What do you think?
Metūgės
Birutė Pūkelevičiūtė (1923–2007) – lietuvių poetė, rašytoja, aktorė ir režisierė. 1941–1944 m. studijavo germanistiką ir žurnalistiką Vytauto Didžiojo universitete, vaidino Kauno jaunimo teatre, o 1944 m. pasitraukė į Vakarus; gyveno Vokietijoje, Kanadoje ir JAV . Aktyviai dalyvavo išeivijos kultūriniame gyvenime: organizavo lietuvių dramos sambūrį Monrealyje, statė spektaklius, režisavo operą, sukūrė pirmąjį lietuvių garsinį filmą išeivijoje „Aukso žąsis“. 1998 m. grįžo į Lietuvą. Už nuopelnus kultūrai buvo apdovanota Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
„Metūgės“ buvo mano pirmagimė knyga, bet jai teko patirti podukros dalią: ilgus metus ji (kaip Pelenė) aižė žirnius užkrosny. O ir dabar – nors prie jos durų atžvangėjo antrojo leidimo karieta, vargiai jai teks šokti žėrinčioje pilyje su lietuvių poezijos karaliūnais. Ne šokių laikai. Ne stiklinių kurpių laikai.
Išeivijoje „Metūgių“ pasirodymui klimatas buvo skaudžiai neprielankus. Šiandien, žiūrint iš perspektyvos, aršūs priekaištai šios knygos moralei ir erotikai atrodo tik šypsnio verti. Tad gal anais laikais buvo užslinkę dirbtinio dorovingumo ledynai ir todėl žmogiški jausmai pranašuoliams tapo nesuprantami. Antra vertus, tik dabar, skaitydama atsiminimų knygas, aš ėmiau suvokti, kokia uždara bendrija buvo jaunieji lietuvių poetai. Jie turėjo savo „kodus” ir veik visi rašė ta pačia dvasine tonacija, nors ir pasirinkdavo skirtingas formas. Tad šioj orbitoj skriejantiems meteorams aš buvau visiškai svetimas akmenukas: nukritęs iš kito pasaulio. Turbūt dar ir todėl, kad atėjau iš teatro: buvau ne saviškių ratelio „literatė”, bet „arlecchina”.
Galimas dalykas, kad „Metūgės“ savo moteriškąja laikysena truputį pasiankstino: iš tolo dar buvo negirdimi artėjančio feminizmo būgnai ir švilpynės. O aš, nors ir nesu „feministė”, vis dėlto buvau „femina”.
Šiam leidimui buvo pageidauta mano nuotraukos – iš anų laikų. Vartydama praeities veidus ir vaizdus, pagalvojau, kad „Metūgių“ ašis sukasi apie jaunos moters vienatvę – svetimoj šaly, svetimame mieste – Monrealyje: praūžus baisiam karui. Kokie nykūs būdavo sekmadieniai pusiau apmirusiame mieste, kai iš tolo atskambėdavo tramvajai, kai aš laistydavau palangėj auginamas liūdnas gėles! Lyg didžiulis debesis tada užslinkdavo netekties sielvartas ir pasiilgimas – dvylikos stiprių brolių, kurie atremtų vėją pečiais. Ir dar: geliantis geismas sukurti savo pavidalu Dievą, kuris vakarais sėdėtų su tavim ant slenksčio.
Tad ar poezija yra svaičiojimų surašymas? Iliuzijų skelbimas? Juk iš tikro aš nebuvau nei vilkė, nei lūšis, nei žalsvoji gyvatė... Toli gražu: buvau labai eilinė mergina. Turbūt poezijos netikroviškumas slypi žmogaus sieloje – tai jo mažųjų teisybių nerimas ir letargiška maišto būsena. Tai sapnų glamonėjimas; tai geidžiamybė, kurios nėra. Arba, pagal antikos išmintį, poezija yra tai, kas galėtų būti. Magija.
Vaizdą visados branginau labiau už sąvoką. „Metūgėse“ ieškojau taupaus žodžio ir ypač glausto sakinio. Pavyzdžiui, labai džiaugiausi, aptarusi mirtį trumpai ir paprastai: „Mano mirtis graži”. Knygai buvau įrašiusi motto, kuris per klaidą spaustuvėje nubyrėjo. Tai buvo Walto Whitmano sakinys: „Jeigu kūnas nėra siela, kas yra siela? ” Šitaip aš tada galvojau (galvoju panašiai ir dabar) apie kūno ir sielos vienybę.
Teliktų pridurti, kad itin atšiaurus „Metūgių“ pasitikimas mane paskatino skubiai pakeisti žanrą ir susidraugauti su proza. Antroji mano knyga buvo „Aštuoni lapai“. Jos pasirodymo proga „Metūgių“ dailininkas Juozas Akstinas nutapė skyriaus „Pavasarėjant” iliustraciją (merginos galvutę) aliejum ir paveikslą man padovanojo. Tai buvo jautrus mano debiutinės knygos prisiminimas.
O ji pati, žalsvoji „Metūgių“ knygutė (kaip minėjau) – pasiliko užkrosny žirnių aižyti.“
Birutė Pūkelevičiūtė (1996 07 12)
„Birutės Pūkelevičiūtės debiutinė knyga „Metūgės“ išleista 1952 m. Toronte. 1997 m. „Baltos lankos“ Vilniuje parengė ir išleido antrą knygos laidą. Praėjus daugiau nei septyniasdešimčiai metų nuo debiutinės knygos pasirodymo, ji vis dar aktuali ir populiari. Poetinė erdvė keri laisvės polėkiu, emocingumu, pulsuojančia išskirtine egzistencine savistaba. „Metūgės“ išleidžiamos trečią kartą. Poezijos tekstus papildo pačios autorės palydimasis žodis – „Po 44-erių metų“, paskelbtas antroje knygos laidoje. B. Pūkelevičiūtės mintys apie knygos gimimą ir jos sutiktuves, neabejojame, padės įvertinti menininkės asmenybę. Tekstai atskleidžia jos estetines nuostatas, išryškina vertybinius kriterijus, atspindi autentišką gyvenimą, pasaulėžiūros ypatumus, poetės santykį su aplinka, kurioje gyveno ir kūrė. Viliamės, kad B. Pūkelevičiūtės rinkinys „Metūgės“ paskatins literatūros mylėtojus atsigręžti į šią laiką pralenkusią charizmatišką asmenybę bei atrasti jos užburiančią žodžių magiją.“
Virginija Babonaitė-Paplauskienė
„Metūgės“ buvo mano pirmagimė knyga, bet jai teko patirti podukros dalią: ilgus metus ji (kaip Pelenė) aižė žirnius užkrosny. O ir dabar – nors prie jos durų atžvangėjo antrojo leidimo karieta, vargiai jai teks šokti žėrinčioje pilyje su lietuvių poezijos karaliūnais. Ne šokių laikai. Ne stiklinių kurpių laikai.
Išeivijoje „Metūgių“ pasirodymui klimatas buvo skaudžiai neprielankus. Šiandien, žiūrint iš perspektyvos, aršūs priekaištai šios knygos moralei ir erotikai atrodo tik šypsnio verti. Tad gal anais laikais buvo užslinkę dirbtinio dorovingumo ledynai ir todėl žmogiški jausmai pranašuoliams tapo nesuprantami. Antra vertus, tik dabar, skaitydama atsiminimų knygas, aš ėmiau suvokti, kokia uždara bendrija buvo jaunieji lietuvių poetai. Jie turėjo savo „kodus” ir veik visi rašė ta pačia dvasine tonacija, nors ir pasirinkdavo skirtingas formas. Tad šioj orbitoj skriejantiems meteorams aš buvau visiškai svetimas akmenukas: nukritęs iš kito pasaulio. Turbūt dar ir todėl, kad atėjau iš teatro: buvau ne saviškių ratelio „literatė”, bet „arlecchina”.
Galimas dalykas, kad „Metūgės“ savo moteriškąja laikysena truputį pasiankstino: iš tolo dar buvo negirdimi artėjančio feminizmo būgnai ir švilpynės. O aš, nors ir nesu „feministė”, vis dėlto buvau „femina”.
Šiam leidimui buvo pageidauta mano nuotraukos – iš anų laikų. Vartydama praeities veidus ir vaizdus, pagalvojau, kad „Metūgių“ ašis sukasi apie jaunos moters vienatvę – svetimoj šaly, svetimame mieste – Monrealyje: praūžus baisiam karui. Kokie nykūs būdavo sekmadieniai pusiau apmirusiame mieste, kai iš tolo atskambėdavo tramvajai, kai aš laistydavau palangėj auginamas liūdnas gėles! Lyg didžiulis debesis tada užslinkdavo netekties sielvartas ir pasiilgimas – dvylikos stiprių brolių, kurie atremtų vėją pečiais. Ir dar: geliantis geismas sukurti savo pavidalu Dievą, kuris vakarais sėdėtų su tavim ant slenksčio.
Tad ar poezija yra svaičiojimų surašymas? Iliuzijų skelbimas? Juk iš tikro aš nebuvau nei vilkė, nei lūšis, nei žalsvoji gyvatė... Toli gražu: buvau labai eilinė mergina. Turbūt poezijos netikroviškumas slypi žmogaus sieloje – tai jo mažųjų teisybių nerimas ir letargiška maišto būsena. Tai sapnų glamonėjimas; tai geidžiamybė, kurios nėra. Arba, pagal antikos išmintį, poezija yra tai, kas galėtų būti. Magija.
Vaizdą visados branginau labiau už sąvoką. „Metūgėse“ ieškojau taupaus žodžio ir ypač glausto sakinio. Pavyzdžiui, labai džiaugiausi, aptarusi mirtį trumpai ir paprastai: „Mano mirtis graži”. Knygai buvau įrašiusi motto, kuris per klaidą spaustuvėje nubyrėjo. Tai buvo Walto Whitmano sakinys: „Jeigu kūnas nėra siela, kas yra siela? ” Šitaip aš tada galvojau (galvoju panašiai ir dabar) apie kūno ir sielos vienybę.
Teliktų pridurti, kad itin atšiaurus „Metūgių“ pasitikimas mane paskatino skubiai pakeisti žanrą ir susidraugauti su proza. Antroji mano knyga buvo „Aštuoni lapai“. Jos pasirodymo proga „Metūgių“ dailininkas Juozas Akstinas nutapė skyriaus „Pavasarėjant” iliustraciją (merginos galvutę) aliejum ir paveikslą man padovanojo. Tai buvo jautrus mano debiutinės knygos prisiminimas.
O ji pati, žalsvoji „Metūgių“ knygutė (kaip minėjau) – pasiliko užkrosny žirnių aižyti.“
Birutė Pūkelevičiūtė (1996 07 12)
„Birutės Pūkelevičiūtės debiutinė knyga „Metūgės“ išleista 1952 m. Toronte. 1997 m. „Baltos lankos“ Vilniuje parengė ir išleido antrą knygos laidą. Praėjus daugiau nei septyniasdešimčiai metų nuo debiutinės knygos pasirodymo, ji vis dar aktuali ir populiari. Poetinė erdvė keri laisvės polėkiu, emocingumu, pulsuojančia išskirtine egzistencine savistaba. „Metūgės“ išleidžiamos trečią kartą. Poezijos tekstus papildo pačios autorės palydimasis žodis – „Po 44-erių metų“, paskelbtas antroje knygos laidoje. B. Pūkelevičiūtės mintys apie knygos gimimą ir jos sutiktuves, neabejojame, padės įvertinti menininkės asmenybę. Tekstai atskleidžia jos estetines nuostatas, išryškina vertybinius kriterijus, atspindi autentišką gyvenimą, pasaulėžiūros ypatumus, poetės santykį su aplinka, kurioje gyveno ir kūrė. Viliamės, kad B. Pūkelevičiūtės rinkinys „Metūgės“ paskatins literatūros mylėtojus atsigręžti į šią laiką pralenkusią charizmatišką asmenybę bei atrasti jos užburiančią žodžių magiją.“
Virginija Babonaitė-Paplauskienė
80 pages, Paperback
First published January 1, 1997
About the author
Birutė Pūkelevičiūtė
8 books4 followersBirutė Pūkelevičiūtė (1923-2007) was a Lithuanian poet, novelist, playwright and actress. Pūkelevičiūtė is often credited as one of the strongest and most unique voices in Lithuanian literature, both from an émigrée perspective and within the Lithuanian framework.
After studying journalism at Vytautas Magnus University in Kaunas, Pūkelevičiūtė left for Germany in 1944 and subsequently settled in Canada in 1948, where she assembled an amateur theatre group in Montreal and published her first poetry collection Metūgės. Metūgės was met with scandal within the Lithuanian literary community, as it was the first time a woman writing feminist, erotic, sexual poetry was published in Lithuanian.
Pūkelevičiūtė returned to Lithuania in 1998 and lived here until her death in 2007. Apart from Metūgės, she is renowned for the novels Aštuoni lapai (1956), Rugsėjo šeštadienis (1970), Naujųjų metų istorija (1974), Devintas lapas (1982), and others.
After studying journalism at Vytautas Magnus University in Kaunas, Pūkelevičiūtė left for Germany in 1944 and subsequently settled in Canada in 1948, where she assembled an amateur theatre group in Montreal and published her first poetry collection Metūgės. Metūgės was met with scandal within the Lithuanian literary community, as it was the first time a woman writing feminist, erotic, sexual poetry was published in Lithuanian.
Pūkelevičiūtė returned to Lithuania in 1998 and lived here until her death in 2007. Apart from Metūgės, she is renowned for the novels Aštuoni lapai (1956), Rugsėjo šeštadienis (1970), Naujųjų metų istorija (1974), Devintas lapas (1982), and others.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 24 of 24 reviews
April 7, 2026
5/5
Gyva, sodri, primenanti ir mitą, ir pasaką, ir sapną. Kupina gamtos kitaip, nei gal lietuviškoje poezijoje esam pratę, tokia feministiška, juslinga, švelniai erotiška, pralenkusi laiką, tikras pavasario budimas, sprogimas, skaidrumas vienoje knygoje. Bet Metūgės tai ne koks čiurlenantis upeliukas, o po žiemos ledais lūžtanti srauni upė. Čia toks moteriškumo dieviškumas, pirmykštis, nesuteptas visokių tų pseudo mokymų, tikras, galingas, laiką aplenkęs: "Jam patinka nulenktos galvos ir silpni keliai. / O čia ateinu čia - ir sėju, ir ir atnašauju, ir laiminu. / Pati. // Jeigu tau reikia, melskis."
Skaitydama knygos gale pateiktus autorės ir kritikės tekstus, balsu sau kartojau, kad niekas nepasikeitė, bent ne tiek, kiek turėtų. Kaip norėčiau, kad autorė būtų įtraukta į mokyklinę programą! Ji ten būtų toks gryno oro gurkšnis. Puiki, puiki knyga. Turbūt geriausia mano skaityta poezijos knyga. Kaip atitaisyti autorei padarytą skriaudą? Skaityti ir nebeleisti pamiršti.
Gyva, sodri, primenanti ir mitą, ir pasaką, ir sapną. Kupina gamtos kitaip, nei gal lietuviškoje poezijoje esam pratę, tokia feministiška, juslinga, švelniai erotiška, pralenkusi laiką, tikras pavasario budimas, sprogimas, skaidrumas vienoje knygoje. Bet Metūgės tai ne koks čiurlenantis upeliukas, o po žiemos ledais lūžtanti srauni upė. Čia toks moteriškumo dieviškumas, pirmykštis, nesuteptas visokių tų pseudo mokymų, tikras, galingas, laiką aplenkęs: "Jam patinka nulenktos galvos ir silpni keliai. / O čia ateinu čia - ir sėju, ir ir atnašauju, ir laiminu. / Pati. // Jeigu tau reikia, melskis."
Skaitydama knygos gale pateiktus autorės ir kritikės tekstus, balsu sau kartojau, kad niekas nepasikeitė, bent ne tiek, kiek turėtų. Kaip norėčiau, kad autorė būtų įtraukta į mokyklinę programą! Ji ten būtų toks gryno oro gurkšnis. Puiki, puiki knyga. Turbūt geriausia mano skaityta poezijos knyga. Kaip atitaisyti autorei padarytą skriaudą? Skaityti ir nebeleisti pamiršti.
February 11, 2013
Pasiėmiau Pūkelevičiūtę su baime, nes iki šiol buvo gyvas pirmas įspūdis, kai studijų metais knyga tiesiog nunešė stogą, buvo taip keista, nežinoma ir gražu. Bet kai "Baziliskas" taip nuostabiai perleido, nusipirkau ir įsidrąsinau. Kaip visada, iš naujo skaitant klasiką visi atradimai ir nusivylimai labiau susiję su tavo pačios, skaitytojos, amžiumi ir skaitymo (ir kitokia) patirtimi, ir man jau "grojo" visai kiti tekstai nei prieš beveik 20 metų, bet vienas iš pagrindinių "žalių" įspūdžių buvo mintis "kaip pasiilgau išeivių, žemininkų ir bežemių ir visų ten aplinkui poezijos" ir kad aš turbūt, kaip rusų mokytojos, ašarojančios dėl Achmatovos ir akmeistų, jau turiu savo "aukso amžių", kuris can do no wrong. Atrodė taip keistai artima ir pažįstama tiek visokie folk motyvai, tiek ilga, į pasakojimą pereinanti eilutė, tiek kokio nors aprašymo virsmas metafora, subendrėjimas, buiteko ar individualios patirties peržengimas (nors šiaip koks dar peržengimas, ten apskritai nieko panašaus į buiteką nėra). Pažįstama ir artima, gal net dar artimesnė nei anksčiau, poetika. Ir paskui koks šokas buvo perskaityti lydimajam straipsny, kad patys išeiviai Pūkelevičiūtės debiutą supeikė! Pagalvojau, kad visai nieko nebesuprantu literatūrine prasme, juk jie tokie panašūs. Negi tik moters įvaizdžiai ir kūniškumo tematika nulėmė, kad čia jau "ne mūsų"? Praėjo daug laiko ir mums, bent man, beveik dešimt metų univere drilintai ir save drilinusiai su poststruktūralizmo teorijom, nebėra iš pirmo žvilgsnio aiškūs tie skirtumai, atrodo, pfff, kas tas turinys, koks gi skirtumas.
Šįkart skaitant man paliko įspūdį ne kūniškumas, o tai, kiek šiame 29-metės debiute daug mirties ir karo, dievoieškos ir vienatvės, negana to, visai tai neatrodo nei asmeninė trauma, nei asmeninė problema, net ne liudijimas - veikiau bendros vaizduotės, bendros būties dalis. Štai šį skaitydama prisiminiau Bradūno kraujo laštakį, tik šis subtilesnis:
*
Auksinis pjūties metas.
Varpos jau pasmerktos ir pjautuvai pasirengę.
Kaip budeliai. Valtys grįžta apsunkusios.
Malūnai suglaudžia pilkus sparnus.
- Aš esu smulkus mainikautojas: savo žiburį maitinu
pigia alyva ir dėviu gelsvo šilko šlepetes.
Kodėl mane šauki?
Iki šiol aš prekiavau sena gelumbe ir paauksintom
žvakidėm. Vakarais sustodavau ant
tilto ir skaičiuodavau varinius grašius.
Tiltas baltas ir išlenktas kaip rykštė.
Ar tikrai man reikia eiti?
Mano langai buvo žemi ir namas nebaltintas.
Bet liūdna ir mažose laidotuvėse.
Miškas ošia, kaip nesvetinga katedra.
Nepažįstamos psalmės rūsčios.
Gerai, aš susirasiu raudonas kelionės pušnis.
(p. 34)
Ir dar šis, taip pat apie sugriautą pasaulį. Kuo ne bežemių poetika?
*
Nešauk manęs, tėve, iš mėlyno rūko -
Eik vienas tolyn.
Keistas čia miškas:
Neatsišaukia aidas, nekrinta šešėliai, apkurtę
paukščiai negirdi viens kito - - -
Prie tako klūpo luošas akmuo lyg elgeta.
Užstoja sausra. Trupa skujos. Byra spygliai.
Žvirgždas aštrus ir raudonas.
O mano tėvas neranda gėlo šaltinio.
Jo gyslos - pertemptos stygos.
–-----------
Ir aš ateinu:
Jo tikroji sesuo ir vienintelė mylimoji.
Aš niekad nelaistysiu rytmetinės rasodos.
Sukulti aukso ąsočiai pasipila skambančiom
šukėm. Aš neausiu ir kraitinių drobių.
Pinasi priešginos nytys, lūžta karklinė šeiva.
Pasibaido žirgai ir suskaldo mėlyną važį.
Mano skrynios apkaltos sunkia geležim -
Jų niekas neperneš per slenkstį.
(p. 22)
Jei norėčiau subanalinti, sakyčiau, kad gal poezijos vyrams neįtiko poetė, kuriai kažkas vis negerai, mažai pozitivo? Bet gal ir nėra prasmės pernelyg galvoti apie visokias priešpriešas tarp jos ir jo, jos ir jų, o dar labiau tarp jų ir jų, savęs ir tada. Iš tiesų pas Pūkelevičiūtę būtent priešpriešų ir nėra, jos liūdesys labai niliūniškas, su trupučiu pozos, bet neprimetamas kitiems, neturintis pretenzijų ar Misijos. Galbūt dabar, su tautosakinių siužetų ir motyvų savotišku išpopuliarėjimu, ji šiek tiek aiškesnė ir artimesnė? Bandau įsivaizduoti ne tik tai, kaip galima susikalbėti, suprasti tą, kuri/s rašė anksčiau, bet ir tai, kad tavo rašomi žodžiai gali būti suprantami, artimi, o ir savotiškai skirti tam ar tai, kuri gyvens vėliau, visai kitomis sąlygomis ir kitoje situacijoje, - ir apima keistas jausmas. Tokia netgi šventraščio logika. Gal šventvagiškai čia palyginau, bet Pūkelevičiūtė turbūt suprastų, jai nebuvo baisu parašyti, kad "šviesiaplaukis vikaras taip pat yra jaunas" (p. 20), ir tai pastebėti ir suprasti juk nėra šventvagystė. Kaip ir daug kas, ką, anot Fossės, tuo laikome, nėra.
Šįkart skaitant man paliko įspūdį ne kūniškumas, o tai, kiek šiame 29-metės debiute daug mirties ir karo, dievoieškos ir vienatvės, negana to, visai tai neatrodo nei asmeninė trauma, nei asmeninė problema, net ne liudijimas - veikiau bendros vaizduotės, bendros būties dalis. Štai šį skaitydama prisiminiau Bradūno kraujo laštakį, tik šis subtilesnis:
*
Auksinis pjūties metas.
Varpos jau pasmerktos ir pjautuvai pasirengę.
Kaip budeliai. Valtys grįžta apsunkusios.
Malūnai suglaudžia pilkus sparnus.
- Aš esu smulkus mainikautojas: savo žiburį maitinu
pigia alyva ir dėviu gelsvo šilko šlepetes.
Kodėl mane šauki?
Iki šiol aš prekiavau sena gelumbe ir paauksintom
žvakidėm. Vakarais sustodavau ant
tilto ir skaičiuodavau varinius grašius.
Tiltas baltas ir išlenktas kaip rykštė.
Ar tikrai man reikia eiti?
Mano langai buvo žemi ir namas nebaltintas.
Bet liūdna ir mažose laidotuvėse.
Miškas ošia, kaip nesvetinga katedra.
Nepažįstamos psalmės rūsčios.
Gerai, aš susirasiu raudonas kelionės pušnis.
(p. 34)
Ir dar šis, taip pat apie sugriautą pasaulį. Kuo ne bežemių poetika?
*
Nešauk manęs, tėve, iš mėlyno rūko -
Eik vienas tolyn.
Keistas čia miškas:
Neatsišaukia aidas, nekrinta šešėliai, apkurtę
paukščiai negirdi viens kito - - -
Prie tako klūpo luošas akmuo lyg elgeta.
Užstoja sausra. Trupa skujos. Byra spygliai.
Žvirgždas aštrus ir raudonas.
O mano tėvas neranda gėlo šaltinio.
Jo gyslos - pertemptos stygos.
–-----------
Ir aš ateinu:
Jo tikroji sesuo ir vienintelė mylimoji.
Aš niekad nelaistysiu rytmetinės rasodos.
Sukulti aukso ąsočiai pasipila skambančiom
šukėm. Aš neausiu ir kraitinių drobių.
Pinasi priešginos nytys, lūžta karklinė šeiva.
Pasibaido žirgai ir suskaldo mėlyną važį.
Mano skrynios apkaltos sunkia geležim -
Jų niekas neperneš per slenkstį.
(p. 22)
Jei norėčiau subanalinti, sakyčiau, kad gal poezijos vyrams neįtiko poetė, kuriai kažkas vis negerai, mažai pozitivo? Bet gal ir nėra prasmės pernelyg galvoti apie visokias priešpriešas tarp jos ir jo, jos ir jų, o dar labiau tarp jų ir jų, savęs ir tada. Iš tiesų pas Pūkelevičiūtę būtent priešpriešų ir nėra, jos liūdesys labai niliūniškas, su trupučiu pozos, bet neprimetamas kitiems, neturintis pretenzijų ar Misijos. Galbūt dabar, su tautosakinių siužetų ir motyvų savotišku išpopuliarėjimu, ji šiek tiek aiškesnė ir artimesnė? Bandau įsivaizduoti ne tik tai, kaip galima susikalbėti, suprasti tą, kuri/s rašė anksčiau, bet ir tai, kad tavo rašomi žodžiai gali būti suprantami, artimi, o ir savotiškai skirti tam ar tai, kuri gyvens vėliau, visai kitomis sąlygomis ir kitoje situacijoje, - ir apima keistas jausmas. Tokia netgi šventraščio logika. Gal šventvagiškai čia palyginau, bet Pūkelevičiūtė turbūt suprastų, jai nebuvo baisu parašyti, kad "šviesiaplaukis vikaras taip pat yra jaunas" (p. 20), ir tai pastebėti ir suprasti juk nėra šventvagystė. Kaip ir daug kas, ką, anot Fossės, tuo laikome, nėra.
February 2, 2015
Seniai beskaičiau tokią moteriškos magijos kupiną poeziją.
O šį eilėraštį tiesiog dievinu:
"Mano mylimasis tebemiega.
Jau švinta ir už lango švilpauja margi
strazdai.
Miegok.
Aš vadinu tave savąja Neramybe, nes jokio
kito vardo tau nesurandu.
Miegok.
Mūsų širdys - du akmenys, nugrimzdę ežero
dugnan.
Mes išalkę vienas kito pražūties ir tykom
pirmo savo grobio kaip jauni vilkai."
O šį eilėraštį tiesiog dievinu:
"Mano mylimasis tebemiega.
Jau švinta ir už lango švilpauja margi
strazdai.
Miegok.
Aš vadinu tave savąja Neramybe, nes jokio
kito vardo tau nesurandu.
Miegok.
Mūsų širdys - du akmenys, nugrimzdę ežero
dugnan.
Mes išalkę vienas kito pražūties ir tykom
pirmo savo grobio kaip jauni vilkai."
February 8, 2024
Pasiėmiau, nes viena draugė buvo įsitikinusi, kad aš jai buvau rekomendavusi. Abi labai nustebom, kad aš net autorės nelabai žinau :D Taisiau padėtį.
Gražūs eilėraščiai, nes jie visai kitokie - atrodo, kad ta pati Lietuva, gamta, kaimas, miškas, upė, tačiau jie pilni gyvybės ir judėjimo.
I came like Water, and like
Wind I go.
Omar Khayyam
Jaunos miško raganos, jaunos mano motinos
žindė mane saldžiu pienu. Žvaigždės krito
pro mano pirštus.
Todėl aš esu lyg metūgė – žalia ir be prakeikimo.
Juodų alksnių kvėpavimas drėgnas ir šiltas.
Iš surūdijusio liūno dugno murmėdami kyla
dumblini burbulai. Paskui pilni įtūžimo
sprogsta –
Popietės tyla sudrumsta.
Jūs minkot šviesiai raudoną molį ir velkat
kuprotus akmenis. Jūs statot bažnyčias. O
smaili jų bokštai priekaištauja kaip įkyrios
adatos. Spiegia pjūklai, vinys sužeidžia baltas lentas.
Pasieniais sustoja rūsčios klausyklos ir rakštys kyšo kietose klaupkose.
Neužteks jums atgailai viso gyvenimo:
Visi mes čiulpiam negerą saldumą ir sirpstam.
Visi mes turim nukristi.
Gražūs eilėraščiai, nes jie visai kitokie - atrodo, kad ta pati Lietuva, gamta, kaimas, miškas, upė, tačiau jie pilni gyvybės ir judėjimo.
I came like Water, and like
Wind I go.
Omar Khayyam
Jaunos miško raganos, jaunos mano motinos
žindė mane saldžiu pienu. Žvaigždės krito
pro mano pirštus.
Todėl aš esu lyg metūgė – žalia ir be prakeikimo.
Juodų alksnių kvėpavimas drėgnas ir šiltas.
Iš surūdijusio liūno dugno murmėdami kyla
dumblini burbulai. Paskui pilni įtūžimo
sprogsta –
Popietės tyla sudrumsta.
Jūs minkot šviesiai raudoną molį ir velkat
kuprotus akmenis. Jūs statot bažnyčias. O
smaili jų bokštai priekaištauja kaip įkyrios
adatos. Spiegia pjūklai, vinys sužeidžia baltas lentas.
Pasieniais sustoja rūsčios klausyklos ir rakštys kyšo kietose klaupkose.
Neužteks jums atgailai viso gyvenimo:
Visi mes čiulpiam negerą saldumą ir sirpstam.
Visi mes turim nukristi.
April 20, 2026
Kaip įdomu yra tai, kad tokia pražiūrėta ir net kritikuota ir nepriimta ši poezijos knyga kelią į mus atranda būtent dabar! Ir koks apmaudas, kad taip!
Geriau, aišku, geriau, negu niekad. Bet pamąstymui vietos čia labai daug...
Gaivališka, va šis žodis šauna pirmas! Dar iššauna daug minčių apie tai, jog būčiau norėjus dar mokyklos laikais susipažinti. Kad būtų kas pristatęs ir legitimizavęs, kad, juk, esame ir jaučiančios, ir aistringos būtybės, ir lytiškos, ir kūniškos taip pat. Kažkaip daug labiau buvo akcentuojami kiti dalykai, o šie, Puklevičiūtės poezijos, buvo kone neigiami ir labai jau nesveikintini.
Mane pagavo tas neapsakomai stiprus vitališkumas, kone gyvuliškumas ir gamtiškumas kartu. Pagaugai kūnu vietomis ėjo su galvoje vis pakartojimu susižavėjimo "oho". Ir tuo pačiu pašaipi šypsena išsiraitė, kad tuo laiku taip užkliuvo išeivė poetė, iš kurios buvo tikimasi padūsavimų ir nostalgijos.
Labai man ji kalbėjo apie tai, kaip eiti savo kelią ir būti savimi, net jei tuo metu rodos, kad rėmai per siauri tam, kas esi ir ką jauti. Ir tuo pačiu, kaip sudėtinga, kai rėmams netinki, kiek spaudimo, kiek graužimosi, kiek bandymo būti kitaip gali sukelt. Veltui, visiškai veltui.
Man visa knyga dvelkia stiprybe ir gyvumu, tokia gyvastim iš esmės. Labai tikra.
Geriau, aišku, geriau, negu niekad. Bet pamąstymui vietos čia labai daug...
Gaivališka, va šis žodis šauna pirmas! Dar iššauna daug minčių apie tai, jog būčiau norėjus dar mokyklos laikais susipažinti. Kad būtų kas pristatęs ir legitimizavęs, kad, juk, esame ir jaučiančios, ir aistringos būtybės, ir lytiškos, ir kūniškos taip pat. Kažkaip daug labiau buvo akcentuojami kiti dalykai, o šie, Puklevičiūtės poezijos, buvo kone neigiami ir labai jau nesveikintini.
Mane pagavo tas neapsakomai stiprus vitališkumas, kone gyvuliškumas ir gamtiškumas kartu. Pagaugai kūnu vietomis ėjo su galvoje vis pakartojimu susižavėjimo "oho". Ir tuo pačiu pašaipi šypsena išsiraitė, kad tuo laiku taip užkliuvo išeivė poetė, iš kurios buvo tikimasi padūsavimų ir nostalgijos.
Labai man ji kalbėjo apie tai, kaip eiti savo kelią ir būti savimi, net jei tuo metu rodos, kad rėmai per siauri tam, kas esi ir ką jauti. Ir tuo pačiu, kaip sudėtinga, kai rėmams netinki, kiek spaudimo, kiek graužimosi, kiek bandymo būti kitaip gali sukelt. Veltui, visiškai veltui.
Man visa knyga dvelkia stiprybe ir gyvumu, tokia gyvastim iš esmės. Labai tikra.
April 2, 2021
Daug vizualaus, jusliško ir ironiško žaidimo su bažnyčia, šventikais, jų drabužiais, visokiais ritualais - ir gražiausia, kad tas yra būtent geismo, kūno geismo aprašymas. Gražaus, ryškaus ir ne kokio nors "žemo" geismo, o paprasto. Dėl to, įsivaizduoju, kaip turėjo pykti dorovingoji išeivijos dalis. Ir panašu, kad pyko, atmetė, nepriėmė ir t.t. Taip pat ji žaidžia ir su etnografiniu lietuviškumu - atsisveikina, išsižada. Emigracijoje ir XX a. vidury! Atrodo, kad visais eilėraščiais atsisako nostalgijų, ilgesių, istorinių-kultūrinių verksmų ir gilių supratimų. Vietoj to - vitališkumas ir moters kūnas, kuriame pilna prasmių, simbolių ir žaismų. Tai čia tas bruožas, dėl kurio ši poetė niekada nebus patituluota kaip "klasikė", ir dėl ko ji niekad nepateks į jokias mokyklos programas ir šiaip niekur. Gražus jos pasirinkimas, labai žmogiškas ir labai suprantamas - nes būtent po karo turėjo stipriai pykinti nuo bet kokių bendrakultūrinių ir metafizinių apibendrinimų. Necituosiu, nes mažai ten tų eilėraščių, ir visi labai geri, tai reiktų tiesiog perrašyti :) Ir po antrą ar trečią kartą skaitant vis gražiau.
March 30, 2013
Netikėtas atradimas lietuviškoje poezijoje - taip gaivališkai, stipriai ir įtaigiai atskleistas moters vidinis pasaulis neapsakomai sužavėjo. Įspūdingi eilėraščiai.
April 27, 2023
„Aš vadinu tave savąja Neramybe, nes jokio
kito vardo tau nesurandu.“
Gražu, kai geismas būna liūdnas.
kito vardo tau nesurandu.“
Gražu, kai geismas būna liūdnas.
April 23, 2023
B. Pūkelevičiūtės eilėraščiai - man atradimas.
Stipri ir jausminga poezija - apie moterį, aistrą ir meilę, praeitį ir ateitį. Nors jose randi ir kaimą, ir žemę, ir bažnyčią, bet tai nėra to meto tradicinė poezija. Čia nėra sentimentalaus kaimo ir namų ilgesio, tai modernios ir daug platesnio akiračio eilės. Ir ne veltui įžangoje autorė cituoja W. Whitman "If the body were not the soul / what is the soul?", nes jos eilėse irgi randi gamtą ir kūniškumą, jėgą ir gaivališkumą.
Tu pagarbinsi moteriškę ir pagarbinsi jos
ženklą - auksinį mėnesio pjautuvą ant jos
kaktos, nes aš esu pašventinta kaip derlinga
žemė sėjos rytą.
Aš ateinu ir nueinu, o mano kūne miega tavo
nežinomi sūnūs, lyg žvaigždynai didelėj
nakties rankoj.
------------------------------------
Staiga garsiai surinka pušis ir krinta į jauno
medkirčio glėbį. Jo rankom prabėga saldus
šiurpulys, jo plaukai pakvimpa sakais.
Jis nebuvo dar nieko mylėjęs.
Žaizdras dega lyg nuotakos skruostai. Rai-
tosi paklusnios geležies sąnariai ---
Ir priekalui užima žadą: juodas kūjis iškeltas
kaip ištarmė.
Sutemus atsirita vyno statinės. Plačios ir
samanotos. Trūksta surūdiję lankai, jauni
kalviai nusijuosia šikšnines prikyštes. Jų
dantys neregėto baltumo.
Tokią naktį stiprios rankos nustumia velkę.
Švysteli pasagų ugnys, vyšnių sodai par-
klumpa ant kelių.
-------------------------------------
Mergaitės, mergaitės, - užverskit pasakų
knygas ir užpūskit jaunuoliškas žvakes! Pa-
skubom pasirinkit auskarus. Jie skambės
kaip varpai. Pasirinkit alkūnes siekiančias
pirštines.
Šį vakarą susirinks visos jūsų tėvų ir motinų
nuodėmės ir įsižiebs jūsų įstrižose akyse.
-------------------------------------
Tu sukursi savo pavidalu Dievą.
Jis prausis su tavim prie šaltinio ir vakarais
sėdės su tavim ant slenksčio.
Jis matys pūslėtas tavo rankas, Jis girdės
ramų tavo širdies plakimą.
Ir Jis į Tave įtikės.
Stipri ir jausminga poezija - apie moterį, aistrą ir meilę, praeitį ir ateitį. Nors jose randi ir kaimą, ir žemę, ir bažnyčią, bet tai nėra to meto tradicinė poezija. Čia nėra sentimentalaus kaimo ir namų ilgesio, tai modernios ir daug platesnio akiračio eilės. Ir ne veltui įžangoje autorė cituoja W. Whitman "If the body were not the soul / what is the soul?", nes jos eilėse irgi randi gamtą ir kūniškumą, jėgą ir gaivališkumą.
Tu pagarbinsi moteriškę ir pagarbinsi jos
ženklą - auksinį mėnesio pjautuvą ant jos
kaktos, nes aš esu pašventinta kaip derlinga
žemė sėjos rytą.
Aš ateinu ir nueinu, o mano kūne miega tavo
nežinomi sūnūs, lyg žvaigždynai didelėj
nakties rankoj.
------------------------------------
Staiga garsiai surinka pušis ir krinta į jauno
medkirčio glėbį. Jo rankom prabėga saldus
šiurpulys, jo plaukai pakvimpa sakais.
Jis nebuvo dar nieko mylėjęs.
Žaizdras dega lyg nuotakos skruostai. Rai-
tosi paklusnios geležies sąnariai ---
Ir priekalui užima žadą: juodas kūjis iškeltas
kaip ištarmė.
Sutemus atsirita vyno statinės. Plačios ir
samanotos. Trūksta surūdiję lankai, jauni
kalviai nusijuosia šikšnines prikyštes. Jų
dantys neregėto baltumo.
Tokią naktį stiprios rankos nustumia velkę.
Švysteli pasagų ugnys, vyšnių sodai par-
klumpa ant kelių.
-------------------------------------
Mergaitės, mergaitės, - užverskit pasakų
knygas ir užpūskit jaunuoliškas žvakes! Pa-
skubom pasirinkit auskarus. Jie skambės
kaip varpai. Pasirinkit alkūnes siekiančias
pirštines.
Šį vakarą susirinks visos jūsų tėvų ir motinų
nuodėmės ir įsižiebs jūsų įstrižose akyse.
-------------------------------------
Tu sukursi savo pavidalu Dievą.
Jis prausis su tavim prie šaltinio ir vakarais
sėdės su tavim ant slenksčio.
Jis matys pūslėtas tavo rankas, Jis girdės
ramų tavo širdies plakimą.
Ir Jis į Tave įtikės.
May 21, 2026
"Aš nebuvau dar nieko mylėjus.
O mėlynieji varpeliai išskambins dabar visai pievai ---"
O mėlynieji varpeliai išskambins dabar visai pievai ---"
September 4, 2018
„Turbūt poezijos netikroviškumas slypi žmogaus sieloje - tai jo mažųjų teisybių nerimas ir letargiška maišto būsena. Tai sapnų glamonėjimas; tai geidžiamybė, kurios nėra. Arba, pagal antikos išmintį, poezija yra tai, kas galėtų būti. Magija.“
March 22, 2021
BIRUTĖ PŪKELEVIČIŪTĖ “METŪGĖS” 1952 m.
Poezijos knyga “Metūgės” sudaryta iš šešių eilėraščių skyrių: “Pavasarėjant”, “Ankstyvieji sapnai”, “Ašmenys”, “Mergaitėms”, “Mano motinos” ir “Karo pasakos”. Šiandien, kovo 21-oji, yra UNESCO paskelbta Pasaulinė poezijos diena. Pirmoji Poezijos diena paminėta Paryžiuje, kur yra UNESCO būstinė. Tad šiandien norėjosi poezijos neatsitiktinai. Labai gražiai autorė Pūkelevičiūtė įvadinėje dalyje “Žvilgsnis į Metūges- po 44 metų” aprašo, kasgi yra ta poezija. “Tad ar poezija yra svaisčiojimų surašymas? Iliuzijų skelbimas? Juk iš tikro aš nebuvau nei vilkė, nei lūšis, nei žalsvoji gyvatė… Toli gražu: buvau labai eilinė mergina. Turbūt poezijos netikroviškumas slypi žmogaus sieloje - tai jo mažųjų teisybių nerimas ir letargiška maišto būsena. Tai sapnų glamonėjimas; tai geidžiamybė, kurios nėra. Arba, pagal antikos išmintį, poezija yra tai, kas galėtų būti. Magija.” P. 8.
Jau ne kartą esu pastebėjusi tendenciją, kad vieną kartą perskaityti eilėraščiai pasirodo vienaip, o juos skaitant kelis kartus pajunti tą tikrąją magiją. Ir šios poezijos rinktinės kelis eilėraščius skaičiau kelis kartus. Su vienais eilėraščiais randi ryšį, su kitais ne, bet tai jau tokia yra graži unikali asmeniška meno pajautimo būsena. Man labiausiai patiko štai šis eilėraštis. Apie motinystę. P. 49.
Ketvirtos valandos varpai skamba susitaikymui:
Reikiama duona.
Įmerkiu savo rankas aukšton žolėn- žemės
kraujas tvinkčioja. Mane viskas nokina…
Ir aš galvoju apie jautrią dirvą, kurion kitą
pavasarį pasėsiu bailių, virpančių sėklų.
Kai per naktį su trenksmu iššoks liauni daigai,
aš turbūt verksiu.
Nes aštrus ir devintas mėnesio lankas man
atneš juodaplaukį berniuką.
Mano pirmagimį sūnų.
Tada bus mano pusiaukelė.
Ir labai geras mano vidurdienis.
Birutė Pūkelevičiūtė (1923–2007) – poetė, prozininkė, dramaturgė.1941 m. baigė gimnaziją, debiutavo kaip aktorė. Nuo 1941 m. studijavo VDU žurnalistiką ir germanistiką. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1948 m. apsigyveno Kanadoje. Monrealyje subūrė lietuvių teatro trupę ir parašė pirmąją poezijos knygą „Metūgės“ (1952). 1965 m. persikėlė į JAV ir įsitvirtino kaip romanistė, tačiau teatrinės veiklos nenutraukė. 1998-aisiais grįžo į Lietuvą ir iki mirties gyveno Vilniuje. Išleido eilėraščių rinkinį „Metūgės“ (1952), poezijos knygą „Atradimo ruduo“ (1990), romanus „Aštuoni lapai“ (1956), „Rugsėjo šeštadienis“ (1970), „Naujųjų metų istorija“ (1974), „Devintas lapas“ (1982), apsakymų bei apybraižų rinkinį „Marco Polo Lietuvoje“ (1982). 1957 m. scenai pritaikė ir režisavo kazio Borutos „Baltaragio malūną“, 1958 m. pastatė Balio Sruogos „Milžino paunksmę“. Paruošė ir režisavo pirmąsias lietuviškų vaidinimų plokšteles. 1962 m. Čikagoje pastatė ir režisavo pirmąjį išeivijoje spalvotą garsinį filmą („Aukso žąsis“, 1965). Nuo pat pirmojo eilėraščių rinkinio („Metūgės“, 1952) pasirodymo B. Pūkelevičiūtė ryškiai išsiskyrė savo originalumu, laisvamaniškumu ir feministinėmis tendencijomis. „Metūgės“ įtvirtino autorę kaip vieną savičiausių išeivijos poezijos autorių. Informacija iš http://www.tekstai.lt/tekstai/541-puk...
Poezijos knyga “Metūgės” sudaryta iš šešių eilėraščių skyrių: “Pavasarėjant”, “Ankstyvieji sapnai”, “Ašmenys”, “Mergaitėms”, “Mano motinos” ir “Karo pasakos”. Šiandien, kovo 21-oji, yra UNESCO paskelbta Pasaulinė poezijos diena. Pirmoji Poezijos diena paminėta Paryžiuje, kur yra UNESCO būstinė. Tad šiandien norėjosi poezijos neatsitiktinai. Labai gražiai autorė Pūkelevičiūtė įvadinėje dalyje “Žvilgsnis į Metūges- po 44 metų” aprašo, kasgi yra ta poezija. “Tad ar poezija yra svaisčiojimų surašymas? Iliuzijų skelbimas? Juk iš tikro aš nebuvau nei vilkė, nei lūšis, nei žalsvoji gyvatė… Toli gražu: buvau labai eilinė mergina. Turbūt poezijos netikroviškumas slypi žmogaus sieloje - tai jo mažųjų teisybių nerimas ir letargiška maišto būsena. Tai sapnų glamonėjimas; tai geidžiamybė, kurios nėra. Arba, pagal antikos išmintį, poezija yra tai, kas galėtų būti. Magija.” P. 8.
Jau ne kartą esu pastebėjusi tendenciją, kad vieną kartą perskaityti eilėraščiai pasirodo vienaip, o juos skaitant kelis kartus pajunti tą tikrąją magiją. Ir šios poezijos rinktinės kelis eilėraščius skaičiau kelis kartus. Su vienais eilėraščiais randi ryšį, su kitais ne, bet tai jau tokia yra graži unikali asmeniška meno pajautimo būsena. Man labiausiai patiko štai šis eilėraštis. Apie motinystę. P. 49.
Ketvirtos valandos varpai skamba susitaikymui:
Reikiama duona.
Įmerkiu savo rankas aukšton žolėn- žemės
kraujas tvinkčioja. Mane viskas nokina…
Ir aš galvoju apie jautrią dirvą, kurion kitą
pavasarį pasėsiu bailių, virpančių sėklų.
Kai per naktį su trenksmu iššoks liauni daigai,
aš turbūt verksiu.
Nes aštrus ir devintas mėnesio lankas man
atneš juodaplaukį berniuką.
Mano pirmagimį sūnų.
Tada bus mano pusiaukelė.
Ir labai geras mano vidurdienis.
Birutė Pūkelevičiūtė (1923–2007) – poetė, prozininkė, dramaturgė.1941 m. baigė gimnaziją, debiutavo kaip aktorė. Nuo 1941 m. studijavo VDU žurnalistiką ir germanistiką. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1948 m. apsigyveno Kanadoje. Monrealyje subūrė lietuvių teatro trupę ir parašė pirmąją poezijos knygą „Metūgės“ (1952). 1965 m. persikėlė į JAV ir įsitvirtino kaip romanistė, tačiau teatrinės veiklos nenutraukė. 1998-aisiais grįžo į Lietuvą ir iki mirties gyveno Vilniuje. Išleido eilėraščių rinkinį „Metūgės“ (1952), poezijos knygą „Atradimo ruduo“ (1990), romanus „Aštuoni lapai“ (1956), „Rugsėjo šeštadienis“ (1970), „Naujųjų metų istorija“ (1974), „Devintas lapas“ (1982), apsakymų bei apybraižų rinkinį „Marco Polo Lietuvoje“ (1982). 1957 m. scenai pritaikė ir režisavo kazio Borutos „Baltaragio malūną“, 1958 m. pastatė Balio Sruogos „Milžino paunksmę“. Paruošė ir režisavo pirmąsias lietuviškų vaidinimų plokšteles. 1962 m. Čikagoje pastatė ir režisavo pirmąjį išeivijoje spalvotą garsinį filmą („Aukso žąsis“, 1965). Nuo pat pirmojo eilėraščių rinkinio („Metūgės“, 1952) pasirodymo B. Pūkelevičiūtė ryškiai išsiskyrė savo originalumu, laisvamaniškumu ir feministinėmis tendencijomis. „Metūgės“ įtvirtino autorę kaip vieną savičiausių išeivijos poezijos autorių. Informacija iš http://www.tekstai.lt/tekstai/541-puk...
Read
July 17, 2026Atrodo, kad prieš skaitant Pūkelevičiūtę reikėtų užmiršti ją supantį diskursą: kai bandydavau skaityti kaip protofeministę, ypatingos erotikos ar radikalios moteriškumo sampratos autorę, nusivildavau. Mitologiškos ir gamtiškos moters įvaizdis, kur „Palaiminti tik pilnaviduriai žiedai“ veikiau patvirtina tradicinį patriarchalinį pasaulėvaizdį, nei graso mesti jam iššūkį. Vargu ar jos poezija būtų atrodžiusi radikali tuometiniame anglakalbės poezijos lauke, o nepatikti siauram konservatyvių skaitytojų ratui nėra nei kokybės, nei stygiaus ženklas. Tačiau vienas iš dalykų, kuris turėjo šokiruoti Metūgių pirmuosius skaitytojus – o gal ir lėmęs kritišką jos recepciją – yra drąsus krikščioniškų motyvų détournement. Lyrinė subjektė prisiima kunigės vaidmenį – „ir sėju, ir atnašauju, ir laiminu“, demokratizuoja Nekaltojo prasidėjimo dogmą („kiekvienas prasidėjimas yra be dėmės“), nuodėmės nuplaunamos nebe izopu, bet juodu dumblu. Dievui, kuriam „patinka nulenktos galvos ir silpni keliai“ atsakoma „Mes esame tik vynuogynai. Pilni nuolankumo. Ir pagiežos“ – taigi nuolankumas demonstratyviai nenuoširdus. Kažkuria prasme toks santykis su krikščionybe galbūt nusako ir Pūkelevičiūtės santykį su visom prasmėm pamaldžia lietuvių poezijos tradicija: pamaldumo struktūra išlieka, tačiau radikaliai pakeistu turiniu.
October 13, 2025
Kažkas įdomesnio! Egzilio poetė 1952 metais išleido poezijos knygą, bet išeivijos literatai jos nesuprato. O gaila! Daug tamsos ir kaltės, alkio, geismo, mirties, karo, bet ir vitališkumo elementų, kurie atliepa šiandienos fonui. Rekomenduoju meditatyviam skaitymui.
“Aš vadinu tave savąja Neramybe, nes jokio kito vardo tau nesurandu.
Miegok.
Mūsų širdys - du akmenys, nugrimzdę ežero
dugnan.
Mes išalkę vienas kito pražūties ir
tykom pirmo savo grobio kaip jauni vilkai.”
“Aš vadinu tave savąja Neramybe, nes jokio kito vardo tau nesurandu.
Miegok.
Mūsų širdys - du akmenys, nugrimzdę ežero
dugnan.
Mes išalkę vienas kito pražūties ir
tykom pirmo savo grobio kaip jauni vilkai.”
February 22, 2024
jaučiau ir trapumą, ir grožį, jaunatvišką karštumą
neteisybes, sielvartą
gausiai atsikartojant
ir nuolat
nuolat - siekis įsižemint
skrist ir blokštis - įsižemint
vis kažkur tarp
dar pasirodė - ir prašau atleist užtai -
jog Aštuonių lapų poetiškumas man derėjo lipo svilo prie odos labiau nei Metūgių eilių proziškumo - vėl prašau to pat - reikšmingumas (ne, nepavyksta įžodint)
neteisybes, sielvartą
gausiai atsikartojant
ir nuolat
nuolat - siekis įsižemint
skrist ir blokštis - įsižemint
vis kažkur tarp
dar pasirodė - ir prašau atleist užtai -
jog Aštuonių lapų poetiškumas man derėjo lipo svilo prie odos labiau nei Metūgių eilių proziškumo - vėl prašau to pat - reikšmingumas (ne, nepavyksta įžodint)
April 13, 2026
„Mano mylimasis tebemiega.
Jau švinta ir už lango švilpauja margi strazdai.
Miegok.
Aš vadinu tave savąja Neramybe, nes jokio
kito vardo tau nesurandu.
Miegok.“
kol kas gražiausias šių metų poetinis atradimas
Jau švinta ir už lango švilpauja margi strazdai.
Miegok.
Aš vadinu tave savąja Neramybe, nes jokio
kito vardo tau nesurandu.
Miegok.“
kol kas gražiausias šių metų poetinis atradimas
April 20, 2021
Gaivališka, moteriška, gyva! Neabejotinai viena geriausių XX a. lietuvių poezijos knygų!
Want to Read
January 28, 2024The Metuges poems have been translated into English--see the website http://newshoots.pub
January 28, 2024
Check out this recent English translation: http://newshoots.pub
June 2, 2025
nežinau kiek jau skaičiau ir kiek kartų dar skaitysiu, kiek kartų versis prieš akis piktas žiedas, kiek drumzlinam balos vandenin merksiu pirštus ir su heteromis ir laumėmis plėšysiu aguonų pumpurus. man tai vėlaus pavasario ir prisirpusios vasaros knyga. už moteris, pralenkusias laiką!
January 28, 2026
Gan tamsoka poezija, kraujas, bažnyčios dalykai, papai. Džiaugiuosi moters poezija, bet .. antrą kartą neskaityčiau.
June 27, 2026
"Mano durys visuomet užrakintos.
Bet vis tiek Tu įeisi ir tarsi:
Tebūna ramybė ir tau."
Bet vis tiek Tu įeisi ir tarsi:
Tebūna ramybė ir tau."
April 6, 2023
Metūgės – tikras smūgis visiems mūsų XX a. vid. drovuoliams poetams, taip ir nesugebėjusiems nusimesti per amžius vilkėtos sutanos. Pūkelevičiūtė puikiai supranta tą gaivališką ir ilgesingą moters norą gyventi miške, misti uogomis, praustis rasa ir karštai mylėti(s)!
Displaying 1 - 24 of 24 reviews