Voras tarp tavo lūpų

by Sigitas Parulskis

Rinkinyje „Voras tarp tavo lūpų“ – naujausi poeto, prozininko, dramaturgo, eseisto, vertėjo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Sigito Parulskio eilėraščiai. Prieš daugiau nei tris dešimtmečius debiutavusio poeto naujausioje knygoje – aukščiausia kūrybinė meistrystė.

75 pages, Hardcover

Published January 1, 2026

About the author

Sigitas Parulskis is a modern Lithuanian poet, essayist, playwright and reviewer. In 1990 he graduated from Vilnius University, Lithuanian language and literature. He was working in notable journals and newspapers (Literatūra ir menas, Lietuvos aidas, Lietuvos rytas, Šiaurės Atėnai). Today he gives lectures of creative writing for Vilnius University students, writes articles to various newspapers, journals and internet websites.

Reviews

[cypt · Rating 3 out of 5]

Parulskio eilėraščius skaičiau labai nesąžiningai - vis prisimindama senuosius. Labai keistai mintyse vis aidėjo "Dangaus durys dažytos", nors anksčiau, pamenu, tas eilėraštis mane glumindavo. Aišku, dabartinis Parulskis jau visai kitoks, nėra sąžininga cituoti jaunystės kūrybą, sąžiningiau ieškoti jų santykio, bandžiau tą ir daryti, bet prišaukdavau tik senųjų (kad ir tas su Vallejo epigrafu!!) dvasias. Bet gal tai irgi didis dalykas? Būti parašius ką nors, ko jau nebepakartosi, kas įsės galvon ir nebeišnyks.

Naujasis Parulskis-poetas man pasirodė labiau orientuotas į bendrybes ir mažiau kategoriškas, mažiau radikalus, mažiau piktas už senąjį. Ir eilėraščiai savo ruožtu tampa mažiau apčiuopiami, ne visada aiški jų forma, nebūtinai suskamba tokie ryškūs akordai, kur Viską.Paaiškina.Kaip.Anksčiau. Iš dabartinės retrospektyvos ankstesnis Parulskis-poetas atrodo griežtas, o koks šitas - net nežinau.

Labai nervino didaktika - anksčiau nebuvę "ars poetica" atspalviai, kur rašoma, kaip reikia rašyti, kaip nereikia, kas ta poezija, o dar galiausiai serviruojamas nuosprendis tiems (ir toms! nors Parulskis taip nerašytų eilėrašty), kurie "į eilėraštį ateina kaip į darbą" (p. 24). Šito nedekonstruosime, tik paliksime XX amžiuje. Bet netikėtai labai patiko ars fotografica - apskritai Parulskis ir poezijoje, ir eseistikoj apie fotografiją rašo pagaviai - tai jo knygas galėtų leisti Kauno fotografijos galerija. Pavyzdžiui, šitas fragmentas iš šiaip jau irgi kiek didaktiško teksto, biški vencloviškas:


Žiūri į vaizdą, o paskui jauti
Kad ir tave kažkas apžiūrinėja iš arti
Jauti, kaip nurengia žvilgsniu, kaip stebi
Ir stingsta kraujas gyslose į ledą
(p. 51)


Parulskį atsimenu kaip rašytoją-marozą, tokį tyčia papiktintą, tyčia neempatišką, susikoncentravusį į save. O va per fotografiją, atrodo, jis iš to vaidmens išeina, tampa atsisiejusia, iškūnyta, bet savarankiška akimi. (Atsiminiau ir gražius tekstus apie foto iš Patys gražiausi sapnai apie kelią.) Gal tai didžiausias, svarbiausias šiuolaikinio Parulskio pokytis? Labai apleidau pastaruosius jo tekstus, reikės prisivyti.

Vis dėlto aiškiausi (nors nežinau, ar gražiausi) man buvo tie, kuriuose atpažinau ne tik amžinąsias temas (sūnaus palaidūno, tėvoieškos, sovietinės armijos), bet ir kruopelę ankstesnio intensyvo prisiminimo. Kaip šitas:


Sūnaus palaidūno tema

Tarsi
nuo tavęs atitrūktų dalis kūno
iš pradžių smegenis pasiekia kaip tik šis
jausmas, tarpas, atsiradęs sistemoje, trikdis
nesklandumas, paskui, po akimirkos nervų
kanalais plūsteli skausmo
banga

Ledo kubeliai, kuriais šaldžiau plyšusį
raumenį -
ėmiau juos iš šaldymo kameros, laikiau
prispaudęs prie pažeistos vietos
kol skausmas aprimo ir ledas
bent laikinai perėmė dalį manęs, įsikūrė stovyklą
išstūmė šilumą, jautrumą, užuojautą, okupavo
nedidelę kūno teritoriją, gyvybės
plotą pavertė atšiauria dykviete

Ledo kubeliai aptirpo, dalis jų virto vandeniu, dalis
susilydė, įgavo žmogiškų formų, atsimenančių
skausmo žemėlapius

pagailėjau išmesti, vėl įdėjau į šaldymo
kamerą aptirpusį luitą

Dabar užpilu ledą viskiu
ir geriu atitirpstantį skausmą
ir toks jausmas, kad jis
grįžta į savo namus

(p. 28-29)


Čia, kaip ir "Skylėse pilnose kišenių" (p. 54-55), kur danties kišenėj telpa ir trauminė armijos patirtis, ir kruvina miesto praeitis, ir galiausiai vienatvė, kaip tik tas praeities skausmas (kurio visi tarsi stengiamės atsikratyti, nuo kurio bėgame) pasirodo kaip kone vienintelis gyvas ir tikras dalykas. Anksčiau pas Parulskį skausmą reikėdavo iškalbėti - keiksmažodžiais ir įvairiausiom grubiom metaforom, atžagarumu, o štai dabar jį jau reikia prisiminti, surasti, kurioje kūno vietoj jis, jau beveik pamirštas, slepiasi, ką yra paženklinęs.

Nesinori emo'iškai teigti, kad gražu tik tai, kas skauda, bet apie tas skausmo paieškas skaityti buvo vietomis nejauku. Bet ir patiko, kad tai paieškos, o ne senų poetinių triukų tiražavimas. Už tai ir už klaidžiojančią fotografinę akį pridėjau žvaigždučių.

[Kulvinskaitė Virginija · Rating 2 out of 5]

Gera poezija negali būti be nuogo nervo, bet ir poetikos meno išmanymas svarbus, antraip to nuogo nervo parodyti, atidengti nepavyks. Vis tik Parulskis yra tas beveik ribinis atvejis, kuomet kūrybai - poezijai ir prozai - jėgą teikia būtent atviras nervas. Kuo daugiau kliaujamasi meninėmis veiksenomis, tuo to nuogo nervo mažiau. O gal būtent ir lieka tik veiksenos, kai nuogo nervo nebelieka. Na, tai jau beveik filosofiniai klausimai. Yra žmonių, kurie kasdienybėje sutrikę, nevėkšlos, o ribinėse situacijose įgauna tarsi antžmogiškų galių ir žinojimo, todėl sugeba susitvarkyti su situacijomis, kurių net šias situacijas spręsti apmokyti žmonės taip greitai ir švariai išspręsti nesugeba. Galbūt tai talentas. Bet ir kažkas daugiau. Dėl to stipriausios autoriaus knygos buvo pirmosios trys poezijos ir pirmosios dvi prozos.

Eilėraščių rinkinyje "Voras tarp tavo lūpų" man vertingiausi rimuotieji eilėraščiai "Tyla telefonuose" ir "Paskutinė nuotrauka". Čia tas atviras nervas suskausta iš tiesų, o ne skausmo efektas kuriamas. Ne atsitiktinai abu apie mirtį ir autobiografiški: tėvų mirtis, fotografavimo patirtis, ilgiau nei modeliai išliekančios nuotraukos.

Knygą rekomenduočiau nebent tiems ir toms, kas nėra skaitęs rašytojo pirmųjų ir gal apskritai nedaug poezijos skaito. Dalis eilėraščių, kaip dabar madinga, publicistiniai, taip sakant, aiškinamieji, neužtamsinti, provokatyvūs, "in your face", tad patiems daug vargti aiškinantis prasmes neteks ir gal tai bus pirmasis žingsnis poeziją atrandant, pamėgstant.

[Skaistė · Rating 3 out of 5]

sensta parulskis, gal dar ne taip blogai kaip senstantis marčėnas, bet…

[Justinas · Rating 5 out of 5]

Sigito Parulskio įvaizdis man visuomet turėjo tam tikrą maištingumo faktorių. Nebuvau skaitęs nei vienos jo knygos iki šiol, tad šis įvaizdis, kiek teisingas ar klaidingas bebūtų, buvo įtakotas įvairių recenzijų ir atsiliepimų. O šokiruojanti, maištinga kūryba niekada manęs pernelyg netraukė. Esu labiau klasikos mėgėjas. Tad galbūt neatsitiktinai per šiųmetinę knygų mugę mano dėmesį patraukė ši poezijos knyga. Sigitas Parulskis jau tapęs klasikiniu lietuvių rašytoju. Jo kūryba - lietuvių literatūros istorija. Ir įdomu, ar ši knyga kuria istoriją toliau. O gal rašytojas jau išsikvėpęs.
Žinoma, skaitytojas, sekęs Parulskio kūrybą, galbūt turės kitokią nuomonę. Bet man skaityti šią knygą buvo grynas malonumas. Tokią poeziją mėgstu, kiek prozišką, konkrečią, sugebančią pasakyti tai, ką nori pasakyti be didelių įmantrybių, o su aukštu meistriškumu. Ji man priminė Arvydo Šliogerio filosofiją - savo vertybėmis siekiant tikrumo, atmetant tuščiažodžiavimą. Taip pat kaip Šliogeris, Sigitas Parulskis renkasi fotografiją savo knygai papildyti. Autoriaus nuotraukos sukuria papildomą estetinę ir turinio vertę. Patys eilėraščiai daugiausiai išlaiko panašią skaitymo nuotaiką, kurią apibūdinčiau žodžiu Apmąstymas. Juose atsiskleidžia skirtingi pasauliai - gyvenimo ir mirties, buitiškumo ir filosofijos. Poezija turtinga prasmėmis, skaitoma lengvai, tačiau nėra perskaitoma iš pirmo karto, palieka įspūdį, prie kurio norisi sugrįžti, jį tyrinėti.

[Tomas S. · Rating 5 out of 5]

Visiškai nuostabi intelektuali poezija apie gyvenimą.

"Velniop visa tai, stverkit metaforą, ir parsivertę
čia pat, scenoje suvarykite jai iki smegeny savo stangrią, savo netramdomą aistrą
kruškitės, kol kapšeliai pamėls, niekam neįdomi nuosaiki ir tvarkinga poezija
eileraštis turi taškytis sėkla ir krauju, tegul jis vaitoja ir aikčioja, kvatoja ir stebisi
tegul deda didelį savo poetinį organą ant visų išmintingų, tvarkingų
susišukavusių ir pasikvepinusių apkiautėlių, vadinančių save poetais profesionalais"

"Viskas taip šūdina, viskas, nuo galvos ligi kojų,
visi santykiai, visi kaimynai, visi atsiminimai
regis, kartais jau pamatau šviesos spindulį, jau blyksteli viltis, kad visas šis šūdas baigsis,
kad galėsiu nors kartą įkvėpti gryno švaraus gyvenimo
bet ne, ir vel užgriūva krūva šito šūdo, ir vėl, ir vėl
ir taip be paliovos, kaip mano tėvams, kaip mano seneliams, kaip visiems mums, besikapstantiems šioje milžiniškoje likimo krūvoje"

[Laura_pl · Rating 5 out of 5]

KAIP gerai!

[Geles Pigiau · Rating 3 out of 5]

Iš esmės beveik ir nenuvylė, priešingai nei tendencingai pasitaiko su senstančiais grandais.

[Aiva B. · Rating 5 out of 5]

Sigito poezija visada randa kelią į mano širdį ir mintis!