamai pakeitusį istorijos etapą. Kokias šio brutalaus laiko pasekmes jaučiame iki šiol?
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Antanas Terleckas gilinasi į okupacijos metų istoriją: pasipriešinimo judėjimus, kaimo ir jo gyventojų transformacijas, kraštovaizdžio pokyčius. Disidento Antano Terlecko anūkas aktyviai prisideda prie istorijos populiarinimo, yra tinklalaidės „Ko tyli istorikai?“ bendraautoris, žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ vyriausiasis redaktorius.
Landsbergis sugriovė kolūkius – ši frazė tapo folkloru, vartojamu tiek nuoširdžiai, tiek ironiškai, nelygu, kokios kalbėtojo vertybės ir politinės pažiūros. Ji iki šiol nepalieka abejingų ir dar sykį patvirtina, kad (de)kolektyvizacijos atmintis tebėra visuomenę skaldanti tema. Vieniems kolektyvizacija buvo didžiausia šeimos tragedija, kitiems skausmingu iššūkiu tapo perėjimas iš socialistinės ekonomikos į laisvąją rinką. Tad istorikas A. Terleckas žvelgia į menkai tyrinėtą, bet didžiosios dalies Lietuvos šeimų gyvenimus negrįžtamai pakeitusį istorijos etapą. Kokias šio brutalaus laiko pasekmes jaučiame iki šiol?
- GenresHistory
376 pages, Hardcover
First published January 1, 2026
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 18 of 18 reviews
September 20, 2026
Nesu istorikė, tai negaliu nei plačiai, nei profesionaliai pakomentuoti, tik kaip chaotiška skaitytoja - o skaičiau šitą knygą nė kiek ne chaotiškai, labai įdomiai (ir liūdnai), ir vis stebėjausi, kaip gali būti, kad pirmoje knygoje, o dar veikiausiai parašytoje iš diserio, žmogus ir apžvelgia idėjinį lygmenį (kaip buvo suvokiamas kaimas), ir istorinį visos SSRS procesą (atvedusį prie kolektyvizacijos) bei jo priežastis, ir galiausiai buiteką (kaip veikė kolchozai), ir dar padiskutuoja su įvairiais kitais mokslininkais ar atseka, per kur paplito kokia nors klaida. Plati ir tuo pat metu geekiška knyga - tai labai faina.
Skaitant man reikėjo prisipratint prie stiliaus - jis gyvas, ironiškas, ir tas savaime vienose vietose prašviesina (kaip cituojamas Valstybinis Tautos Frontas ❤️), o kitose truputį nutolina tekstą, gali pasivaident, kad ironija žymi atsainumą ar kažkokius vidinius juokelius. Didžiausias iš tų juokelių - šiferis, vis išnyrantis netikėtose vietose kaip raudona silkė; ties knygos viduriu jau pradedi įtart, kad realiai apie šiferį nieko nebus, ir tai nebūtinai malonu - vis dėlto mokslinėse knygose nesinori per daug bajerių ir vedžiojimų už nosies. Aišku, reikia knygai skambaus pavadinimo, nu bet vis tiek. Bet tai vienintelė priekabė, kurią ir šiaip ne per rimčiausiai surašiau. Po įvado pamąstymų apie šiferį kiekvienas puslapis buvo skaidrus ir įdomus.
PATIKO / ĮSTRIGO:
1. Skirtis tarp kolchozo ir kolūkio kaip to, kas primesta ir kas jau įsavinta.
2. Kad pradedama nuo idėjinių kolektyvizacijos pagrindų, kaimo sampratos ir sovietijos požiūrio į kaimą kaip didelę jėgą, kurią būtina palaužti, bet ir nelanksčią, inertišką, kurios paprastai neperkalbėsi. Nebekyla klausimų, kodėl buvo ištremti ne tik turtingesni, bet ir bet kurie labiau išsilavinę, dvasingi žmonės.
3. Hipotezė, kad įvykis, paskatinęs mobilizuotis tokiam ilgam ir tvirtam pasipriešinimui įvykus antrajai okupacijai, įskiepijęs didžiulę neapykantą sovietams, buvo būtent žiaurūs 1941 m. trėmimai.
4. Pasiūlymas užuot ieškojus niekdarių saulės vežėjų (Nėries, Cvirkos, Marcinkevičiaus, dar kieno nors) kalbėti apie tai, kaip komunistams pavyko greitai sugriauti ir supriešinti visuomenę (p. 158) - "ši socialinių ryšių atrofija neatrodo pakankamai įvertinta Lietuvoje" (p. 159).
5. Kiek buvo smurto. Tas nestebina nei skaičius apie "išvaduotojų armijos" kelią per Europą, nei žinant (bent trupinį), kas dedasi Ukrainoje. Bet tuos dalykus sužinojus taip norisi pamiršti. O nereikia. Terleckas primena, kad organizuoto smurto akcijų nebuvo daug, žiaurumas buvo sporadiškas ir spontaniškas, ir galintis bet kada bet kur prasiveržti (p. 197).
Skaitant patiko daugybė dalykų, bet daugelį jau pamiršau ar galvoje įrašiau į vieną ar kitą procesą. Jei kada nors reikės, su džiaugsmu skaitysiu dar kartą. O kol kas labai labai labai labai laukiu antros knygos apie antrąją kolektyvizacijos bangą nuo 1965 m., apie kurią šioje knygoje vis užsimenama.
Skaitant man reikėjo prisipratint prie stiliaus - jis gyvas, ironiškas, ir tas savaime vienose vietose prašviesina (kaip cituojamas Valstybinis Tautos Frontas ❤️), o kitose truputį nutolina tekstą, gali pasivaident, kad ironija žymi atsainumą ar kažkokius vidinius juokelius. Didžiausias iš tų juokelių - šiferis, vis išnyrantis netikėtose vietose kaip raudona silkė; ties knygos viduriu jau pradedi įtart, kad realiai apie šiferį nieko nebus, ir tai nebūtinai malonu - vis dėlto mokslinėse knygose nesinori per daug bajerių ir vedžiojimų už nosies. Aišku, reikia knygai skambaus pavadinimo, nu bet vis tiek. Bet tai vienintelė priekabė, kurią ir šiaip ne per rimčiausiai surašiau. Po įvado pamąstymų apie šiferį kiekvienas puslapis buvo skaidrus ir įdomus.
PATIKO / ĮSTRIGO:
1. Skirtis tarp kolchozo ir kolūkio kaip to, kas primesta ir kas jau įsavinta.
2. Kad pradedama nuo idėjinių kolektyvizacijos pagrindų, kaimo sampratos ir sovietijos požiūrio į kaimą kaip didelę jėgą, kurią būtina palaužti, bet ir nelanksčią, inertišką, kurios paprastai neperkalbėsi. Nebekyla klausimų, kodėl buvo ištremti ne tik turtingesni, bet ir bet kurie labiau išsilavinę, dvasingi žmonės.
3. Hipotezė, kad įvykis, paskatinęs mobilizuotis tokiam ilgam ir tvirtam pasipriešinimui įvykus antrajai okupacijai, įskiepijęs didžiulę neapykantą sovietams, buvo būtent žiaurūs 1941 m. trėmimai.
4. Pasiūlymas užuot ieškojus niekdarių saulės vežėjų (Nėries, Cvirkos, Marcinkevičiaus, dar kieno nors) kalbėti apie tai, kaip komunistams pavyko greitai sugriauti ir supriešinti visuomenę (p. 158) - "ši socialinių ryšių atrofija neatrodo pakankamai įvertinta Lietuvoje" (p. 159).
5. Kiek buvo smurto. Tas nestebina nei skaičius apie "išvaduotojų armijos" kelią per Europą, nei žinant (bent trupinį), kas dedasi Ukrainoje. Bet tuos dalykus sužinojus taip norisi pamiršti. O nereikia. Terleckas primena, kad organizuoto smurto akcijų nebuvo daug, žiaurumas buvo sporadiškas ir spontaniškas, ir galintis bet kada bet kur prasiveržti (p. 197).
Skaitant patiko daugybė dalykų, bet daugelį jau pamiršau ar galvoje įrašiau į vieną ar kitą procesą. Jei kada nors reikės, su džiaugsmu skaitysiu dar kartą. O kol kas labai labai labai labai laukiu antros knygos apie antrąją kolektyvizacijos bangą nuo 1965 m., apie kurią šioje knygoje vis užsimenama.
June 4, 2026
Patiko, kad istorija (ta mokyklinė) su visais šaltiniais ir citatomis (arba pripažintu jų trūkumu), tačiau tuo pačiu parašyta įtraukiai ir įdomiai. Įdomiausia vieta man buvo visai ne apie kolūkius - aš pati sau nebuvau įsivardinusi, kad dauguma atsiminimų apie okupaciją parašyta jau po okupacijos, o šaltinių iš jos vyksmo (dienoraščių, susirašinėjimų ir pan.) turime labai mažai, todėl bendras to laikmečio paveikslas matomas tik pro miglą, atsiminimų rašytojams išryškinant tai, kas patogu arba pasiteisinant dėl to, kas gal ne taip patogu. Iš to seka, kad supratimo, kaip iš tiesų buvo reaguojama į prasidėjusią okupaciją mes tikrai mažokai turime, ir rizikuojame gaut per kaktą iš to paties grėblio.
March 12, 2026
VTF citavimas yra vo (y)
March 13, 2026
„Aktuali“ gal jau ir nuvalkiotas žodis, bet geresnio nesugalvoju. Tikrai verta dar kartą prisiminti istorinius įvykius – Antanas puikiai padeda suprasti ir jų priežastis.
Ekstra prieskonis – geras humoro jausmas (net ir tokiame kontekste).
Ekstra prieskonis – geras humoro jausmas (net ir tokiame kontekste).
October 3, 2026
Netoli, bet negaliu duot 5*. Visgi tai mokslinis darbas paverstas į populiarumą nutaikytą knygą, bet aliuzijos į Landsbergis išvogė šiferį ir Valstybinio Tautos Fronto citatos tik pradžioje ir pabaigoje, o viduryje labai giliai nueinama į sausumas. Daug sužinojau, įdomiai užpildytas istorijos gap'as ir galų gale aiškų kuo kolchozas skiriasi nuo kolūkio.
August 14, 2026
Rišliai, aiškiai parašyta, gerai skaitosi, gana trumpa monografija disertacijos pagrindu. Suskaičiau per kelias dienas su keletu prisėdimų. Patiko stilius, bandymas išeiti iš moksliniais reikalavimais paremtos struktūros, humoro elementai, geri palyginimai, įdomūs nukrypimai.
Patiko pasvarstymai apie okupaciją, visuomenės reakciją į ją ir poveikį žmonių tarpusavio ryšiams, kasdienybei, nors tai ir nėra tiesioginė šios knygos tema. Taip pat ir vėlesnius įvykius: Holokaustą, partizaninį karą. Didelė dalis istorijos pateikiama per sociologijos prizmę, kas yra sveikintina. Žemės ūkis, pripažinkime, nėra pati patraukliausia skaitytojui tema (pavyzdžiui, žiniasklaidoje labai retas žurnalistas noriai jos imasi), o A. Terleckui pavyksta ją narplioti nenuobodžiai ir įtraukiančiai.
Kita vertus, kažko wow ar labai netikėto perskaičius nesužinai. Buvo įdomu atrasti 1944-1947 m. "mažąjį NEP'ą" arba 1954-1956 "gyvūlių badmetį", apie kuriuos iki tol mažiau tekę girdėti. Tačiau didelė dalis informacijos yra gana nuspėjama ir nelabai nauja.
Kiek nuvylė pats užsibrėžtas tyrimo laikptarpis: knyga baigiasi su 1965 m., tačiau iš šiandienos žiūrint, tai nėra kažkoks aiškus atskaitos taškas. Būtų buvę kur kas įdomiau turėti visos sovietinės okupacijos kolūkių istoriją, nes dabar knyga yra šiek tiek be pabaigos. Perskaičius netampa aišku, kaip po aprašomo gilaus nuosmukio ir visų nesėkmių, kolūkiai, bent kai kurie, antroje sovietinės okupacijos pusėje pradėjo veikti gerokai sėkmingiau.
Tyrimą, mano manymu, gerokai praturtintų papildomi metodai, visų pirma interviu. Autorius ne kartą skundžiasi dėl rašytinių šaltinių stokos, kad kolchozų darbininkai nerašė dienoraščių, o sovietiniais biurokratiniais dokumentais sunku pasitikėti, juos reikia vertinti labai atsargiai. Bet juk dar dabar apstu gyvų to meto liudininkų, kurie turėtų ką papasakoti, ir į kai kuriuos keliamus klausimus galimai padėtų atsakyti. Galbūt ne pirmų pokario metų, bet buvusių ten apie 1960 m. tai tikrai.
Ir reikia kantrybės įveikti visą pateiktą sovietinę propagandinę poeziją. Ji, žinoma, padeda suprasti temą, bet vis tiek manau, kad šitoms eilėms atspausdinti knygoje sunaudota per daug brangaus popieriaus.
Patiko pasvarstymai apie okupaciją, visuomenės reakciją į ją ir poveikį žmonių tarpusavio ryšiams, kasdienybei, nors tai ir nėra tiesioginė šios knygos tema. Taip pat ir vėlesnius įvykius: Holokaustą, partizaninį karą. Didelė dalis istorijos pateikiama per sociologijos prizmę, kas yra sveikintina. Žemės ūkis, pripažinkime, nėra pati patraukliausia skaitytojui tema (pavyzdžiui, žiniasklaidoje labai retas žurnalistas noriai jos imasi), o A. Terleckui pavyksta ją narplioti nenuobodžiai ir įtraukiančiai.
Kita vertus, kažko wow ar labai netikėto perskaičius nesužinai. Buvo įdomu atrasti 1944-1947 m. "mažąjį NEP'ą" arba 1954-1956 "gyvūlių badmetį", apie kuriuos iki tol mažiau tekę girdėti. Tačiau didelė dalis informacijos yra gana nuspėjama ir nelabai nauja.
Kiek nuvylė pats užsibrėžtas tyrimo laikptarpis: knyga baigiasi su 1965 m., tačiau iš šiandienos žiūrint, tai nėra kažkoks aiškus atskaitos taškas. Būtų buvę kur kas įdomiau turėti visos sovietinės okupacijos kolūkių istoriją, nes dabar knyga yra šiek tiek be pabaigos. Perskaičius netampa aišku, kaip po aprašomo gilaus nuosmukio ir visų nesėkmių, kolūkiai, bent kai kurie, antroje sovietinės okupacijos pusėje pradėjo veikti gerokai sėkmingiau.
Tyrimą, mano manymu, gerokai praturtintų papildomi metodai, visų pirma interviu. Autorius ne kartą skundžiasi dėl rašytinių šaltinių stokos, kad kolchozų darbininkai nerašė dienoraščių, o sovietiniais biurokratiniais dokumentais sunku pasitikėti, juos reikia vertinti labai atsargiai. Bet juk dar dabar apstu gyvų to meto liudininkų, kurie turėtų ką papasakoti, ir į kai kuriuos keliamus klausimus galimai padėtų atsakyti. Galbūt ne pirmų pokario metų, bet buvusių ten apie 1960 m. tai tikrai.
Ir reikia kantrybės įveikti visą pateiktą sovietinę propagandinę poeziją. Ji, žinoma, padeda suprasti temą, bet vis tiek manau, kad šitoms eilėms atspausdinti knygoje sunaudota per daug brangaus popieriaus.
March 31, 2026
Idomu susipazint su kolektyvizacijos tema. Gal kartais per daug atrodo rase apie ta pati, bet knyga padejo suprast si Lietuvos istorijos ir okupacijos laikotarpi
Read
August 12, 2026Labai kruopščiai parengta monografija, maloniai nustebino literatūrinis kontekstas - gausiai pasiremta grožine literatūra ir egodokumentais. Man gal kiek per daug atnašavimo Landsbergiui pradžioje (nors nesu antilandsbergistė). Bet suprantu, tai kabliukas, razina. Prie kolūkio modelio kiek pritemptas atrodo Naisių pavyzdys pabaigoje - visame pasaulyje egzistuoja keisčiausios įvairių ideologijų bendruomenės. JAV rastume ir didesnės beprotybės apraiškų. Iliustruojama puikiomis nuotraukomis.
March 1, 2026
Terleckas MVP!
April 6, 2026
Nors gimiau jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę (o gal kaip tik dėl šios priežasties), mane visuomet žavėjo įvairios sovietmečio retrospektyvos. Pernai skaičiau Sauliaus Grybausko „Skundus Maskvai“, šiemet neplanuotai atsiverčiau Aurimo Švedo „Matricos nelaisvėje“, dabar atėjo eilė prieš knygų mugę visų išgirtai „Šiferio bylai“.
Kodėl mane traukia tokios knygos? Matyt dėl liguisto žavėjimosi sovietiniu absurdu, ta kreivų veidrodžių karalyste, kurioje gyveno mano ir jaunesnių kartų tėvai ir seneliai. Be abejo, prieš penkiasdešimt, aštuoniasdešimt metų daug kas ir šiaip buvo kitaip, bet man regis pamiršome, koks savitas buvo sovietinis-tarybinis keistumas, jį gaubusi kolektyvinė iliuzija.
Autorius knyga pradeda sarkastiškai šyptelėdamas, nuo žymiojo pavogto šiferio. Kas pavogė? Landsbergis? Tai aišku, kad Landsbergis. Knyga protarpiais sukelia šypseną iki pat paskutinių puslapių (ypač cituojami eilėraščiai, o dievuliau, eilėraščiai), bet iš tiesų čia rimta akademinė studija apie LTSR kolektyvizaciją, su ja susijusius procesus ir pasekmes. Kodėl Stalinas (ne, ne Leninas) apskritai ėmėsi tokių pertvarkų? Koks buvo jų tikslas? Kaip jų įgyvendinimas keitėsi laikui bėgant? Į paskutinį klausimą atsakysiu, nes tai tobulas sovietinio absurdo pavyzdys: pirmasis kolektyvizacijos etapas greitai užbuksavo, nes buvo visokeriopai ekonomiškai netvarus, nenašus, žmonės nenorėjo stoti į kolūkius ir taip toliau. Kitaip tariant, idėja, tokia, kokia buvo suformuluota ant popieriaus, niekad ir negalėjo pasiteisinti. Ką daro Stalinas? Nušalina visus, vykdžiusius kolektyvizaciją, neva viskas buvo daroma neteisingai, nors tie žmonės kuo tiksliausiai laikėsi Stalino nurodymų. Kitaip tariant, partija, partijos pirmininkas, aukščiausioji valdžia, niekada negali būti kalti dėl nieko, tiesiog užmėtysime tiesą melagingais kaltinimais (pavyzdžiui, ideologiniu nenuoseklumu), apsimesime, kad čia taip viskas ir turėjo būti, o tada apsisukę brisime į tą pačią upę, tik gal su daugiau prievartos, nes kas jau kas, bet prievarta visuomet veikia.
Įdomu užmesti akį ir į kolchozo veikimo kasdienybę, nuo keistai veikusių mašinų-traktorių stočių, iki kartais komiškų steigiamųjų bei metinių susirinkimų, o taip pat eilinių kolchoznikų rutinos, kurioje, turbūt nenustebinsiu, dirbta mažai, o gerta ir vogta gausiai.
Tiesa, šita knyga tikrai labiau akademinė nei literatūrinė (nors vis šmėsteliantis autoriaus humoras išties puikus), bet ji tikrai patenka į vadinamos populiariosios istorijos kategoriją. Jeigu jus, kaip mane, domina sovietmečio realijos – čiupkit, nepasigailėsit. Ir tėvams ar seneliams rekomenduokit. Gal prisimins ką pamiršę, gal net sužinos, ko nežinoję, o ir dėl tų eilėraščių verta knygą bent perversti.
Kodėl mane traukia tokios knygos? Matyt dėl liguisto žavėjimosi sovietiniu absurdu, ta kreivų veidrodžių karalyste, kurioje gyveno mano ir jaunesnių kartų tėvai ir seneliai. Be abejo, prieš penkiasdešimt, aštuoniasdešimt metų daug kas ir šiaip buvo kitaip, bet man regis pamiršome, koks savitas buvo sovietinis-tarybinis keistumas, jį gaubusi kolektyvinė iliuzija.
Autorius knyga pradeda sarkastiškai šyptelėdamas, nuo žymiojo pavogto šiferio. Kas pavogė? Landsbergis? Tai aišku, kad Landsbergis. Knyga protarpiais sukelia šypseną iki pat paskutinių puslapių (ypač cituojami eilėraščiai, o dievuliau, eilėraščiai), bet iš tiesų čia rimta akademinė studija apie LTSR kolektyvizaciją, su ja susijusius procesus ir pasekmes. Kodėl Stalinas (ne, ne Leninas) apskritai ėmėsi tokių pertvarkų? Koks buvo jų tikslas? Kaip jų įgyvendinimas keitėsi laikui bėgant? Į paskutinį klausimą atsakysiu, nes tai tobulas sovietinio absurdo pavyzdys: pirmasis kolektyvizacijos etapas greitai užbuksavo, nes buvo visokeriopai ekonomiškai netvarus, nenašus, žmonės nenorėjo stoti į kolūkius ir taip toliau. Kitaip tariant, idėja, tokia, kokia buvo suformuluota ant popieriaus, niekad ir negalėjo pasiteisinti. Ką daro Stalinas? Nušalina visus, vykdžiusius kolektyvizaciją, neva viskas buvo daroma neteisingai, nors tie žmonės kuo tiksliausiai laikėsi Stalino nurodymų. Kitaip tariant, partija, partijos pirmininkas, aukščiausioji valdžia, niekada negali būti kalti dėl nieko, tiesiog užmėtysime tiesą melagingais kaltinimais (pavyzdžiui, ideologiniu nenuoseklumu), apsimesime, kad čia taip viskas ir turėjo būti, o tada apsisukę brisime į tą pačią upę, tik gal su daugiau prievartos, nes kas jau kas, bet prievarta visuomet veikia.
Įdomu užmesti akį ir į kolchozo veikimo kasdienybę, nuo keistai veikusių mašinų-traktorių stočių, iki kartais komiškų steigiamųjų bei metinių susirinkimų, o taip pat eilinių kolchoznikų rutinos, kurioje, turbūt nenustebinsiu, dirbta mažai, o gerta ir vogta gausiai.
Tiesa, šita knyga tikrai labiau akademinė nei literatūrinė (nors vis šmėsteliantis autoriaus humoras išties puikus), bet ji tikrai patenka į vadinamos populiariosios istorijos kategoriją. Jeigu jus, kaip mane, domina sovietmečio realijos – čiupkit, nepasigailėsit. Ir tėvams ar seneliams rekomenduokit. Gal prisimins ką pamiršę, gal net sužinos, ko nežinoję, o ir dėl tų eilėraščių verta knygą bent perversti.
August 2, 2026
Kitokių istorijos knygų skaityti nebeįmanoma - tik tokios kokybės, kuri paduota Terlecko, Černiausko ir kitų to istorikų klano atstovų. Viskas kaip romane: ištęsta pradžia, viltingai nuteikianti pabaiga, trupiniai komedijos ir žiaurūs siaubo epizodai. Šaltinių gausa parodo, kiek darbo reikia įdėti, kad išspaustum tokį veikalą. Rekomenduoju visiems. Ypač tiems, kurie kolchoze/kolūkyje įžvelgia kažkokią naudą ar pažangą.
9/10.
9/10.
March 15, 2026
Taip ir neįrodė, kad šiferį pavogė Landsbergis 🤭 apskritai to šiferio tiesiogiai buvo mažoka
May 29, 2026
Nepriekaištingai detaliai parašyta kolektyvizacijos (arba, kaip visą knygą sakoma, sukolchozinimo) istorija Lietuvoje, apžvelgiant tiek priešistorę, tiek skirtingus okupacijos laikotarpius, tiek visą buitį ir visuomenę jau šiam procesui pilnai įsivažiavus. Skaitosi lengvai, net jei ir daugiau laiko praleidžiama akademinėse diskusijose. Terlecko humoro jausmas ir jo tinkamas įterpimas viską tik iškelia dar aukščiau. Jeigu sugebėjo sudominti rašant apie besikeičiančius, pavyzdžiui, karvių skaičius - tai tikrai įspūdinga. Tokias knygas perskaityti turėtų būti privaloma, būtent tam, kad neužmiršti šios istorijos dalies ir jos vis dar, deja, besitęsiančio palikimo.
May 25, 2026
Ieškodamas, kur pašalinti savo sode rastą šiferio krūvą, sužinojau, kad 2026-aisiais iš vieno gyventojo utilizavimui priimama 15 šiferio lapų. Jų radau gerokai daugiau.
Tvarkant šiferį svarbu, kad jis jokiu būdu nelūžtų, nebūtų pažeistas. Smulkios aštrios skaidulos, pasklindančios šiferiui eižėjant ir įkvepiamos kartu su oru, yra pavojingiausios.
Toks žinojimas kybo skaitant 375 knygos puslapius, kuriuose vis prabanguoja šiferis kaip geresnės ateities pažadas, ne tik neįvykęs, bet vis dar lėtai yrantis ir mirtinai nuodingas.
Tvarkant šiferį svarbu, kad jis jokiu būdu nelūžtų, nebūtų pažeistas. Smulkios aštrios skaidulos, pasklindančios šiferiui eižėjant ir įkvepiamos kartu su oru, yra pavojingiausios.
Toks žinojimas kybo skaitant 375 knygos puslapius, kuriuose vis prabanguoja šiferis kaip geresnės ateities pažadas, ne tik neįvykęs, bet vis dar lėtai yrantis ir mirtinai nuodingas.
April 20, 2026
Nesitikėjau, kad istorinė knyga gali taip įtraukti. Labai geras rašymo stilius.
May 3, 2026
Puiki. Labai patiko.
https://knyguziurkes.com/2026/05/03/s...
https://knyguziurkes.com/2026/05/03/s...
August 9, 2026
Knygoje daug dėmesio skiriama ne tik okupacijai ir represijoms, bet ir tam, kaip sovietinė sistema veikė žmonių kasdienybę bei visą visuomenę. Dabar ši knyga ypač aktuali. Sovietmetis net ir dabar dar yra romantizuojamas, propagandiniai pasakojimai niekur nedingo. Tai vat „Šiferio byla“ ir primena, ką iš tikrųjų Lietuvai reiškė sistema, kuri dabar kartais žmogelių prisimenama, kaip tvarkinga ir stabili. Tokias knygas ypač verta skaityti tiems, kurie vis dar sovietmetį prisimena su nostalgija, prisimena pigesnę dešrą ir teigia, kad „prie ruso buvo geriau“…
Displaying 1 - 18 of 18 reviews