Manto Balakausko poezijos knyga „Ferrum“ yra griežta, aštriabriaunė, bet jautri ir asmeniška. Poezija kaip moralinis įsipareigojimas sakyti tiesą: nuogą, kartais nepatogią, žeidžiančią. „Ferrum“ eilėraščių architektonika – minimalizmo ir monumentalumo dermė, dėmesys poetinei medžiagai, aštrios metaforos ir muzikalios banguojančios frazės – artima brutalizmui. Prancūzų kalboje béton brut reiškia neapdorotą, nuogą betoną. Brutalistinė poetika atmeta dekoratyvumą, žaidimus gražiais paviršiais. Lakoniška ir tuo pat metu betarpiška poetine forma perteikiami jausmai, būsenos, patirtys ir įžvalgos patraukia tikrumu ir pažymi: įpjauna lyg išgaląsta peilio geležtė. Virginija Kulvinskaitė, rašytoja ir literatūros kritikė
Trečiojoje poezijos knygoje Mantas Balakauskas dirba su geležimi, tačiau beatodairiškų smūgių į priekalą čia nėra. Autorius – veikiau poetinių žybsnių, miniatiūrinių įžvalgų, melancholijos juvelyras, gamtos impresijas subtiliai inkrustuojantis vos juntama įtampa, o išorinio pasaulio nejauką – kultūrinėmis aliuzijomis. Mąsli, bet kartu ir savotiškai negailestinga knyga. Vidas Morkūnas, rašytojas ir vertėjas
Mantas Balakauskas (g. 1989) – poetas, eseistas, literatūros apžvalgininkas. Lietuvos edukologijos universitete baigė istorijos mokslus. Kultūrinėje spaudoje ir LRT skelbia eseistiką ir publicistiką, knygų recenzijas. Eilėraščiai versti į anglų, italų, slovėnų, graikų ir kt. kalbas. Debiutinė knyga „Roma“ (2016) buvo įvertinta Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premija, pateko į geriausių poezijos knygų penketuką Metų knygos rinkimuose. Antrasis eilėraščių rinkinys „Apmaudas“ (2020) Metų knygos rinkimuose išrinktas Metų poezijos knyga. „Ferrum“ – trečioji autoriaus knyga.
papirko autentiškumas – susidarė įspūdis, kad autorius kalba savo balsu, ne pasiskolintu, ne nusižiūrėtu, tokiu "man skaudės, bet aš parodysiu, kaip matau pasaulį". ar ne čia visas poezijos grožis – pamatyt kaip kitas mato pasaulį vien per žodžius? nežinau, man žavu.
galėčiau išrinkt cituotinas eilutes (pvz. "skyrybos ženklai nebesulaiko / žodžių"), bet labiausiai patiko eilėraščių tėkmė, kaip einama link tikslo, dažnai įpusėjus galvodavau, kad nieko čia nebus, bet tada likdavau nustebusi (pvz. "plovykla"). o nustebt smagu!
ar viskas 100 proc. pavyko? ne – kažko aš trumpuosiuose eilėraščiuose nesupratau, o gal tiesiog labiau patiko tas ilgas slinkimas kulminacijos link. taip pat atrodė, kad keliose vietose buvo nuklysta į poeto tomo lankas ("esu vis dar pilnas / nenueitų kilometrų"). gerai, kad geležiai, priešingai nei medui, keli deguto šlakai neturi jokio poveikio.
rekomenduoju: besikankinantiems miestiečiams. nerekomenduoju: tiems, kam nepatinka skaityt apie tai, kaip skauda.
Daug tamsos ir numanomų katastrofų paliktų žaizdų (ir knygos, ir trečio skyriaus epigrafai sukasi apie žaizdas). Bet eilėraščių lyrinis subjektas, panašu, nieko tragiško nepatiria. Gal trauma yra pirmykštė, sublimuota, pasireiškianti tik nepaaiškinamu polinkiu prie savidestrukcijos: „valgiau šlamštą / tyliai auginau svorį / gėriau viską / kas po ranką pasitaikydavo“. Kita vertus, daug kas atrodo deklaratyvu, tarsi laisvai prisiimta nesėkmės etiketė saugotų nuo galimų tikrovės pavojų. Apie tokią galimybę Balakauskas perspėjo Apmaude: „jei manyje tamsos glūdėtų daugiau / būtų paprasčiau viską nurašyti jai“. Toje knygoje apmaudas buvo įšaknytas buitinėse patirtyse, čia jis labiau formalus: „nerimo maitvanagis / atryjantis liūdnas mano mintis / kurių esu beviltiškai įsitvėręs".