What do you think?
Rate this book
Sutikau žmogų
Kiek reikia laiko norint už socialinės etiketės pamatyti žmogų? Kokiomis spalvomis veriasi kare ar socialinėje atskirtyje gyvenančiojo pasaulis? Sulėtinęs žvilgsnį, fotografas Artūras Morozovas dokumentuoja viešumoje retai matomų žmonių būtį, liekančią už stereotipinių siužetų rėmų.
Artūro Morozovo kelionė link žmogaus, kuris nepatenka į žurnalistinį pasakojimą, prasideda 2008 m. kariaujančiame Sakartvele, dar dirbant fotožurnalistu. Vėliau, ieškant bendruomenės apraiškų, tęsiasi senosiose Kauno knaipėse, Maidano protestuose ir karo lauke Ukrainoje.
Didžioji knygos dalis – fotografijų ir esė ciklas „Sutikau žmogų“, sudarytas iš dešimties pavienių žmonių ir šeimų istorijų, fiksuotų pastarąjį dešimtmetį. Autorius kviečia pažinti tyliąją Lietuvos visuomenės dalį. Kalbantis su istorijų herojais, įsiklausant į jų pasakojimus, veriasi ir platesnis šalies paveikslas. Jame išryškėja vienišumo svoris mieste, bendruomenės audinys regionuose, populizmo plitimas, kaimų ir miestelių mokyklų likimas. Marguose herojų pasauliuose skleidžiasi žmogiškosios dramos, iš kartos į kartą perduodami įgūdžiai ir traumos, santvarkų kaitos atspindžiai.
Artūro Morozovo kelionė link žmogaus, kuris nepatenka į žurnalistinį pasakojimą, prasideda 2008 m. kariaujančiame Sakartvele, dar dirbant fotožurnalistu. Vėliau, ieškant bendruomenės apraiškų, tęsiasi senosiose Kauno knaipėse, Maidano protestuose ir karo lauke Ukrainoje.
Didžioji knygos dalis – fotografijų ir esė ciklas „Sutikau žmogų“, sudarytas iš dešimties pavienių žmonių ir šeimų istorijų, fiksuotų pastarąjį dešimtmetį. Autorius kviečia pažinti tyliąją Lietuvos visuomenės dalį. Kalbantis su istorijų herojais, įsiklausant į jų pasakojimus, veriasi ir platesnis šalies paveikslas. Jame išryškėja vienišumo svoris mieste, bendruomenės audinys regionuose, populizmo plitimas, kaimų ir miestelių mokyklų likimas. Marguose herojų pasauliuose skleidžiasi žmogiškosios dramos, iš kartos į kartą perduodami įgūdžiai ir traumos, santvarkų kaitos atspindžiai.
224 pages, Hardcover
Published February 1, 2026
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 7 of 7 reviews
March 12, 2026
Puiki knyga, kupina gėrio ir supratimo. Knyga, kurią rekomenduočiau perskaityti visiems, nes gebėjimas pamatyti žmogų tuose, kuriuos laikome "mažiau žmonėmis" ne dažnam duotas (taikau tai ir sau). Ir kokie jo atradimai - vienišas, geras (!) poetas, moteris, prisikėlusi iš visiško dugno, vaikai, kuriuos atskirčiai pasmerkia mokytojai. Ši knyga, šie liudijimai dar ilgai jūsų nepaliks ramybėje ir gal net kitaip pradėsite žvelgti į tokius žmones.
April 4, 2026
Kai pagalvoju, aš pažįstu visai nemažai puikių, aukščiausios klasės fotografų. Su kai kuriais dar ir yra pasisekę dirbti kartu - ar ir vis dar yra garbė kartu dirbti iki šiol. Bet fotografų, kurie dar ir puikiai rašo, pažįstu vienetus.
Su Artūru susipažinau per fotografiją – suvedė darbas. Ir dar kaip tik tuo metu, kai pats pradėjau domėtis fotografija. Tuomet jis nerašė, tik fotografavo. Bet jau tada buvo toks, koks yra ir dabar – visiškai paprastas, kuklus. Ir ramus. Visiškai jokios dramos – nors kadrai rodė, kokių dramų viduryje kartais atsidurdavo.
Kai pamačiau, kad pradėjo rašyti – ir KAIP rašyti - nutiko antras wow. Bet vėlgi – nieko didingo, nieko kolosalaus, nieko pompastiško. Absoliučiai priešingai – labai artimai, labai paprastai, be jokių dramų. Ir va tuo labiausiai ir kabinančiai – tai yra pasakojimai, istorijos, kurios yra šalia mūsų, kurias kiekvienas turbūt galėtumėm pastebėti – na bet kažkaip vat imam ir nepastebim. O Artūras ima ir tai papasakoja. Be moralizavimo, net ir be perdėtinio jautrumo – pakankamai objektyviai, ir kas smagiausia, nors ir gana minimalistiškai, bet vaizdingai. Nežinau kaip pavyks kitiems, bet man pavyko gana aiškiai pajusti kiekvieną aprašomą personažą. Čia dar reikėtų pasakyti – ne fiktyvų, o realų žmogų.
„Sutikau žmogų“ turbūt nėra kažkokia WOW knyga. Tačiau tai yra savo artumu ir realistiškumu superinė knyga. Vienintelis trūkumas – apimtis. Norėčiau, kad tokių istorijų knygoje būtų ne dešimtis, o šimtas. Žinau, būtų jau enciklopedijos tomelio storio. Bet vis tiek skaityčiau.
O kur dar nuotraukos.
Įvertinimas: 6 Zorno turėti albumai iš 5.
Su Artūru susipažinau per fotografiją – suvedė darbas. Ir dar kaip tik tuo metu, kai pats pradėjau domėtis fotografija. Tuomet jis nerašė, tik fotografavo. Bet jau tada buvo toks, koks yra ir dabar – visiškai paprastas, kuklus. Ir ramus. Visiškai jokios dramos – nors kadrai rodė, kokių dramų viduryje kartais atsidurdavo.
Kai pamačiau, kad pradėjo rašyti – ir KAIP rašyti - nutiko antras wow. Bet vėlgi – nieko didingo, nieko kolosalaus, nieko pompastiško. Absoliučiai priešingai – labai artimai, labai paprastai, be jokių dramų. Ir va tuo labiausiai ir kabinančiai – tai yra pasakojimai, istorijos, kurios yra šalia mūsų, kurias kiekvienas turbūt galėtumėm pastebėti – na bet kažkaip vat imam ir nepastebim. O Artūras ima ir tai papasakoja. Be moralizavimo, net ir be perdėtinio jautrumo – pakankamai objektyviai, ir kas smagiausia, nors ir gana minimalistiškai, bet vaizdingai. Nežinau kaip pavyks kitiems, bet man pavyko gana aiškiai pajusti kiekvieną aprašomą personažą. Čia dar reikėtų pasakyti – ne fiktyvų, o realų žmogų.
„Sutikau žmogų“ turbūt nėra kažkokia WOW knyga. Tačiau tai yra savo artumu ir realistiškumu superinė knyga. Vienintelis trūkumas – apimtis. Norėčiau, kad tokių istorijų knygoje būtų ne dešimtis, o šimtas. Žinau, būtų jau enciklopedijos tomelio storio. Bet vis tiek skaityčiau.
O kur dar nuotraukos.
Įvertinimas: 6 Zorno turėti albumai iš 5.
March 2, 2026
Tiek jautrumo ir žmogiškumo. Perskaičius knygą, ji palieka tave norėti dar... sužinoti daugiau, pratęsti pažintį su knygos herojais ir vis tiek viltis, kad bus daugiau tokių Artūrų tarp mūsų: kurie vienišus ar izoliuotus žmones pastebės, norės juos išgirsti ir pamatyti be išankstinių nusistatymų, ir tomis retomis tų žmonių istorijomis praturtinti kiekvieno mūsų suvokimą apie mus supantį pasaulį.
April 3, 2026
Manau, kad čia yra viena geriausių knygų, galėjusiu mane ištikti prieš Velykas. Bet iš tiesų bet kuria proga, be progos, bet kurio gyvenimo ar amžiaus tarpsniu, matyt sakyčiau taip pat. Ji ta, patenkanti į gyvenimo knygas, kurias, rodos, turėtų perskaityt kiekvienas.
Baigiau skaityti vakar ir vienintelis veiksmas, kuris kilo net nesusimąsčius buvo malda. Knyga kalbina tarsi ramių ramiausiai, nieko iš tavęs nereikalaudama, o paliečia kažką esminio. Rodos, pačią žmogiškumo esmę, kad ir kaip bežiūrėtum.
Mane ji papirko paprastumu, kuriame slėpėsi visas gyvenimas. Papirko tuo, kad žmogui sutikti žmogų užtenka geranoriškumo ir noro neteisiant išgirsti. Kaina yra skirtas laikas. O pradėjus skaityti - kokie gyvenimai, kokios istorijos, kokie klodai esmių atsiveria.
Lietė viskas - tiek žmonės, slepiantys savyje pasaulius, bet tokie itin paženklinti vienišumo ir skausmo, tiek paties Artūro Morozovo kintanti pozicija, rinkimasis būti žmogumi ir kurti ryšį, o ne tik sausai fiksuoti faktus, net jeigu, tarsi nukrypstant nuo žurnalistinių gairių.
Įdomu buvo stebėti ir žurnalistinį kelią, nuo karų įamžinimo, iki socialinės atskirties žmonių. Visoje knygoje einanti žinia ir yra ta, kad visur svarbiausia sutikti žmogų, jį išties matyti ir pažinti, ne paviršiuj, nerti giliai, kiek pavyksta, nebijant nuskęsti. Viskas, rodės taip organiška, taip gyvenant širdimi. Kokie gražūs ir trapūs ima rodytis kiekvienas čia aprašomas, kokie vertingi iš esmės, dėl to kad yra. Koks iki skausmo paliečiantis ryšys tarp to, kuris nusprendžia sutikti bet kokiomis sąlygomis ir to, kuris nusprendžia atsiverti. Ten gimsta stebuklas. Kitų žodžių aš nerandu.
Knyga įkvėpia, nardina melancholijon, verčia susimąstyti apie tikrąsias gyvenimo vertybes, skaudina ir pažymi šviesa. Viskas vienu metu.
Pirmą kartą, dar knygos pristatyme, aš peržiūrėjau visas nuotraukas. Tada nusprendžiau įsigyti, perskaičiau tekstą ir vėl žiūrėjau. O dar - pažiūrėjom ir @gailgarnys filmą. Kuris kartu su knyga praplėčia vaizdą, leidžia pamatyti daugiau to žmogaus, liekančio už kadro, pasakojantis per judantį vaizdą. Gavau patirtį, kurią rekomenduočiau kiekvienam.
Jaučiuosi kaip dovaną pačiam gyvenimui gavus. 💛
Baigiau skaityti vakar ir vienintelis veiksmas, kuris kilo net nesusimąsčius buvo malda. Knyga kalbina tarsi ramių ramiausiai, nieko iš tavęs nereikalaudama, o paliečia kažką esminio. Rodos, pačią žmogiškumo esmę, kad ir kaip bežiūrėtum.
Mane ji papirko paprastumu, kuriame slėpėsi visas gyvenimas. Papirko tuo, kad žmogui sutikti žmogų užtenka geranoriškumo ir noro neteisiant išgirsti. Kaina yra skirtas laikas. O pradėjus skaityti - kokie gyvenimai, kokios istorijos, kokie klodai esmių atsiveria.
Lietė viskas - tiek žmonės, slepiantys savyje pasaulius, bet tokie itin paženklinti vienišumo ir skausmo, tiek paties Artūro Morozovo kintanti pozicija, rinkimasis būti žmogumi ir kurti ryšį, o ne tik sausai fiksuoti faktus, net jeigu, tarsi nukrypstant nuo žurnalistinių gairių.
Įdomu buvo stebėti ir žurnalistinį kelią, nuo karų įamžinimo, iki socialinės atskirties žmonių. Visoje knygoje einanti žinia ir yra ta, kad visur svarbiausia sutikti žmogų, jį išties matyti ir pažinti, ne paviršiuj, nerti giliai, kiek pavyksta, nebijant nuskęsti. Viskas, rodės taip organiška, taip gyvenant širdimi. Kokie gražūs ir trapūs ima rodytis kiekvienas čia aprašomas, kokie vertingi iš esmės, dėl to kad yra. Koks iki skausmo paliečiantis ryšys tarp to, kuris nusprendžia sutikti bet kokiomis sąlygomis ir to, kuris nusprendžia atsiverti. Ten gimsta stebuklas. Kitų žodžių aš nerandu.
Knyga įkvėpia, nardina melancholijon, verčia susimąstyti apie tikrąsias gyvenimo vertybes, skaudina ir pažymi šviesa. Viskas vienu metu.
Pirmą kartą, dar knygos pristatyme, aš peržiūrėjau visas nuotraukas. Tada nusprendžiau įsigyti, perskaičiau tekstą ir vėl žiūrėjau. O dar - pažiūrėjom ir @gailgarnys filmą. Kuris kartu su knyga praplėčia vaizdą, leidžia pamatyti daugiau to žmogaus, liekančio už kadro, pasakojantis per judantį vaizdą. Gavau patirtį, kurią rekomenduočiau kiekvienam.
Jaučiuosi kaip dovaną pačiam gyvenimui gavus. 💛
April 16, 2026
Užbaigiau Morozovo knygą ir dar spėjau pažiūrėti filmą. Tai - abu pavidalai - atrodo labai reikalinga ir svarbi kelionė, tęsianti dabartinę tendenciją tyrinėti "paprastų" žmonių pasakojimus, laiškus, gyvenimus ir t.t. ir išnešanti ją už akademinės erdvės ribų. Ne vieną Morozovo fotografiją atpažinau iš jau matytų parodų, ir vis dėlto sujungtos į pasakojimą jos pasikeičia - tampa nebe "tiesiog" menu, ne sau išsaugoti skirtu įspūdžiu, įvairių meno ir apskritai suvokimo dėsnių paliudijimu-iliustracija, o veikiau santykio ir susitikimo kaip įvykio bei proceso pasekme, liudijimu. Baigdama knygą supratau, kad Artūras per šią kelionę tapo visų paminėtų (ir nepaminėtų) žmonių draugu, artimuoju, pastebėtoju ir supratėju, kad jis dabar saugo daugybės žmonių gyvenimus - sakytum, koks archetipinis pasakotojas-išminčius, jei jis pats neparodytų, jog nėra perpratęs visa ko dėsnių ir esmės, jog nuolatos stengiasi suprasti ir sureaguoti adekvačiai, bet nebūtinai pavyksta:
Knygą (ir filmą) sudaro dvi tematiškai atsiskiriančios dalys - karas ir pavienių žmonių istorijos. Abiejose Artūras pasirodo ne tiek kaip raportuojantis žurnalistas, nors pats dažnai save taip įvardija, bet kaip pirmiausia bandantis nieko nepraleisti, viską pamatyti - važiuoja į užpultą Sakartvelą, Donbasą ir kitur, kai dar daugybė nebūtinai abejingų, tiesiog mažiau sąmoningų žmonių apie jokį karą nė negalvoja. Filme karo ir parsidavėlių tema daug ryškesnė, ten nuo ukrainiečio separatisto peršokama prie skurdo Švenčionyse, tarsi rodant, kaip viena gali (bet nebūtinai turi) virsti į kita, o pabendravus su separatistu, gyvenančiu, beje, Morozovo gatvėje, liūdnai ištarti žodžiai "aš supratau, kad tokie žmonės turi mirt" nepalieka dar ilgai po filmo. Galbūt ir visi karo reportažai, nuotraukos, pažintys su kariais, Lisos istorija ir knygoje šmėkščiojanti lapės uodega, galiausiai eilinis priartėjimas prie mirties čečėnų mašinoje - tai mokymasis būti Artūru Morozovu, o ne Pavliku Morozovu, klausimas, ką ir kaip mes pasirenkame išimties būklėje, kaip galime mokytis nesusvyruoti ir netapti pavlikais. Bent jau aš, žiūrėdama Artūro M karo vaizdus ir skaitydama pasakojimus, nuolatos apie tai galvoju.
Vis dėlto skurde gyvenančių ir gyvenusių žmonių istorijos yra stiprioji tiek filmo, tiek knygos dalis. Tuos, su kuriais ir kuriomis susipažino, Artūras M stengiasi aplankyti nuolat, savo aplankymus dokumentuoja, ne tik pasakoja, bet ir pateikia savo užrašus. Jis surenka įvairias skurdo istorijas - kartais jos siejasi su priklausomybėmis, kartais su negalia ar trūkstamais socialiniais įgūdžiais. Be galo liūdna Danutės istorija, kai skurdą tikrąja to žodžio prasme atnešė "nuostabi" tradicinė šeima, kai gabi, išsilavinusi (su dviem aukštaisiais) ir pagal specialybę dirbanti mergina buvo pristatyta namo į kaimą prižiūrėti "labai sergančių" (nors paskui dar nugyvenusių 15 m) tėvų ir visą likusį gyvenimą taip ir praleido užkampyje ir vienatvėje, net neturėdama galimybės persikraustyti į miestą (neleido brolis, kad neprarastų savo sodybos dalies). Tai yra gyvenimai, kuriuos geriausiai apibūdina Saša, itin vertinęs "Šiaurės Atėnus" dėl rūkyti labai tinkamo popieriaus:
Aišku, galima ieškoti skurdo ir nepasisekimo priežasčių, kaip ir aš čia kelias pavardijau, bet Artūras M to nedaro ir elgiasi daug teisingiau, jis žiūri ir pasakoja tai, kas yra, koks tas gyvenimas buvo, o ne kas dėl to kaltas, kaip neieškotume ir kas "kaltas" dėl "nusisekusio" gyvenimo? Tas "vadinasi, kažką gyvenime dariau teisingai", sakomas vos tik kas nors pasiseka, implikuoja ir atspindį - tai, kad dėl savo nesėkmių žmonės irgi patys kalti, ko, man regis, šiandien jau nėra kaip ramia sąžine kartoti.
Random mintys:
1. Niekada negalvojau, kad menininkas - fotografas, tapytojas, rašytojas - iš esmės atlieka socialinę funkciją ir darbą, nes tam tarsi yra socialiniai darbuotojai, mokslininkai, kiti suinteresuoti asmenys? Estetika juk dažniausiai nėra sociali, bent jau neprivalo būti? Taip maniau, bet po šių tekstų (knygos ir filmo) turiu tą manymą keisti. "Sutikau žmogų" - atsakinga ir nesavitikslė knyga, ir argi ne to visi ir visos, ką nors gyvenime veikiančios, labiausiai norėtume, bet retai kada mokame?
2. Knygos companion piece - Jurgos Jonutytės Sniego spalva per balta, kur taip pat pristatomi ir analizuojami žmonių pasakojimai, aptariamos jų strategijos pasakojimu prisitaikyti prie savo aplinkos, jos keliamų reikalavimų, arba prieš juos maištauti.
3. Rašiau (ir galvojau) baisiai pompastiškai ir su didibe ir niūrumu, bet pačiame Artūro M pasakojime pilna paradoksų, ironijos ir saviironijos, galiausiai tiesiog juokingų dalykų. Kurie tą susitikimą su žmogum ir padaro susitikimu, o ne interviu. Tai dar viena pamoka, kaip pasakoti apie kitą ir su juo arba ja susitikti, kiek įmanoma apskliausti savo "supratimus" ir nesąmones savo galvoj.
Skaitydamas užrašus, klausydamasis mūsų pokalbių įrašų supratau, kad į Zorną žiūrėjau kaip į personažą, knygos veikėją, kupiną žavių prieštaravimų. Dabar jaučiu, kad Zorna bandė nusivesti mane į gilesnes temas, išsipasakoti nuoširdžiau, o aš buvau užsiėmęs interviu ir nesuspėjau su juo bičiuliškai pasikalbėti.
Kur Edmundas palaidotas, taip ir nežinau. (p. 221)
Knygą (ir filmą) sudaro dvi tematiškai atsiskiriančios dalys - karas ir pavienių žmonių istorijos. Abiejose Artūras pasirodo ne tiek kaip raportuojantis žurnalistas, nors pats dažnai save taip įvardija, bet kaip pirmiausia bandantis nieko nepraleisti, viską pamatyti - važiuoja į užpultą Sakartvelą, Donbasą ir kitur, kai dar daugybė nebūtinai abejingų, tiesiog mažiau sąmoningų žmonių apie jokį karą nė negalvoja. Filme karo ir parsidavėlių tema daug ryškesnė, ten nuo ukrainiečio separatisto peršokama prie skurdo Švenčionyse, tarsi rodant, kaip viena gali (bet nebūtinai turi) virsti į kita, o pabendravus su separatistu, gyvenančiu, beje, Morozovo gatvėje, liūdnai ištarti žodžiai "aš supratau, kad tokie žmonės turi mirt" nepalieka dar ilgai po filmo. Galbūt ir visi karo reportažai, nuotraukos, pažintys su kariais, Lisos istorija ir knygoje šmėkščiojanti lapės uodega, galiausiai eilinis priartėjimas prie mirties čečėnų mašinoje - tai mokymasis būti Artūru Morozovu, o ne Pavliku Morozovu, klausimas, ką ir kaip mes pasirenkame išimties būklėje, kaip galime mokytis nesusvyruoti ir netapti pavlikais. Bent jau aš, žiūrėdama Artūro M karo vaizdus ir skaitydama pasakojimus, nuolatos apie tai galvoju.
Vis dėlto skurde gyvenančių ir gyvenusių žmonių istorijos yra stiprioji tiek filmo, tiek knygos dalis. Tuos, su kuriais ir kuriomis susipažino, Artūras M stengiasi aplankyti nuolat, savo aplankymus dokumentuoja, ne tik pasakoja, bet ir pateikia savo užrašus. Jis surenka įvairias skurdo istorijas - kartais jos siejasi su priklausomybėmis, kartais su negalia ar trūkstamais socialiniais įgūdžiais. Be galo liūdna Danutės istorija, kai skurdą tikrąja to žodžio prasme atnešė "nuostabi" tradicinė šeima, kai gabi, išsilavinusi (su dviem aukštaisiais) ir pagal specialybę dirbanti mergina buvo pristatyta namo į kaimą prižiūrėti "labai sergančių" (nors paskui dar nugyvenusių 15 m) tėvų ir visą likusį gyvenimą taip ir praleido užkampyje ir vienatvėje, net neturėdama galimybės persikraustyti į miestą (neleido brolis, kad neprarastų savo sodybos dalies). Tai yra gyvenimai, kuriuos geriausiai apibūdina Saša, itin vertinęs "Šiaurės Atėnus" dėl rūkyti labai tinkamo popieriaus:
Keista, kai augau pas tėvus, dalį laiko gyvenau labai normaliai: planavau, atrodė, viskas laukia ateityje. Vėliau kažkaip viskas po truputį griuvo, griuvo, ir to nepamačiau. Pripratau prie tokio gyvenimo. (p. 194)
Aišku, galima ieškoti skurdo ir nepasisekimo priežasčių, kaip ir aš čia kelias pavardijau, bet Artūras M to nedaro ir elgiasi daug teisingiau, jis žiūri ir pasakoja tai, kas yra, koks tas gyvenimas buvo, o ne kas dėl to kaltas, kaip neieškotume ir kas "kaltas" dėl "nusisekusio" gyvenimo? Tas "vadinasi, kažką gyvenime dariau teisingai", sakomas vos tik kas nors pasiseka, implikuoja ir atspindį - tai, kad dėl savo nesėkmių žmonės irgi patys kalti, ko, man regis, šiandien jau nėra kaip ramia sąžine kartoti.
Random mintys:
1. Niekada negalvojau, kad menininkas - fotografas, tapytojas, rašytojas - iš esmės atlieka socialinę funkciją ir darbą, nes tam tarsi yra socialiniai darbuotojai, mokslininkai, kiti suinteresuoti asmenys? Estetika juk dažniausiai nėra sociali, bent jau neprivalo būti? Taip maniau, bet po šių tekstų (knygos ir filmo) turiu tą manymą keisti. "Sutikau žmogų" - atsakinga ir nesavitikslė knyga, ir argi ne to visi ir visos, ką nors gyvenime veikiančios, labiausiai norėtume, bet retai kada mokame?
2. Knygos companion piece - Jurgos Jonutytės Sniego spalva per balta, kur taip pat pristatomi ir analizuojami žmonių pasakojimai, aptariamos jų strategijos pasakojimu prisitaikyti prie savo aplinkos, jos keliamų reikalavimų, arba prieš juos maištauti.
3. Rašiau (ir galvojau) baisiai pompastiškai ir su didibe ir niūrumu, bet pačiame Artūro M pasakojime pilna paradoksų, ironijos ir saviironijos, galiausiai tiesiog juokingų dalykų. Kurie tą susitikimą su žmogum ir padaro susitikimu, o ne interviu. Tai dar viena pamoka, kaip pasakoti apie kitą ir su juo arba ja susitikti, kiek įmanoma apskliausti savo "supratimus" ir nesąmones savo galvoj.
April 14, 2026
Labai daug šviesos ir gėrio, kurie knygoje skverbiasi iš pačių tamsiausių kampų (bent jau eiliniam Vilniaus burbulo gyventojui taip gali pasirodyti). Priminimas, kad visada verta ne vien žiūrėt į žmogų per savo prizmę, bet ir stengtis tą žmogų pamatyti, daugiau klausytis, mažiau vadovautis išankstinėmis nuostatomis.
April 4, 2026
Ši knyga galėtų būti žodžio „empatija“ apibrėžtis. Artūras Morozovas žiūri į žmones, nuo kurių mes dažniausiai nusukame akis, kad tik žvilgsniai nesusitiktų, ir prakalbindamas juos atskleidžia fantastiškas už širdies griebiančias istorijas. Labai verta
Displaying 1 - 7 of 7 reviews