What do you think?
Rate this book
Steam and Stone Saga #2
Maro diena
Pasmerktame mieste pavojingiausia likti gyvam...
Pašėlę nuotykiai tęsiasi antrajame Akmens ir Garo Miestų ciklo romane „Maro diena“. Laisvojo Vilniaus legatui Antanui Sidabrui nerimą kelia kraupų krovinį atvežęs traukinys, kuriame nebuvo mašinisto, Londono policija tiria genialaus chemiko mirties aplinkybes, į Konstantinopolį skuba ypatingą užduotį turintis samdomas žudikas, o paslaptinga ugniaplaukė moteris vien žvilgsniu pavergia vyrų širdis.
Paslaptys bus atskleistos, mįslingi kodai iššifruoti, bet išauš Maro diena – ir košmarai taps realybe, o akmenines pasmerkto miesto gatves užplūs Maro Vienuoliai.
Soboro durų angoje, galva kone remdamasi į staktą, stovėjo figūra, trimis galvomis aukštesnė už aukščiausią žmogų. Jos kūną slėpė ilgas juodas rūbas su plačiu gobtuvu, iš po jo žalia liepsna žybčiojo akys. Rankose figūra laikė plačius kirvius. „Ne, – staiga suvokė Sidabras, – tai kirviais baigiasi jos rankos!“
Pašėlę nuotykiai tęsiasi antrajame Akmens ir Garo Miestų ciklo romane „Maro diena“. Laisvojo Vilniaus legatui Antanui Sidabrui nerimą kelia kraupų krovinį atvežęs traukinys, kuriame nebuvo mašinisto, Londono policija tiria genialaus chemiko mirties aplinkybes, į Konstantinopolį skuba ypatingą užduotį turintis samdomas žudikas, o paslaptinga ugniaplaukė moteris vien žvilgsniu pavergia vyrų širdis.
Paslaptys bus atskleistos, mįslingi kodai iššifruoti, bet išauš Maro diena – ir košmarai taps realybe, o akmenines pasmerkto miesto gatves užplūs Maro Vienuoliai.
Soboro durų angoje, galva kone remdamasi į staktą, stovėjo figūra, trimis galvomis aukštesnė už aukščiausią žmogų. Jos kūną slėpė ilgas juodas rūbas su plačiu gobtuvu, iš po jo žalia liepsna žybčiojo akys. Rankose figūra laikė plačius kirvius. „Ne, – staiga suvokė Sidabras, – tai kirviais baigiasi jos rankos!“
440 pages, Hardcover
First published February 13, 2015
20 people are currently reading
326 people want to read
About the author
Andrius B. Tapinas
16 books823 followersI was born and still live in the ancient city of Vilnius though I no longer walk in the abandoned cemeteries after dark. I am happily married for 12 years with two kids and it easy to see where my inspiration comes when you translate names of my wife and kids from Lithuanian - Morning Dew, Summer and Westerly Wind. We also own the dog named Eagle who leads his life in belief that one day he will be able to soar and reach those pesky squirrels in the trees.
Having my own TV show on national television for more than ten years I suppose made me a minor celebrity locally which actually means that I get disapproving glances whenever I buy beer at a supermarket. No swooning ladies under the feet, unfortunately.
I love travelling, playing online poker and sports (have completely lost my head about both kinds of football - American and European), yet books have been and still are my biggest passion.
I have translated The Lord of the Rings into Lithuanian as well several books by Terry Pratchett (boy, that was THE hardest work I have ever done) and this year debuted as an author with my very own Hour of the Wolf.
Currently I am working on the second book of my Steam and Stone Saga "Day of the Plague" and writing Steam and Stone comic series.
Some of my favorite things:
Authors - J.R.R. Tolkien, George R.R. Martin, Terry Pratchett, Mikhail Bulgakov
Movies - "The Lord of the Rings", "Star Wars", "Pulp Fiction", "The Matrix"
TV series - "Game of Thrones", "West Wing", "Lost", "Person of interest", "Californication"
Having my own TV show on national television for more than ten years I suppose made me a minor celebrity locally which actually means that I get disapproving glances whenever I buy beer at a supermarket. No swooning ladies under the feet, unfortunately.
I love travelling, playing online poker and sports (have completely lost my head about both kinds of football - American and European), yet books have been and still are my biggest passion.
I have translated The Lord of the Rings into Lithuanian as well several books by Terry Pratchett (boy, that was THE hardest work I have ever done) and this year debuted as an author with my very own Hour of the Wolf.
Currently I am working on the second book of my Steam and Stone Saga "Day of the Plague" and writing Steam and Stone comic series.
Some of my favorite things:
Authors - J.R.R. Tolkien, George R.R. Martin, Terry Pratchett, Mikhail Bulgakov
Movies - "The Lord of the Rings", "Star Wars", "Pulp Fiction", "The Matrix"
TV series - "Game of Thrones", "West Wing", "Lost", "Person of interest", "Californication"
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 53 reviews
October 16, 2015
- A tu skaitei stimpanką, Mikeli?
- Kas tokis nustipo, Simuti?
Pats pats pirmas įspūdis, perskaičius "Maro dieną", tai kyla toks: kur dingo steampunk? Kodėl trilogijos antroji dalis keičia žanrą iš steampunko į dark fantasy?
Šiaip knygai kažkokių išskirtinių priekaištų tikrai neturiu. Smagi, lengva, neperkrauta bereikalingais papilstymais iš tuščio į kiaurą. Tiesa, keliuose kituose review labai akcentuojamas "beprotiškas tempas", kuris "įtraukia ir neleidžia padėt knygos į šoną nuo pirmo iki paskutinio puslapio" ar kažkas panašaus. Nu kamon, jau tikrai čia nebuvo taip super greita viskas, ir tuo pačiu verta pridurti, kad veiksmo vietos kaitaliojimas buvo tikrai pakankamai paprastas bei savalaikis - sklaidau ir šitą mitą.
Žinoma, buvo ir trūkumų. Jau minėtas žanro pasikeitimas atrodė kažkaip nei į tvorą, nei į mietą - kur pirmoj knygoj buvo bionikai, ten dabar demonai, kur pirmoj buvo Basanavičius su savo skraidančiu laumžirgiu, ten dabar Maras su savo večugė, o baisiausia yra tai, kad visos užuominos leidžia suprasti, kad "Šmėklų valandoje" (jei taip vadinsis trečioji knyga, kas vėlgi kažkodėl atrodo labai logiška) dark fantasy linija dar sustiprės, na ir aišku steampunk'o sąskaita.
Taip pat šiek tiek užkliuvo be paliovos akcentuojamos kai kurios detalės. Taip, sutemus šviečia Voltos žibintai. Ir naktį. Ir pavakariais. Ir aikštėse jie šviečia. Ir Vilniuj, ir Kontantinopolyje. Ir prie bokštų šviečia. We get it, pagrindinis miestų apšvietimo įrankis yra Voltos žibintai - visai nebūtina tą kartoti dešimt kartų.
IŠ smagesnių dalykų dar labai noriu pakalbėti apie tikrus istorinius personažus, pritaikytus žanrui ir laikmečiui. Kai buvo išleista "Vilko valanda", kiekvienas straipsnis, įrašas FB ar kita medija susilaukdavo masės naftalininių kalbajobų ir paneliųtamstamokytojų, kurios šūkaudavo ir burnodavo ir Tapinui pragaru grasindavo už tai, kad kaip čia taip paimtas pats Basanavičius ir padarytas kažkokiu personažu! Taigi siaubas! Taigi kaip taip ištautos didviriu tičiotis galima! Po šitos knygos išleidimo kažkaip soc. tinklų ir medijos taip įdėmiai netyriau, bet kažkaip tokio furoro nebesijaučia, nors pagrindo - daugiau nei sočiai. Vien Žemaitės su kulkosvaidžiu užtenka, o jau apie MKČ net nepradėsiu. Darau išvadą, kad šventeivos turbūt arba užduso iš pykčio, arba jau sulindę į rūsius planuoja ir strateguoja, kaip čia atsilyginti už šitą piktžodžiavimą bei pasitičiojimą. Tapinai, saugokis vilnonių sijonų atakos! :)
Bendrai paėmus, tai tikrai ganėtinai faina knyga, nors ir nebe taip sužavėjusi, kaip pirmoji, su savo minusais, tokia ganėtinai cheesy, obettačiau perskaityt tikrai verta.
November 8, 2021
maro diena
Iš anksto pabrėžiu, kad nekiltų neaiškumų - „Maro diena“ man patiko ir gerbiu Andrių Tapiną už šią pasisekusią avantiūrą ir tikiuosi, kad seksis ji jam ir toliau ne prasčiau. Jis davė lietuvių literatūrai tai, ko jai tikrai trūko ir tai be abejo sveikintina.
Paklaustumėt – ko gi trūko? Pasakyčiau, kad gavaus oro gūsio. Lietuvių literatūroje fantastika tikrai nesimėto, o nuotykių romanus dažniausiai kepa vaikiškos literatūros autoriai ir štai tokiame fone Tapinas su savo garuojančiais romanais rovė iš vietos kaip padūkęs ir grąžino prie nacionalinės literatūros tuos prisiekusius fantastikos mylėtojus, kurie jau seniai pasiklydo užsienietiškoje, jau klasika spėjusioje tapti fantastikoje.
Kadangi išsiaiškinom, kad knyga man patiko, kad ją verta perskaityti ir džiaugiuosi, kad tokios egzistuoja, laikas pereiti prie ne tokios malonios dalies. Man atrodo, kad kertinis trūkumas, iš kurio kyla ir visi kitos smulkmenos – knygą parašė ne rašytojas. Tapinas geras pasakotojas, jis sugeba sudominti, sujaudinti ir nustebinti. Jo siužeto vingiai dažnai nenuspėjami ir įdomūs, jis sugeba suvelti paslaptis į tinklą, kurį vėliau pamažu narplioja ir išlaiko intrigą iki paskutinio puslapio. Bet sukurti tikrą meno kūrinį, kuriam mažai ką galėtum prikišti jam sekasi sunkiai.
Svarbiausia – veikėjai, jų daug, bet jie neišbaigti. Aš iš šio romano nesugebu pažinti veikėjo, suprasti, koks jo charakteris, ko iš jo galima tikėtis, kuo jis patinka ir kuo ne. Jie tarsi kokie bedvasiai. Pavyzdžiui, pagrindinis veikėjas, lydėjęs skaitytoją per abu romanus – Antanas Sidabras. Perskaičiusi net susimąsčiau, ką apie jį žinau – kad jis samdinys, kad kartais nesivaldo ir siekia teisingumo. Vargu ar tokio apibūdinimo gana, nes iš jo beveik neįmanoma suprasti jo veiksmų. Aš nesakau, kad veikėjai turi būti nuspėjami, juos tiesiog turi suprasti ir galbūt nelengvai, bet suvokti, kodėl jis pasielgė ne taip, kaip tikėjaisi. Ir galiausia suvokiau, kad veikėjai neturi istorijos - apie tai, kas buvo praeityje sužinom labai fragmentiškai ir labai specifiškai, siužetui plėtoti to gana, bet veikėjams duoda mažai. Aš suvokiu visą poreikį paslaptingumui ir kad galbūt daug kas paaiškės vėliau, bet galima vietoj poros penktaeilių veikėjų įpinti ir kokių nors paprastų praeities detalių, padedančių pažvelgti į pagrindinį veikėją giliau. Suprantu tuos paties autoriaus argumentus, kad gilinantis į veikėjus galbūt nukentėtų siužetas, bet suderinti šiuos dalykus ir yra rašytojo darbas, o jis tiesiog pasakoja įdomią, labai įdomią istoriją, bet taip, lyg veikėjus mes jau pažinotume, lyg žinotume daug daugiau nei parašyta.
Kitas vis kliūvantis dalykas – fragmentiškumas. Viskas gerai su tuo skirstymu į dalis pagal miestus, bet mažų detalių komponavimas kartais trikdo. Ypatingai, kai bandoma imti ir pažiūrėti į sceną iš tolo, kokios nors žmogaus, apie kurį nė velnio nieko nežinai akimis. Pavyzdžiui niekaip nesupratau, kam reikalingas epizodas, kur Konstantinopoly kalbasi seniai ir žiūri ir mergas. Spėju, kad tai tokie bandymai įdomiau komponuoti tekstą, bet ką jie knygai duoda apart kelių papildomų puslapių, kuriuos galima daug geresniems dalykam išnaudoti, aš nežinau. Taip pat mėgdama tęstinumą, nesupratau, kam pradžioje reikėjo tų laiko nuorodų, kurios galiausiai visai išnyko, o kai viskas pradėjo lėkti kosminiai greičiais gal būtų ir smagu buvę turėti tikslesnį laiko skaičiavimą, kad nebūtų kaip su Altorių šešėly metų skaičiavimu – vieniems atrodo 20, kitiems kad 18 ir visi rodos teisūs.
Akys vis kliuvo ir už stilistinių niuansų. Vietomis išlenda gal žurnalistinis stilius, kai kur gana pirmokiškos klišės. Pavyzdžiui, tokie grandioziniai palyginimai kaip „meilė trunka trumpiau nei 3 metus“ visiškai pašaliniame siužeto vingyje, žmogaus atvaizdo aprašinėjimas pagal jo atvaizdą veidrodyje, stilistiškai nelabai gražus „ištuštino“ kalbant apie gėrimą, pavartotas ne kartą, o manau, kad šitas žodis lietuvių kalboje turi ir įdomesnių sinonimų, kurie labiau tinka pagal prasmę. Erzino ir tas Kauno pavadinimo apėjimas didžiausiais lankstais kaip valstybių pavadinimai serialuose apie terorizmą. O galiausiai – kalbos! Kalbėta bent kokiomis 5 skirtingomis kalbomis, bet išskyrimas, kokia kalba vartojama kada ir kur visiškai ignoruojamas, tik poroje vietų paminima. Aš visiškai nenorėčiau, kad puse knygos būtų parašyta angliškai ar prancūziškai, bet galima juk kažkaip ir išskirti, kokia kalba kalbama, juolab, kad knyga juk netaiko į kanonines formas. Šiaip aš dar sakyčiau, kad bala to nematė, bet tai kur tada logika pridėti dzūkiškos ar žemaitiškos kalbos. Labai lietuviška, bet kažkaip kvailai atrodo, kai lietuvių kalbos tarmės išskiriamos, o paminėti kalbama angliškai, prancūziškai ar rusiškai jau nereikia.
Galiausiai, turint omenyje, kad knyga antra serijoje, reikia jas ir palyginti, kartu grįžtant prie malonesnių aprašymo nuotaikų. Tempas, kaip ir pats autorius minėjo, tikrai greitas ir turbūt greitesnis nei pirmosios knygos. Tačiau iki Londono arba bent jau Konstantinopolio vidurio jis ne taip labai ir jautėsi. Pabaigoje, o ypatingai Kaune, veiksmas vijosi veiksmą, viskas truko turbūt kokią nepilną savaitę per visus tris miestus ir tada jau darėsi sunku atsiplėšti. Šiaip jau ‘Maro diena’ priminė mano taip mylimus Browno romanus – paslaptys, kurias aiškinantis reikia keliauti aplink pasaulį. Tačiau nepaisant viso to, ‘Vilko valanda’ man patiko labiau. Pirmiausia dėl to, kad siužetas buvo orientuotas į plotį – iš įvairiausių skirtingų išmėtytų detalių viskas centravosi ir jungėsi į vieną, o ‘Maro dienoje’ jis daugiau buvo chronologiškas, kryptingas ėjimas tikslo link. Kita vertus ‘Vilko valandoje’ man patiko ta ypatinga mechaninė fantastika kažkaip supinanti ateitį su praeitimi, nes tai buvo kažkas naujo, kažkas tokio, o štai ‘Maro dienoje’ slankiojo, kad ir blankūs, ‘Žiedų valdovo’ šešėliai ir tikroji fantastinė fantastika, o šitoje srityje nustebinti ir sužavėti jau sunkiau.
Ak taip, dar pamiršau meilės motyvą. Turbūt todėl, kad jis buvo toks nei šioks, nei toks. Idėjine prasme – įdomu. Bet man jis gadino ir taip jau kaip minėta menką, vargais negalais susidarytą nuomonę apie Sidabrą. Nepaisant to, kad apie Sidabrą informacijos ne tiek ir daug, aišku viena - jis yra romanų herojus. O šitos meilės intrigos herojiškumo iš jo mano akyse atėmė.
Jaučiu reikia dar kartą priminti, kad ‘Maro diena’ man patiko ir bent jau antroji pusė labai sudomino. Nepaisant visų siaubingų dalykų, kurių čia prirašiau, tai kūrinys, kurį verta perskaityti ir siūlyti perskaityti kitiems, kuris turi tiek įvairių smulkių pliusų, kad ir tas nuorodas į istoriją ir jų interpretaciją, kurių turbūt neverta aptarti smulkiai, bet kurios duoda tekstui daug ir atperka kitas kūrinio formos problemas.
Iš anksto pabrėžiu, kad nekiltų neaiškumų - „Maro diena“ man patiko ir gerbiu Andrių Tapiną už šią pasisekusią avantiūrą ir tikiuosi, kad seksis ji jam ir toliau ne prasčiau. Jis davė lietuvių literatūrai tai, ko jai tikrai trūko ir tai be abejo sveikintina.
Paklaustumėt – ko gi trūko? Pasakyčiau, kad gavaus oro gūsio. Lietuvių literatūroje fantastika tikrai nesimėto, o nuotykių romanus dažniausiai kepa vaikiškos literatūros autoriai ir štai tokiame fone Tapinas su savo garuojančiais romanais rovė iš vietos kaip padūkęs ir grąžino prie nacionalinės literatūros tuos prisiekusius fantastikos mylėtojus, kurie jau seniai pasiklydo užsienietiškoje, jau klasika spėjusioje tapti fantastikoje.
Kadangi išsiaiškinom, kad knyga man patiko, kad ją verta perskaityti ir džiaugiuosi, kad tokios egzistuoja, laikas pereiti prie ne tokios malonios dalies. Man atrodo, kad kertinis trūkumas, iš kurio kyla ir visi kitos smulkmenos – knygą parašė ne rašytojas. Tapinas geras pasakotojas, jis sugeba sudominti, sujaudinti ir nustebinti. Jo siužeto vingiai dažnai nenuspėjami ir įdomūs, jis sugeba suvelti paslaptis į tinklą, kurį vėliau pamažu narplioja ir išlaiko intrigą iki paskutinio puslapio. Bet sukurti tikrą meno kūrinį, kuriam mažai ką galėtum prikišti jam sekasi sunkiai.
Svarbiausia – veikėjai, jų daug, bet jie neišbaigti. Aš iš šio romano nesugebu pažinti veikėjo, suprasti, koks jo charakteris, ko iš jo galima tikėtis, kuo jis patinka ir kuo ne. Jie tarsi kokie bedvasiai. Pavyzdžiui, pagrindinis veikėjas, lydėjęs skaitytoją per abu romanus – Antanas Sidabras. Perskaičiusi net susimąsčiau, ką apie jį žinau – kad jis samdinys, kad kartais nesivaldo ir siekia teisingumo. Vargu ar tokio apibūdinimo gana, nes iš jo beveik neįmanoma suprasti jo veiksmų. Aš nesakau, kad veikėjai turi būti nuspėjami, juos tiesiog turi suprasti ir galbūt nelengvai, bet suvokti, kodėl jis pasielgė ne taip, kaip tikėjaisi. Ir galiausia suvokiau, kad veikėjai neturi istorijos - apie tai, kas buvo praeityje sužinom labai fragmentiškai ir labai specifiškai, siužetui plėtoti to gana, bet veikėjams duoda mažai. Aš suvokiu visą poreikį paslaptingumui ir kad galbūt daug kas paaiškės vėliau, bet galima vietoj poros penktaeilių veikėjų įpinti ir kokių nors paprastų praeities detalių, padedančių pažvelgti į pagrindinį veikėją giliau. Suprantu tuos paties autoriaus argumentus, kad gilinantis į veikėjus galbūt nukentėtų siužetas, bet suderinti šiuos dalykus ir yra rašytojo darbas, o jis tiesiog pasakoja įdomią, labai įdomią istoriją, bet taip, lyg veikėjus mes jau pažinotume, lyg žinotume daug daugiau nei parašyta.
Kitas vis kliūvantis dalykas – fragmentiškumas. Viskas gerai su tuo skirstymu į dalis pagal miestus, bet mažų detalių komponavimas kartais trikdo. Ypatingai, kai bandoma imti ir pažiūrėti į sceną iš tolo, kokios nors žmogaus, apie kurį nė velnio nieko nežinai akimis. Pavyzdžiui niekaip nesupratau, kam reikalingas epizodas, kur Konstantinopoly kalbasi seniai ir žiūri ir mergas. Spėju, kad tai tokie bandymai įdomiau komponuoti tekstą, bet ką jie knygai duoda apart kelių papildomų puslapių, kuriuos galima daug geresniems dalykam išnaudoti, aš nežinau. Taip pat mėgdama tęstinumą, nesupratau, kam pradžioje reikėjo tų laiko nuorodų, kurios galiausiai visai išnyko, o kai viskas pradėjo lėkti kosminiai greičiais gal būtų ir smagu buvę turėti tikslesnį laiko skaičiavimą, kad nebūtų kaip su Altorių šešėly metų skaičiavimu – vieniems atrodo 20, kitiems kad 18 ir visi rodos teisūs.
Akys vis kliuvo ir už stilistinių niuansų. Vietomis išlenda gal žurnalistinis stilius, kai kur gana pirmokiškos klišės. Pavyzdžiui, tokie grandioziniai palyginimai kaip „meilė trunka trumpiau nei 3 metus“ visiškai pašaliniame siužeto vingyje, žmogaus atvaizdo aprašinėjimas pagal jo atvaizdą veidrodyje, stilistiškai nelabai gražus „ištuštino“ kalbant apie gėrimą, pavartotas ne kartą, o manau, kad šitas žodis lietuvių kalboje turi ir įdomesnių sinonimų, kurie labiau tinka pagal prasmę. Erzino ir tas Kauno pavadinimo apėjimas didžiausiais lankstais kaip valstybių pavadinimai serialuose apie terorizmą. O galiausiai – kalbos! Kalbėta bent kokiomis 5 skirtingomis kalbomis, bet išskyrimas, kokia kalba vartojama kada ir kur visiškai ignoruojamas, tik poroje vietų paminima. Aš visiškai nenorėčiau, kad puse knygos būtų parašyta angliškai ar prancūziškai, bet galima juk kažkaip ir išskirti, kokia kalba kalbama, juolab, kad knyga juk netaiko į kanonines formas. Šiaip aš dar sakyčiau, kad bala to nematė, bet tai kur tada logika pridėti dzūkiškos ar žemaitiškos kalbos. Labai lietuviška, bet kažkaip kvailai atrodo, kai lietuvių kalbos tarmės išskiriamos, o paminėti kalbama angliškai, prancūziškai ar rusiškai jau nereikia.
Galiausiai, turint omenyje, kad knyga antra serijoje, reikia jas ir palyginti, kartu grįžtant prie malonesnių aprašymo nuotaikų. Tempas, kaip ir pats autorius minėjo, tikrai greitas ir turbūt greitesnis nei pirmosios knygos. Tačiau iki Londono arba bent jau Konstantinopolio vidurio jis ne taip labai ir jautėsi. Pabaigoje, o ypatingai Kaune, veiksmas vijosi veiksmą, viskas truko turbūt kokią nepilną savaitę per visus tris miestus ir tada jau darėsi sunku atsiplėšti. Šiaip jau ‘Maro diena’ priminė mano taip mylimus Browno romanus – paslaptys, kurias aiškinantis reikia keliauti aplink pasaulį. Tačiau nepaisant viso to, ‘Vilko valanda’ man patiko labiau. Pirmiausia dėl to, kad siužetas buvo orientuotas į plotį – iš įvairiausių skirtingų išmėtytų detalių viskas centravosi ir jungėsi į vieną, o ‘Maro dienoje’ jis daugiau buvo chronologiškas, kryptingas ėjimas tikslo link. Kita vertus ‘Vilko valandoje’ man patiko ta ypatinga mechaninė fantastika kažkaip supinanti ateitį su praeitimi, nes tai buvo kažkas naujo, kažkas tokio, o štai ‘Maro dienoje’ slankiojo, kad ir blankūs, ‘Žiedų valdovo’ šešėliai ir tikroji fantastinė fantastika, o šitoje srityje nustebinti ir sužavėti jau sunkiau.
Ak taip, dar pamiršau meilės motyvą. Turbūt todėl, kad jis buvo toks nei šioks, nei toks. Idėjine prasme – įdomu. Bet man jis gadino ir taip jau kaip minėta menką, vargais negalais susidarytą nuomonę apie Sidabrą. Nepaisant to, kad apie Sidabrą informacijos ne tiek ir daug, aišku viena - jis yra romanų herojus. O šitos meilės intrigos herojiškumo iš jo mano akyse atėmė.
Jaučiu reikia dar kartą priminti, kad ‘Maro diena’ man patiko ir bent jau antroji pusė labai sudomino. Nepaisant visų siaubingų dalykų, kurių čia prirašiau, tai kūrinys, kurį verta perskaityti ir siūlyti perskaityti kitiems, kuris turi tiek įvairių smulkių pliusų, kad ir tas nuorodas į istoriją ir jų interpretaciją, kurių turbūt neverta aptarti smulkiai, bet kurios duoda tekstui daug ir atperka kitas kūrinio formos problemas.
September 5, 2015
Naaa kąąą.... Bendras įspūdis toks: jaunas indie režisierius su draugais aktoriais nufilmuoja mažo biudžeto filmą savo garaže, šiaip dėl bajerio ir iš idėjos, daug iš jo nesitikėdamas. Bet staiga filmas išpopuliarėja, iškart uždirba daug pinigų, sulaukia žiūrovų ir kritikų dėmesio; režisierius išgarsėja, visi apie filmą kalba ir rašo, visi nori tęsinio. Taigi kitam filmui jis gauna didelį biudžetą, prisikviečia žvaigždžių, filmuoja egzotiškose šalyse. Visi tikisi nežinia kokių aukštumų. O filmas išeina toks, na, normalus holivudinis filmas. Su popkornu visai nieko. Bet vis tiek kažko jame trūksta.
Patiko tiek, kad skaitysiu tęsinį, jeigu toks pasirodys, o supratau, kad taip ir bus. Nors stebuklų iš jo nelauksiu.
Patiko tiek, kad skaitysiu tęsinį, jeigu toks pasirodys, o supratau, kad taip ir bus. Nors stebuklų iš jo nelauksiu.
March 27, 2021
Ha! na neblogas “Vilko valandos” tęsinys. Laukčiau ir dar vieno pratęsimo, bet turbūt vargu jis bus. Tas stilių kaitaliojimas manęs neveikia, svarbu suprasčiau, ką skaitau.
Yra toks “filmo- scenarijaus” tipo teksto pojūtis. Toks būna skaitant Dan Brown. Tik čia totally fantasy, o su Brown kūryba... irgi, matyt... tik kitaip...
Ir pagauna, ir įtraukia. Entertaining. Lengvas toks kūrinys, bet fantazija buvo pajungta aukščiausiam panaudojimui.
Rekomenduoju visiems lietuvių autorių palaikytojam, žodžiu, jei esi patriotas-še, skaityk. Jeigu ne, na nieko neprarasi, o jei nekenti fantastinių kūrinių, kuriuose nieko nepasisemi, net nežiūrėk į tą pusę!
Yra toks “filmo- scenarijaus” tipo teksto pojūtis. Toks būna skaitant Dan Brown. Tik čia totally fantasy, o su Brown kūryba... irgi, matyt... tik kitaip...
Ir pagauna, ir įtraukia. Entertaining. Lengvas toks kūrinys, bet fantazija buvo pajungta aukščiausiam panaudojimui.
Rekomenduoju visiems lietuvių autorių palaikytojam, žodžiu, jei esi patriotas-še, skaityk. Jeigu ne, na nieko neprarasi, o jei nekenti fantastinių kūrinių, kuriuose nieko nepasisemi, net nežiūrėk į tą pusę!
May 28, 2018
Nėra labai sveikintina sudominti skaitytoją tuo, kas vyksta, o paskui pusę knygos aiškinti, kodėl vyksta tai, kas vyksta. Ir dar užbaigti taip, kad aišku, jog niekas nebeaišku.
July 25, 2016
Trumpoji mano įspūdžių versija:
- Mėgstamiausi personažai: superherojus MKČ (!!!) ir grumpy cat’inis „Metropolio“ padavėjas.
- Durniausi stereotipai: moterų personažės. Jei jau moteris, tai: a) nekalta nebyli dangiška mergelė, b) demonas, c) pikta amazonė su skarele. Žinoma, čia žanrinė literatūra, bet visgi XXI amžiaus.
- Gražiausios teksto vietos: Tapino sugebėjimas valdyti žodžius ir jaukintis nerangiuosius lietuvių kalbos aspektus (naujadarus). Tas buvo matyti jau jo Žiedų valdovo vertimuose. Nemanau, kad dar kuriam nors grožiniame tekste suvalkiečių tarmė arba brązgino taip natūraliai skambės greta permaledo, kauklių, kvėpuotuvo, mechžiurkės, ratuso.
- Didžiausia intriga: jei jau britų barono pavardė – Playfairas, tai kodėl visi lenkai – ne -owskiai, bet -ovskiai?
Ilgoji versija:
Seniai sakydavau, kad lietuvių literatūroje žiojinčią geros žanrinės literatūros spragą kol kas pajuto ir užpildė tik Andrius Tapinas ir Kristina Sabaliauskaitė. Kam jau kam, o jiems tai tikrai nereikia konkuruoti su jokiais danais brownais, coelho ar kitu „verstinės literatūros plūsmu iš supuvusių vakarų“. Deja, Sabaliauskaitės žanras pamažu suka į muilo operos plotus – tai nėra blogai, tik nebe taip įdomu. O štai Tapinas išlaiko savo užsibrėžtą standartą – tiek literatūrinį, tiek marketinginį. Tiktai steampunko pas jį vis mažiau, o politikos – keistai lyg daugėja.
Knygą perskaičiau mero rinkimų dieną (Šimašius vs Zuokas, Matijošaitis vs Kupčinskas), ir ji buvo keistai aktuali kovų dėl miestų kontekste. Nors romano veiksmas – 1907-ieji, knyga pilna tik šiandien suvokiamų ir gresiančių pasenti juokelių: Žaliojo tilto skulptūrų statymas pačioje knygos pradžioje, visokie „��ikau ir tapš...“ komentarai, lyg iš Dviračio žynių atklydę suvalkiečiai Mikelis ir Simutis, kolorado vabalų spalvos Georgijaus juostelės, epidemijų baimė. Tačiau jie neužgožia dviejų pagrindinių knygos kozirių – miesto mito ir besąlygiško tikėjimo trilerišku veiksmo greičiu.
Siužetas ir jo vingiai – didysis knygos pliusas, tad jo nespoilinsiu ir be reikalo neatpasakosiu. Dažnai juk įdomiau ne tai, kas ką apgavo ar (ir?) nužudė, o knygos kontekstai, mitai, legendos. Ir – kultūros istorijos gangsteriai!
1. KAUNAS
Išaugus susidomėjimui miestais ir per visusgalus žanrus pasidžiaugus Vilniumi, kaip į neatrastą lobį rašytojai ir rašytojos suka į Kauną. Vien šiemet jau pasirodė Kauno architektūros gidas ir Laikinoji sostinė lietuvių literatūroje. Tapinas Kauną stato greta Vilniaus, Londono ir Konstantinopolio, jame rengia didžiąsias zombių kovas ir, kaip sėkmingai pavyko Vilko valandoje, tikisi pasinaudoti miesto mitais. Visgi žvilgsnis nuo Žaliojo tilto, kuriuo prasideda romanas, šiek tiek apriboja perspektyvą: nerasime nei žavingų miesto legendų (kokia Vilniuje buvo Rožytė), nei įdomesnio miesto gyvenimo (kaip, vėlgi Vilniuje, Bėdų kvartalas). Veiksmas sutelktas į kelis taškus – fortus, Soborą ir Nemuno salą, o visa kita galėtų nutikti praktiškai bet kur, bet kurio bevardžio miesto bevardėse gatvėse.
Įdomiausias Kaunui liekantis mitas – tai zombių apokalipsės scenarijus, kurforsai rusai rusų brainwashed armija zombiai kovoja su „dorais“ kauniečiais ir kaunietėmis. Scenarijus, nors ir buvęs aktualesnis prieš 10–20 metų, yra gan taiklus.
Pailiustruosiu. Kai prieš 10 metų atvažiavau iš Kauno į Vilnių studijuoti, pirmais metais viešumoje neišsitraukdavau mobileko, o antrais prireikus paskambinti bėgdavau į parduotuvę. Jei tada būčiau turėjusi Maro dieną, būčiau pamosikavusi ja draugėms, kurios žiūrėdavo kaip į durnę, prieš nosį. Pasirodo, žmonių grupė, žinoma kaip forsai, turi gilesnes šaknis nei galėjo atrodyti. Ir vadinasi jie ne marozais, kaip mane bandė įtikinti vilniečiai, o Apsėstaisiais.
2. GANGSTERĖS IR GANGSTERIAI
Dievaži, negaliu pakęsti Dano Browno ir jo rimto pamokslaujančio tono. Greta tokių trilerių Tapinas atrodo kaip Gendalfas, pasakojantis akivaizdžiai neįtikėtinas, bet daug įtikimesnes istorijas. Maro dienos mūšiuose kaunasi Žemaitė ir taigis taigis kaipgis nuolat kartojantis Jonas, Leninas prieš mitingus vartoja kokainą, britų nusikaltėlių lordas prabyla Biliūno Juozapotos žodžiais. Ir visa tai thrillina labiau nei pačios šiurpiausios konspiracijų teorijos.
Palyginimai su Brownu neatsitiktiniai: naujojoje Tapino knygoje visa slaptos bendruomenės Silentium samdomo žudiko Maro linija atrodo lyg ištraukta iš Da Vinčio kodo ar Angelų ir demonų. Ir lygiai taip pat nereikalinga. Pirmiausia – istorijos pradžia Sorbonos universitete, tada kelionė į Konstantinopolį nužudyti sultono, tada – į Kauną jau su kita užduotimi. Kam tas Konstantinopolis? Kam Paryžius? Kam – Londonas, kuriame įvyksta keli nusikaltimai, praktiškai sukompiliuoti iš Conan Doyle’o, ir pora scenų, tarsi nučiuptų iš antrojo Guy’aus Ritchie’o filmo apie Holmsą?
Čia ir buvo, mano akimis, silpnoji knygos vieta. Visa pirma jos pusė, daugybė pašalinių siužeto linijų ir kelionių po įvairius miestus, kurios tiesiog pasimiršta ir lieka savitikslės. Kinematografinis rašymas kartais pakiša koją: pačiame mūšio įkarštyje kariai ima deklamuoti Sirokomlės poeziją ar prancūzų dainas. Daugybė perspektyvų, veikėjų, priešistorių, kažkodėl besiskiriantis veiksmo laikas (vieni dalykai vyksta birželį, kiti – gegužę) kelia chaotiškumo įspūdį.
Šis išsisklaido tik antroje romano pusėje, kur ima kilti įtampa, vykti mūšiai, išdavystės ir beviltiškos situacijos, iš kurių išgelbsti tik netikėti deus ex machina pasirodymai. Ir visa tai parašyta nepriekaištingai. Žmonės sako, kad Peteris Jacksonas Dviejose tvirtovėse parodė patį įspūdingiausią įmanomą mūšį – kelias valandas trunkančias kautynes, kurios, gerai sumontuotos ir prikimštos specefektų, neatsibosta. Bet Tapinas šimtąkart geriau už Jacksoną. Manau, kad ne pirmą ir ne paskutinį kartą.
Kad ir koks būtų tolesnis užmanymas, labai tikiuosi, kad kiti nuotykiai pargrįš į Vilnių. Gi koks puikus finalinis Margaritos Berg, plėšiko Mordechajaus ir nusikaltėlių vado Motiejaus Kairio cameo* epizodas!
* Kaip būtų puiku, jei Tapinas sugalvotų lietuvišką atitikmenį šiam žodžiui.
- Mėgstamiausi personažai: superherojus MKČ (!!!) ir grumpy cat’inis „Metropolio“ padavėjas.
- Durniausi stereotipai: moterų personažės. Jei jau moteris, tai: a) nekalta nebyli dangiška mergelė, b) demonas, c) pikta amazonė su skarele. Žinoma, čia žanrinė literatūra, bet visgi XXI amžiaus.
- Gražiausios teksto vietos: Tapino sugebėjimas valdyti žodžius ir jaukintis nerangiuosius lietuvių kalbos aspektus (naujadarus). Tas buvo matyti jau jo Žiedų valdovo vertimuose. Nemanau, kad dar kuriam nors grožiniame tekste suvalkiečių tarmė arba brązgino taip natūraliai skambės greta permaledo, kauklių, kvėpuotuvo, mechžiurkės, ratuso.
- Didžiausia intriga: jei jau britų barono pavardė – Playfairas, tai kodėl visi lenkai – ne -owskiai, bet -ovskiai?
Ilgoji versija:
Seniai sakydavau, kad lietuvių literatūroje žiojinčią geros žanrinės literatūros spragą kol kas pajuto ir užpildė tik Andrius Tapinas ir Kristina Sabaliauskaitė. Kam jau kam, o jiems tai tikrai nereikia konkuruoti su jokiais danais brownais, coelho ar kitu „verstinės literatūros plūsmu iš supuvusių vakarų“. Deja, Sabaliauskaitės žanras pamažu suka į muilo operos plotus – tai nėra blogai, tik nebe taip įdomu. O štai Tapinas išlaiko savo užsibrėžtą standartą – tiek literatūrinį, tiek marketinginį. Tiktai steampunko pas jį vis mažiau, o politikos – keistai lyg daugėja.
Knygą perskaičiau mero rinkimų dieną (Šimašius vs Zuokas, Matijošaitis vs Kupčinskas), ir ji buvo keistai aktuali kovų dėl miestų kontekste. Nors romano veiksmas – 1907-ieji, knyga pilna tik šiandien suvokiamų ir gresiančių pasenti juokelių: Žaliojo tilto skulptūrų statymas pačioje knygos pradžioje, visokie „��ikau ir tapš...“ komentarai, lyg iš Dviračio žynių atklydę suvalkiečiai Mikelis ir Simutis, kolorado vabalų spalvos Georgijaus juostelės, epidemijų baimė. Tačiau jie neužgožia dviejų pagrindinių knygos kozirių – miesto mito ir besąlygiško tikėjimo trilerišku veiksmo greičiu.
Siužetas ir jo vingiai – didysis knygos pliusas, tad jo nespoilinsiu ir be reikalo neatpasakosiu. Dažnai juk įdomiau ne tai, kas ką apgavo ar (ir?) nužudė, o knygos kontekstai, mitai, legendos. Ir – kultūros istorijos gangsteriai!
1. KAUNAS
Išaugus susidomėjimui miestais ir per visus
Įdomiausias Kaunui liekantis mitas – tai zombių apokalipsės scenarijus, kur
Pailiustruosiu. Kai prieš 10 metų atvažiavau iš Kauno į Vilnių studijuoti, pirmais metais viešumoje neišsitraukdavau mobileko, o antrais prireikus paskambinti bėgdavau į parduotuvę. Jei tada būčiau turėjusi Maro dieną, būčiau pamosikavusi ja draugėms, kurios žiūrėdavo kaip į durnę, prieš nosį. Pasirodo, žmonių grupė, žinoma kaip forsai, turi gilesnes šaknis nei galėjo atrodyti. Ir vadinasi jie ne marozais, kaip mane bandė įtikinti vilniečiai, o Apsėstaisiais.
2. GANGSTERĖS IR GANGSTERIAI
Dievaži, negaliu pakęsti Dano Browno ir jo rimto pamokslaujančio tono. Greta tokių trilerių Tapinas atrodo kaip Gendalfas, pasakojantis akivaizdžiai neįtikėtinas, bet daug įtikimesnes istorijas. Maro dienos mūšiuose kaunasi Žemaitė ir taigis taigis kaipgis nuolat kartojantis Jonas, Leninas prieš mitingus vartoja kokainą, britų nusikaltėlių lordas prabyla Biliūno Juozapotos žodžiais. Ir visa tai thrillina labiau nei pačios šiurpiausios konspiracijų teorijos.
Palyginimai su Brownu neatsitiktiniai: naujojoje Tapino knygoje visa slaptos bendruomenės Silentium samdomo žudiko Maro linija atrodo lyg ištraukta iš Da Vinčio kodo ar Angelų ir demonų. Ir lygiai taip pat nereikalinga. Pirmiausia – istorijos pradžia Sorbonos universitete, tada kelionė į Konstantinopolį nužudyti sultono, tada – į Kauną jau su kita užduotimi. Kam tas Konstantinopolis? Kam Paryžius? Kam – Londonas, kuriame įvyksta keli nusikaltimai, praktiškai sukompiliuoti iš Conan Doyle’o, ir pora scenų, tarsi nučiuptų iš antrojo Guy’aus Ritchie’o filmo apie Holmsą?
Čia ir buvo, mano akimis, silpnoji knygos vieta. Visa pirma jos pusė, daugybė pašalinių siužeto linijų ir kelionių po įvairius miestus, kurios tiesiog pasimiršta ir lieka savitikslės. Kinematografinis rašymas kartais pakiša koją: pačiame mūšio įkarštyje kariai ima deklamuoti Sirokomlės poeziją ar prancūzų dainas. Daugybė perspektyvų, veikėjų, priešistorių, kažkodėl besiskiriantis veiksmo laikas (vieni dalykai vyksta birželį, kiti – gegužę) kelia chaotiškumo įspūdį.
Šis išsisklaido tik antroje romano pusėje, kur ima kilti įtampa, vykti mūšiai, išdavystės ir beviltiškos situacijos, iš kurių išgelbsti tik netikėti deus ex machina pasirodymai. Ir visa tai parašyta nepriekaištingai. Žmonės sako, kad Peteris Jacksonas Dviejose tvirtovėse parodė patį įspūdingiausią įmanomą mūšį – kelias valandas trunkančias kautynes, kurios, gerai sumontuotos ir prikimštos specefektų, neatsibosta. Bet Tapinas šimtąkart geriau už Jacksoną. Manau, kad ne pirmą ir ne paskutinį kartą.
Kad ir koks būtų tolesnis užmanymas, labai tikiuosi, kad kiti nuotykiai pargrįš į Vilnių. Gi koks puikus finalinis Margaritos Berg, plėšiko Mordechajaus ir nusikaltėlių vado Motiejaus Kairio cameo* epizodas!
* Kaip būtų puiku, jei Tapinas sugalvotų lietuvišką atitikmenį šiam žodžiui.
March 5, 2015
Atsargiai, spoiler alert.
Prieš dvi savaites, kokį dešimtą kvadratu kartą eidama pro zombių narvą Knygų mugėj ir kaskart sutiktiems draugams sakydama, kad dauuug praradot dar neperskaitę Vilko valandos, tikrai net nebūčiau drįsusi įsivaizduoti, kad kada nors rašyčiau tokį dalyką.
O, va, rašau.
Ko gero, my expectations were way way wayyyy too high, nes man net pačiai siaubingai keista, jog laukiamiausia metų knyga, nepaliko tokio įspūdžio, kokio tikėjausi. Na, bent jau teigiamo. Kodėl?
Todėl. Prie daugybės veikėjų iš pirmosios sagos dalies prisideda dar koks kvadrilijonas naujų, kurie praktiškai absoliučiai nustelbia senuosius. Taip, sakykit, va, juk nauji miestai, naujos istorijos. Bla bla. Žinau, bet labai gaila, kad apskritai dingo pirmosios dalies herojai, tarkim, Basanavičius ir mano mėgstamiausias atsiskyrėlis Tvardauskis, kurie jau buvo gan išplėtoti, nors ir su savomis paslaptimis. O ir Sidabras turėjo dalintis pagrindinį vaidmenį su Maru. Ką gi, taip, atsirado nauji, bet jų vėlgi per daug ir jie tokie pat iki galo neišbaigti, nors vaidina tikrai neantraeilius vaidmenis. Na, iš dalies, gal ir galima tai pateisinti - jei prisidėtų visų jų detalūs aprašymai, knyga dar gerokai pastorėtų. Tačiau tikiu, kad viskas bus išplėtota kitose knygose ateityje !
Nežinau ar čia todėl, kad baisiai nemėgstu visko, kas susiję su zombiais, ar tiesiog visko buvo labai per daug, bet siužetas taip nekabino, kaip kad skaitant Vilko valandą (kurią tarp kitko prarijau nelipdama iš lovos). Įvykių tiek daug, ir dar skirtingose vietose, viskas vyksta siaubingu greičiu, tad asmeniškai, kaip ta, kuri skaito lėtai ir mėgaujasi pačiu skaitymo momentu, nespėjau su istorija. Na, o paviršutiniškai skaityt jau nekažką.
Man čia tiesiog visko per daug. Per daug herojų. Per daug blogio. Per daug veiksmo. Per daug nuorodų, simbolių, istorinių faktų (nors šitai man iš dalies visai patiko - pagaudavau save šypsančią. Bet kas per daug.. ) Per daug super galių. Per daug kitų kūrinių įtakos (ou kamon, Bonos Sforcos armija kažkuo primena Army of the dead iš Žiedų valdovo, nulėmusius mūšio baigtį :D ).
Na gerai, reikia ir kažką gero pasakyti - fantazija čia išties neišpasakyta, mane labai žavi tie įkomponuoti istoriniai personažai, ypač Maro dienoje patiko Čiurlionis. Tikiuosi jis dar pasirodys kitose knygose ir apvalys visus nevalyvus žmones savo magiška muzika!
Dar labai patiko tas momentas (atsargiai, spoilinu), kai tas White-Walkeris-Su-Kirviais-Vietoj-Rankų užkliuvo už duobės ir tai buvo jo lemtinga klaida. Galiu lažintis iš milijono saldainių, kad nobody saw that coming. Rimtai, net sukikenau. :D
Žinoma, dar būtina pagirti už šaunuolių Simučio ir Mikelio personažus. Jie nepakartojami, ypač jų tarmė ir pasaulėžiūra. Kaži, kels šliūbą Mikelis?
All in all, liko dar daug palaidų galų, neatskleistų intrigų ir dingęs Sidabras. Tai aišku, kad dar jį išvysime, tik klausimas - kur ir kokiomis aplinkybėmis? Na, bent tuos fu-zombius sunaikino, dėl ko nuoširdžiai džiaugiasi širdis. Ir dar žinau, kad būsimas sagos dalis tikrai skaitysiu. Ši saga tikras fenomenas lietuvių literatūroje, džiaugiuosi.
Prieš dvi savaites, kokį dešimtą kvadratu kartą eidama pro zombių narvą Knygų mugėj ir kaskart sutiktiems draugams sakydama, kad dauuug praradot dar neperskaitę Vilko valandos, tikrai net nebūčiau drįsusi įsivaizduoti, kad kada nors rašyčiau tokį dalyką.
O, va, rašau.
Ko gero, my expectations were way way wayyyy too high, nes man net pačiai siaubingai keista, jog laukiamiausia metų knyga, nepaliko tokio įspūdžio, kokio tikėjausi. Na, bent jau teigiamo. Kodėl?
Todėl. Prie daugybės veikėjų iš pirmosios sagos dalies prisideda dar koks kvadrilijonas naujų, kurie praktiškai absoliučiai nustelbia senuosius. Taip, sakykit, va, juk nauji miestai, naujos istorijos. Bla bla. Žinau, bet labai gaila, kad apskritai dingo pirmosios dalies herojai, tarkim, Basanavičius ir mano mėgstamiausias atsiskyrėlis Tvardauskis, kurie jau buvo gan išplėtoti, nors ir su savomis paslaptimis. O ir Sidabras turėjo dalintis pagrindinį vaidmenį su Maru. Ką gi, taip, atsirado nauji, bet jų vėlgi per daug ir jie tokie pat iki galo neišbaigti, nors vaidina tikrai neantraeilius vaidmenis. Na, iš dalies, gal ir galima tai pateisinti - jei prisidėtų visų jų detalūs aprašymai, knyga dar gerokai pastorėtų. Tačiau tikiu, kad viskas bus išplėtota kitose knygose ateityje !
Nežinau ar čia todėl, kad baisiai nemėgstu visko, kas susiję su zombiais, ar tiesiog visko buvo labai per daug, bet siužetas taip nekabino, kaip kad skaitant Vilko valandą (kurią tarp kitko prarijau nelipdama iš lovos). Įvykių tiek daug, ir dar skirtingose vietose, viskas vyksta siaubingu greičiu, tad asmeniškai, kaip ta, kuri skaito lėtai ir mėgaujasi pačiu skaitymo momentu, nespėjau su istorija. Na, o paviršutiniškai skaityt jau nekažką.
Man čia tiesiog visko per daug. Per daug herojų. Per daug blogio. Per daug veiksmo. Per daug nuorodų, simbolių, istorinių faktų (nors šitai man iš dalies visai patiko - pagaudavau save šypsančią. Bet kas per daug.. ) Per daug super galių. Per daug kitų kūrinių įtakos (ou kamon, Bonos Sforcos armija kažkuo primena Army of the dead iš Žiedų valdovo, nulėmusius mūšio baigtį :D ).
Na gerai, reikia ir kažką gero pasakyti - fantazija čia išties neišpasakyta, mane labai žavi tie įkomponuoti istoriniai personažai, ypač Maro dienoje patiko Čiurlionis. Tikiuosi jis dar pasirodys kitose knygose ir apvalys visus nevalyvus žmones savo magiška muzika!
Dar labai patiko tas momentas (atsargiai, spoilinu), kai tas White-Walkeris-Su-Kirviais-Vietoj-Rankų užkliuvo už duobės ir tai buvo jo lemtinga klaida. Galiu lažintis iš milijono saldainių, kad nobody saw that coming. Rimtai, net sukikenau. :D
Žinoma, dar būtina pagirti už šaunuolių Simučio ir Mikelio personažus. Jie nepakartojami, ypač jų tarmė ir pasaulėžiūra. Kaži, kels šliūbą Mikelis?
All in all, liko dar daug palaidų galų, neatskleistų intrigų ir dingęs Sidabras. Tai aišku, kad dar jį išvysime, tik klausimas - kur ir kokiomis aplinkybėmis? Na, bent tuos fu-zombius sunaikino, dėl ko nuoširdžiai džiaugiasi širdis. Ir dar žinau, kad būsimas sagos dalis tikrai skaitysiu. Ši saga tikras fenomenas lietuvių literatūroje, džiaugiuosi.
This entire review has been hidden because of spoilers.
October 26, 2015
Labai laukiau antrosios Andriaus Tapino knygos: 1. Nes labai patiko "Vilko valanda", 2.Autoriaus sukurtas pasaulis yra įtraukiantis ir įdomus. Juk būna, kai su pertaukomis skaitai tam tikrą knygų seriją, tai lyg po ilgų atostogų grįžtum namo, kur viskas taip pažįstama, savita ir gyvenimas tęsiasi. Bet aš jau čia sapalioju, knygų žiurkės sindromas ;)
Ir žinoma "Maro diena" nenuvylė.... bet ir nenustebino, jokių fanfarų. Ir tai ne dėl to, kad jau viskas kaip ir pažįstama, gerai išreklamuoti veikėjai, knygoje jų net nebūtina pristatyti. Kadangi tai antroji dalis, skaitytojas tiesiog yra priverstas lyginti tarpusavyje "Vilko valandą" ir "Maro dieną". Ir antrojoje knygoje nuotaika labai pakitusi: čia daug veiksmo, detektyvo ir net zombiškų kautynių. Kai pirmoji knyga yra lėta, supažindinanti su veikėjais, aplinka ir bendra situacija, "Maro dienoje" veikėjai tiesiog galvotrūkčiais neria į nuotykius. Kaip ir logiška, bet man asmeniškai pritrūko tos nuotaikos. Vietoj frankenšteino pabaisų, galėjo gi sugalvoti kokias įdomesnias mašinas ir tęsti "Vilko valandos" siužetinę liniją, bet juk knygą rašiau ne aš :)))))
Smagu buvo vėl pasilabinti su bičiuliu Sidabru, o ir kiti veikėjai pasirodė žavingi, bet galima buvo daugiau spalvos suteikti naujiesiems Žemaitės ir Čiurlionio personažams, iš jų daug tikėtasi. Ir ypač nervino moters personažas Silvija, tokia žiauriai stereotipinė žmogysta: moteris turi būti graži, paslaptinga,pavojinga - tobulas rinkinys. Ar aš pavydžiu?:))))) Bet pabaigoje viskas stoja į vietas.
Na galiausiai, ko aš tikėjausi. Na trūksta šiek tiek to antro plano. Be visų tų nuotykių, trūksta gilesnės siužeto linijos, kuri jungtų šias dvi knygas. Nesakau, kad jos nėra, sakau, kad ji per silpna.
Bet ką aš čia kabinėjuosi. Visi šie argumentai gali būti nubraukti kaip pūkas nuo švarko. Toks ir liko jausmas perskaičius: patiko,skaitysiu kitas dalis, bet norisi prikibti, o nėra prie ko, nes visus literatūrinius "kleksus" galima argumentuoti:)
Sėkmės tobulėjant kaip rašytojui :)
Ir žinoma "Maro diena" nenuvylė.... bet ir nenustebino, jokių fanfarų. Ir tai ne dėl to, kad jau viskas kaip ir pažįstama, gerai išreklamuoti veikėjai, knygoje jų net nebūtina pristatyti. Kadangi tai antroji dalis, skaitytojas tiesiog yra priverstas lyginti tarpusavyje "Vilko valandą" ir "Maro dieną". Ir antrojoje knygoje nuotaika labai pakitusi: čia daug veiksmo, detektyvo ir net zombiškų kautynių. Kai pirmoji knyga yra lėta, supažindinanti su veikėjais, aplinka ir bendra situacija, "Maro dienoje" veikėjai tiesiog galvotrūkčiais neria į nuotykius. Kaip ir logiška, bet man asmeniškai pritrūko tos nuotaikos. Vietoj frankenšteino pabaisų, galėjo gi sugalvoti kokias įdomesnias mašinas ir tęsti "Vilko valandos" siužetinę liniją, bet juk knygą rašiau ne aš :)))))
Smagu buvo vėl pasilabinti su bičiuliu Sidabru, o ir kiti veikėjai pasirodė žavingi, bet galima buvo daugiau spalvos suteikti naujiesiems Žemaitės ir Čiurlionio personažams, iš jų daug tikėtasi. Ir ypač nervino moters personažas Silvija, tokia žiauriai stereotipinė žmogysta: moteris turi būti graži, paslaptinga,pavojinga - tobulas rinkinys. Ar aš pavydžiu?:))))) Bet pabaigoje viskas stoja į vietas.
Na galiausiai, ko aš tikėjausi. Na trūksta šiek tiek to antro plano. Be visų tų nuotykių, trūksta gilesnės siužeto linijos, kuri jungtų šias dvi knygas. Nesakau, kad jos nėra, sakau, kad ji per silpna.
Bet ką aš čia kabinėjuosi. Visi šie argumentai gali būti nubraukti kaip pūkas nuo švarko. Toks ir liko jausmas perskaičius: patiko,skaitysiu kitas dalis, bet norisi prikibti, o nėra prie ko, nes visus literatūrinius "kleksus" galima argumentuoti:)
Sėkmės tobulėjant kaip rašytojui :)
August 19, 2017
Paslaptys, iššūkiai, nuotykiai, intrigos, drąsūs herojai, kitoks pasaulis, pabaisos, kraupios istorijos, rodos, neįveikiamos užduotys... Visa tai, ką labai mėgstu, radau šioje knygoje. Ir dar - keletas istorinių asmenybių, įtrauktų į neįprastą aplinką ir įvykius. Ir keletas jau pamėgtų personažų iš Vilko valandos. Istorija kartu ir paini, ir intriguojanti, o įsibėgėjus veiksmui ir sužinant vis daugiau paslapčių buvo sunku atsitraukti. Lenkiu galvą prieš poną Tapiną. Ir (vis dėlto buvo šis tas užsiminta apie naujus iššūkius ir problemas) tikiuosi ateityje patirti dar malonumo skaitant apie šį kitokį ir kartu nuostabų pasaulį.
P. S. O gal net ir filmą kada pamatyti? :D
P. P. S. Hm... ar galėtų, turint omeny laiko sąvokas pavadinimuose, ateityje atsirasti knyga, kuri vadintųsi "*kokia nors* savaitė" arba "*koks nors* mėnuo" :D Tik svarstau, bet visgi... įdomu.
P. S. O gal net ir filmą kada pamatyti? :D
P. P. S. Hm... ar galėtų, turint omeny laiko sąvokas pavadinimuose, ateityje atsirasti knyga, kuri vadintųsi "*kokia nors* savaitė" arba "*koks nors* mėnuo" :D Tik svarstau, bet visgi... įdomu.
January 7, 2023
Vilką kažkada "suvalgiau" nė nemirktelėjęs. Su Maru ėjosi žymiai sunkiau. Kokius 3 kartus bandžiau vis iš naujo, nuo pat pradžių, nes kažkur ties 40 puslapiu jau imdavau žiovauti. Galiausiai klausiau audio. Ant 2,50x tempo supratau viską, bet esmės vis tiek nepagavau. Viskas žiauriai išmėtyta, Sidabras blankokas, Tvardauskis iš viso šmėžteli gal kokius porą kartų. Labiau širdį guodė Stambulo vaizdai, bet, pavyzdžiui, visas automatonų ir šiaip mechaninių būtybių personifikavimas, mano kuklia nuomone, labai nekoks. Nu, neskanu buvo. Bet gal paskutinioji trilogijos dalis dar pagerins situaciją.
May 5, 2015
Įdomiai perskaičiau, bet skaitant neapleido jausmas, kad kažko trūksta, kad kai kas nevisai iki galo apgalvota, ne iki galo subrandinta. Buvo keletas vietų, kur kažkas numesta skubotai, regis, vien tam, kad reikėjo išsisukt iš situacijos. Vis dėlto, skaityčiau tikriausiai ir trečią dalį, jei būtų parašyta,nes nuotykiai visai įdomūs (nesvarbu, kad vietom nuspėjami) ir šiaip, smagu, kad lietuviškos literatūros padangėje pagaliau atsirado kažkas visiškai kitokio - be depresijos, be buities, be "overcomplicated" egzistencinių klausimų begalinio negrinėjimo...
July 19, 2020
Kai Tapinas pristatė šitą knygą, tai sakė, kad bus dar 2 dalys ir pratęs šiuos nuotykius. Tai va vietoj visų tų prezidentų ir kažkokių ten meilių, galėjo toliau tęsti sau šias knygas, būtų turėjęs geras 4 knygas savo sąskaitoj, o dabar... O jau kalbant apie knygą, tai šita labiau patiko negu pirmoji, gal dėl to, kad labai myliu Kauną, kad ir koks jis būtų :) patiko, kad atsirado naujų veikėjų, buvo juokingų vietų, bet bendrai tai pati knyga labai įtraukė. Nu moka jis rašyt tuos stimpankus, tikrai moka, geros knygos abi, bet dėl Sidabro tai žiauriai supykau!
July 15, 2024
Nu toks tarp 3-4. Man čia taip visko buvo per daug ir vis laukiau kada viskas sueis gražiai i vieną istoriją, bet taip ir nesulaukiau…
Bet, vis vien faina knyga su magais, alternatyvia istorija ir visai kitokiais garsiais Lietuvos žmonėmis. Bėda, kad tiek lūkesčių trečiai knygai sukelta, o kur ta trečia knyga man neaišku. Ar aš nerandu ar jos nėra?🫣
Bet, vis vien faina knyga su magais, alternatyvia istorija ir visai kitokiais garsiais Lietuvos žmonėmis. Bėda, kad tiek lūkesčių trečiai knygai sukelta, o kur ta trečia knyga man neaišku. Ar aš nerandu ar jos nėra?🫣
November 6, 2019
Really enjoyed reading, something new in Lithuanian fiction world.
June 15, 2015
Istorija įdomi, prikaustanti dėmesį. Kiek mažiau nei pirmojoje knygoje pasikartojančių aprašomųjų detalių (o tai gerai), bet kiek per daug mistinių detalių (bent jau mano skoniui). Knygos pabaiga yra aiškus tiltas į trečiąją dalį, tačiau visiškai nesusijęs su antrąja - net pasirodė, jog skaitau būsimos knygos ištraukas, o ne baigiu Maro dieną. Nepaisant to, knyga ir siužetas, miestų aprašymai tikrai sužavėjo.
May 24, 2016
Puiki knyga, priešingai keleto skaičiusių draugų nuomonei, pasakysiu, kad ši knyga man buvo geresnė už pirmąją dalį, ar todėl, kad perskaičiau per vieną savaitgalį, ar todėl, kad šią skaičiau popieriuje, nežinau. Andrius Tapinas puikiai sugeba kurti istoriją, nepastebimai įpinti veikėjus, kurie vėliau tampa svarbūs, ir nuostabiai išlaiko intrigą iki pat knygos pabaigos.
March 12, 2016
Could be worse
June 6, 2020
Visumoje, knyga turi pagrindinį geros knygos požymį - jos nesinorėjo padėti, tad susiskaitė greitai - nuotykiai, įtampa, intriga - viskas, ko reikia. Vis dėlto, lyginant su pirmąja knyga trūko skaniausio prieskonio - praeities pojūčio, spėlionių, apie kuriuos miesto rajonus kalbama, turtingų ir vaizdingų apibūdinimų. Kaunas toli gražu neatskleistas taip, kaip Vilnius, veiksmo labai daug, bet prieskonių mažokai. Dar vienas prieskonis - "senieji“ (nesu tikra, ar jie tikrai seni, ar autoriaus sugalvoti) žodžiai, tokie kaip kaklapuošis ar kūnsargis. Dar patiko tai, kad įdėta gražaus darbelio, siekiant edukuoti skaitytoją - turėdamas geresnę atsmintį, sužinai musulmonų drabužių pavadinimus, įvairių mitinių pamėklių pavadinimus ir panašiai. Vis dėlto istorija, lyginant su pirmąja, mank skoniui per daug fantastinė, apie siaučiančius zombius. Pabaigoje lyg ir lieka intriga, tačiau ji nuvilia - lieka neaiškus visų pagrindinių herojų likimas, o Nikodemo linija, kuri pirmoje knygoje labiausiai prašėsi tęsinio, čia tik pajudinta, neišplėtota, neįsipaišo į kontekstą (ar aš vis dėlto kažko nesupratau?) ir vėlgi prašosi tęsinio, tik po zombių šėlsmo nebesu tikra, ar jo tikrai norisi.
This entire review has been hidden because of spoilers.
May 13, 2021
Pirmoji šios serijos knyga mane sužavėjo gerokai labiau. Įvykių linija pirmojoje buvo aiškesnė, veikėjai ir įvykiai tarpusavyje labiau susiję. To pasigedau šioje knygoje, ypač kai kartais buvo sunku suprasti veikėjų veiksmų priežastis ir juos pačius (pavyzdžiui, Maro priešistorę, kuri atrodė daugiau neaiški, neišvystyta, nors ir bandyta tai padaryti vis grįžtant prie istorijų ir užuominų apie ją), taip pat ir Silvijos, kur rodos tikrai galima buvo aiškiau apibrėžti jos vaidmenį ar poveikį, nei tiesiog gale nustebinti paaiškinant, kai sąsajų ir jos veiksmų pagrindo paaiškinimo labai trūko.
Buvo smagu atpažinti žinomas vietas ar veikėjus, kurie kurie turėjo mums visiems pažįstamų ir žinomų žmonių vardus ar sąsajas su žinomais mitais ir istorijomis. Knyga iš ties skaitėsi lengvai ir norėjosi sužinoti, kas toliau ir kodėl vyksta tai, kas vyksta. Vis dėlto mano smalsumas nebuvo iki galo patenkintas, ir knygos pabaiga vis tik nuvylė ir atrodė neišbaigta.
Buvo smagu atpažinti žinomas vietas ar veikėjus, kurie kurie turėjo mums visiems pažįstamų ir žinomų žmonių vardus ar sąsajas su žinomais mitais ir istorijomis. Knyga iš ties skaitėsi lengvai ir norėjosi sužinoti, kas toliau ir kodėl vyksta tai, kas vyksta. Vis dėlto mano smalsumas nebuvo iki galo patenkintas, ir knygos pabaiga vis tik nuvylė ir atrodė neišbaigta.
May 27, 2022
Kol nepamirsau pirmos dalies, ciupau antraja. Dar daugiau veikeju, dar daugiau veiksmo ir "kosmoso". Tikrai gan itraukianti knyga, daug nezinomybes, tai vis norejosi skaityti kuo toliau ir suzinoti kas cia kaip. Pabaiga galvoje palieka klaustuku, kodel baiges knyga butent taip...
Zodziu, nors jei ir galvojat, kad nepatinka tokio zanro knygos, vis tiek paskaitykit - yra ir detektyvo, ir meiliu, intrigu, ir fantastikos, pazistamu veikeju/vietu, visko daug viename :)
Zodziu, nors jei ir galvojat, kad nepatinka tokio zanro knygos, vis tiek paskaitykit - yra ir detektyvo, ir meiliu, intrigu, ir fantastikos, pazistamu veikeju/vietu, visko daug viename :)
March 6, 2023
Knyga labai gerai parašyta. Džiaugiausi pagaliau gavusi ją paskaityti. Iš tiesų, be galo įdomus siužetas, tačiau antros dalies pabaiga man viską sugadino. Maras toks pats "Šeimos žmogus", kaip Skvernelis "Žodžio žmogus". Manau, Maro elgesys, tai įžeidimas visiems vyrams, kurie iš tikrųjų yra šeimos žmonės. Ši knyga tikrai ne man. Bet labai džiugu, kad yra daugybė žmonių puikiai vertinančių šią knygą.
May 19, 2024
Tas pats, kaip Vilko valanda, tik Vilnių pakeičia Kaunas.
Galbūt tik tai, kad bent man pasirodė, jog autoriui Vilnius artimesnis – labiau išmylėtas ir išdetalizuotas tas miestas pirmojoje knygoje palyginti su antrosios veiksmo vieta laikinąja sostine.
Iš kitos pusės antrojoje knygoje man labiau patiko pats siužetas. Jo tiesiog daugiau, todėl knyga gyvesnė, mažiau protmūšis, daugiau pramoga.
Galbūt tik tai, kad bent man pasirodė, jog autoriui Vilnius artimesnis – labiau išmylėtas ir išdetalizuotas tas miestas pirmojoje knygoje palyginti su antrosios veiksmo vieta laikinąja sostine.
Iš kitos pusės antrojoje knygoje man labiau patiko pats siužetas. Jo tiesiog daugiau, todėl knyga gyvesnė, mažiau protmūšis, daugiau pramoga.
June 10, 2025
Man labai patiko. Kartojau antrą kartą - kad prisiminčiau viską prieš skaitant trečiąją dalį. Ir vėl labai patiko :)
Ačiū autoriui. Kaip gera skaityti tokias knygas!
Man patinka žodynas, naujadarai, susipažinimas su įvairiomis mitinėmis būtybėmis ir daugybė įvairių puikių paralelių su šiandienine realybe (vienos smagios, kitos rimtesnės).
Man žavingiausias personažas - MKČ, o linksmiausias - Žemaitė :)
"Revoliucionieriai, anarchistai, marksistai, idealistai - visi jie kaip vaikai: padavei mėgstamą žaislą, ir maustyk kiek nori."
Ačiū autoriui. Kaip gera skaityti tokias knygas!
Man patinka žodynas, naujadarai, susipažinimas su įvairiomis mitinėmis būtybėmis ir daugybė įvairių puikių paralelių su šiandienine realybe (vienos smagios, kitos rimtesnės).
Man žavingiausias personažas - MKČ, o linksmiausias - Žemaitė :)
"Revoliucionieriai, anarchistai, marksistai, idealistai - visi jie kaip vaikai: padavei mėgstamą žaislą, ir maustyk kiek nori."
December 27, 2019
Antra A. Tapino knyga steampunk stiliumi kuris labai patinka. Labai smagus skaitymas, nes siužeto sukuriama įtampa, intriguojantys įvykiai neleidžia padėti knygos į šalį. Labai patiko įžymių žmonių pavertimas personažais, ypač sužavėjo Čiurlionio prototipas - skaidrus, muzikinis, paslaptingas. Būtų smagu toliau skaityti tokius nuotykius
August 9, 2022
Knyga kaip ir jos pirmtakė yra labai gluminanti, nes autoriaus fantastinis pasaulis piešiamas puikiai pažįstamoje aplinkoje.
Tačiau kaip pirmos knygos tęsinys - per daug margas. Nuo "steampunk" iki "dark magic", manau tūrėtų būti kiek didesnis žingsnis.
Tačiau, tikiu, kad tai įkvėps ateities autorius kurti alternatyvią istoriją tikrosios rėmuose!
Buvo smagu, ačiū.
Tačiau kaip pirmos knygos tęsinys - per daug margas. Nuo "steampunk" iki "dark magic", manau tūrėtų būti kiek didesnis žingsnis.
Tačiau, tikiu, kad tai įkvėps ateities autorius kurti alternatyvią istoriją tikrosios rėmuose!
Buvo smagu, ačiū.
July 3, 2018
Knyga skaityta jau senokai, tačiau įspūdis išliko iki dabar: pirma knyga gerokai stipresnė. “Vilko valandoje” originalesnis, labiau įtraukiantis siužetas, pateikiama daugiau netikėtumų. Ši knyga primena tik silpną bandymą “joti tuo pačiu arkliuku”: stengtasi tuo pačiu stiliumi kurti dar vieną istoriją, tačiau ne itin pavyko.
January 3, 2024
Fantastinių knygų šiaip nei mėgstu, nei skaitau / klausau. Bet šią visai smagiai suklausiau gryn iš smalsumo apie veikėjus, vietas Lietuvoje ir istorinių paralelių ieškodama. Kaip ir Vilko valandą. Fantastikos ir pabaisų pakaks porai metų į priekį, savo dozę gavau 🤭
3,5*
3,5*
December 26, 2025
Iš esmės, Tapinas yra popso kūrėjas. Žino, kur intrigų įvelti, kur akcentą uždėti, kur veiksmo daugiau užsukti. Ir dar vienas pigus triukas - Žemaitei sukurti Rembo įvaizdį, kad būtų neva netikėta ir juokinga (nors nei į tvorą, nei į mietą). Skaitosi silpniau, nei pirma dalis.
January 28, 2018
Tai spėju sekanti knyga bus "Šmėklų mėnuo" :)
December 29, 2019
Dar geresnė nei pirmoji. Ačiū!
Displaying 1 - 30 of 53 reviews