Knygos turinys yra paremtas tikrais įvykiais. Tai biografinis pasakojimas, paremtas autoriaus prisiminimais ir išgyvenimais. Knyga yra tarsi bandymas per raktų skylutę pažiūrėti į Lietuvos politikos virtuvę. Autorius per savo patirtis, svarbius Lietuvos politinius įvykius, savo santykį su kitais politiniais veikėjais, bando atskleisti ir parodyti skaitytojui, kaip gimsta politiniai sprendimai, kuom gyvena ir kaip mąsto žinomi politikos veikėjai.
Knygą sudaro atskiros dalys, kuriose, per pasirinktas konkrečias istorijas, skirtingus siužetus, atsiskleidžia politinio pasaulio užkulisiai. Pats autorius nevengia saviironijos, humoro elementų, knyga parašyta lengvai skaitomu stiliumi. Svarbiausias knygos bruožas – nuoširdumas, kuris jaučiasi tekste, atskleidžiant nepagražintas situacijas ir istorijas.
Knyga apima Lietuvos politikos dvidešimtmetį nuo 1995 iki 2015 m. Ji yra 316 puslapių apimties.
Eligijus Masiulis buvo smarkiai nuteistas dėl korupcijos. Super-duper kaltas - kaip sakė Aukščiausiasis Teismas - ėmė šaibas iš MG Baltic ir vykdė jų nurodymus. Fu gėda, seni, citatos pabaiga.
Ir štai jis išleidžia autobiografiją, kurioje sako atskleis ko anksčiau nepasakojo. Ką atskleidžia: aš nekaaaaltas meu meu meu, ten tik paskola buvo. Mane STT pakišo, STT viską valdo, teisėjams rankas užlaužė, mane sistema užtildė.
Iš tikro Masiulis nori kuo mažiau kalbėti apie savo MG Baltic tėtukus Mockų ir Kurlianskį. Jei tik įmanoma, jų nemini. Tas jo teistumas atrodo kaip gripas - netyčia taip parėjo, susirgau, ajajaj keičiam temą.
Vietoj to jis nuotaikingu tonu pasakoja apie savo paauglystę, politiko karjerą ir ministravimą. Ištraukas garsiai skaičiau kaip paauglės dienoraštį, po to kaip erotinį romaną, kur vietoj sekso scenų yra savęs gailėjimas, ir puikiai veikė.
Masiulis net negali iki galo meluoti. Kaltės nepripažįsta, bet nerašo kaip išties sistemos sunaikintas žmogus. Sako, kad Lietuva nėra teisinė valstybė, bet prabėgom, nes jam baisiai svarbu papasakot kaip lankėsi pas Kazachstano prezidentą dėl žlugusio projekto.
Tai kompromisinis melas, kai negali sakyti tiesos ir neturi naglumo iki galo pisti protą.
Politiko knygoje politikas rašo, kad politikai tam tikrais atvejais kalbėdami faktais nesiremia.
Autorius knygoje teigia, kad įtariai ir ironiškai vertina sąmokslo teorijas, bet paties istorija – kaip sąmokslo teorija. Jis taip ir neįrodo, kad egzistuoja sąrašas su Lietuvos politikų sąskaitomis Šveicarijos bankuose.
Jis teigia, kad sąrašą iš šaltinio Palangoje turėjo gauti savaitgalį, bet prieš tą savaitgalį prasidėjo tyrimas jo atžvilgiu.
Tyrimo metu jis buvo laisvas kelis metus. Kodėl per tuos kelis metus nenuvažiuota į Palangą ir negauta sąrašo?
Galimybė juk buvo.
Yra ir daugiau klausimų ir nesutapimų.
Kodėl jis ėmė paskolą grynaisiais, ne taip, kaip eiliniai Lietuvos žmonės, kurių gynimą knygoje autorius pabrėžia net kelis kartus?
Kodėl grynuosius dvi dienas laikė automobilio bagažinėje?
Įspūdis toks, kad autorius bandys grįžti į aktyvią politiką, o knyga yra dalis tokio sugrįžimo strategijos dalis.
Ar tikrai nuteistojo politiko memuarų knyga nuoširdi? Nes jis pats taip tikrai mano, taip sako.
Pasakojimo, tarkime, nuoširdumas abejotinas palietus pamatines autoriui vyriškas figūras. Apie mokytoją Donskį – tik gražūs epitetai, jokio santykio. Apie politinį krikštatėvį Gentvilą – miglotas pasakojimas su literatūriniais nutylėjimais, kurio nuoširdžiu toli gražu nepavadinsi (beje, tai jau įrodytas melas). O apie savo biologinį tėvą jis rašo taip atmestinai, kad net graudu lieka nuo emocinio šykštumo.
Jo tėvas dirbęs jūreiviu ir parveždavęs vaikui iš užsienio daiktų, ir štai pasakotojas taria: „Aišku, kad laukdavau ir tėvo apkabinimų, bet kartu žiauriai buvo įdomu, kokių lauktuvių parveš tėvas“. O kaip vaikas gyveno, kaip jautėsi tada, kai tėvo nebūdavo namie?
Neužklausdamas skaudžių sau ir savo sąžinei klausimų, pasakotojas nevertina ir apyšlykščių savo poelgių, kai pasinaudodamas tarnybine padėtimi pasitarnavo prezidento našlei Brazauskienei ir įtakingam ekonomistui Nausėdai. Jis tai epizodais ne tiek gėdijasi, kiek didžiuojasi.
Būtent – Masiulis nejaučia nei gėdos, nei kaltės. Daug teksto skirta dviem sąmokslams: kaip jis lyg šventojo Gralio ieškojo kažkokio bankinio sąrašo su įtakingomis pavardėmis, kurio nebuvo nė akyse regėjęs ir apie kurio egzistavimą apskritai žinojo tik iš nuogirdų, ir kaip prezidentė Grybauskaitė su specialiosiomis tarnybomis tariamai rezgė susidorojimą su juo. Vėl išmetė tą patį paskolos raštelio alibi, kuriuo nuoširdumu niekas jau tada nepatikėjo – kažin ar dabar patikės.