Vieną vakarą dirbtiniam intelektui daviau užduotį – suskaičiuoti populiariausius šios knygos žodžius. Gauti statistiniai duomenys nenuvylė – daugiausia, 142 taškus, gavo „miestas“, kurį vijosi „kultūra“ (87), „laiptinė“ (83) ir „gatvės“ (73). Populiariausi žodžiai gerai iliustravo mano siekiamą atsargų avantiūrizmą, bet trūko bent trupučio aštrumo. Pavyzdžiui, jei rašydamas dažniau vartočiau žodį „žmogžudystė“ (dabar – tik trys paminėjimai, jei DI nemeluoja), jis, tas aštrumas, atsirastų. Žinoma, prieš atiduodamas knygą spaudai galėjau „žmogžudysčių“ į tekstus įterpti daugiau, bet toks veiksmas net ir man būtų per lėtas nuotykis.
Eseistas Ernestas Parulskis gimė 1963 metais. Studijavo Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedroje ir Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje. 2001 metais įkūrė naujienų portalą omni.lt (vėliau tapusį balsas.lt), jam vadovavo iki 2008 metų. Nuo 1998 metų nuolat rašo esė ir komentarus Lietuvos žiniasklaidai.
Nuostabių, įžvalgių ir šmaikščių istorijų rinktinė, žaižaruojanti fantazija ir purslojanti humoru. Gerai nuotaikai palaikyti - po 3 prieš naktį. O dar labai verta pažiūrėti jos pristatymą: https://youtu.be/QfsTn2sR9y8?feature=...
Visada turėjau bėdų su savo tekstų pavadinimais. Ir niekada nelikdavau patenkintas pasirinktu galutiniu variantu. Atrodytų – kuo čia dėtos mano ir pavadinimų santykių bėdos? Tiesiog noriu deklaruoti, kad „Lėti nuotykiai“ – tobulas pavadinimas Ernesto Parulskio esė rinkiniui. Tekstai, kurių knygoje gyva pekla (na, koks 40 – tai tikrai), pilni tokio lėto inteligentiško humoro, lėtos ironijos, lėto sarkazmo ir lėtos dramos. Sakytum, man, kaip dinamikos (ne, ne grupės) gerbėjui, turėtų netikti, bet kas iš mūsų nemėgsta žvelgti į lėtai tekantį vandenį, tingiai liepsnojantį laužą, ar į tai, kaip kiti dirba? Noriu dar pasidalinti viena rekomendacija (ji puikiai veikė man, bet ne faktas, kad tiks jums – kas netrukdo man dalintis): nesistenkit „Lėtų nuotykių“ įveikti vienu ypu. Geriau lėtai, po vieną, po du, po tris tekstukus – prie pusryčių kavos, prieš pietų pogulį, prie vakaro alaus – ar kokios ten jūsų gyvenimo lėtos rutinos bebūtų. Ir jei aš imčiau ir sumanyčiau nei iš šio, nei iš to (ir tikrai – iš kur tokia mintis galėtų ateiti?) suklasifikuoti knygoje esančius tekstus, nustebčiau labiau, nei Kolumbas, pamatęs gaublį – Ernesto, detektyvų guru knygoje – vos trys detektyvai. Tuo tarpu fantastikai (žodis, nuo kurio Ernestas purtosi, kaip velnias nuo „Sveika, Marija“) – priskirčiau daugiau. Aišku, ta fantastika... ji – tokia. Na, tokia. Ernestas mėgsta nusitverti kažkokio reiškinio, simptomo, tada apverčia jį aukštyn kojomis ir žiūri, kas gi gaunasi? Žodžiu, „Lėti nuotykiai“ – tikrai labai puikus lėtas skaitinys. Už ką ir gauna savo lėtus penkis iš penkių.
Labai mėgstu Ernesto Parulskio esė. Visada apsidžiaugiu, kai jų randu "Literatūroje ir mene" ar "Verslo klasėje". Skaičiau pasitaupydama, kad ilgiau užtektų.
Labai man patiko! Žinoma, vienos esė patiko labiau (istorinės-fantastinės), kitos - mažiau (apie Vilniaus gatves ir jų pavadinimus). Bet autoriaus fantazija ir talentas pasakoti istorijas - neįtikėtinas! Dabar laukiu lietuviško pilnametražio detektyvo. Gal net užsirašyčiau į išankstinę eilę knygai pirkti.
Sveiko cinizmo, subtilios ironijos, puikaus humoro ir aštrios tiesos užtaisas kasdienybėje, kurį skaitant mintyse puikiai girdi autoriaus balsą (tie, kas klausosi "Nenušaunami siužetai" supras🤓).
Sorry, jei pasirodys jau kažkur matyta, bet panaudosiu „Facebook“ apie šią knygą jau minėtą paralelę. Nes kuo toliau knygą skaičiau, tuo labiau supratau, kad bent jau vertinant per mano akinius, ji tobuliausiai tinka.
Žinot antologiją „Black Mirror“? Tai Ernesto Parulskio „Lėti nuotykiai“ bent jau man yra „White Mirror“. Nes abiejų antologijų architektūra yra ta pati: paimamas kažkoks socialinio ar technologinio pobūdžio reiškinys (o dažniausiai – abiejų miksas), jis įsodrinamas iki tam tikro absurdo ir tada nudažomas viena ar kita spalvų palete. „Juodasis veidrodis“ viską daro maksimaliai dramatiškai, distopiškai ir baugiai, Ernesto „Nuotykiai“ – ironiškai, su tokia vietomis tipiškai lietuviškai šviesia melancholija, bet iš tiesų, drįstu sakyti, optimistiškai. Ir abiejuose „veidrodžiuose“ yra aiškus fantastikos elementas. Nors pats Ernestas saviškiu lyg ir abejoja, mačiau. Bet nuo kada gi patys rašytojai supranta, ką jie rašo, ane?
Ko gero, visai nebloga idėja bet pirmą kartą skaityti „Nuotykius“ kaip kokį Zelazny „A Night in the Lonesome October“ – po vieną skyrių (Ernesto atveju – esė) per dieną. Dėl kelių priežasčių. Pirma – nes esė tarpusavyje nesusijusios (nors keli smagiai pasikartojantys ir mieli motyvai yra), antra – kiekviena esė pasižymi nemenka intelektine/erudicine koncentracija, kas šiais greito vartojimo laikais gali tapti iššūkiu. Ar bent jau man – tapo.
Bet atradęs savo tempą, kaifavau. Ir iš pradžių dar bandžiau įsidėmėti, kurios ten esė man pasirodė taikliausios ir smagiausios, kad galėčiau užrekomenduoti – bet kažkur po pirmo knygos trečdalio mečiau. Nes tokių – tiesiog per daug.
Žodžiu, labai rekomenduoju. Šeši įgyvendintų svajonių kapeliai iš penkių galimų.
Puikus skaitinys, džiaugiausi kiekvienu tekstu. Miesto (daugiausia Vilniaus) tyrinėjimai, gyvenimo vaizdeliai, fantastiniai siužetai. Neprilygstamos apklausos ir įžvalgos gyvenimo klausimais (pvz. ar labiau džiaugiesi radęs ar verki pametęs?). Atpažįstama, aktualu, skaitoma su šypsena.