Kęstutis Navakas – žinomas poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas. Naujasis jo esė rinkinys „Begarsis skambutis“ – skvarbus ir sykiu intymus žvilgsnis į kasdienę žmogiškąją patirtį. Tai šešiolikta kūrėjo knyga. Ją sudaro du labai skirtingi skyriai, pasak autoriaus, „pirmas – eseistiškai novelinis, antras – eseistiškai memuaristinis, kartais net per drąsus“. Navakas tiesiogiai nekalba apie bendražmogiškąsias vertybes, tačiau kiekvienoje esė justi žmogaus būties trapumas, pasaulio laikinumas. Autorius žaismingai piešia, tarsi mozaiką iš nuotrupų dėlioja prisiminimus apie gyvenimą Kaune sovietmečiu, bohemą, keliones. Kęstučio Navako eseistika iš kitų šį žanrą pamėgusių autorių išsiskiria grakščiu, elegantišku stiliumi, intelektualiu humoru, plačia socialinio ir kultūrinio gyvenimo aprėptimi, subtiliomis detalėmis ir netikėtais rakursais. Šiuos jo kūrybos bruožus rasime ir naujoje knygoje.
Rinkinys iš dviejų skyrių, tad ir įvertinti norisi skirtingai, nes labai skirtingą malonumo lygį jie man suteikė: pirmam skyriui tik 2+; antram jau net 4. Matematiškai žiūrint, bendras įvertinimas turėtų būti... Ai, velniop tą matematiką.
Tikra džiaugsmo sauja tarp sunkių kaip antkapiai knygų ir klampių kaip pelkė dienų. Lyg gulėčiau pienių pievoj žiūrėdama į žydrame danguje nardančias kregždutes, o pienių pūkai švelniai kutentų odą. Niekas neprilygsta K.N. gebėjimui sukurti šventę iš smulkmenų, iš kalbos, iš savęs.
Namai yra vienintelis kelio tikslas, kur eiti saugu. Nes tas kelias neturi pabaigos, į namus tu niekad iki galo nenueisi, kad ir kiek tūkstančių kartų juose lankytumeis. Tuo namai man patinka, todėl iš visų pasaulio vietų dažniausiai lankausi juose.