Išvarymas: Kristus ir Čingischanas

by Marius Ivaškevičius

– Mumis! – tiesiog išrėkė Benas ir žodis pakibo ore.
Jie net sinchroniškai užvertė galvas, lyg jis ten kabotų fiziškai. Tarsi staiga šitame vagonėlyje jiems būtų suteikta prieiga pamatyti pasaulio vaizdą, kuris nėra skirtas žmonėms – iš dieviškos perspektyvos, kur matosi praeitis, ateitis, priežastys ir tikslai… Ir netgi pačius dievus, pakibusius aukštai kosmose. Kristus ir Čingischanas – įsitvėrę vienas į kitą jie sklendžia virš Žemės rutulio, bet nė vienam neužtenka persvaros numesti kitą ant žemės. Jų veiduose įsirėžusi įtampa ir kiekvieno raumens įtempimas Žemėje turi atatranką. Užtenka jiems pajudinti pirštą ir Londoną nusiaubia teroras. Lekia gaisrinės, greitosios, o išgyvenę klausia: Už ką? Ką mes kam blogo padarėme? Nieko – tai tik skeveldros – karo dėl mūsų sielų, kuriame mes ir ginklas, ir tikslas. Ir nebus pabaigos šitam karui, kol jie ten neišsiaiškins – du išprotėję dievai, negalintys užvaldyti dangaus.

312 pages, Hardcover

Published January 1, 2026

Reviews

[Anastasija Tamule]

Super nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Bravo 🤝

[Matas Geležauskas]

Grįžtame į Londono gatves, skersgatvius ir užkampius su mūsų gidu Mariumi.

Jeigu reikėtų apibūdinti šią knygą vienu sakiniu, tai būtų klausimas: kas tu esi? Mūsų herojus Benas auga, iš bomžo ir skvoterio galiausiai virsta šiokiu tokiu margos Londono bendruomenės nariu: serga už vietinę futbolo komandą susiranda bent pusiau legalų darbą, išsinuomoja kambarį, netgi pradeda angliškai knygas skaityti (o priminsiu, kad pirmojoje dalyje jo anglų kalbos žinios apsiribojo sauja palaidų žodžių ir Queen dainų tekstais). Beje, turiu pasakyti, kad Beno nuomonei apie Dikensą visiškai pritariu. Skaičiau studijų metais tą Oliverį Tvistą ir vietomis keikiau autorių už bereikalingas painybes lygioje vietoje. Apskritai, Benas šiame romane patiria išties užkabinančius amerikietiškus kalnelius: naujos, fantasmagoriškos patirtys, nauji susidūrimai su senais pažįstamais, skaičiusieji pirmąją dalį čia ras kuo pasimėgauti.

Bet grįžkime prie klausimo. Kas tu esi? Kam tas futbolas ir knygos? Atsakymas slypi fundamentaliame žmogaus poreikyje – priklausyti. Būti kažkur savu. Apie grįžimą į Lietuvą Benas dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalvoja. Galiausiai visiškai atsisako lietuviškos tapatybės. Bando įsišaknyti Londone. Nes nieko nėra baisiau, kaip būti „be vietos“, bukai egzistuoti. Kažką dirbi, kažką valgai, kažkur miegi – tai ne gyvenimas. Žmogui reikia kažkokio prilaikančio inkaro prie kurio visada gali sugrįžti. Pametęs senus inkarus, mėgini prisijaukinti naujus: nauji hobiai, nauji žmonės, nauji santykiai. O tada vienas senas lietuviškas inkaras pasiveja su trenksmu.

Nesakysiu, kas nutiko paskutiniuose puslapiuose, eikit skaityti „Išvarymo“ ir sužinosit, bet trečiosios knygos jau laukiu nekantraudamas.

[Iveta Laumės Papas]

Labai patiko, buvo šiek tiek sunkiau įsijausti pradžioje, nes nesidomiu sportu, o visas tekstas tik jo alegorijos ir žaidimas, bet vėliau kaip per sviestą.

,,Vagina dar taip išskleista – iki pat gimdos viskas matosi. Klasėj net sklido kalbos, kad bernai ant jos masturbuojasi. Dabar kai pagalvoji, juokinga: ant biologijos vadovėlio smaukytis, bet kur tiems bernams buvo dėtis – literatūros nebuvo visai.”

,,Atėjus į pasimatymą sėdėti priešais paveikslą, ant kurio kažkada smaukeisi, – jausmas ne iš pačių maloniausių.”

,,Tik vaikuose šitaip ryškiai gyvena meilė, iš kurios jie atsirado. Ji šildys juos visą gyvenimą ir užges tik kartu su jais.”

[Gabija Rutėnaitė]

Seniai skaičiau kažką tokio įtraukiančio. Gal čia Londono efektas. Pirmą dalį perskaičiau šviežiai grįžusi iš Londono, šią pasiemiau į Londoną. Ir buvo laaaabaaai geras sprendimas. Kaip tik gyvenau Liverpool Street ir tie Dirty Dicks šmėžavo pašonėje. Atrodo ėjau takeliais kartu su Benu (Mareku) ir Karolina. Užsinorėjau pamatyti Les Miserables, nors iš pasakojimo jaučiu jog man paliks panašų įspūdį, kaip ir Benui. Pabaiga max netikėta, kadangi žinau, jog turi būti dar viena dalis, tikuosi, jog jo istorija čia dar nesibaigia. O juokelį apie tai kodėl Babajai vadinasi Babajais jaučiu sakysiu visiems tik radusi progą. Love it ir noriu dar!!!

[Vita Mikuličiūtė]

Mano pagrindinė išvada tokia - Benui tikrai nesiseka su moterimis. Mažesnė išvada - jam nesiseka apskritai. Trečioji išvada - jam nesiseka todėl, kas jis emigrantas-imigrantas. Mažiausioji išvada ta, kad knyga apie tapatumą. Tarsi norėtųsi, kad Benas augtų viduje kaip koks Kmitos regbistas, bet nenori jis augti ir nors tu ką… Tai vat taip ir klausėsi: vietom gerai, vietom pabuksuojant.

[Vald'as S'amkus]

Patiko dar labiau.

Bet galbūt dėl to, jog atpažinau paties matytas grimasas, kurios į Lietuvą atėjo vėliau. 2006 dirbus Absento fėjose, dalis knygoje aptartų įvaizdžių sutiktos asmeniškai.

Ech,Benai... Viliuosi neprisikelsi iš Temzės dumblo, palikdamas ten legenda.

[Vilkelis]

Geriau nei knygoj parašyta nepakomentuosiu: “Išėmus iš knygos autorių, p****tį protą skaitytojui, knyga susiskaitė greitai”. 🙈

[Yup]

2.5/5
Absurdo komedija/ tragedija

[Inga Narijauskienė]

Stipru. Skaitėm dviese. Istorija ir jos kalba sukėlė daug minčių, emocijų ir prisiminimų apie tą laiką - ir apie žmones, įkritusius į emigracijos mėsmalę, ir bendrai apie šitą lūžio laikotarpį, apie kitokius to meto žmones. Ir diskusijų apie Londono pasaulį ir britus :)
Daug įdomių pasakojimo būdų, pvz., kartais pradėti žiūrėti į pagrindinį personažą iš šalies, kartais net jį "užšaldyti" ("Atsitraukime keletui puslapių, užšaldę Beną jo įtūžyje, ir pabandykime šį bei tą išsiaiškinti")...
Ir - superinis viršelis!!!

Itin įspūdinga citata išrašyta knygos anotacijoje. O čia dar kelios:
* Vaikiškas triukšmas toks neartikuliuotas, kad visur skamba vienodai - jis dar neturi lyties ir tautybės. Tai gaudžia pati gyvybė - koncentruotas jos kamuolys sukasi lyg galingiausia turbina, imdama iš žemės ir oro jai reikalingas medžiagas. Paskui tie vaikai išsivaikščios ir niekada gyvenime nebesijaus tokioje jėgoje.
* Kerštas yra galingiausia jėga, nevalingai tau gniaužianti kumštį, kol neatsiranda kita, dar už ją galingesnė. Kai ji apraizgo tau širdį, kumščiai atsigniaužia savaime.
* Tu bandai visaip susimažinti, o jie [britai] sau eina kaip ėję. Tu gali, pasitelkęs masę, smogti petimi jam į petį, ir jis atsakys tau: Sorry, nes tai nekeičia jūsų programų. Jis liks užprogramuotas laimėti, nes už jo stovi Čerčilis, o tu skigti į dugną akmeniu, nes už tavęs - Lituanica. Skamba oriai, bet realybėje - tai tik sudužęs lėktuvas. Kurį tavo priešai įstiklino, kad tu nuo mažų dienų žiūrėtum į šitą programą: kaip tu aukštai beiškiltum, prakeiksmas tave pasivys. Tau bus užlaužti sparnai, kaip juos plačiai beišskleistum. Viskas, ką tu gali - stovėti prie stiklo muziejuje ir dūsauti dėl savo likimo, kurio tau nelemta pakeisti.
* Matyt, taip jau yra toje sieloje - kažkas, kas ten užėmė vietą, turi iš jos pasišalinti, kad atsirastų vietos Kitai.
* Jeigu nori užgydyti žaizdą, ieškok jai vaistų priešingybėje.
* Viršuje [ne Vamzdyje - ne metro] esantis Londonas yra tik prūdas su karpiais: pusę jo masės sudaro užsieniečiai turistai, kitą pusę - anglų kaimiečiai, o londoniečiai (kaip sliekai po lietaus) išlenda nebent vėlai vakare.
* Benas slapta juos [londoniečius] stebėdamas mokėsi iš jų reikšmingumo. Sunkiausia dalis čia jam buvo prigimtinis žandikaulių skirtumas. Pas juos jis kažkoks kaip prikąstas - kaip suveržtas iš vidaus. Kol žiūri, atrodo paprasta - išstūmei lūpas į priekį, žandus į vidų įtraukei ir turi protinguolio duobutes. Bet kaip paskui tą ančiasnapį išlaikyti be išansktinės kontrolės - gultis su juo, atsikelti... Bandai dantimis prikąsti, bet tik gleivinę traumuoji ir kalbėti tuo metu negali - žodžiu, neteisingas metodas. Kažkas čia yra giluminio, perduodamo iš kartos į kartą, o būtent - santykis į pasaulį, kuris yra tau po kojom.
* - Svajoti, bro, reikia laiku. Iki trisdešimt reikia svajoti. Paskui jau turi skaičiuoti. Už ir prieš - ką prarastum. Ir kai jau turi ką prarasti...
* Oksana dabar jau supranta, kad tėvai ją iš tikrųjų mylėjo, bet ta nemeilė, kurią ji sau įkalbėjo, vis viena paliko antspaudą.
* Tik vaikuose šitaip ryškiai gyvena meilė, iš kurios jie atsirado. Ji šildys juos visą gyvenimą ir užges tik kartu su jais.
* Beno galvoje buvo gaisras - jeigu būtų tuo metu išsižiojęs, būtų padegęs jai plaukus.
* [Apie "Les Miserables"] Pagaliau tas Beno košmaras - kas vakarą Londone vykstantis nepribaigtų komunistų sąskrydis - pasiekė kulminaciją. Aktoriai valandą lankstėsi, o salė jiems kaip išprotėjusi plojo.

[Marijus Štilinis]

3.5 ⭐️

[Jonas Moonstomper]

Super tęsinys. Labai gerai rašo, oan asmeniškai viskas limpa, nes gyvenu šioje šalyje ir irgi palaikau West ham. 🤘 Cmon you Irons🙃

[Andrius]

Mažiau intrigos nei pirmoje dalyje kuomet istorija lipdėsi nuo pamatų, tačiau puikiai išlaikytas tęstinumas

[Milda Urbanaviciene]

Labai patiko. Pradžia skaitėsi kiek sunkiau kur apie futbolą, bet paskui nėjo atsitraukti.

[Gile]

Puiki knyga. Pirma dalis man kur kas mažiau patiko, visas siužetas buvo labai niūros, po jo tikėjausi, kad ir antra dalis tokia bus, tačiau skaitant jau pirmuosius puslapius supratau, kad taip nebus. Knygoje buvo daug veiksmo, personažas patyrė labai daug emocijų, kurias pavyko pajusti ir išgyventi kartu. Puikus siužetas ir pasakojimas, laukiu dar vienos dalies.