„Pagauti Palucką“ – tikra istorija apie vieną karpį, vieną premjerą ir vieną galingiausių žurnalistinių tyrimų Lietuvos istorijoje.
Skaitydami knygas mes norime laimingos pabaigos. Dokumentinė, o ypač politinė publicistika, deja, kitoks žanras. Ši knyga laimingos pabaigos neturi. Nors, tiesą sakant, tą rugpjūtį galvojome, kad laiminga pabaiga bus. Gal net ne pabaiga, o tęsinys. Ir kad prezidentė Dalia Grybauskaitė, parašiusi feisbuke: „Sveikinu visus, kurie prisidėjo prie Lietuvos apsivalymo. #Sureikšminkim“, bus teisi.
„Pagauti Palucką“ – tai istorija apie dešimtmetį darbo, kaip laivų mūšyje šaudant didžiausio kreiserio apylinkėse. Tai pasakojimas apie purvinus prezidento rinkimų žaidimus, slepiamas turtingų ir įtakingų veikėjų tapatybes bei neaiškios kilmės pinigus.
Dar tai yra istorija apie tikėjimą Gintautu Palucku. Ir tai dar ne viskas. Tai mudviejų dialogas, šaipantis vienam iš kito, geliant dėl arogancijos, ir užsispyrimo. Galiausiai – tai istorija apie draugystę, kurią išaugino vienas karpis, vienas premjeras ir vienas galingiausių žurnalistinių tyrimų Lietuvos istorijoje.
Tai tikrų tikriausia istorija. Ir dėl to tai neįtikėtina.
I was born and still live in the ancient city of Vilnius though I no longer walk in the abandoned cemeteries after dark. I am happily married for 12 years with two kids and it easy to see where my inspiration comes when you translate names of my wife and kids from Lithuanian - Morning Dew, Summer and Westerly Wind. We also own the dog named Eagle who leads his life in belief that one day he will be able to soar and reach those pesky squirrels in the trees.
Having my own TV show on national television for more than ten years I suppose made me a minor celebrity locally which actually means that I get disapproving glances whenever I buy beer at a supermarket. No swooning ladies under the feet, unfortunately.
I love travelling, playing online poker and sports (have completely lost my head about both kinds of football - American and European), yet books have been and still are my biggest passion.
I have translated The Lord of the Rings into Lithuanian as well several books by Terry Pratchett (boy, that was THE hardest work I have ever done) and this year debuted as an author with my very own Hour of the Wolf.
Currently I am working on the second book of my Steam and Stone Saga "Day of the Plague" and writing Steam and Stone comic series.
Some of my favorite things:
Authors - J.R.R. Tolkien, George R.R. Martin, Terry Pratchett, Mikhail Bulgakov
Movies - "The Lord of the Rings", "Star Wars", "Pulp Fiction", "The Matrix"
TV series - "Game of Thrones", "West Wing", "Lost", "Person of interest", "Californication"
Ši knyga pirmiausia vertinga kaip naujausios Lietuvos istorijos politnės korupcijos dokumentacija. Be to, parašyta ji lengvu stiliumi, skaityti paprasta ir įdomu. Labiausiai pritrūko įvairios infografikos - ji tikrai praverstų siekiant suprasti malkių ir varkių schemas. Tad tebūnie 4,5 kas apvalinama iki 5, nes matematikos nesukorumpuosi!
Nors akylai besidomintiems politika lyg nieko naujo ir nepasakyta - labai įtraukiai Šarūnas viską išrašė. Natūralu, kad dalis informacijos sutampa ir su „Smarve“, bet vėlgi - labai įdomiai Šarūnas rašo, tai neprailgsta. O ir iš autorių perspektyvos istoriją pamatyti įdomu. POV keitimas irgi įdomus, bet vietomis atrodė, lyg iš šono matyčiau, kaip besiginčydami trečiokai bando vartoti kasdienybėje retai girdimus (keiksma)žodžius – norisi suprasti, bet cringe.
Įdomiausia, ką atradau, – suvokimas, kiek daug darbo ir galvoje atidarytų exceliukų įdeda šie žmonės. Ne tai, kad nežinojau, jog išties daug, bet „daug“ – tai Gitanas yra vadintas aukštu ir gražiu, o čia maždaug daug, daug, daug, DAUUUG daugiau. Gerbiu ne tas žodis.
Liūdina, kai skaitant ateina suvokimas - kiek sukčių sukasi politikoje metai iš metų. Tie patys (prorusiški irgi) snukiai, tik rankoje pultelis vis kitas. Ima labai stiprus noras išsišluoti. Ačiū ir už tą liūdesį – padeda neužsnūsti gerovės valstybėje.
Nors ir žinoma istorija, bet labai įdomu visi užkulisai, priešistorė. O Šarūno baeriukai ne kartą privertė garsiai balsu nusijuokti. Ačiū tiek už puikią knygą, o labiausiai ačiū už visus tyrimus, kuriuos darote ir dar darysite ateityje!!!
Neblogai sudėlioti akcentai ir pristatomas platesnis vaizdas, kaip tie raudoni siūlai ant lentos. Dar patiko tai, kad yra nuorodos į senesnius tyrimus.
Lietuvoje šiais laikais politikams sukti makles ir varkes pavojinga. Ne tik bus viskas išviešinta, galbūt pasieks teisėsaugos koridorius, bet dar ir visi žygdarbiai gali sugulti į knygos puslapius (ar audio įrašą) ateities kartoms. „Kabinetas 339“ apie Skvernelio vyriausybės viražus pasirodė prieš septynetą metų. Kiek prieš tai Lietuvoje buvo tokio tipo knygų? Aš nelabai prisimenu. Šiaip knygų apie politikos užkulisius, žinoma, buvo (kažkodėl kaip pavyzdys galvoje iškilo net neskaitytas Vytauto Petkevičiaus „Durnių laivas“, neklauskit). O dabar turim jau ketvirtą anšlagu nuskambėjusią tiriamosios žurnalistikos knygą per septynerius metus, ir nenustebčiau, jeigu dar ne paskutinę.
Būsiu atviras, begaudydamas Palucką vietomis jaučiau tą „o davai parašom knygą“ vaibelį, gal todėl, kad Lietuvos politikos įvykius atidžiau seku nuo Butkevičiaus vyriausybės laikų, o apskirtai į politines naujienas dėmesį pradėjau kreipti dar kai Pakso kėdė braškėjo, 2003–2004 metais. Taigi, tokiam apsišvietusiam skaitytojui ši knyga vietomis gali pasirodyti nuobodoka, ypač jeigu pernai nučiupot Šarūno Černiausko „Smarvę“. Daug kas girdėta. Kita vertus, prijungus į šią dėlionę Palucką atsiveria kiek platesnis paveikslas, tai jeigu nepatingėsite sujungti tų taškelių, knyga taps verta jai skirto laiko.
Man labai patiko autorių dialogo formatas (tiesa, gal norėjosi, kad teksto pasiskirstymas būtų labiau apylygis, bet ką jau čia, niuansai). Pernai tokią knygos formulę aptikau a. a. Leonido Donskio ir Zygmunto Baumano „Takiajame blogyje“, ten autorių dialogas irgi paliko gerą įspūdį. Toks apsikeitimas mintimis suteikia tekstui gyvumo, jautiesi lyg sėdėdamas šalia ir klausydamasis įdomaus pokalbio.
Grįžkime prie knygos aktualumo. Šiaip knygų apžvalgos nėra vieta, kur labai tinka politikuoti, bet šiuo atveju be to apsieiti neįmanoma. Aš manau tokių tiriamosios žurnalistikos knygų tikslas ir svarbiausia paskirtis yra tai, ką minėjau apžvalgos pradžioje: dokumentuoti įvykius ateities kartoms. Tai, kas Lietuvoje vyksta dabar – nuo Palucko skandalų iki Kultūros protestų ir mitingų už laisvą žodį – tikrai gausus įvykių laikotarpis, sakyčiau esminis. Toks jausmas, kad šios knygos herojai ir jų kolegos, net nebesistengia slėpti primityvaus cinizmo, kuriuo apsisiautę bendrauja su žiniasklaida ir visuomene. Nu išploviau pinigus, nu ir ką? Kas įrodė? Teisėsauga įrodė? Ne? Turit kažkokius faktus? Neįdomu. Plačiau šia tema galbūt vėliau parašysiu savo Facebook sienoje, o kalbant apie knygą, manau, kad kai (ne jeigu) mes iš šitų kebeknių išlipsime ir nuo purvo apsivalysime, bus verta tokias įvykių chronologijas prisiminti vertinant tuos, kurie ateityje sieks valdyti mūsų valstybę.
Viena vertus, atrodo, kad šiek tiek per daug dėmesio knygoje skirta senesnėms istorijoms (ypač kai dauguma jų jau buvo aprašyta Šarūno „Smarvėje“). Kita vertus, jos susipina ir su praėjusios vasaros paluckiados „radiniais“. Bet man pritrūko šitų istorijų suvedimų.
Knygos stilius – savotiškas dviejų autorių pasikalbėjimas knygos puslapiuose – neįprastas tokiame žanre ir visai įdomus, bet tuo pačiu jaučiamai skubotai sudėliotas. Kas nestebina, žinant, kaip greitai knyga atsidūrė lentynose, bet kokybei šiek tiek laiko pritrūko.
Visgi man patinka Šarūno rašymo stilius: skaitydama jaučiausi lyg prie bokalo alaus su geru pažįstamu aptarinėdama politines aktualijas. Nežinia, kaip kai kurie juokeliai ar nuorodos į politinius memus susiskaitys praėjus kiek daugiau laiko, bet tikiu, kad turinio tai tikrai nesugadins. O turinio tikrai daug ir rimto: viskas, ką praėjusią vasarą atkapstė „Laisvės TV“ ir „Sienos“ komandos, sugulė į savotišką mūsų dienų politinį metraštį. Už jį ir viską, ką darote, AČIŪ!
Šarūno rašymo stilius yra man guilty pleasure. Skaityčiau ir skaityčiau jo tekstus. Andriaus indėlio man kiek pritrūko, bet buvo įdomu paskaityti tarpusavio pasistumdymus ir užkulisius. Tokio lengvo publicistinio popso Lietuvėlėj trūksta, todėl tikrai palaikau ir be galo džiaugiuos kuomet kažkas panašaus pasirodo lentynose.
Tik man užkliuvo vienas nedidukas niuansėlis - sienos tyrimų pakartojimas. Smarvė yra visiškas rokenrolas ir puiki knyga, tačiau man pasirodė jog, nors ir paluckiados knygoje yra paaiškinama kodėl reik pasikartot, pasikartojimas yra labai platus ir ilgas. Todėl nemažas gabalas knygos yra jau anksčiau aprašytas.
Tikiuos Šarūnas dar išleis ne vieną knygą, nepames medinių ir tęs visišką žurnalistinį rokenrolą.
Norėčiau, kad knygą perskaitytų tie, kurie linkę skleisti ir patys įtikėti mitu, kad „žurnalistiniai tyrimai yra kažkieno užsakyti“. Nes „Pagauti Palucką“ – pirmiausia apie tiriamosios žurnalistikos virtuvę. Į tikros žurnalistikos reputaciją jau kuris laikas nusitaikyta agresyviai, todėl tokie it detektyvai įtraukiančiai sudėlioti pasakojimai labai svarbūs.
Įdomu buvo stebėti, kaip skiriasi Šarūno ir Andriaus darbo stiliai ir požiūriai, kaip tie skirtingumai suskamba ir ne tik, kad nesugadina, bet sukuria kažką neįtikėtino.
Atskiros analizės verta Palucko portreto dinamika – nuo virtuoziškai ir geranoriškai su žurnalistais bendradarbiaujančio esą pažangaus politiko iki pagiežingo, išsisukinėjančio, kerštingo veikėjo. Tiesa, man jo “pažangumas” visada kėlė įtarimų klausantis jo komentarų gynybos temomis, bet aš ir neturėjau galimybės bendrauti su juo tiesiogiai ir pasimauti ant jo tariamo pažangumo kerų.
Knyga nėra apie LRT, bet truputį ir yra, – neatsitiktinai knygą pabaigia priešpaskutinė pastraipa apie keršto žygio prieš LRT ir jos vedėjus architektą. Ne mažiau iškalbinga pastraipa iš knygos vidurio apie tai, kodėl „Pinigų karta“ išlėkė iš LRT eterio. Buvo laikai, kai LRT socdemams buvo paklusnesnė.
Jaudinuosi tik dėl vieno – Šaras per daug geria kavos ir per dažnai springsta, #medinis.
Tikrai puikus kūrinys apimantis šiuolaikinės Lietuvos politikos istorijos svarbiausius aspektus. O toje istorijoje visą tą laikotarpį vis nuskambėdavo pagrindinio herojaus vardas. Smagu buvo viską prisiminti ir perkaityti negirdėtų detalių. Lengvai skaitomas turinys, įtikinanti ir suprantama autorių kalba bei jų pačių "pasipešiojimas" knygos puslapiuose. Dėkoju už istoriją kaip nuo sėkmingą karjerą darančio ir perpektyvaus politiko galima nuvažioti iki plimtuso lygio bebro - tai priminimas mums visiems, kad veiksmai turi atoveiksmį (jei ne iš karto tai po 10 metų). Lenkiu galvą ir prašau daugiau tokių knygų.
Labai daug informacijos iš toli iki kol prieinama tiesiogiai prie Palucko, bet taip tikrai reikia, o ir naudinga viską prisiminti bendram vaizdui, kai šiais laikais medijose viena sensacija keičia kitą ir viskas greitai pamirštama. Mūsų valstybę nori vairuoti labai sukti, nešvarūs žmonės. Linkėjimai iš Alytaus parko :)
Duočiau ir visas šešias žvaigždutes. Ne tik dėl to, kad visą šitą paluckiados istoriją išgyvenau iš pakankamai artimo atstumo ir visi įvykiai buvo iki tiek gerai žinomi, kad skaitydama galėjau prisiminti, o kur tuo metu buvau aš, kaip reagavau, kai nutiko vienas ar kitas įvykis. Šešios žvaigždutės už labai įtraukiantį rašymo stilių, ir už tą medinį humorą, kai norisi kartais beskaitant balsu nusikvatot. Čia labiau skirta Šaro daliai, Andriaus stilius santūresnis. Iki knygos vidurio iš vis nesupratau, ką veikia Andriaus pavardė ant viršelio. Bet vėliau, įsivažiuojant tyrimui, jau labai tiko tas jų dialogas.
„Pagauti Palucką“ – tai istorija apie dešimtmetį darbo, kaip „Laivų mūšyje“ šaudant didžiausio kreiserio apylinkėse. Tai pasakojimas apie purvinus prezidento rinkimų žaidimus, slepiamą turtingų ir įtakingų veikėjų tapatybę bei neaiškios kilmės pinigus.
Dar tai yra istorija apie tikėjimą Gintautu Palucku. Ir tai dar ne viskas. Tai mudviejų dialogas, šaipantis vienam iš kito, geliant dėl arogancijos, ir užsispyrimo. Galiausiai – tai istorija apie draugystę, kurią išaugino vienas karpis, vienas premjeras ir vienas galingiausių žurnalistinių tyrimų Lietuvos istorijoje.
Nuostabi knyga, Andriaus ir Šaro dialogai skaitosi labai lengvai, kai žinai abiejų balsus. Knyga yra ne tik apie Palucką, bet apskritai apie politinį kontekstą dabartinėje Lietuvos visuomenėje, šiuo laikotarpiu. O prasideda ir baigiasi Šaro ir Andriaus atsiprašymais, už tai kokios kokybės politinis kontekstas mūsų šalyje ir kokie politiniai sprendimai yra šiuo metu, kai demokratija ir žodžio laisvė susiduria su rimtais iššūkiais, kai tiesą keičia melagingos naujienos, o politikai vis rečiau prisiima atsakomybę už savo žodžius, kokybiška tiriamoji žurnalistika tampa itin svarbi.
Tiriantieji žurnalistai kasdien gina viešąjį interesą, žodžio laisvę ir visuomenės teisę žinoti.
Perskaičiau per dvi dienas. Kaip per sviestą. Šarūnai, per Jus turėjau atsiprašinėti aplink mane buvusių žmonių už netaktiškai garsų juokimąsi (matomai pats kaltas, kad viešoj vietoj skaičiau..)
Labai džiaugiuosi, kad knygoje buvo tiek daug priešistorės – kaip jaunam žurnaliūgai (kaip tik bakalauro rašymo semestras blet nesikeikiant), šita knyga taip pat buvo kaip savotiškas Lietuvos politikos vadovėlis. Kas mūsų šalelėje dėjosi '00 – '10 metais (vis dar neradau 100 % konteksto, ką paksas turėjo omeny su šikau ir tapšnojau, Googlas visų atsakymų dar nedavė. Arba aš čia pats kaltas, tikėdamasis, kad Paksas iš viso turi omenį) ir ne tik. Na o apie pačią Paluckiadą, manau, nereikia nė paminėti. Šedervas.
Ačiū Jums už tokį darbą. Per Jus dar lieka vilties, jog visi šiknatapšnotojai, nesureikšmintojai, skrenduįNiujokriniai ir neduoktudieve kokie dar žulikai negalės įsišaknyti, ir kad mūsų protėvių išsaugotoj žemėj Orbanizacija neįvyks.
Stiprybės jums! Linkiu, kad kiekvienas Lietuvos žulikas apie Jus košmarus sapnuotų :DD
P.S. pro Giedraičių g. bomžyną praeinu po kelis kartus kiekvieną savaitę. Ir, ačiū Jums, kaskart nusišypsau :DD. Kol kas jokio Bentlio, Rolls Royce'o, Porche'o ar kitokio fuck-you-money simbolizuojančio automobilio neteko šalia jo pastebėti.
Tokias knygas stengiuosi perskaityt ant smūgio, kol dar labai aktualios, tai tikriausiai ir gavos, kad gaudžiau Palucką po Knygų mugės su visa Lietuva. Gaudynės buvo tikrai įdomios, Šarūnas Černiauskas (man kažkaip čia jo knyga, Tapinas čia toks komentatorius labiau) rašo žavingai ir nuoširdžiai (bent jau taip atrodo), daug juokelių, labai daug savęs traukimo per dantį ir nesivaizdavimo herojumi, tai tas labai patiko. Žodžiu, skaityt buvo smagu, tekdavo vis priminti, kad čia ne trileris ir ne bajeris, kad čia rimti dalykai ir realiai tai visi sėdim šiknoj ir šviesos kol kas nelabai matosi. Bet tsakant, humoras yra pasaulio gelbėtojas. Juoko bijo visi blogiečiai, o "tie, kurių bijo visi, bijo tų, kurie nieko nebijo". O tie, žinia, daug juokias.
Labai patiko žurnalistinė virtuvė, žavėjausi Šarūno užsispyrimu, nuojautom, o kartu stebėjaus, kiek gi vis dėlto iškapstoma su "švilpikų" pagalba. Be jų indėlio švilpauk nešvilpavęs, nesusives galai, nors tu ką. Tai respectas visiems pilietiškiems švilpikams, dar kartą dainuoju GNG Sindikato dainą. Bet šiaip tai siaubiakas, kiek varkių tyliai verda piliečiams už nugaros. Liūdesys.
Dar viena knyga, kurią duočiau skaityti žaliems dvidešimtmečiams, norintiems pradėti gaudytis Lietuvos politikoje. Istorija pakankamai šviežia, jog publikuoti video tyrimai dar vis stūkso smegenų pakraštyje, tačiau perskaityti viską nuosekliai ir iš persidengiančios dviejų autorių perspektyvos buvo be galo malonu. Gyvi intarpai ir švelnus vienas ant kito "pastūmimas" yra būtent taip, kaip įsivaizduoju gerai susidirbusią komandą.
Autoriaus rašymo stilius man labai patiko nuo pat pirmosios knygos (Smarvė) ir apsidžiaugiau pamatęs antrąją. Epinės fantastikos žanro mėgėjas manyje, mato labai gerą pagrindinio veikėjo (Šarūno) "arką", kuomet pereinama nuo šaraškino kontorose dirbančio ir įvairių problemų kamuojamo žurnaliūgos iki pat tautos herojaus.
Puiki knyga. Sėkmės Šarai, lauksim tolimesnių tyrimų!
Viena iš geriausių paskutiniu metu skaitytų. Mėgstu tikras istorijas, o čia visa puokštė tokių istorijų. Šarūnas ir Andrius turi retą dovaną - taikliai aprašyti visus įvykius ir taip vaizdžiai, lyg pats šalia jų sėdėtum ir viską matytum iš arti. Ir tie jų “popkornai” - “šaltibarščiai “ - tikras arkliukas. Rekomenduoju “P.G” visiems, pirmiausia būsimiems politikams ir tiems, kam ne vistiek kas sėdės Seime.
Super knyga, pradžioj biški sunkiau skaitėsi, bet realiai tik dėl to, kad iki ~2019 metų buvau nekaltas vaikas ir visai nesidomėjau politika, puikiai papasakota visos nesąmonės, prieš kurias dabar protestuojam.
Gal daugiau Šarūno monologai su Tapino komentarais nei, kaip rašo, abiejų dialogas, bet galų gale viskas gražiai sueina į vientisą, išsamią korupcijos istoriją. Skaitosi labai lengvai, įdomu susipažinti su senesniais skandalais.
Nors sekančiam Lietuvos politinį gyvenimą visa istorija yra žinoma, tačiau knyga buvo perskaityta su dideliu malonumu ir įsitraukimu. Smagus pasakojimo stilius, įdomiai parodyti tyrimų užkulisiai. Padėka autoriams ir linkėjimai sėkmės!