Antroje knygoje Dalia Staponkutė tęsia gyvenimo kelionės temą, pradėtą esė rinktinėje Lietumi prieš saulę. Šįkart nuo kultūrinių filosofinių apmąstymų autorė pasuka intymumo link. Tekstai kupini tikroviškų herojų su tikrais vardais ir tikrų įvykių su tikromis detalėmis. Penkios knygos dalys - tarsi penkios autorės gyvenimo kryptys ir vis kitokias asmeninio mito dėlionė. Į Lietuvą ir į Kiprą Dalia Stonkutė žvelgia kaip į dvi tėvynes - savo ir dukrų, - tačiau nei vienoje, nei kitoje nesijaučia atradusi save arba išsipildžiusi. Pamažu įsismelkia dar vienos - trečiosios - šalies nuojata ir iškylą naujo pasirinkimo klausimas.
Esė rinktinė, kurioje autorė dalijasi emigrantės patirtimi. Graži, vaizdinga kalba, keletas jautrių istorijų, bet dar daugiau mikroįspūdžių sureikšminimo, bandymo įsijausti į kiekvieną dvasios virptelėjimą ir jį pateikti taip, tarsi tai būtų kažkokie itin reikšmingi išgyvenimai. Toks bandymas atrodyti itin jautriai ir fiksuoti kiekvieną pojūtį gerokai vargina ir nepadeda nei suprasti, nei tapatintis.
Pirma knygos pusė kėlė kažkokį sunkiai paaiškinamą erzelį, tačiau jausmas pasikeitė, kai perskaičiau esė, kuriame autorė mylisi su Niujorku: tiesiog supratau, kad netikiu tekstu, todėl ėmiau jį skaityti visiškai atsiribojęs. Staponkutė pati pabrėžia, kad kuria mitą. Pirmiausia - apie save. Na o mitais galime tikėti, arba ne.
Džiaugiausi proga perskaityti šią knygą, nes buvo įdomu, kaip žmonės panašių patirčių jaučiasi. Ir buvo malonu perskaityti šiuos gražiai išrašytus apmąstymus, o tuo pačiu pamatyti, kad vis dėlto panašios patirtys gali nuvesti į labai skirtingas išvadas.
Rašau šia recenzija jau praėjus šiek tiek laiko po perskaitymo ir dabar malonu pasklaidžius puslapius pasigrožėti mažomis nuotrupomis. Tekstas gerai koncentruotas ir bet kuriame puslapyje gali rasti smagių atspirčių apmąstymams, o kartais karštoms diskusijoms. Labiausiai atmintyje išliko skyrelis "Pas lietų", kuris man pačiai pasirodė artimas, suprantamas, tyras kiekvienu žodžiu. Dar mažytė teksto dalelė apie tai, kaip svarbu graikams(?), kad juos pasitiktų stotyje, nes niekam neatvykus pasitikti žmogus tiesiog įsėda lėktuvan ir sugrįžta namo. O ir fotografijos gražiai gyvena kartu su šiais tekstais.
Patiks buvusiems, esamiems ir būsimiems emigrantams (kodėl gi tas žodis toks nemielas?). Jausmai (ypač, pirmąkart patiriami) - painus reikalas: sunku suprasti save, svetimus ir savus, taip ir blaškaisi tarp TEN ir ČIA. Ši knyga gali atsakyti į kai kuriuos klausimus, sudėlioti mintis į tinkamas lentynėles ir galbūt netgi nukreipti teisinga linkme.
+ Tokia kaip ir truputį lietuviška Tokarczuk; Įdomu skaityti kaip gyvena įdomaus likimo (ir iš tikro gražūs, pilnakraujai) žmonės; Yra nuostabių citatų, tokių kaip "geriausia lietuvio komanda - jis pats"; Sklandi, plaukianti, rami kalba. Be pretenzijų, bet ir be kuklumo. Tiesiog graži intonacija.
- Ilgi gamtos (ir atrodo, dangaus) aprašymai Dauguma cituojamų kitų autorių - autorės draugai. Kai kas iš jų tikrai talentingas, kiti - ne visada. Yra nemažai lietuviško erotizmo, kuris toks grunge stiliaus nuo pat, rodos, Gavelio laikų. Jausmingumas, bet toks liūdnas, liūdnas.
Sunku kažką parašyti apie tai. Vietomis mintis aiški, vietomis klampi. Tekstai apie tapatybę, diogeniškumą skirtingose tėvynėse, šaknis ir lietuvybę. Kadangi man pačiam tai svarbu, įdomu ir patirta buvo įdomu panaši patirtis kito žmogaus. Džiaugiuosi išvengęs panašaus pasidalinimo laiku priėmęs sprendimą.
3/5, bet tik tiems kas yra/buvo emigrantu ir domisi kulyūromis, tapatybe per šią prizmę.
Paskutinė 2016 metais skaityta knyga, ir taip pat viena labiausiai patikusių. Skaitant pamažu radosi pojūtis, kad autorę vis geriau imu pažinti. Viena vertus, nieko keisto, nes D. Staponkutė rašo atvirai, giliai, asmeniškai. Tuo pasižymėjo ir nauja Gintaro Bleizgio esė rinktinė "Jautis", jo atvirumas labiau persmelktas religinių ir egzistencinių patirčių, tačiau atskiros esė kiek mažiau "limpa" į vientisą tekstą, o D. Staponkutės tarpkultūriniai apmąstymai vienas kitą pratęsia ir mažiau primena rinktinę, o labiau (išties) odisėją.
Paskaitinejau, paklausiau pačios Staponkutes, skaičiau recenzijas. Ką galiu pasakyti? Jei gali nerašyti, nerašyk. Be to, Staponkute ir jos aplinka pažinojau nuo jos filosofijos studiju sovietmečiu. Ten patekdavo tik iš itin lojaliu sovietams šeimų. O tos studijos - tik būsimų sovietų funkcionierių ir šiaip ideologinių klakeriu kalvė. Per šią prizmę suvokiu ir tokių žmonių paatviravimus.
Labai intymi ir filosofiška knyga. Įtraukianti ir įkvepianti permąstyti savas patirtis ir jausmus. Padėdama į lentyną pagalvojau, kad reikės prie jos dar grįžti.
Unfortunately, frustration and feeling of a lost time reading something I had hoped would be really nice and promising but turned out to be a writing without a deep purpose, a writing just for the sake of filling pages. Sorry.