Ak, ta Buenos Airių magija! Klaidžiojimai senamiesčio labirintais, bučiniai po žibintais… Ir tango, tango, tango – kavinėse, šokių aikštelėse ir tiesiog gatvėje, vos pasigirdus geismingiems akordeono garsams... Meilė tango šokiui jaunystėje nuvilioja choreografę Lijaną, o vėliau ir jos dukrą Gedvilę, į Argentiną. Ten, kur muzika kaitina kraują, įsiplieskia ir aistra partneriui. O Gedvilės anyta Nomeda studentavimo laikais nuotykių troškulį malšina kelionėse į Jugoslaviją su gerokai vyresniu Manfredu. Atrodo, kad tarp jų įsižiebusi kibirkštis turėjo baigtis kaip pasakoje: „ilgai ir laimingai…“ Tačiau likimas, sveikas protas ir tetos iš Argentinos slaptas planas viską sudėlioja savaip. Trys moterys. Trys likimai: Lijana seniai suprato, kad kartais neverta trokšti nepasiekiamos žvaigždės, kai šalia tyli, bet tikra ir patikima meilė. Gedvilė mano, kad santuoka tėra nepavykęs eksperimentas, ir nusprendžia atgaivinti Argentinoje užgimusią aistrą bei romantiką. Nomeda kapstosi po praeitį ir ieško kaltų dėl nutrūkusio ugningo santykių tango, nespėjus iki galo susišokti su partneriu. Ar įmanoma pasimokyti iš tėvų klaidų, ar esame pasmerkti jas kartoti? Kas sugriauna šeimas, o kas padeda jas išsaugoti? Skaitomiausių bibliotekų autorių tandemas – Irena Buivydaitė ir Jolita Herlyn – sugrįžta. Antrasis istorijų kolekcionierių bendras romanas pulsuoja argentinietiškojo tango siautuliu, stebina kino filmo vertais siužeto posūkiais ir, kaip visada, artimais bei atpažįstamais likimais. Tai istorija apie lemtingus pasirinkimus, santykių meno subtilybes, draugystę, kaltę, atleidimą ir, žinoma, apie meilę bei pastangas mokytis tango šokti dviese.
Irena Buivydaitė-Kupčinskienė gimė ir užaugo Šiauliuose, studijavo anglų kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Gyvena su šeima Dzūkijos sostinėje, žaliajame Alytuje, dėsto anglų kalbą Alytaus kolegijoje, verčia grožinę ir populiariąją literatūrą, rašo romanus. Kūryba – jos hobi. Rašo tada, kai nori pabėgti nuo kasdienybės. Yra optimistė ir tiki, kad daugelį gyvenimo problemų būtų galima išspręsti, jei žmonės paprasčiausiai pažvelgtų į kitus jų akimis, nuslopintų savo ambicijas ir pamėgintų išklausyti bei suprasti kitą, dažniausiai artimą, žmogų. Rašytojai didžiausia gyvenimo vertybė – šeima. Ji mano, kad laimingi tie, kuriems pavyksta ją išsaugoti. „Gyvenime daug blogio neteisybės, sielvarto, ašarų, todėl noriu, kad mano romanai suteiktų skaitytojams nors šiek tiek vilties, kad po juodų negandų laikotarpio debesys išsisklaidys ir likimas padovanos nepakartojamų saulės akimirkų, dėl kurių verta gyventi...“
Taip norėjosi perskaityti bendrą rašytojų Irenos ir Jolitos kūrinį❤️ Kaip tik pradėjusi skaityti sudalyvavau ir šios knygos pristatyme, tai jau žinojau ko galima tikėtis, bet per daug nebuvo pasakyta, kad tik nesugadinti malonumo skaitant. Pirmieji 100 puslapių skaitėsi nuobodokai, Jorio ir Gedvilės pora manęs neįtikino ir tokia man atrodė kaip iš pasakos, tik Argentina skleidė tokią magiją, norėjosi daugiau sužinoti apie šį kraštą ir net atsirado noras kada aplankyti. Bet jau kokios buvo įdomios svočių meilės istorijos, kokios kai kada buvo nutrūgalvės ir nebijančios rizikuoti. Jų ir Argentinos dėka, knyga skaitėsi nenuobodžiai, o paskutiniai puslapiai su keliomis ašaromis akyse❤️ Tikiuosi, kad dar ne vienas kūrinys bus parašytas šio nuostabaus dueto: Jolitos ir Irenos ir tikrai stengsiuosi perskaityti tai, ką jos kartu sukurs❤️
2.5/5💃💃💃 Tai visiškai spontaniškai pasirinktas skaitinys, būdama bibliotekoje užmačiau šią naujieną ir pagalvojau, kodėl gi nepabandžius. Jolitos Herlyn kūryba manęs dar nebuvo nuvylusi, o štai dviejų autorių jau antras bendras kūrinys, lyg eksperimentas. Kitos autorės knygų nebuvau skaičiusi, nors žinau, kad ji viena populiariausių tarp bibliotekos skaitytojų. Visgi, man šis kūrinys pasirodė nesavalaikis, nesvarbu, kad jau ir pati galėčiau būti močiutė, aš dar tokio tipo knygomis negaliu ypač džiaugtis ir mėgautis, o galbūt toks laikas niekada neateis. Nesupraskite klaidingai, viskas su šia istorija yra gerai, pykti neturiu dėl ko. Tik man buvo per daug ištempta, per daug pasikartojimų, pats rašymo stilius vietomis tokio pozityvaus pasakojimo, man nelimpa. Buvo įdomesnių vietų, labai patiko gyvenimo palyginimas su upės tekejimu, kai buvo pasakojama apie abiejų moterų jaunystę, o vaikų istorija nesudomino, pasikartojanti spirale istorija nuvadalota ir nebegaivi, juokeliai irgi, dar iki jų nedaaugau, toks biški cirkas. Manau ši knyga labiau patiktų 60+ žmonėms. Vakar buvau parašiusi atsiliepimą su citatomis, bet jį netyčia ištryniau... Jei jums nėra alergijos Telemundo presenta tipo serialams ir knygoms, jei savo gyvenime norite tik pozityvo, norite nors virtualiai pakeliauti, šiuo kartu į Buenos Aires Argentiną, mėgstat šokti, ypač tango, jei tikite meile, nelaikote nuoskaudų buvusiems, tada tikrai ši knyga jums gali patikti. Išvada iš knygos tokia, kad Meilės reikaluose nereikia tarpininkų ir pirmas įspūdis ne visada teisingas, žmogų pirmiau reikėtų labiau pažinti ir kad visos istorijos turi dvi tiesas. Aš šiuokart slystelėjau, bet nepabandęs gi negali žinoti patiks ar ne. Gero skaitymo, žinau, kad savo auditoriją knyga tikrai atras.
Pradėjus skaityti stengiausi atspėti , kur kuri parašė. Bet tai tapo sunku , nes įtraukė ši istorija ir paleidau plaukus tiesiog mėgavausi knyga. Tiek įdomių peripetijų tik spėk sekti. Knygoj ir nusišypsot galėjo ir ašaros iškrito, gaila buvo ir pabaigti šią nuostabią knyga.Manau ,kad šis tendemas jų pasiteisino. Tikiuosi sulauksiu ir kitų jos knygų.Ačiū Jolita ir Irena už šią istoriją😍🤗👍
Romane susipina trijų moterų likimai. Meilė tango šokiui į Argentiną jaunystėje nuviliojo Lijaną, o vėliau ir jos dukrą Gedvilę. Pastarosios anyta Nomeda savo pirmąją meilę taip pat sutiko kelionėje – tik į Jugoslaviją. Imus byrėti Gedvilės santuokai, visos trys moterys atvyksta į Argentiną, kuri joms paruošė staigmenų.
Pastaraisiais metais galėčiau save traktuoti kaip ištikimą J. Herlyn ir I. Buivydaitės knygų skaitytoją. Tuos kelerius metus nesu praleidusi nei vienos jų (tiek individualiai, tiek kaip dueto) išleistos knygos. Pamačiusi, kad pasirodys jau antroji knyga, kurioje rašytojos sujungs savo kūrybines idėjas, labai laukiau pastarosios išleidimo. Tikėjausi visomis prasmėmis Argentinos ritmu alsuojančios istorijos, kurioje veiksmas dėliosis taip pat ritmiškai, kaip tango šokio žingsneliai. Tačiau skaitydama nepajutau didelės simpatijos ir tos teigiamos emocijos, kurią tikėjausi išgyventi per visą knygos skaitymo laikotarpį.
Pradėsiu nuo pliusų, kuriuos įžvelgiau šioje istorijoje. Man patiko rašytojų mintis parodyti komplikuotus santykius tarp trijų moterų, kurios viena kitos (neskaitant mamos ir dukros) gyvenime atsirado tik po Gedvilės santuokos. Pasaulėžiūros nesutapimai, skirtingi gyvenimo būdai ir stiliai, saviti prioritetai – dalykai, kurie atitolina, gilina prarają tarp šių moterų, tapusių viena šeima. Tačiau viena kelionė, kurioje Lijana ir Nomeda gauna progą viena kitai atskleisti savo slapčiausius gyvenimo nuotykius, kurioje jos pakliūva į kurioziškas situacijas ir yra priverstos ieškoti išeities, šias dvi moteris suartina. Tai parodo, kad kartais žmonės susidaro klaidingą įspūdį apie vienas kitą, kadangi neskiria pakankamai laiko, jog geriau pažintų kitą asmenį. Ir čia ne tik geras priminimas, kad neverta turėti išankstinės nuomonės, bet taip pat akcentavimas to, jog negalime teisti kito, kol nežinome, ką pastarasis patyrė.
Be šios, man patiko ir mintis, kad dažnai griūvančiuose santykiuose problema yra ne trūkumai, staiga pradėti matyti partneryje, bet rutina, atimanti iš žmogaus gebėjimą džiaugtis mažais dalykais. Ne tik atimanti, bet ir skatinanti ieškoti priekabių ten, kur jų nėra, pyktis dėl dalykų, kurie yra tikri mažmožiai. Rašytojos atskleidė, kad kartais reikia ne griebtis kraštutinumo – nutraukti santykius – tačiau pabėgti nuo kasdienybės, kuri ilgainiui ima varginti. Kelionė, trumpas pabuvimas atskirai, mažau atsirandantis ilgesys – kertiniai rodikliai, kurie padeda ne tik išsaugoti santykius, bet ir partneriams iš naujo pamilti vienas kitą.
Visgi, kaip ir minėjau, ne viskas šioje knygoje buvo taip gerai, kaip tikėjausi. Vienas iš esminių trūkumų – protagonisčių asmenybės. Mėgstu skaityti istorijas, kurioje mūsų lyties atstovės vaizduojamos kaip laisvos, nepriklausomos ir mokančios pastovėti už save bei savo įsitikinimus. Lijana, Nomeda ir Gedvilė, deja, man tokios nepasirodė. Daugeliu atvejų nesupratau jų pasirinkimų ir negalėjau pateisinti elgesio, kuris parodo jų priklausomybę nuo savo antrųjų pusių. Ne, jos nepuolė prieš pastaruosius ant kelių, tačiau buvo pasiryžusios pritaikyti ne vieną išlygą, kas, mano nuomone, yra aiškus silpnumo parodymas. Protagonisčių charakterių silpnumas man siejasi su dar vienu momentu, kuris akcentuotas knygoje – tango šokamas dviese. Kitaip tariant, tarsi akcentas, kad žmogus laimingas gali būti tik tada, kai turi partnerį. Nebandau to užginčyti kaip netiesos (kiekvienam individui yra skirtingai), tačiau, mano nuomone, ne visada laimė ateina per santykį su kitu žmogumi – kartais pilnatvės jausmas gyvenime atsiranda per kitus dalykus, veiklas ar kitus žmones.
„Tango šokamas dviese“ – romanas, apjungiantis trijų moterų gyvenimo istorijas, pirmąsias meiles ir bandymus priimti gyvenimo tėkmę tokią, kokią sudėliojo likimas, net jei iš pradžių atrodo, kad turėtų būti kitaip, kad viskas klostosi ne taip, kaip norėjosi. Istorija atskleidžia, kad žmonės yra linkę santykiuose vadovautis išankstinėmis nuostatomis apie kitą, net nepabandę to asmens pažinti artimiau ir intymiau. Toks pažinimas parodo, kad panašumų yra daugiau nei skirtumų, o sielos yra ne viena kitos priešingybės, bet išties artimos. „Tango šokamas dviese“ – romanas apie santykius, apie aukojimąsi, apie keliones svečiose šalyse, kurios į gyvenimą įneša naujų spalvų, ir apie gebėjimą pripažinti, kad nei vienas žmogus į gyvenimą neateina be priežasties.
Rekomenduoju skaitytojams, ieškantiems lengvo turinio romano, kuris persiskaito greitai, o mintys skaitant – atsipalaiduoja. Jeigu mėgstate romanus, kuriuose nestinga gyvenimiškų temų ir situacijų, siūlau, kadangi „Tango šokamas dviese“ išties tokių nestokoja. Nerekomenduoju, jeigu esate skaitytojas, kuris vertinate, kai knygos pagrindiniai herojai yra nepriklausomi ir gebantys atstovauti savo tvirtus įsitikinimus. Nerekomenduoju skaitytojams, kurie nemėgsta buitiškumo ir lėto tempo – tokiems skaitytojams pritrūks dinamikos ir labiau sukrečiančių siužeto posūkių.
Ak, ta Buenos Airių magija! Klaidžiojimai senamiesčio labirintais, bučiniai po žibintais… Ir tango, tango, tango – kavinėse, šokių aikštelėse ir tiesiog gatvėje, vos pasigirdus geismingiems akordeono garsams... Meilė tango šokiui jaunystėje nuvilioja choreografę Lijaną, o vėliau ir jos dukrą Gedvilę, į Argentiną. Ten, kur muzika kaitina kraują, įsiplieskia ir aistra partneriui. O Gedvilės anyta Nomeda studentavimo laikais nuotykių troškulį malšina kelionėse į Jugoslaviją su gerokai vyresniu Manfredu. Atrodo, kad tarp jų įsižiebusi kibirkštis turėjo baigtis kaip pasakoje: „ilgai ir laimingai…“ Tačiau likimas, sveikas protas ir tetos iš Argentinos slaptas planas viską sudėlioja savaip. Trys moterys. Trys likimai: Lijana seniai suprato, kad kartais neverta trokšti nepasiekiamos žvaigždės, kai šalia tyli, bet tikra ir patikima meilė. Gedvilė mano, kad santuoka tėra nepavykęs eksperimentas, ir nusprendžia atgaivinti Argentinoje užgimusią aistrą bei romantiką. Nomeda kapstosi po praeitį ir ieško kaltų dėl nutrūkusio ugningo santykių tango, nespėjus iki galo susišokti su partneriu. Ar įmanoma pasimokyti iš tėvų klaidų, ar esame pasmerkti jas kartoti? Kas sugriauna šeimas, o kas padeda jas išsaugoti?
Tai antroji bendra Jolitos Gerlyn ir Irenos Buivydaitės knyga. Jolitos Herlyn kūryba susižavėjau prieš keleta metų, turiu visas knygas ir nei viena neesu nusivylusi. Visos jos tave panardina į nuostabią jausmų, įspūdžių ir svajonių kelionę! Kalbant apie šią bendrą knygą,tai kaip ir pirmasis jų romanas taip ir šis buvo nepakartojamas! Atrodo kad pati keliauju per tą meilės painiavą,per tuos jausmus ir per neregėtą šalį! Na labai gražiai susikaitė, labai įtaigus ir nuoširdus romanas! Rekomenduoju! Pastaruoju metu išleista labai daug stiprių lietuvių autorių kūrinių. Galime pasidžiaugti ir pasididžiuodami skaityti ir palaikyti juos!
Kaip man patinka paprastas, bet įtraukiantis Buivydaitės stilius. Patinka,kad čia būna kelios siužeto linijos, niekada netrūksta jausmų, o veiksmas vyksta ne tik pažįstamoje Lietuvoje, bet ir įdomiose užsienio šalyse, galima pajusti jų dvasią. Tik paskutinė dalis buvo nuobodoka,todėl 4⭐ P.S. Knygos "vaibas" man priminė laidą "Tangomanai" :)
Rašymo stilius labai įtraukiantis, tad smagiai susikaito. Gal kiek saldokas romanas gavosi, bet kartais reikia ir tokių. Santykiuose visad yra skirtigi požiūrio kampai į tas pačias situacijas, tad santykių tango tikrai šokamas dviese.