What do you think?
Rate this book
Šiferio byla: kolektyvizacijos Lietuvoje istorija
Bolševikai sukūrė naują socialinio mobilumo tvarką, kurioje labai greitai buvo galima keisti socialinį statusą. Vakar – kaimo bernas, samdinys, šiandien – Liaudies seimo deputatas ar NKVD darbuotojas.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Antanas Terleckas gilinasi į okupacijos metų istoriją: pasipriešinimo judėjimus, kaimo ir jo gyventojų transformacijas, kraštovaizdžio pokyčius. Disidento Antano Terlecko anūkas aktyviai prisideda prie istorijos populiarinimo, yra tinklalaidės „Ko tyli istorikai?“ bendraautoris, žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ vyriausiasis redaktorius.
Landsbergis sugriovė kolūkius – ši frazė tapo folkloru, vartojamu tiek nuoširdžiai, tiek ironiškai, nelygu, kokios kalbėtojo vertybės ir politinės pažiūros. Ji iki šiol nepalieka abejingų ir dar sykį patvirtina, kad (de)kolektyvizacijos atmintis tebėra visuomenę skaldanti tema. Vieniems kolektyvizacija buvo didžiausia šeimos tragedija, kitiems skausmingu iššūkiu tapo perėjimas iš socialistinės ekonomikos į laisvąją rinką. Tad istorikas A. Terleckas žvelgia į menkai tyrinėtą, bet didžiosios dalies Lietuvos šeimų gyvenimus negrįžtamai pakeitusį istorijos etapą. Kokias šio brutalaus laiko pasekmes jaučiame iki šiol?
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Antanas Terleckas gilinasi į okupacijos metų istoriją: pasipriešinimo judėjimus, kaimo ir jo gyventojų transformacijas, kraštovaizdžio pokyčius. Disidento Antano Terlecko anūkas aktyviai prisideda prie istorijos populiarinimo, yra tinklalaidės „Ko tyli istorikai?“ bendraautoris, žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ vyriausiasis redaktorius.
Landsbergis sugriovė kolūkius – ši frazė tapo folkloru, vartojamu tiek nuoširdžiai, tiek ironiškai, nelygu, kokios kalbėtojo vertybės ir politinės pažiūros. Ji iki šiol nepalieka abejingų ir dar sykį patvirtina, kad (de)kolektyvizacijos atmintis tebėra visuomenę skaldanti tema. Vieniems kolektyvizacija buvo didžiausia šeimos tragedija, kitiems skausmingu iššūkiu tapo perėjimas iš socialistinės ekonomikos į laisvąją rinką. Tad istorikas A. Terleckas žvelgia į menkai tyrinėtą, bet didžiosios dalies Lietuvos šeimų gyvenimus negrįžtamai pakeitusį istorijos etapą. Kokias šio brutalaus laiko pasekmes jaučiame iki šiol?
- GenresHistory
376 pages, Hardcover
Published January 1, 2025
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 11 of 11 reviews
June 4, 2026
Patiko, kad istorija (ta mokyklinė) su visais šaltiniais ir citatomis (arba pripažintu jų trūkumu), tačiau tuo pačiu parašyta įtraukiai ir įdomiai. Įdomiausia vieta man buvo visai ne apie kolūkius - aš pati sau nebuvau įsivardinusi, kad dauguma atsiminimų apie okupaciją parašyta jau po okupacijos, o šaltinių iš jos vyksmo (dienoraščių, susirašinėjimų ir pan.) turime labai mažai, todėl bendras to laikmečio paveikslas matomas tik pro miglą, atsiminimų rašytojams išryškinant tai, kas patogu arba pasiteisinant dėl to, kas gal ne taip patogu. Iš to seka, kad supratimo, kaip iš tiesų buvo reaguojama į prasidėjusią okupaciją mes tikrai mažokai turime, ir rizikuojame gaut per kaktą iš to paties grėblio.
March 13, 2026
„Aktuali“ gal jau ir nuvalkiotas žodis, bet geresnio nesugalvoju. Tikrai verta dar kartą prisiminti istorinius įvykius – Antanas puikiai padeda suprasti ir jų priežastis.
Ekstra prieskonis – geras humoro jausmas (net ir tokiame kontekste).
Ekstra prieskonis – geras humoro jausmas (net ir tokiame kontekste).
March 12, 2026
VTF citavimas yra vo (y)
March 31, 2026
Idomu susipazint su kolektyvizacijos tema. Gal kartais per daug atrodo rase apie ta pati, bet knyga padejo suprast si Lietuvos istorijos ir okupacijos laikotarpi
March 1, 2026
Terleckas MVP!
April 14, 2026
Nors gimiau jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę (o gal kaip tik dėl šios priežasties), mane visuomet žavėjo įvairios sovietmečio retrospektyvos. Pernai skaičiau Sauliaus Grybausko „Skundus Maskvai“, šiemet neplanuotai atsiverčiau Aurimo Švedo „Matricos nelaisvėje“, dabar atėjo eilė prieš knygų mugę visų išgirtai „Šiferio bylai“.
Kodėl mane traukia tokios knygos? Matyt dėl liguisto žavėjimosi sovietiniu absurdu, ta kreivų veidrodžių karalyste, kurioje gyveno mano ir jaunesnių kartų tėvai ir seneliai. Be abejo, prieš penkiasdešimt, aštuoniasdešimt metų daug kas ir šiaip buvo kitaip, bet man regis pamiršome, koks savitas buvo sovietinis-tarybinis keistumas, jį gaubusi kolektyvinė iliuzija.
Autorius knyga pradeda sarkastiškai šyptelėdamas, nuo žymiojo pavogto šiferio. Kas pavogė? Landsbergis? Tai aišku, kad Landsbergis. Knyga protarpiais sukelia šypseną iki pat paskutinių puslapių (ypač cituojami eilėraščiai, o dievuliau, eilėraščiai), bet iš tiesų čia rimta akademinė studija apie LTSR kolektyvizaciją, su ja susijusius procesus ir pasekmes. Kodėl Stalinas (ne, ne Leninas) apskritai ėmėsi tokių pertvarkų? Koks buvo jų tikslas? Kaip jų įgyvendinimas keitėsi laikui bėgant? Į paskutinį klausimą atsakysiu, nes tai tobulas sovietinio absurdo pavyzdys: pirmasis kolektyvizacijos etapas greitai užbuksavo, nes buvo visokeriopai ekonomiškai netvarus, nenašus, žmonės nenorėjo stoti į kolūkius ir taip toliau. Kitaip tariant, idėja, tokia, kokia buvo suformuluota ant popieriaus, niekad ir negalėjo pasiteisinti. Ką daro Stalinas? Nušalina visus, vykdžiusius kolektyvizaciją, neva viskas buvo daroma neteisingai, nors tie žmonės kuo tiksliausiai laikėsi Stalino nurodymų. Kitaip tariant, partija, partijos pirmininkas, aukščiausioji valdžia, niekada negali būti kalti dėl nieko, tiesiog užmėtysime tiesą melagingais kaltinimais (pavyzdžiui, ideologiniu nenuoseklumu), apsimesime, kad čia taip viskas ir turėjo būti, o tada apsisukę brisime į tą pačią upę, tik gal su daugiau prievartos, nes kas jau kas, bet prievarta visuomet veikia.
Įdomu užmesti akį ir į kolchozo veikimo kasdienybę, nuo keistai veikusių mašinų-traktorių stočių, iki kartais komiškų steigiamųjų bei metinių susirinkimų, o taip pat eilinių kolchoznikų rutinos, kurioje, turbūt nenustebinsiu, dirbta mažai, o gerta ir vogta gausiai.
Tiesa, šita knyga tikrai labiau akademinė nei literatūrinė (nors vis šmėsteliantis autoriaus humoras išties puikus), bet ji tikrai patenka į vadinamos populiariosios istorijos kategoriją. Jeigu jus, kaip mane, domina sovietmečio realijos – čiupkit, nepasigailėsit. Ir tėvams ar seneliams rekomenduokit. Gal prisimins ką pamiršę, gal net sužinos, ko nežinoję, o ir dėl tų eilėraščių verta knygą bent perversti.
Kodėl mane traukia tokios knygos? Matyt dėl liguisto žavėjimosi sovietiniu absurdu, ta kreivų veidrodžių karalyste, kurioje gyveno mano ir jaunesnių kartų tėvai ir seneliai. Be abejo, prieš penkiasdešimt, aštuoniasdešimt metų daug kas ir šiaip buvo kitaip, bet man regis pamiršome, koks savitas buvo sovietinis-tarybinis keistumas, jį gaubusi kolektyvinė iliuzija.
Autorius knyga pradeda sarkastiškai šyptelėdamas, nuo žymiojo pavogto šiferio. Kas pavogė? Landsbergis? Tai aišku, kad Landsbergis. Knyga protarpiais sukelia šypseną iki pat paskutinių puslapių (ypač cituojami eilėraščiai, o dievuliau, eilėraščiai), bet iš tiesų čia rimta akademinė studija apie LTSR kolektyvizaciją, su ja susijusius procesus ir pasekmes. Kodėl Stalinas (ne, ne Leninas) apskritai ėmėsi tokių pertvarkų? Koks buvo jų tikslas? Kaip jų įgyvendinimas keitėsi laikui bėgant? Į paskutinį klausimą atsakysiu, nes tai tobulas sovietinio absurdo pavyzdys: pirmasis kolektyvizacijos etapas greitai užbuksavo, nes buvo visokeriopai ekonomiškai netvarus, nenašus, žmonės nenorėjo stoti į kolūkius ir taip toliau. Kitaip tariant, idėja, tokia, kokia buvo suformuluota ant popieriaus, niekad ir negalėjo pasiteisinti. Ką daro Stalinas? Nušalina visus, vykdžiusius kolektyvizaciją, neva viskas buvo daroma neteisingai, nors tie žmonės kuo tiksliausiai laikėsi Stalino nurodymų. Kitaip tariant, partija, partijos pirmininkas, aukščiausioji valdžia, niekada negali būti kalti dėl nieko, tiesiog užmėtysime tiesą melagingais kaltinimais (pavyzdžiui, ideologiniu nenuoseklumu), apsimesime, kad čia taip viskas ir turėjo būti, o tada apsisukę brisime į tą pačią upę, tik gal su daugiau prievartos, nes kas jau kas, bet prievarta visuomet veikia.
Įdomu užmesti akį ir į kolchozo veikimo kasdienybę, nuo keistai veikusių mašinų-traktorių stočių, iki kartais komiškų steigiamųjų bei metinių susirinkimų, o taip pat eilinių kolchoznikų rutinos, kurioje, turbūt nenustebinsiu, dirbta mažai, o gerta ir vogta gausiai.
Tiesa, šita knyga tikrai labiau akademinė nei literatūrinė (nors vis šmėsteliantis autoriaus humoras išties puikus), bet ji tikrai patenka į vadinamos populiariosios istorijos kategoriją. Jeigu jus, kaip mane, domina sovietmečio realijos – čiupkit, nepasigailėsit. Ir tėvams ar seneliams rekomenduokit. Gal prisimins ką pamiršę, gal net sužinos, ko nežinoję, o ir dėl tų eilėraščių verta knygą bent perversti.
May 29, 2026
Nepriekaištingai detaliai parašyta kolektyvizacijos (arba, kaip visą knygą sakoma, sukolchozinimo) istorija Lietuvoje, apžvelgiant tiek priešistorę, tiek skirtingus okupacijos laikotarpius, tiek visą buitį ir visuomenę jau šiam procesui pilnai įsivažiavus. Skaitosi lengvai, net jei ir daugiau laiko praleidžiama akademinėse diskusijose. Terlecko humoro jausmas ir jo tinkamas įterpimas viską tik iškelia dar aukščiau. Jeigu sugebėjo sudominti rašant apie besikeičiančius, pavyzdžiui, karvių skaičius - tai tikrai įspūdinga. Tokias knygas perskaityti turėtų būti privaloma, būtent tam, kad neužmiršti šios istorijos dalies ir jos vis dar, deja, besitęsiančio palikimo.
March 15, 2026
Taip ir neįrodė, kad šiferį pavogė Landsbergis 🤭 apskritai to šiferio tiesiogiai buvo mažoka
May 27, 2026
Ieškodamas, kur pašalinti savo sode rastą šiferio krūvą, sužinojau, kad 2026-aisiais iš vieno gyventojo utilizavimui priimama 15 šiferio lapų. Jų radau gerokai daugiau.
Tvarkant šiferį svarbu, kad jis jokiu būdu nelūžtų, nebūtų pažeistas. Smulkios aštrios skaidulos, pasklindančios šiferiui eižėjant ir įkvepiamos kartu su oru, yra pavojingiausios.
Toks žinojimas kybo skaitant 375 knygos puslapius, kuriuose vis prabanguoja šiferis kaip geresnės ateities pažadas, ne tik neįvykęs, bet vis dar lėtai yrantis ir mirtinai nuodingas.
Tvarkant šiferį svarbu, kad jis jokiu būdu nelūžtų, nebūtų pažeistas. Smulkios aštrios skaidulos, pasklindančios šiferiui eižėjant ir įkvepiamos kartu su oru, yra pavojingiausios.
Toks žinojimas kybo skaitant 375 knygos puslapius, kuriuose vis prabanguoja šiferis kaip geresnės ateities pažadas, ne tik neįvykęs, bet vis dar lėtai yrantis ir mirtinai nuodingas.
April 20, 2026
Nesitikėjau, kad istorinė knyga gali taip įtraukti. Labai geras rašymo stilius.
May 3, 2026
Puiki. Labai patiko.
https://knyguziurkes.com/2026/05/03/s...
https://knyguziurkes.com/2026/05/03/s...
Displaying 1 - 11 of 11 reviews