What do you think?
Rate this book
Atradimo ruduo
112 pages, Paperback
First published January 1, 2010
About the author
Birutė Pūkelevičiūtė
8 books4 followersBirutė Pūkelevičiūtė (1923-2007) was a Lithuanian poet, novelist, playwright and actress. Pūkelevičiūtė is often credited as one of the strongest and most unique voices in Lithuanian literature, both from an émigrée perspective and within the Lithuanian framework.
After studying journalism at Vytautas Magnus University in Kaunas, Pūkelevičiūtė left for Germany in 1944 and subsequently settled in Canada in 1948, where she assembled an amateur theatre group in Montreal and published her first poetry collection Metūgės. Metūgės was met with scandal within the Lithuanian literary community, as it was the first time a woman writing feminist, erotic, sexual poetry was published in Lithuanian.
Pūkelevičiūtė returned to Lithuania in 1998 and lived here until her death in 2007. Apart from Metūgės, she is renowned for the novels Aštuoni lapai (1956), Rugsėjo šeštadienis (1970), Naujųjų metų istorija (1974), Devintas lapas (1982), and others.
After studying journalism at Vytautas Magnus University in Kaunas, Pūkelevičiūtė left for Germany in 1944 and subsequently settled in Canada in 1948, where she assembled an amateur theatre group in Montreal and published her first poetry collection Metūgės. Metūgės was met with scandal within the Lithuanian literary community, as it was the first time a woman writing feminist, erotic, sexual poetry was published in Lithuanian.
Pūkelevičiūtė returned to Lithuania in 1998 and lived here until her death in 2007. Apart from Metūgės, she is renowned for the novels Aštuoni lapai (1956), Rugsėjo šeštadienis (1970), Naujųjų metų istorija (1974), Devintas lapas (1982), and others.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 6 of 6 reviews
April 25, 2026
Pūkelevičiūtės "Atradimo rudenį" perskaičiau tik dabar, perleistą "Bazilisko", - jie labai gražiai pasirinko priminti ir savotiškai sugrąžinti pirmą ir paskutinę jos knygas. Skaitinys buvo labai įspūdingas, ir net savotiškai pasidžiaugiau, kad univere iki jo taip ir nebuvau priėjusi, - jis labai šiandieniškas, Pūkelevičiūtės temos turbūt yra priartėjusios (bent prie "vidutinių" skaitytojų) kaip niekad anksčiau.
Didžiąją knygos dalį sudaro poema "Mišios už išdaviko žmoną", man (ir ne tik man, sprendžiant iš Kolevinskienės apžvalginio straipsnio knygos gale) ji ir tapo viso rinkinio centru - pagal krikščioniškų mišių struktūrą pasakojama partizaną išdavusio ir emigravusio Balio Armino gyvenimo pabaigos ir jo žmonos Dovos, jų pažinties, santuokos, jos pačios santuokoje istorija. Skaičiau ir galvojau, kad man ši poema - tai naujoji "Chapel B", panašiai etapinė ir vis dėlto iš esmės skirtinga: Mackus susitelkęs vis dėlto į asmeninį skausmą ir tragediją, atsakomybės daugių daugiausia prašo iš dievo, niekaip neišduodančio, kur palaidotas Lorca. O Pūkelevičiūtės pagrindinės teminės ašys - išdavystė ir atsakomybė - susijusios su santykiu ir jo imperatyvais. Galbūt tuo ji iš tiesų buvo ir naujoviška, ir feministė, kad ir kuriai bangai ją priskirtume? Poemoje nerasim jokios "lemties", tik klausimą, kodėl mes renkamės tai, ką renkamės, ir kaip su tuo gyvename. Man buvo gražu, kad ji iš dalies nesudramatina to klausimo, tai, kad išdavikas ir jo žmona gyvena tarsi tvarkingai ir laimingai, jai neatrodo pasaulį verčiantis dalykas ar didi sensacija - tiesiog nuviliantis žmogiškumo siužetas. Į jį sutelpa ir visos mišių temos - atgaila, pagarbinimas, palaiminimas ir tt, ir jis išryškina ne tik mišiose įvykstančią auką ir permainymą, bet ir tai, kad tos mišios vyksta kasdien, su visu šventumu ir visu kuo jos vis dėlto neperkeičia pasaulio į tokį, kuriame tos aukos, to šventumo nebereikėtų, tiesiog tampa savotiška rutina, kasdieniniu bandymu. Kaip ir Pūkelevičiūtės aprašomas gyvenimas, kuriame sutelpa ir tarsi baisiausi poelgiai, ir baisiausia lemtis, ir kuris vis dėlto eina ir eina ir kartojasi vis iš naujo.
Labai sunku buvo išsirinkt gabalaitį, daugybė eilučių liko galvoj, galiausiai be aiškios priežasties nurašiau šitą:
SANCTUS
[...]
3. RUMBONYSE
Per šias mišias už išdaviko žmoną reikia pasimelsti ir už motinas.
Gal tinkamiausia - per "Sanctus", kai ant asilėlio atjoja Viešpats,
kai iš visų pusių skamba garbės giesmė: "Osana, Osana!"
Minia džiūgauja, kloja ant žemės palmių šakas.
Mojuoja palme ir Judo motina, kuri netrukus atras pasikorusį
savo sūnų.
O tada ji vaitodama apsigaubs juoda skraiste: kad visiems laikams
liktų nežinomas jos veidas ir jos vardas.
***
Vieną šiltą vakarą (po mitingo Alytuj) pirmasis partijos sekretorius
grįžo į Kauną. Ir sustojo nakvoti Rumbonyse.
Nuo dvaro į bažnyčią vedė kaštonų alėja. Buvo pasakojama:
kadaise, atidarius rūmų duris ir bažnyčios duris, galėjai klauptis
ir melstis - atsidurdavai tiesiai prieš didįjį altorių.
Staiga alėjos prieblandoj pasirodė moteris su milžtuve,
apsigobusi makruota skara.
Pakvipo pienu ir dobiliukais. Panašiai kaip tėviškėj.
Ir sekretorius prisiminė, kad jis turi motiną...
Kai į pabėgėlių stovyklą atvyko raudonieji emisarai, jie atvežė
Mamulkėlei sekretoriaus pakvietimą: "Tavo sūnus, motin, dabar
Lietuvoj karalius. Jis kviečia tave sugrįžti - karaliausi, motin, ir tu!"
Bet motina nepajudėjo.
Ir taip ji liko sėdėti amžinai: Hanau stovyklos kambarėlyje,
perdalintame antklodėmis. Visi iškeliavo. Vieni į užjūrį, kiti į kapines,
o Marija Sniečkuvienė tebesėdi kareivinių kampe, iš skausmo
suakmenėjusi.
Pilkas megztinis, glotniai sušukuoti žili plaukai, rankoj suspausta
perlamutro dėžutė, kurioj sudėtos visų vaikų nuotraukos.
Yra ir Antonis: jis dar jaunas, telegrafo mechanikų uniformoj.
Dėžutėj kartais gieda saulės paukštė, kartais pražysta saldinė
obelis, kartais suskamba mėnuliai: suverti ant siūlo lyg medalikėliai,
atvežti iš atlaidų Šakiuose.
Argi išdaviko motinai bepigu?
Bet užtat - skaidri motinos ašara gali tapti relikvija. Jos erškėčiai
glaudžiasi prie kankinių vainiko.
O žmona lieka šiapus smilkalų, neįvesdinta per nekaltumo slenkstį.
Viešai nepakaltinta, tačiau visuotinai neišteisinta.
Gal ji (vis dėlto...) buvo - vyro niekšybės bendrininke?
Abejonė yra kaip migla: rytais saulėj ištirpsta, bet vakarais
vėl plaukia virš upės.
(p. 49-50)
O šitas visai šiandienai:
KYRIE
[...]
***
Teliko vaidinti: konfliktų aštrumu išlaikyti dramos dinamiką.
Mūsų tarpe buvo ir pernelyg egzaltuotų asmenų: jie persistengdavo,
jie imdavo visai rimtai kentėti (arba visai rimtai kankinti).
Juk karai - turėjo būti iškilmingi paradai! Deja, buvo persijausminta.
Juk sostai, rūmai, bazilikos, fontanai, lūšnos - viskas buvo
sustatyta tik scenos žaidimui.
Kai kas paklausdavo: gal Autorius nėra geravalis?
Gal Autorius nėra visagalis?
Iš tikro - Autorius buvo ir geravalis, ir visagalis.
Jis buvo menininkas. Jį neramino rojaus ramybė.
Neramino ji ir mus.
(p. 25)
Pūkelevičiūtė dramatiška ir teatrališka, ir mėgstanti apibendrinti / deklaruoti, bet tai atrodo tokia pat legali strategija norint kalbėti apie Idėjas, kaip ir demonstratyvus paprastumas ar buitiškumas. Mane užbūrė tiek "Mišios", tiek "Rauda", gal tik likę eilėraščiai, sudarantys knygos dalį "Du keleiviai", nedatraukė iki tos stiprios, įspūdingos pradžios. Už juos numušiau žvaigždutę. Bet "Atradimo rudenį" dar tikrai ne kartą skaitysiu.
Didžiąją knygos dalį sudaro poema "Mišios už išdaviko žmoną", man (ir ne tik man, sprendžiant iš Kolevinskienės apžvalginio straipsnio knygos gale) ji ir tapo viso rinkinio centru - pagal krikščioniškų mišių struktūrą pasakojama partizaną išdavusio ir emigravusio Balio Armino gyvenimo pabaigos ir jo žmonos Dovos, jų pažinties, santuokos, jos pačios santuokoje istorija. Skaičiau ir galvojau, kad man ši poema - tai naujoji "Chapel B", panašiai etapinė ir vis dėlto iš esmės skirtinga: Mackus susitelkęs vis dėlto į asmeninį skausmą ir tragediją, atsakomybės daugių daugiausia prašo iš dievo, niekaip neišduodančio, kur palaidotas Lorca. O Pūkelevičiūtės pagrindinės teminės ašys - išdavystė ir atsakomybė - susijusios su santykiu ir jo imperatyvais. Galbūt tuo ji iš tiesų buvo ir naujoviška, ir feministė, kad ir kuriai bangai ją priskirtume? Poemoje nerasim jokios "lemties", tik klausimą, kodėl mes renkamės tai, ką renkamės, ir kaip su tuo gyvename. Man buvo gražu, kad ji iš dalies nesudramatina to klausimo, tai, kad išdavikas ir jo žmona gyvena tarsi tvarkingai ir laimingai, jai neatrodo pasaulį verčiantis dalykas ar didi sensacija - tiesiog nuviliantis žmogiškumo siužetas. Į jį sutelpa ir visos mišių temos - atgaila, pagarbinimas, palaiminimas ir tt, ir jis išryškina ne tik mišiose įvykstančią auką ir permainymą, bet ir tai, kad tos mišios vyksta kasdien, su visu šventumu ir visu kuo jos vis dėlto neperkeičia pasaulio į tokį, kuriame tos aukos, to šventumo nebereikėtų, tiesiog tampa savotiška rutina, kasdieniniu bandymu. Kaip ir Pūkelevičiūtės aprašomas gyvenimas, kuriame sutelpa ir tarsi baisiausi poelgiai, ir baisiausia lemtis, ir kuris vis dėlto eina ir eina ir kartojasi vis iš naujo.
Labai sunku buvo išsirinkt gabalaitį, daugybė eilučių liko galvoj, galiausiai be aiškios priežasties nurašiau šitą:
SANCTUS
[...]
3. RUMBONYSE
Per šias mišias už išdaviko žmoną reikia pasimelsti ir už motinas.
Gal tinkamiausia - per "Sanctus", kai ant asilėlio atjoja Viešpats,
kai iš visų pusių skamba garbės giesmė: "Osana, Osana!"
Minia džiūgauja, kloja ant žemės palmių šakas.
Mojuoja palme ir Judo motina, kuri netrukus atras pasikorusį
savo sūnų.
O tada ji vaitodama apsigaubs juoda skraiste: kad visiems laikams
liktų nežinomas jos veidas ir jos vardas.
***
Vieną šiltą vakarą (po mitingo Alytuj) pirmasis partijos sekretorius
grįžo į Kauną. Ir sustojo nakvoti Rumbonyse.
Nuo dvaro į bažnyčią vedė kaštonų alėja. Buvo pasakojama:
kadaise, atidarius rūmų duris ir bažnyčios duris, galėjai klauptis
ir melstis - atsidurdavai tiesiai prieš didįjį altorių.
Staiga alėjos prieblandoj pasirodė moteris su milžtuve,
apsigobusi makruota skara.
Pakvipo pienu ir dobiliukais. Panašiai kaip tėviškėj.
Ir sekretorius prisiminė, kad jis turi motiną...
Kai į pabėgėlių stovyklą atvyko raudonieji emisarai, jie atvežė
Mamulkėlei sekretoriaus pakvietimą: "Tavo sūnus, motin, dabar
Lietuvoj karalius. Jis kviečia tave sugrįžti - karaliausi, motin, ir tu!"
Bet motina nepajudėjo.
Ir taip ji liko sėdėti amžinai: Hanau stovyklos kambarėlyje,
perdalintame antklodėmis. Visi iškeliavo. Vieni į užjūrį, kiti į kapines,
o Marija Sniečkuvienė tebesėdi kareivinių kampe, iš skausmo
suakmenėjusi.
Pilkas megztinis, glotniai sušukuoti žili plaukai, rankoj suspausta
perlamutro dėžutė, kurioj sudėtos visų vaikų nuotraukos.
Yra ir Antonis: jis dar jaunas, telegrafo mechanikų uniformoj.
Dėžutėj kartais gieda saulės paukštė, kartais pražysta saldinė
obelis, kartais suskamba mėnuliai: suverti ant siūlo lyg medalikėliai,
atvežti iš atlaidų Šakiuose.
Argi išdaviko motinai bepigu?
Bet užtat - skaidri motinos ašara gali tapti relikvija. Jos erškėčiai
glaudžiasi prie kankinių vainiko.
O žmona lieka šiapus smilkalų, neįvesdinta per nekaltumo slenkstį.
Viešai nepakaltinta, tačiau visuotinai neišteisinta.
Gal ji (vis dėlto...) buvo - vyro niekšybės bendrininke?
Abejonė yra kaip migla: rytais saulėj ištirpsta, bet vakarais
vėl plaukia virš upės.
(p. 49-50)
O šitas visai šiandienai:
KYRIE
[...]
***
Teliko vaidinti: konfliktų aštrumu išlaikyti dramos dinamiką.
Mūsų tarpe buvo ir pernelyg egzaltuotų asmenų: jie persistengdavo,
jie imdavo visai rimtai kentėti (arba visai rimtai kankinti).
Juk karai - turėjo būti iškilmingi paradai! Deja, buvo persijausminta.
Juk sostai, rūmai, bazilikos, fontanai, lūšnos - viskas buvo
sustatyta tik scenos žaidimui.
Kai kas paklausdavo: gal Autorius nėra geravalis?
Gal Autorius nėra visagalis?
Iš tikro - Autorius buvo ir geravalis, ir visagalis.
Jis buvo menininkas. Jį neramino rojaus ramybė.
Neramino ji ir mus.
(p. 25)
Pūkelevičiūtė dramatiška ir teatrališka, ir mėgstanti apibendrinti / deklaruoti, bet tai atrodo tokia pat legali strategija norint kalbėti apie Idėjas, kaip ir demonstratyvus paprastumas ar buitiškumas. Mane užbūrė tiek "Mišios", tiek "Rauda", gal tik likę eilėraščiai, sudarantys knygos dalį "Du keleiviai", nedatraukė iki tos stiprios, įspūdingos pradžios. Už juos numušiau žvaigždutę. Bet "Atradimo rudenį" dar tikrai ne kartą skaitysiu.
Read
June 18, 2026Labai dramatiška, patosiška, spalvinga. Nė akimirką nebuvo nuobodu.
Justi laiko distancija, bet kai kurie tekstai netikėtai šiuolaikiški, pavyzdžiui, rinkinio pradžia lyg paimta iš šiais metais visus apdovanojimus susišlavusio Žegulytės dokumentinio filmo (įdomu, ar ji buvo skaičiusi).
Sužavėjo užmojai, kūrybinė laisvė, drąsa. Patys tekstai įvairuoja, bet kai kurie tiesiog puikūs.
Justi laiko distancija, bet kai kurie tekstai netikėtai šiuolaikiški, pavyzdžiui, rinkinio pradžia lyg paimta iš šiais metais visus apdovanojimus susišlavusio Žegulytės dokumentinio filmo (įdomu, ar ji buvo skaičiusi).
Sužavėjo užmojai, kūrybinė laisvė, drąsa. Patys tekstai įvairuoja, bet kai kurie tiesiog puikūs.
September 12, 2015
„1. KYRIE ELEISON
Mes visi būsim išganyti.
Mes visi, spektakliui pasibaigus, pasirodysim prieš uždangą ir nusilenksim.
Bus nesvarbu, kokį vaidmenį (niekšą ar šventąjį) mes vaidinom.
Bus svarbu: kad suvaidinom gerai.
Išeisim prieš uždangą, visi susiėmę už rankų: pirkliai, kekšės, grioviakasiai, karaliai, kišenvagiai, vienuolės, kareiviai, smuklininkai, vyskupai.
Nusilenksim ir (kaip įprasta aktorių tarpe) vienas kitam padėkosim, nes tik gerų partnerių dėka buvo išlaikyta dramos įtampa. Nužudytieji dėkos žudikams, apgautieji dėkos sukčiams, teisėjai dėkos nusmerktiesiems, kalėjimų sargai dėkos katorgininkams.
Išduotieji pabučiuos į veidą išdavikus. Iš dėkingumo.
O tada bus iššauktas Autorius, nepamirštamo vaidinimo kūrėjas.
Pasigirs audringi plojimai, valiavimai, į sceną bus metamos gėlės. <...>
Niekas nesiginčijo dėl rolių; mes buvom patenkinti tuo, ką mums nuskyrė Autorius. Juo neabejojom.
Negana to: vaidmenys visiems puikiai tiko. (Tarsi būtų specialiai mums parašyti.)
<...>
Teliko vaidinti: konfliktų aštrumu išlaikyti dramos dinamiką.
Mūsų tarpe buvo ir pernelyg egzaltuotų asmenų; jie persistengdavo, jie imdavo visai rimtai kentėti (arba visai rimtai kankinti). Juk karai - turėjo būti iškilmingi paradai! Deja, buvo persijausminta.
Juk sostai, rūmai, bazilikos, fontanai, lūšnos - viskas buvo sustatyta tik scenos žaidimui.
Kai kas paklausdavo: gal Autorius nėra geravalis? Gal Autorius nėra visagalis?
Iš tikro - Autorius buvo ir geravalis, ir visagalis.
Jis buvo menininkas. Jį neramino rojaus ramybė.
Neramino ji ir mus.”
Mes visi būsim išganyti.
Mes visi, spektakliui pasibaigus, pasirodysim prieš uždangą ir nusilenksim.
Bus nesvarbu, kokį vaidmenį (niekšą ar šventąjį) mes vaidinom.
Bus svarbu: kad suvaidinom gerai.
Išeisim prieš uždangą, visi susiėmę už rankų: pirkliai, kekšės, grioviakasiai, karaliai, kišenvagiai, vienuolės, kareiviai, smuklininkai, vyskupai.
Nusilenksim ir (kaip įprasta aktorių tarpe) vienas kitam padėkosim, nes tik gerų partnerių dėka buvo išlaikyta dramos įtampa. Nužudytieji dėkos žudikams, apgautieji dėkos sukčiams, teisėjai dėkos nusmerktiesiems, kalėjimų sargai dėkos katorgininkams.
Išduotieji pabučiuos į veidą išdavikus. Iš dėkingumo.
O tada bus iššauktas Autorius, nepamirštamo vaidinimo kūrėjas.
Pasigirs audringi plojimai, valiavimai, į sceną bus metamos gėlės. <...>
Niekas nesiginčijo dėl rolių; mes buvom patenkinti tuo, ką mums nuskyrė Autorius. Juo neabejojom.
Negana to: vaidmenys visiems puikiai tiko. (Tarsi būtų specialiai mums parašyti.)
<...>
Teliko vaidinti: konfliktų aštrumu išlaikyti dramos dinamiką.
Mūsų tarpe buvo ir pernelyg egzaltuotų asmenų; jie persistengdavo, jie imdavo visai rimtai kentėti (arba visai rimtai kankinti). Juk karai - turėjo būti iškilmingi paradai! Deja, buvo persijausminta.
Juk sostai, rūmai, bazilikos, fontanai, lūšnos - viskas buvo sustatyta tik scenos žaidimui.
Kai kas paklausdavo: gal Autorius nėra geravalis? Gal Autorius nėra visagalis?
Iš tikro - Autorius buvo ir geravalis, ir visagalis.
Jis buvo menininkas. Jį neramino rojaus ramybė.
Neramino ji ir mus.”
August 6, 2026
"Bet ar bus svarbu, ką mes mylėjom? Gal pakaks, kad mylėti įstengėm."
July 17, 2026
Atradimas, iki L.Kreivytės laidos nieko nebuvau girdėjusi nei apie autorę, nei apie jos poeziją. Žadą atimantis, nes kuo ilgiau skaitau, tuo labiau patinka, bet sunkiai sekasi pačiai sau paaiškinti, kodėl. Lyg vidur plyno lauko išvydus didžiulį audros debesį: ir gražu, ir didinga, ir baisu, ir neišvengiama. Gal labiausiai žavi tas sacrum ir profanum perpynimas, kur profanum lyg ir susakralėja.
Ir neišvengiamumas.
"Mūsų švelnumas grubus, o apmaudas sielvartingas.
Kaip pro ašaras staugiantis liūtas.
Tu visa tai paveldėsi.
Tėvas kieme groja armonika. Groja užgaidingam eržilui: kad jis
prisiartintų prie atvestos kumelės... Gal daina apie bijūnėlį -
sujaudins gyvulio širdį?
O kažkur jau seniai nuskambėjo penkiabalsiai madrigalai,
lepi ranka užtraukė damasko užuolaidas ir lūpos (šiltos,
kaip du rožės žiedlapiai) užpūtė žvakę.
Mūsų širdgėla nuožmi, o kartėlis pilnas liūdesio.
Nebus gaila jų netekti.
Mes verkėm iš baimės, staugėm iš liūdesio.
Kaip liūtas, kuris staugdamas verkia.
Tu visa tai paveldėsi."
/LIŪTAS/
Ir neišvengiamumas.
"Mūsų švelnumas grubus, o apmaudas sielvartingas.
Kaip pro ašaras staugiantis liūtas.
Tu visa tai paveldėsi.
Tėvas kieme groja armonika. Groja užgaidingam eržilui: kad jis
prisiartintų prie atvestos kumelės... Gal daina apie bijūnėlį -
sujaudins gyvulio širdį?
O kažkur jau seniai nuskambėjo penkiabalsiai madrigalai,
lepi ranka užtraukė damasko užuolaidas ir lūpos (šiltos,
kaip du rožės žiedlapiai) užpūtė žvakę.
Mūsų širdgėla nuožmi, o kartėlis pilnas liūdesio.
Nebus gaila jų netekti.
Mes verkėm iš baimės, staugėm iš liūdesio.
Kaip liūtas, kuris staugdamas verkia.
Tu visa tai paveldėsi."
/LIŪTAS/
June 2, 2025
Per mitologiją, sapnus, per gamtą, maldą, per žmogiškąsias realijas atrandama, išgirstama, pamatoma. Labai patiko. Net nebuvau girdėjusi apie šią knygą, buvo malonus atradimas.
"Kiekvienam gyvenimui turi būti atrasta mirtis. Kaip kelrodė žvaigždė.
Todėl mes kasnakt nukreipiam į dangų milžiniškus lęšius ir pro šviesmečių ūkus ieškom savo žvaigždės: mėlynai spindinčios.
leškom, nors ir bijom ją aptikti.
Tos valandos bauginamės.
Ji sustos, lyg ore pakibusi strėlė, kuri skrenda neskrisdama.
Ji nutils, lyg nutrūkusi daina, kuri skamba neskambėdama.
Laiką vadinom budeliu; turbūt lengvai jo atsižadėsim.
Bet buvimas nebūty yra dieviška būsena, o mus gąsdina viskas, kas dieviška."
"Kiekvienam gyvenimui turi būti atrasta mirtis. Kaip kelrodė žvaigždė.
Todėl mes kasnakt nukreipiam į dangų milžiniškus lęšius ir pro šviesmečių ūkus ieškom savo žvaigždės: mėlynai spindinčios.
leškom, nors ir bijom ją aptikti.
Tos valandos bauginamės.
Ji sustos, lyg ore pakibusi strėlė, kuri skrenda neskrisdama.
Ji nutils, lyg nutrūkusi daina, kuri skamba neskambėdama.
Laiką vadinom budeliu; turbūt lengvai jo atsižadėsim.
Bet buvimas nebūty yra dieviška būsena, o mus gąsdina viskas, kas dieviška."
Displaying 1 - 6 of 6 reviews