What do you think?
Rate this book
Didieji Lietuvos istorijos mitai
Apie istoriją, kaip ir apie politiką bei krepšinį, kiekvienas Marijos žemėje turi savo nuomonę. Per šeimos šventę užveskite kalbą apie Smetonos Lietuvą, Vytauto Didžiojo karūną arba apie partizanus – vargu ar grįšite prie kalbų apie orą.
Skaitytojo teismui – keliolika patraukliai suguldytų mitų, neretai klaidinančių net ir giliau istorija besidominčius: nuo senosios Lietuvos istorijos paslapčių iki SSRS okupacijos 1940 metais.
• Ar pagrįstai Vytautas vadinamas Didžiuoju?
• Ar Bonos Sforcos ir Barboros Radvilaitės konfliktas galėjo baigtis žmogžudyste?
• Ar 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija buvo naudinga Lietuvai?
• Ar Rusijos okupacijos metu įvestas spaudos draudimas įkvėpė tautinį judėjimą?
• Ar buvo galima išvengti Abiejų Tautų Respublikos skyrybų?
• Ar dabar gyventume kaip Žiemos kare didvyriškai atsilaikiusi Suomija?
Kurie mitai bus paneigti, o kurie – patvirtinti?
Skaitytojo teismui – keliolika patraukliai suguldytų mitų, neretai klaidinančių net ir giliau istorija besidominčius: nuo senosios Lietuvos istorijos paslapčių iki SSRS okupacijos 1940 metais.
• Ar pagrįstai Vytautas vadinamas Didžiuoju?
• Ar Bonos Sforcos ir Barboros Radvilaitės konfliktas galėjo baigtis žmogžudyste?
• Ar 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija buvo naudinga Lietuvai?
• Ar Rusijos okupacijos metu įvestas spaudos draudimas įkvėpė tautinį judėjimą?
• Ar buvo galima išvengti Abiejų Tautų Respublikos skyrybų?
• Ar dabar gyventume kaip Žiemos kare didvyriškai atsilaikiusi Suomija?
Kurie mitai bus paneigti, o kurie – patvirtinti?
288 pages, Hardcover
Published February 18, 2026
About the author
Simonas Jazavita
3 booksSimonas Jazavita – istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo laikų Lietuvos istorijos ekspertas, Kauno muziejininkas.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 5 of 5 reviews
June 29, 2026
Pirmas sakinys: "Tauta, nežinanti savo praeities, neturi ateities", – kitados pasakė Lietuvos tautinio atgimimo patriarchas Jonas Basanavičius.
Iš pradžių pasirodžiusi nors ir padrika, tačiau įdomi, knyga galiausiai nuvylė.
Pratarmėje autorius Simonas Jazavita prisipažįsta, kad sunkiausia buvo rašyti paskutinius skyrius apie Antrąjį pasaulinį karą, iš kurio gynėsi savo disertaciją – skaityti šiuos skyrius irgi buvo mažiausiai įdomu ir vertinga.
Knygos trūkumas:
• padrikumas: tiek pateikiant informaciją, tiek pasakojant istoriją. Ir jeigu pradžioje tą dar teisinau, kad kitaip neišeina, kai norima į ~280 puslapių sudėti istoriją nuo Vytauto iki partizanų ir visa tai pateikti per tikrą ar tariamą mitą, tačiau įpusėjęs nusprendžiau, kad tai – autoriaus nemokėjimas suvaldyti nuklydimus į lankas (pavyzdžiui, skyriuje "Ar tikrai Kaunas buvo lietuviškiausias Lietuvos miestas" įdėtos pastraipos apie Klaipėdos atgavimą ir Želigovskio žygį prieš Lietuvą (150-151 p.)).
• dirbtinumas. Pradedant pavadinimu ("Didieji Lietuvos istorijos mitai") ir paantrašte ("Lig šiol vaizduotę kaitinančios sąmokslo teorijos") ir baigiant "mitų" kūrimu tuščioje vietoje ("Nevykėlių tautos mitas – Lietuvos Taryba buvo provokiška ar bolševikuojanti?").
• nesugebėjimas (nenoras?) pateikti atsakymą, ar aprašomas "mitas" yra mitas ar vis dėlto tiesa. Tai kaip iš tiesų – ar 1791 m. pirmoji Europoje Konstitucija sunaikino Lietuvos vardą? ar Lietuvai 1926 m. grėsė komunistinis perversmas? ar pirmosios SSRS okupacijos metu Lietuva pasidavė be šūvio, ir t. t.?
Mano nuomone, tai yra didžiausia knygos apgavystė, nes jeigu skambias antraštes dar suprantu kaip rinkodarinę priemonę, tai atsakymų nebuvimas kvepia neobjektyvumu ar baime pasakyti savo nuomonę.
• klaidos ir netikslumai. Pradedant elementariomis techninėmis (pasikartojantis tekstas 51-52 ir 53-54 puslapiuose) ir baigiant abejotinomis tezėmis (ar tikrai ANBO yra ANtano ir BROnės akronimas, 227-228 p.)
Knygos privalumas: galimybė prisiminti, pasikartoti istoriją bei įvairios smulkesnės įdomybės. Tačiau antroje pusėje ir jų sumažėja, nes istorinį pasakojimą užgožia autoriaus pasvarstymai ir pasamprotavimai.
Tikintis gauti tai, ką žada pavadinimas, knyga bus labai silpna. Tačiau jeigu užtenka pasakojimo su daug nuklydimų ir paminėjimų ne į temą, bet apie Lietuvos istoriją, tai galima kažką rasti.
Vienžo, idėja gera, tačiau labai pachaltūrinta ją įgyvendinant.
2.7/5✰
Iš pradžių pasirodžiusi nors ir padrika, tačiau įdomi, knyga galiausiai nuvylė.
Pratarmėje autorius Simonas Jazavita prisipažįsta, kad sunkiausia buvo rašyti paskutinius skyrius apie Antrąjį pasaulinį karą, iš kurio gynėsi savo disertaciją – skaityti šiuos skyrius irgi buvo mažiausiai įdomu ir vertinga.
Knygos trūkumas:
• padrikumas: tiek pateikiant informaciją, tiek pasakojant istoriją. Ir jeigu pradžioje tą dar teisinau, kad kitaip neišeina, kai norima į ~280 puslapių sudėti istoriją nuo Vytauto iki partizanų ir visa tai pateikti per tikrą ar tariamą mitą, tačiau įpusėjęs nusprendžiau, kad tai – autoriaus nemokėjimas suvaldyti nuklydimus į lankas (pavyzdžiui, skyriuje "Ar tikrai Kaunas buvo lietuviškiausias Lietuvos miestas" įdėtos pastraipos apie Klaipėdos atgavimą ir Želigovskio žygį prieš Lietuvą (150-151 p.)).
• dirbtinumas. Pradedant pavadinimu ("Didieji Lietuvos istorijos mitai") ir paantrašte ("Lig šiol vaizduotę kaitinančios sąmokslo teorijos") ir baigiant "mitų" kūrimu tuščioje vietoje ("Nevykėlių tautos mitas – Lietuvos Taryba buvo provokiška ar bolševikuojanti?").
• nesugebėjimas (nenoras?) pateikti atsakymą, ar aprašomas "mitas" yra mitas ar vis dėlto tiesa. Tai kaip iš tiesų – ar 1791 m. pirmoji Europoje Konstitucija sunaikino Lietuvos vardą? ar Lietuvai 1926 m. grėsė komunistinis perversmas? ar pirmosios SSRS okupacijos metu Lietuva pasidavė be šūvio, ir t. t.?
Mano nuomone, tai yra didžiausia knygos apgavystė, nes jeigu skambias antraštes dar suprantu kaip rinkodarinę priemonę, tai atsakymų nebuvimas kvepia neobjektyvumu ar baime pasakyti savo nuomonę.
• klaidos ir netikslumai. Pradedant elementariomis techninėmis (pasikartojantis tekstas 51-52 ir 53-54 puslapiuose) ir baigiant abejotinomis tezėmis (ar tikrai ANBO yra ANtano ir BROnės akronimas, 227-228 p.)
Knygos privalumas: galimybė prisiminti, pasikartoti istoriją bei įvairios smulkesnės įdomybės. Tačiau antroje pusėje ir jų sumažėja, nes istorinį pasakojimą užgožia autoriaus pasvarstymai ir pasamprotavimai.
Tikintis gauti tai, ką žada pavadinimas, knyga bus labai silpna. Tačiau jeigu užtenka pasakojimo su daug nuklydimų ir paminėjimų ne į temą, bet apie Lietuvos istoriją, tai galima kažką rasti.
Vienžo, idėja gera, tačiau labai pachaltūrinta ją įgyvendinant.
2.7/5✰
July 26, 2026
Didelė pagarba istorikui už neutralumą ir šaltinių gausą. istorijos mitai knygoje pateikiami chronologiškai: nuo dingusios Vytauto karūnos ir lenkų intereso šioje istorijoje iki partizaninio pasipriešinimo ir skirtingų kovotojų biografijų interpretacijų. Gyvai klausytis S. Jazavitos smagiau, bet intriguojančios istorijos detalės pateiktos grindžiant šaltiniais, asmeniniais dokumentais ir įdomiomis detalėmis. Smagus skaitymas norint susipažinti su intriguojančiais lietuvos istorijos momentais.
Read
June 21, 2026Pasirinkimas nefokusuoti žvilgsnio į vieną konkrečią temą ar laikotarpį, skiriant dėmesį atskiriems fragmentams Lietuvos istorijoje, suteikia knygai istorijos mokslo populiarinimo žanro įspūdį. Bet tai svarbu, ir to reikia.
Man pasirodė, kad temos apie tarpukarį išvystytos geriausiai, bet turbūt natūralu, žinant autoriaus specializaciją ir Kauno istorijos išmanymą. Išties gerą įspūdį paliko ir rašymo stilius, lengvai laviruojantis tarp asmenybių ir kertinių įvykių bei bendro laikotarpio atmosferos ir aktualijų analizės. Patiko ir nuoseklumas suvedant kiekvieną atskirą Lietuvos mitą su kitu.
Tačiau turiu ir porą pastabų, nors jos ne vien neigiamos. Pirma, labiau susijusi su pačia Lietuvos istorijos mitų idėja, kuri tarsi išsikvepia ties paskutiniais dviem skyriais apie SSRS okupacijos pradžią. Akivaizdu, kad tai platus ir sudėtingas Lietuvos istorijos laikotarpis, tačiau čia ir pasimeta ta šiek tiek pramoginė Lietuvos istorijos mitų siužeto vystymo seka. Galbūt pasirodė, kad autorius bandė užgriebti per daug kompleksiškas Lietuvos okupacijos ir partizanų pasipriešinimo temas, labai svarbias, bet turbūt per daug plačias knygos formatui. Tačiau džiugu, kad tos temos vis dar plėtojamos, ypač tokiu intriguojančiu ir bendrai publikai tinkamu formatu.
O antra pastaba, tai kad man pritrūko platesnio apibendrinimo, jei ne suvedančio visus analizuotus istorijos fragmentus ir mitus, tai bent paskutiniuosius, susijusius su SSRS okupacijos pradžia, kurių analizė baigiama gana skubotai, vienu sakiniu paminint Sąjūdį ir dabarties aktualijas.
Bet tai palieka daug laisvės ir antrosios ar net trečiosios dalies atsiradimui. Kodėl ne? Formatas iš tiesų labai paveikus ir skatinantis platesnes diskusijas. Dar nemažai Lietuvos istorijos likę pakapstytos tik istorikų, kuri dažnai taip ir nepasiekia bendrosios publikos.
Man pasirodė, kad temos apie tarpukarį išvystytos geriausiai, bet turbūt natūralu, žinant autoriaus specializaciją ir Kauno istorijos išmanymą. Išties gerą įspūdį paliko ir rašymo stilius, lengvai laviruojantis tarp asmenybių ir kertinių įvykių bei bendro laikotarpio atmosferos ir aktualijų analizės. Patiko ir nuoseklumas suvedant kiekvieną atskirą Lietuvos mitą su kitu.
Tačiau turiu ir porą pastabų, nors jos ne vien neigiamos. Pirma, labiau susijusi su pačia Lietuvos istorijos mitų idėja, kuri tarsi išsikvepia ties paskutiniais dviem skyriais apie SSRS okupacijos pradžią. Akivaizdu, kad tai platus ir sudėtingas Lietuvos istorijos laikotarpis, tačiau čia ir pasimeta ta šiek tiek pramoginė Lietuvos istorijos mitų siužeto vystymo seka. Galbūt pasirodė, kad autorius bandė užgriebti per daug kompleksiškas Lietuvos okupacijos ir partizanų pasipriešinimo temas, labai svarbias, bet turbūt per daug plačias knygos formatui. Tačiau džiugu, kad tos temos vis dar plėtojamos, ypač tokiu intriguojančiu ir bendrai publikai tinkamu formatu.
O antra pastaba, tai kad man pritrūko platesnio apibendrinimo, jei ne suvedančio visus analizuotus istorijos fragmentus ir mitus, tai bent paskutiniuosius, susijusius su SSRS okupacijos pradžia, kurių analizė baigiama gana skubotai, vienu sakiniu paminint Sąjūdį ir dabarties aktualijas.
Bet tai palieka daug laisvės ir antrosios ar net trečiosios dalies atsiradimui. Kodėl ne? Formatas iš tiesų labai paveikus ir skatinantis platesnes diskusijas. Dar nemažai Lietuvos istorijos likę pakapstytos tik istorikų, kuri dažnai taip ir nepasiekia bendrosios publikos.
April 4, 2026
Lengvai skaitoma knyga, kurioje autorius nebruka savo subjektyvios nuomonės, kas dažnai atsitinka istorikams. Sužinojau daug naujų dalykų, kai kuriuos prisiminiau.
Knyga nėra mokslinis darbas, todėl tinka kiekvienam, besidominčiam Lietuvos istorija. Kita vertus, nereikia tikėtis stebuklų, kai knyga sutalpinta į 278 puslapius.
Knyga nėra mokslinis darbas, todėl tinka kiekvienam, besidominčiam Lietuvos istorija. Kita vertus, nereikia tikėtis stebuklų, kai knyga sutalpinta į 278 puslapius.
June 29, 2026
Puiki mokslo populiarinimo knyga!
Displaying 1 - 5 of 5 reviews