What do you think?
Rate this book
Paribio valstybė. Rojus
Knygą sudaro du žymaus estų rašytojo Tõnu Õnnepalu romanai.
Pirmasis – „Paribio valstybė“ – buvo išleistas Emilio Tode slapyvardžiu ir 1994 m. pelnė autoriui pirmąją Baltijos Asamblėjos literatūros premiją. Romanas yra vienas iš labiausiai verčiamų estų literatūros kūrinių, jau išėjęs daugiau nei penkiolikoje šalių.
Jo pavadinimas simbolizuoja dvasinę būseną veikėjo, stovinčio ties riba – seno ir naujo (naujo amžiaus, naujos epochos Estijoje ir visoje Europoje), gėrio ir blogio, meilės ir neapykantos; ties riba realaus ir magiško, poeto vaizduotės kuriamo pasaulio.
Antrasis romanas „Rojus“, išleistas 2009 m., – tai autobiografinis pasakojimas apie gyvenimą Hyjumos saloje esančiame Kalestės kaime, Viršukalnės sodyboje, rašytojui buvusioje namais dvylika metų. Visas tas civilizacijos menkai paliestas pasaulis, atsiveriantis įdėmiam, mylinčiam žvilgsniui, pavadintas metaforiniu toponimu Rojus.
Skaitytojo laukia įstabi kelionė per puslapius, suaustus iš poetiškų, meistriškai nugludintų fragmentų, juose tiksliomis detalėmis perteikiama grėslaus ir sykiu gundančio šiaurės peizažo nostalgija, Paryžiaus trapus žavesys, be galo įtaigių pojūčių įvairovė, ypač sodriai piešiamas Hyjumos gamtos pasaulis.
Pirmasis – „Paribio valstybė“ – buvo išleistas Emilio Tode slapyvardžiu ir 1994 m. pelnė autoriui pirmąją Baltijos Asamblėjos literatūros premiją. Romanas yra vienas iš labiausiai verčiamų estų literatūros kūrinių, jau išėjęs daugiau nei penkiolikoje šalių.
Jo pavadinimas simbolizuoja dvasinę būseną veikėjo, stovinčio ties riba – seno ir naujo (naujo amžiaus, naujos epochos Estijoje ir visoje Europoje), gėrio ir blogio, meilės ir neapykantos; ties riba realaus ir magiško, poeto vaizduotės kuriamo pasaulio.
Antrasis romanas „Rojus“, išleistas 2009 m., – tai autobiografinis pasakojimas apie gyvenimą Hyjumos saloje esančiame Kalestės kaime, Viršukalnės sodyboje, rašytojui buvusioje namais dvylika metų. Visas tas civilizacijos menkai paliestas pasaulis, atsiveriantis įdėmiam, mylinčiam žvilgsniui, pavadintas metaforiniu toponimu Rojus.
Skaitytojo laukia įstabi kelionė per puslapius, suaustus iš poetiškų, meistriškai nugludintų fragmentų, juose tiksliomis detalėmis perteikiama grėslaus ir sykiu gundančio šiaurės peizažo nostalgija, Paryžiaus trapus žavesys, be galo įtaigių pojūčių įvairovė, ypač sodriai piešiamas Hyjumos gamtos pasaulis.
396 pages, Paperback
Published January 1, 2025
About the author
Tõnu Õnnepalu
57 books125 followersAn Estonian author and poet who also writes as Emil Tode and Anton Nigov.
Õnnepalu was born in Tallinn and studied biology at the University of Tartu from 1980 to 1985. He began his writing career as a poet in 1985 and has published three collections of his works. In 1993 he garnered international attention when his novel Piiririik (English translation: "Border State") was published under his pen name 'Emil Tode'. The book was translated into 14 languages and became the most translated Estonian book of the 1990s. That year, he received the annual literary award given by the Baltic Assembly.
Õnnepalu's work often explores topics such as homosexuality, isolation and betrayal.
In 1992, his poem "Inquiétude du Fini" was performed as a choral piece, with notable Estonian composer Erkki-Sven Tüür acting as conductor.
In addition to writing novels, Tõnu Õnnepalu has translated works into Estonian from the French language by such authors as François Mauriac, Charles Baudelaire and Marcel Proust and has written for such English language publications as the Poetry Society. Tõnu Õnnepalu is also a member of the Board of Governors of the Eesti Maaülikool (Estonian University of Life Sciences) in Tartu.
From: https://en.wikipedia.org/wiki/T%C3%B5...
Õnnepalu was born in Tallinn and studied biology at the University of Tartu from 1980 to 1985. He began his writing career as a poet in 1985 and has published three collections of his works. In 1993 he garnered international attention when his novel Piiririik (English translation: "Border State") was published under his pen name 'Emil Tode'. The book was translated into 14 languages and became the most translated Estonian book of the 1990s. That year, he received the annual literary award given by the Baltic Assembly.
Õnnepalu's work often explores topics such as homosexuality, isolation and betrayal.
In 1992, his poem "Inquiétude du Fini" was performed as a choral piece, with notable Estonian composer Erkki-Sven Tüür acting as conductor.
In addition to writing novels, Tõnu Õnnepalu has translated works into Estonian from the French language by such authors as François Mauriac, Charles Baudelaire and Marcel Proust and has written for such English language publications as the Poetry Society. Tõnu Õnnepalu is also a member of the Board of Governors of the Eesti Maaülikool (Estonian University of Life Sciences) in Tartu.
From: https://en.wikipedia.org/wiki/T%C3%B5...
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 2 of 2 reviews
May 7, 2026
Nuostabi knyga - tikras atradimas!
"Paribio valstybė" lietuvių kalba pasirodė 1995 m., kažkaip prasprūdusi pro akis. Knyga išleista Emil Tode vardu. Gal dėl tuo metu nelabai patogios, knygoje paliestos temos.
Kaip vigi subtiliai perteikiamas įsivaizduojamas suklestėjimas griuvus sienoms:
"Dieną ties gatvių kampais medinėse dėžėse pardavinėjamos Baltijos strimėlės, mažos šaltos žuvelės, raudonomis išverstomis akimis spoksančios į kovo dangų. Prie kito kampo gali nusipirkti Lenkijoje pagamintų amerikoniškų cigarečių ir bananų "Chiquita", apskritai tos prekės laikomos naujo, ateities suklestėjimo simboliu" (p.18).
Knygos herojus išvykęs gyventi į Paryžių, niekur nedirbantis turtingų vyrų išlaikytinis, niekina atvykėlius iš buvosios Sovietų Sąjungos:
"...mažiausiai norėčiau panėšėt į tuos rytų europiečius, kurie čia maišosi, kurie Sen Mišelio bulvare prisipirko kažkokių baisių skudurų ir jais apsitaisę šlifuoja gatves jausdamiesi devintame danguje! Netgi jei jie susimedžiotų kokį arabų naftos karaliuką ar pinigingą seną žydę iš rusų emigrantų, kurie nuo kojų iki galvos aprengtų juos pas Versačę arba Rabanę, vis tiek juos atpažinčiau, nes tų rūbų nemokėtų dėvėti, jie išsiduotų kiekviename žingsnyje! Kaip ir aš pats (p. 52)".
Herojus blaškosi, neranda sąvęs, jis tiesiog nieko neveikia. Mąsto apie poeziją:
"...kartais pasitaiko ir viena kita puiki eilutė. Galbūt visa ta produkcija tam ir sukurta, kad joje slypėtų pora gerų posmelių ir kad jų taip lengvai neatrastum (p. 61)."
literatūrą:
"Pasaulinė lieratūra! Tai skamba taip pat tūščiai kaip "taiką palaikančios jėgos". Kažkokia pasaulinė literatūra, ko gero, begyvuoja vien rytų europiečio literatūros mokytojo lengvatikėj smegeninėj (p. 142)".
Gyvenimas kitų sąskaita, gyvenimas neprisiimat jokios atsakomybės galų gale priveda herojų prie tragedijos, nusikaltimo. Pinigai pasibaigė, bankomatas prarijo kortelę.
"Aš pamaniau: "Šit ir baigta." (p. 158)."
Paribio valstybė.
Lėtas, gražus pasakojimas apie Hyjumos saloje Kalestės kaime, Viršukalnės sodyboje kažkada gyvenusius žmones, jų namus, gamtą. Pasakojimas, lyg pasaulio suvėrimas, kuris trunka septynias dienas.
"Juk dabar čia visos žemės yra kažkieno privati nuosavybė, jose veša miškai, kur laksto žvėrys. Keista, anuomet jos buvo valstybinės, o žmonės tebešienavo ir dirbo jas taip, tarsi jos būtų jų nuosavybė. Dabar žemė priklauso žmonėms, bet žmonių niekur nėra. Nei jų karvių, nei avių, nei kačių ir šunų, nei bulvių daržų ir ganyklų. Tik elnių ir šernų takai. Ir tušti namai, kurių kambariuose aidi paukščių giesmės. Bet tai irgi gera. Nes dabar galiu netrukdomas pasakoti Tau apie tuos žmones, jų gyvulius ir jų gyvenimus. Kadangi juos atsimenu. Ir matyt, turėjo nutikti taip, kad man reikėjo iš čia išvykti, tam, kad galėčiau viską prisiminti ir paliūdyti (p. 169)."
Jei trumpai - tai knyga apie tuos žmones, kuriuos sutikai Rojuje, apie jų gyvulius ir jų gyvenimus. Ir dar apie daiktus, kuriuos gamino taip, kad jautei rankoje jų svorį, medžiagą, o ne tuos lengvus dabartinius, kurių negaila išmesti.
"Keista, ar ne, kaip mažai mes išmokstame per savo gyvenimą. Daugiausiai ko nors vieno. Visi tie dabartiniai nesibaigiantys tobulinimaisi ir persikvalifikavimai ar papildomos kvalifikacijos studijos yra tiesiog pramogavimas ir žmonių mulkinimas. Žmogus išmoksta tiktai vieno ir tai padaro jį laimingą (p. 228)".
"Paribio valstybė" lietuvių kalba pasirodė 1995 m., kažkaip prasprūdusi pro akis. Knyga išleista Emil Tode vardu. Gal dėl tuo metu nelabai patogios, knygoje paliestos temos.
Kaip vigi subtiliai perteikiamas įsivaizduojamas suklestėjimas griuvus sienoms:
"Dieną ties gatvių kampais medinėse dėžėse pardavinėjamos Baltijos strimėlės, mažos šaltos žuvelės, raudonomis išverstomis akimis spoksančios į kovo dangų. Prie kito kampo gali nusipirkti Lenkijoje pagamintų amerikoniškų cigarečių ir bananų "Chiquita", apskritai tos prekės laikomos naujo, ateities suklestėjimo simboliu" (p.18).
Knygos herojus išvykęs gyventi į Paryžių, niekur nedirbantis turtingų vyrų išlaikytinis, niekina atvykėlius iš buvosios Sovietų Sąjungos:
"...mažiausiai norėčiau panėšėt į tuos rytų europiečius, kurie čia maišosi, kurie Sen Mišelio bulvare prisipirko kažkokių baisių skudurų ir jais apsitaisę šlifuoja gatves jausdamiesi devintame danguje! Netgi jei jie susimedžiotų kokį arabų naftos karaliuką ar pinigingą seną žydę iš rusų emigrantų, kurie nuo kojų iki galvos aprengtų juos pas Versačę arba Rabanę, vis tiek juos atpažinčiau, nes tų rūbų nemokėtų dėvėti, jie išsiduotų kiekviename žingsnyje! Kaip ir aš pats (p. 52)".
Herojus blaškosi, neranda sąvęs, jis tiesiog nieko neveikia. Mąsto apie poeziją:
"...kartais pasitaiko ir viena kita puiki eilutė. Galbūt visa ta produkcija tam ir sukurta, kad joje slypėtų pora gerų posmelių ir kad jų taip lengvai neatrastum (p. 61)."
literatūrą:
"Pasaulinė lieratūra! Tai skamba taip pat tūščiai kaip "taiką palaikančios jėgos". Kažkokia pasaulinė literatūra, ko gero, begyvuoja vien rytų europiečio literatūros mokytojo lengvatikėj smegeninėj (p. 142)".
Gyvenimas kitų sąskaita, gyvenimas neprisiimat jokios atsakomybės galų gale priveda herojų prie tragedijos, nusikaltimo. Pinigai pasibaigė, bankomatas prarijo kortelę.
"Aš pamaniau: "Šit ir baigta." (p. 158)."
Paribio valstybė.
Lėtas, gražus pasakojimas apie Hyjumos saloje Kalestės kaime, Viršukalnės sodyboje kažkada gyvenusius žmones, jų namus, gamtą. Pasakojimas, lyg pasaulio suvėrimas, kuris trunka septynias dienas.
"Juk dabar čia visos žemės yra kažkieno privati nuosavybė, jose veša miškai, kur laksto žvėrys. Keista, anuomet jos buvo valstybinės, o žmonės tebešienavo ir dirbo jas taip, tarsi jos būtų jų nuosavybė. Dabar žemė priklauso žmonėms, bet žmonių niekur nėra. Nei jų karvių, nei avių, nei kačių ir šunų, nei bulvių daržų ir ganyklų. Tik elnių ir šernų takai. Ir tušti namai, kurių kambariuose aidi paukščių giesmės. Bet tai irgi gera. Nes dabar galiu netrukdomas pasakoti Tau apie tuos žmones, jų gyvulius ir jų gyvenimus. Kadangi juos atsimenu. Ir matyt, turėjo nutikti taip, kad man reikėjo iš čia išvykti, tam, kad galėčiau viską prisiminti ir paliūdyti (p. 169)."
Jei trumpai - tai knyga apie tuos žmones, kuriuos sutikai Rojuje, apie jų gyvulius ir jų gyvenimus. Ir dar apie daiktus, kuriuos gamino taip, kad jautei rankoje jų svorį, medžiagą, o ne tuos lengvus dabartinius, kurių negaila išmesti.
"Keista, ar ne, kaip mažai mes išmokstame per savo gyvenimą. Daugiausiai ko nors vieno. Visi tie dabartiniai nesibaigiantys tobulinimaisi ir persikvalifikavimai ar papildomos kvalifikacijos studijos yra tiesiog pramogavimas ir žmonių mulkinimas. Žmogus išmoksta tiktai vieno ir tai padaro jį laimingą (p. 228)".
March 31, 2026
Puiki. Tiek daug visko pasibraukiau!
Norėjosi parašyti daugiau:
https://www.satenai.lt/2026/02/27/du-...
Norėjosi parašyti daugiau:
https://www.satenai.lt/2026/02/27/du-...
Displaying 1 - 2 of 2 reviews