Ferrum

by Mantas Balakauskas

Manto Balakausko poezijos knyga „Ferrum“ yra griežta, aštriabriaunė, bet jautri ir asmeniška. Poezija kaip moralinis įsipareigojimas sakyti tiesą: nuogą, kartais nepatogią, žeidžiančią. „Ferrum“ eilėraščių architektonika – minimalizmo ir monumentalumo dermė, dėmesys poetinei medžiagai, aštrios metaforos ir muzikalios banguojančios frazės – artima brutalizmui. Prancūzų kalboje béton brut reiškia neapdorotą, nuogą betoną. Brutalistinė poetika atmeta dekoratyvumą, žaidimus gražiais paviršiais. Lakoniška ir tuo pat metu betarpiška poetine forma perteikiami jausmai, būsenos, patirtys ir įžvalgos patraukia tikrumu ir pažymi: įpjauna lyg išgaląsta peilio geležtė.
Virginija Kulvinskaitė, rašytoja ir literatūros kritikė

Trečiojoje poezijos knygoje Mantas Balakauskas dirba su geležimi, tačiau beatodairiškų smūgių į priekalą čia nėra. Autorius – veikiau poetinių žybsnių, miniatiūrinių įžvalgų, melancholijos juvelyras, gamtos impresijas subtiliai inkrustuojantis vos juntama įtampa, o išorinio pasaulio nejauką – kultūrinėmis aliuzijomis. Mąsli, bet kartu ir savotiškai negailestinga knyga.
Vidas Morkūnas, rašytojas ir vertėjas

Mantas Balakauskas (g. 1989) – poetas, eseistas, literatūros apžvalgininkas. Lietuvos edukologijos universitete baigė istorijos mokslus. Kultūrinėje spaudoje ir LRT skelbia eseistiką ir publicistiką, knygų recenzijas. Eilėraščiai versti į anglų, italų, slovėnų, graikų ir kt. kalbas. Debiutinė knyga „Roma“ (2016) buvo įvertinta Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premija, pateko į geriausių poezijos knygų penketuką Metų knygos rinkimuose. Antrasis eilėraščių rinkinys „Apmaudas“ (2020) Metų knygos rinkimuose išrinktas Metų poezijos knyga. „Ferrum“ – trečioji autoriaus knyga.

Fotografė Justė Gadliauskaitė
Dizainerė Greta Ambrazaitė
Redaktorius Vidas Morkūnas
Baziliskas, 2026

84 pages, Paperback

First published February 1, 2026

Reviews

[Aistis Žekevičius · Rating 5 out of 5]

Balakauskas yra kaip geras vynas – su kiekviena knyga vis stipriau.

[Lauryna · Rating 3 out of 5]

Daug tamsos ir numanomų katastrofų paliktų žaizdų (ir knygos, ir trečio skyriaus epigrafai sukasi apie žaizdas). Bet eilėraščių lyrinis subjektas, panašu, nieko tragiško nepatiria. Gal trauma yra pirmykštė, sublimuota, pasireiškianti tik nepaaiškinamu polinkiu prie savidestrukcijos: „valgiau šlamštą / tyliai auginau svorį / gėriau viską / kas po ranką pasitaikydavo“. Kita vertus, daug kas atrodo deklaratyvu, tarsi laisvai prisiimta nesėkmės etiketė saugotų nuo galimų tikrovės pavojų. Apie tokią galimybę Balakauskas perspėjo Apmaude: „jei manyje tamsos glūdėtų daugiau / būtų paprasčiau viską nurašyti jai“. Toje knygoje apmaudas buvo įšaknytas buitinėse patirtyse, čia jis labiau formalus: „nerimo maitvanagis / atryjantis liūdnas mano mintis / kurių esu beviltiškai įsitvėręs".

[Kulvinskaitė Virginija · Rating 5 out of 5]

"nes tamsa yra banali
apie ją mes jau žinome - -"

[Laurynas La'Dieta · Rating 5 out of 5]

5* vien už eilėraštį "plovykla" ir labai dailiai išleistą knygelę.

[zvyre · Rating 4 out of 5]

Jutau geležinį kraujo skonį.